Tu esi knygos veikėjas
AUŠRA KAZILIŪNAITĖ
Viktor Pelevin. T. Romanas. Iš rusų k. vertė Irena Potašenko. V.: Metodika, 2012. 352 p.
Kaip ir visose Viktoro Pelevino knygose, 2009 metais pasirodžiusiame romane „T.“ trykšte trykšta autoriui būdingo humoro šaltiniai. Jau knygos pradžioje prie kitų dviejų iškalbingų epigrafų pateikiamas sakinys nuteikia skaitytoją šėlionėms rimtu veidu arba rimtiems klausimams, narpliojamiems su šypsena: „T – naujas rašytojo, kurio laikais liaudžiai tarnavo Brežnevas, Gorbačiovas, Putinas, romanas.“
Džiugu, kad šis romanas gana greitai išverstas į lietuvių kalbą. Taip pat įdomus sutapimas, liudijantis, kad Pelevinas Lietuvoje gana mėgstamas, – šiais metais lietuvių kalba pasirodė net dvi autoriaus knygos (be čia aptariamo romano „T.“, dar išleistas apysakų rinkinys „Ananasinis vanduo puikiajai damai“). Rinkinys „Ananasinis vanduo puikiajai damai“ („Kitos knygos“) originalo kalba pasirodė tik prieš metus. Šios knygos paantraštė „Kar@s ir taika“ byloja, kad Pelevinui kūrybiškai vis dar rūpi Levas Tolstojus ir jo literatūrinis palikimas. Įdomu ir tai, kad „T.“ lietuvių kalba išleido leidykla „Metodika“, į kurią anksčiau man net nebuvo tekę atkreipti dėmesį. Jei ji ir toliau leis tokių autorių kaip J. M. Coetzee, Francis Scottas Fitzgeraldas ar Pelevinas knygas, turėsime dar vieną leidyklą, kurios knygų literatūros gerbėjai lauks su nekantrumu.
Grafas T. (literatūrinis garsaus rusų rašytojo Levo Tolstojaus pseudonimas knygoje „T.“) nuo šiol ne tik savo knygų autorius, svetimų tekstų herojus, bet ir kovos menais garsėjantis bulvarinės spaudos nepamirštamas „kietuolis“. O keliuose knygos epizoduose pasirodantis Fiodoras Dostojevskis „nusirito“ iki to, kad tapo naujo kompiuterinio žaidimo veikėju, siurbiančiu mirusias sielas, kad ilgiau išliktų nepaveiktas radiacijos postapokaliptiniame Peterburge. Jis vaizduojamas kaip kartais ant šiuolaikinio rusų žurnalo ranka rašinėjantis žaidimo, kurio veikėjas jis yra, taisykles, pvz.: „Nepamirškite apžiūrėti lavonų, ant jų gali būti dešros ar degtinės“ (p. 138).
Štai taip su šypsena iš šių dienų perspektyvos žvelgiant atgaivinami rusų literatūros klasikai ir tokia nuotaika plėtojamas romano „T.“ siužetas. Nors pats Pelevinas papildomų nuorodų nesuteikia, galime atsekti tam tikrą jo romano pagrindinio veikėjo grafo T. ir Franzo Kafkos romano „Pilis“ veikėjo pono K. panašumą. Paraleles galima įžvelgti ne tik tarp jų vardų, bet ir tikslų bei pačių siekių pobūdžių. Abi šios literatūrinės figūros bando patekti į tam tikrą vietą, kuri nebūtinai yra geografinė, bet gali būti nusakyta ir kaip dvasinė būsena. Kafkos ponas K. nesėkmingai nuolat siekia patekti į Pilį, o Pelevino grafas T. keliauja į paslaptingą Optos vienuolyną, pats nė nenumanydamas, kas tai yra, ir nuolat savo kelyje susidurdamas su naujomis kliūtimis.
Jausmas, kad jau ilgokai klausaisi ne ypač juokingo anekdoto, išlieka viso pasakojimo metu. Tačiau kai kuriose knygos vietose šis „anekdotas“ taip akivaizdžiai pritempiamas, kad net nelauktai nusikvatoji. Ir susivoki, kad „užkibai“. Nejučiomis iš pilko Peterburgo ir vaiskaus grafo T. dvaro Jasnaja Polianoje dangaus išsirita mintis, kad visa tai, ką laikome tikra, iš tiesų primena ne ypač juokingą anekdotą.
Rašytojas meistriškai žaidžia žodžiais, jų sąskambiais ir prasmėmis, taip atverdamas naują teksto realybę, negailestingai kramtančią faktus. O kartais taip įsismarkauja, kad net pradeda tekste suvedinėti asmenines sąskaitas – arklys grafui T. pasakoja apie kastraciją, o su šiuo veiksmu susiję terminai pakeičiami dviejų kritikų, neigiamai atsiliepusių apie Pelevino kūrybą, pavardėmis ir pan. Šiame kontekste svarbu paminėti, kad knygos vertėja Irena Potašenko sugeba išsaugoti šį prasmių ir beprasmybių lauką, visą knygą nusėdama gausybe išnašų, kurios skaitytojui padeda susigaudyti arba dar labiau pasiklysti romano „T.“ vingiuose.
Tokiame „išblėsusio anekdoto“ fone suplakti realybės ir fikcijos kokteilį ir dar koketiškai pateikti taurėje skaitytojui Pelevinui tikrai būdinga. Tačiau net jo paties kūrybos kontekste rašymo procesas dar niekada nebuvo tapęs romano siužeto kertiniu akmeniu ir išplėtotas iki atskiros religijos, apimančios begalės kitų religijų bruožus ir detales. Ne veltui pats rašytojas kelerius metus yra dirbęs žurnale „Mokslas ir religija“, kuriame buvo atsakingas už straipsnių Rytų misticizmo tema rengimą.
Romane tikrai daug misticizmo – nuo kabalos iki Dalai Lamos uždraustos Šukdeno dvasinės praktikos. O visų įdomiausias mistinis mokymas veriasi skaitytojui prieš akis, kai romano herojai skatinami savyje atrasti Skaitytoją. Šis mokymas tampa vieninteliu keliu grafui T. išsilaisvinti ten, kur nėra ir net negali būti minties apie laisvę. Grafas T., sutikęs savo kūrėją rašytoją Arielį, suvokia esąs kūrinys, tačiau ar Arielis iš tiesų yra vienas iš grafą T. ir jo pasaulį kuriančių rašytojų, atvykęs iš šių laikų kapitalistinės visuomenės į Tolstojaus laikų Rusiją, ar jis viso labo dar vienas veikėjas ir kaip Arielio realybė aprašyti mūsų laikai – tik dar viena fikcija? Ar vieną pasaulį kuria rašytojas, kurio pasaulį sukūrė kitas rašytojas, ir taip be galo? Šiuos ir kitus iš jo kylančius klausimus Pelevinas užmena savo romane „T.“.
Skaitytojas, autorius ir veikėjas čia tampa švenčiausiąja trejybe, romano ašimi ir savitos filosofijos plėtojimo trasa, tačiau ši trasa nuklota detalių pertekliumi. Ir kartais atrodo, kad romane „T.“ grūdus, kurių tikrai esama, sunku atrasti, nes per daug čia visur mėtosi pelų – netikslių, nereikšmingų detalių, blaškančių dėmesį ir trukdančių susigaudyti. Galbūt tai rašytojo daroma ne atsitiktinai, o siekiant dar labiau sustiprinti teksto pasaulį, tačiau skaitant knygą atrodo, kad jame gerokai visko per daug.