Ta­ra­ko­nų traiš­ky­mas

MA­RIUS PO­VI­LAS ELI­JAS MAR­TY­NEN­KO

Pa­me­ni, kai kie­me vi­si var­žė­mės, kas gra­žiau apie ta­ve pa­sa­kys. Tą­kart lai­mė­jau pa­sa­kęs, kad gra­ži tu kaip sau­lė. Ži­nai, ne pats tai su­gal­vo­jau. At­si­me­nu, te­ta la­bai mėg­da­vo vie­ną dai­ną, ku­rio­je tie žo­džiai bu­vo skir­ti tė­vy­nei. Ta­da aš dar ne­nu­ma­niau, kas yra tė­vy­nė, bet ži­no­jau, kad į sau­lę žiū­rė­ti ne­ga­li­ma, nes apak­si. Kai gir­dė­da­vau tą dai­ną, vis­kas taip su­si­ei­da­vo ma­no są­mo­nė­lė­je, kad di­de­lis gro­žis – tai tas, ku­ris aki­na. Pa­me­nu, kai kie­me vis žiū­rė­da­vau į ta­ve, o tau su­ga­vus ma­no žvilgs­nį stai­giai nu­suk­da­vau akis. Ta­ry­tum akin­ti sau­lė bū­tų pra­dė­ju­si ta­da, kai jos žvilgs­nis su­si­tik­da­vo ma­ną­jį.

Kar­tais nak­ti­mis jaus­da­vau ir su­vok­da­vau ne­ri­mą ke­lian­tį sa­vo šir­dies pla­ki­mą, ku­ris ne­bu­vo pa­na­šus į met­ro­no­mą – la­biau į trum­pą ir pa­pras­tą ner­vin­gą dai­ne­lę, ku­rią šir­dis pa­ti sau stuk­se­na – pri­me­nan­ti tas, ku­rias žmo­nės kaip ap­sės­ti niū­niuo­ja ar dai­nuo­ja ei­da­mi vi­siš­ko­je tam­so­je, tar­tum nuo­lat iš­ori­niam pa­sau­liui pri­min­tų – aš čia, aš čia, aš čia. Man smal­su, ar apa­kę taip sten­gia­si pri­min­ti sa­ve – kai ne­ga­li ma­ty­ti nė sa­vo ran­kos, nes per­dėm il­gai už­si­žiū­rė­jai į gro­žį. Ta bal­ta laz­de­lė, bil­sno­jan­ti į grin­di­nį, kar­tais skam­ba kaip aš čia, aš čia, aš čia. Iš­ties, jie pri­me­na apie sa­ve – žmo­nės trau­kia­si jiems iš ke­lio.

Tas ma­nia­kiš­kas ir ne­vil­ties ge­na­mas sa­vo bū­vio tei­gi­mas ver­žliau­siai iš­trūk­ti gei­dė dėl tos pa­čios prie­žas­ties, ku­ri apa­ki­na, – gro­žio. Tam­so­je gy­vu­liš­kai bi­jau, kad tap­siu jos da­lis. Vis pri­me­nu apie sa­ve, kad gro­žis ras­tų, kad ga­liau­siai tam­so­je ras­čiau jį. Dai­ne­lė niū­niuo­ja­ma, laz­de­lė stuk­si, o aš nak­ti­mis pa­kil­da­vau iš guo­lio ir įjun­gęs švie­są įpul­da­vau į vir­tu­vę – nak­ti­mis iš­slin­kę ta­ra­ko­nai ne­spė­da­vo pa­si­slėp­ti ir aš juos traiš­kiau, traiš­kiau, traiš­kiau… aš esu, nes ga­liu nai­kin­ti ki­tą esan­čią gy­vy­bę. Ži­nau, kad jų gro­žis ne­ras, to­dėl lie­ka dau­giau šan­sų man. Ir už­mig­da­vau ra­miai.

Taip, ta­da aš džiau­giau­si sa­vo per­ga­le ir pri­zas bu­vo ma­no – pa­si­vaikš­čio­ti ėjai su ma­ni­mi. Džiau­giau­si, nes ei­da­mi mes žiū­rė­jo­me į vie­ną pu­sę. Kai ste­bė­da­vau, ta­vo akys vis ga­lė­jo su­gau­ti ma­no žvilgs­nį ir lai­ku ne­at­si­to­kė­jęs bū­čiau apa­kęs. Nu­si­ve­džiau ta­ve į kie­mo ber­niu­kų šta­bą. Pri­sie­kei, kad nie­kam ne­sa­ky­si, nes bu­vai pir­mo­ji mer­gai­tė, ma­čiu­si jį. Kal­bė­jo­me, gin­či­jo­mės ir er­zi­no­me vie­nas ki­tą, tu su­si­ner­vi­nai iki aša­rų ir pa­reiš­kei, kad tau vi­sai ne­įdo­mu, ką ber­niu­kai tu­ri po kel­nė­mis. O kai pa­ro­džiau, ta­vo po­žiū­ris pa­si­kei­tė ir tu no­rė­jai il­giau pa­žiū­rė­ti, bet ta­da su­si­ner­vi­nau aš. Pa­sa­kiau, kad pa­ro­dy­siu įdo­mes­nių da­ly­kų.

Nu­ė­jo­me į tur­gaus aikš­tę sek­ma­die­nio va­ka­rą. Ny­ku, krau­pu ir klai­ku ten, kur vi­sa­da yra šur­mu­liuo­jan­čių žmo­nių, bet da­bar tuš­čia ir ty­lu. Dva­sio­je iš­li­kęs ir įtvir­tin­tas šur­mu­lio įspū­dis aikš­tę pa­ver­tė iš­skir­ti­nai, ne­ri­mas­tin­gai ir di­din­gai tuš­čia bei ty­lia. Šį­kart ten at­si­dū­rus man ne­be­bu­vo taip bai­su, ne­no­rė­jau klyk­ti ir tuo klyks­mu už­pil­dy­ti vi­sos erd­vės. Nes ty­la ir tuš­tu­ma bu­vo nu­sver­tos gro­žio, jos bu­vo ap­lenk­tos pa­čios švie­sos ir bai­mės apak­ti. Ap­im­tas jos, gė­riau aki­mis kiek­vie­ną krau­pios erd­vės de­ta­lę. Ty­lą už­go­žė ta­vo al­sa­vi­mas, trūks­min­gas, tan­kus ir bai­min­gas.

Bet vi­sa tai da­bar pri­slė­gė ta­ve. Gy­vu­liš­ka bai­mė, pa­niš­ka bū­se­na – vie­toj ma­nęs bū­tum įpuo­lu­si į vir­tu­vę ir traiš­kiu­si ta­ra­ko­nus. Bet tu tik su­si­gū­žei ir pri­glu­dai prie ma­nęs, pri­den­gu­si del­nais akis ir gar­siai al­suo­da­ma. Bėg­da­ma. Tą­syk aš pir­mą­syk ta­ve pa­bu­čia­vau, o tu pa­sa­kei, kad aš de­bi­las, pa­bė­gai, ta­da pa­pa­sa­ko­jai vi­siems, kad bu­vai mū­sų šta­be, ir ma­nęs ten ne­be­įsi­leis­da­vo.

Po ke­lio­li­kos me­tų tu pir­mą­syk pri­imi ma­ne į sa­vo guo­lį ta pa­čia jau­se­na ir ma­nie­ra, kaip kad aš ka­dais ta­ve at­si­ve­džiau į ber­niu­kų šta­bą. Aš no­riu už­ge­sin­ti vi­sas švie­sas. Dar da­bar vis ven­giu ta­vo žvilgs­nio – bi­jau apak­ti. Ši­ą­nakt no­ri­si at­si­duo­ti vi­sam, vi­siš­kai apak­ti pri­si­pil­džius ir pri­pil­džius sa­vi­mi gro­žį, bet bi­jau, kad po to ne­be­ga­lė­siu ras­ti gro­žio ir jis ne­be­ga­lės ras­ti ma­nęs, kad ir kiek ta­ra­ko­nų už­muš­čiau. O tu sa­kai, kad tam­so­je ne­pa­vyks, tam­so­je vis pri­si­me­ni tą krau­pią aikš­tę, bi­jai. Iš­pa­žįs­tu tau bai­mę apak­ti ir ne­bū­ti.

Tu pri­glau­di ma­no gal­vą sau prie krū­ti­nės, au­sį – kiek virš krū­ties. Ir aš gir­džiu: „Tu čia, tu čia, tu čia…“