Var­dai

SKIR­MAN­TAS KNIE­ŽA

Aš ne­tu­riu var­do, tur­būt ir Tu jo ne­tu­ri, nes štai aš į Ta­ve krei­piuo­si abst­rak­čiai, var­to­da­mas ne­aiš­kią for­mą, mo­kyk­lų ko­ri­do­rių la­bi­rin­tuo­se va­di­na­mą as­me­niu, bet ne as­me­ny­be, tuš­čiu žo­džiu, skir­tu su­pap­ras­tin­ti ir su­pras­ti pa­sau­lį, bet ne žo­džiu, at­spin­din­čiu Ta­vo iš­skir­ti­nu­mą. Aš ne­tu­riu var­do, ir tai man lei­džia me­luo­ti, šmeiž­ti, teis­ti, drą­siai klaus­ti ir ne­drą­siai at­sa­ky­ti. Ar­ba ne­at­sa­ky­ti, at­si­tver­ti ty­los sie­na, rink­tis man pa­tin­kan­čius klau­si­mus ir tik ta­da rėž­ti tie­są ar­ba be­var­dį sa­vo me­lą. Aš ne­tu­riu var­do ir aš iš­gal­vo­ju ne tik me­lą, bet ir as­me­ny­bę, veiks­mus ir žo­džius. Net sa­vo min­tis iš­gal­vo­jau, tik jos ne­ap­gau­lin­gos, jos lei­džia su­pras­ti, koks me­la­gis ir ne­tik­ras ga­liu bū­ti sa­va iš­ore, at­ro­dy­da­mas bent iš da­lies lai­min­gas. Tik sa­vo min­ti­mis ga­liu šai­py­tis iš ki­tų ti­kė­ji­mo ma­no ne­eg­zis­tuo­jan­čiu gro­žiu ir nu­si­vy­li­mo su­pra­tus, kad taip nė­ra, juok­tis iš ap­lin­ki­nių aky­se at­si­spin­din­čio ide­a­lo griu­vi­mo jų sie­lų vi­du­je. O be­var­dis aš jau esu din­gęs ir pa­si­slė­pęs, ma­nęs ne­vei­kia kri­ti­ka ir emo­ci­jos: pyk­tis ir nu­si­vy­li­mas, ypač reiš­kia­mi žmo­gaus, tu­rė­ju­sio var­dą, už ku­rio slė­pė­si ne nu­ko­pi­juo­ti fi­lo­so­fi­niai šū­kiai, o min­tys, ku­rių jis ne­bi­jo­jo reikš­ti. Bet toks žmo­gus daž­nai ži­no, ką reiš­kia pa­čiam bėg­ti, slėp­tis, sa­vo ne­tik­rą var­dą pa­li­kus kaip ba­ri­ka­dą ar sky­dą at­vi­ros kri­ti­kos ban­gai su­lai­ky­ti, tos emo­ci­jos ir ap­skri­tai ši si­tu­a­ci­ja jam pui­kiai ži­no­ma. Toks žmo­gus iš­gy­ve­na tai, ką pats yra su­tei­kęs ki­tiems.

Aš ne­tu­riu var­do. Aš ne­tu­riu ry­to­jaus. Kiek­vie­nas „ry­toj“ yra sa­vęs ap­gau­di­nė­ji­mas, kiek­vie­na at­ei­nan­ti die­na yra per vė­lai, skir­ta ne mums, mū­sų sie­los mirš­ta su kiek­vie­nu su­dve­jo­ji­mu ir at­ei­ties jos ne­lau­kia. Aš ne­gy­ve­nau nei va­kar, nei šian­dien ir ne­ži­nau, ar gy­ven­siu ry­toj, ren­kuo­si re­zig­nuo­ti ne­ži­nio­je, esu ne­ša­mas įvy­kių srau­to, ren­kuo­si ne veiks­mą, o egois­tiš­ką ste­bė­ji­mą ir ati­dė­lio­ji­mą, kol ga­liau­siai su­pran­tu, kad tai ir yra tik­ro­ji sa­vi­žu­dy­bė, kad tai ne kū­no pa­ša­li­ni­mas iš pa­sau­lio, o tuš­čiai pra­ras­tas lai­kas.

Aš iš­me­siu laik­ro­džius iš na­mų, nes gy­ve­nu am­ži­nuo­ju lai­ku, kur ne­svar­bios mi­nu­tės, ku­rį abst­rak­čiai va­di­nu jau­nys­te. Aš daug ko at­si­sa­kiau: pa­vyz­džiui, man ne­eg­zis­tuo­ja die­vai ir nor­mos, tai­syk­les su­si­ku­riu pats. To­dėl jų ne­si­lai­kau, nes ži­nau, kad vis­kas iš es­mės nė­ra tei­sin­ga ir tu­rė­tų keis­tis. Pro­tes­tuo­siu prieš lai­ko at­spin­džius ir iš­me­siu laik­ro­džius, pri­me­nan­čius man kaž­ką; kaž­ką nu­ei­nan­tį ir pa­lie­kan­tį ru­de­nį. Kar­tais skir­ta gy­ven­ti ne lai­ku, kar­tais – net ir ne erd­vė­je.

Aš ne­tu­riu var­do ir į ma­ne kar­tais krei­pia­ma­si „tu“, jei su ma­ni­mi dar kal­ba­ma, nors tai at­si­tin­ka vis re­čiau. Aš bi­jau žmo­nių, tai bai­si pa­der­mė, nai­ki­nan­ti sa­ve, ve­da­ma ak­lo ma­te­ria­laus ka­ni­ba­liz­mo ir vis dėl­to de­kla­ruo­jan­ti mei­lę ar­ti­mui. Ar­ti­mui, ku­rio ne­tu­ri, nes ne­su­ge­bi jaus­ti, kas yra gy­va bū­ty­bė, ir su­vok­ti, kai ji ša­lia. Ir aš ty­liai su tuo su­si­tai­kau, nes, nors pa­čiam ir bai­su, ži­nau, kad pri­klau­sau tai pa­čiai pa­der­mei.

Aš bi­jau ką nors kal­tin­ti, bet man ne­sun­ku at­gai­lau­ti, ypač dėl sa­vo min­čių, ku­rias tik pats ma­tau ir dėl ku­rių man la­biau­siai bai­su. Jų nie­kas ne­ma­to, kaip ir at­gai­los, to­dėl ži­nau, kad ap­lin­ki­niams tai kel­tų tik juo­ką, kar­tais – gai­les­tį. To­dėl aš at­gai­lau­ju vie­nas, kaip vie­ni­ša fi­gū­ra tam­sia­me kam­ba­ry­je, be žva­kių, už lan­go ly­jant lie­tui ir kau­kiant nai­kin­tu­vams, per­mąs­ty­da­mas sa­vo min­tis ir dar­bus, ge­rų ne­at­skir­da­mas nuo blo­gų, o są­mo­nin­gai juos su­jung­da­mas į ne­si­bai­gian­čią įvy­kių gran­di­nę, ku­rią leng­va už­mirš­ti, taip iš­tri­nant ne­men­ką da­lį sa­vo sie­los uni­ka­lu­mo.

Aš ne­tu­riu var­do, nors do­ku­men­tas sa­ko ki­taip, šal­tu ir ne­gai­les­tin­gu ra­ša­lu ro­dy­da­mas man ma­no ta­pa­ty­bę. Ir man jo ne­rei­kia, nes aš ne­ke­liau­ju į to­li­mas ke­lio­nes, ma­no dva­sia – ri­bo­ta, gy­ve­nan­ti laip­ti­nė­se ir ap­lin­ki­nė­se už­ei­go­se. Pa­lik­da­mas sa­vo vie­nu­tę ži­nau, kad dar grį­šiu ir po­pie­riaus skiau­tė su ta­ria­mu ma­no var­du, ta­ria­mai griau­nan­ti ne­eg­zis­tuo­jan­čias sie­nas ir kvie­čian­ti pa­spruk­ti, man ne­pa­de­da pa­žin­ti pa­sau­lio. Iš da­lies dėl to, kad ta­riuo­si jį jau pa­ži­nęs net­gi per daug, o iš tik­ro kiek­vie­na die­na man pa­ro­do, kiek ma­žai aš te­ma­čiau; kiek­vie­na nau­ja die­na man at­ve­ria akis, bet ne­pa­jė­gia at­ver­ti du­rų, ir aš sto­viu su­stin­gęs, lauk­da­mas ste­buk­lo ir dva­si­nių jė­gų. Ir tas do­ku­men­tas man pri­me­na, kad į ma­ne dar ga­li­ma kaž­kaip kreip­tis, kad vi­sa­da yra at­sar­gi­nis iš­ėji­mas į skau­džią re­a­ly­bę – ten, kur nė­ra var­dų.