Sentimentalus pasakojimas apie raganas ir karą

KRISTINA TAMULEVIČIŪTĖ

No­rė­čiau pa­kal­bė­ti apie tai, kas man jau se­niai gu­li ant šir­dies. Aiš­ku, kal­bė­siu ne apie kau­lus ir odą. Net­gi ne apie krau­ja­gys­les. Ir ne apie sve­čią, gy­ve­nan­tį pas mus jau an­tra sa­vai­tė. Kaip tik da­bar jis įsi­jun­gė te­le­vi­zo­rių, la­bai gar­siai, o tai ma­ne siu­ti­na la­biau, nei siu­tin­tų, tar­kim, de­šimt ant krū­ti­nės su­sta­ty­tų ak­me­nų.

Ra­šy­da­ma kom­piu­te­riu, no­riu ne­no­riu, jau­čiu, kaip dilg­čio­ja del­nas, ku­rį šian­dien su­si­žei­džiau, kris­da­ma kal­nuo­se. Po įdrėks­ta oda iki šiol juo­duo­ja že­mės grums­te­lis. Net ne­įsi­vaiz­duo­ju, kaip ga­lė­čiau jį iš­krapš­ty­ti, ne­bent nu­plėš­čiau at­sku­ru­sį odos ga­ba­lė­lį ar­ba ban­dy­čiau že­mes iš­rak­ti vir­tu­vi­niu pei­liu. Bė­da ta, kad de­ši­ne ran­ka iš es­mės ne­da­rau nie­ko, tik ra­šau ir val­gau, o tai žmo­gaus gy­ve­ni­me ir yra svar­biau­sia. De­ši­ne dar kar­tais re­miuo­si kris­da­ma. Kaip ir šian­dien, kai, ke­le­tą ki­lo­met­rų nu­ė­ję kal­nų ta­ke­liais, kaž­ko­dėl nu­spren­dė­me trum­pin­ti ke­lią per pa­čias vir­šū­nes, apei­da­mi prieš mus stūk­san­tį miš­ke­lį. Ke­lis žings­nius žen­gę į skur­džią vir­šu­kal­nių žo­lę, pra­dė­jo­me bai­min­tis mi­nų. Bos­ni­jo­je tai – re­a­li grės­mė. Ypač mū­sų keis­tam bū­re­liui: sli­di­nė­ji­mo tre­ne­rei, ku­ri, prieš įgy­da­ma li­cen­ci­ją, ne­ži­no­jo, kaip at­ro­do sli­dės, stu­den­tui ver­sli­nin­kui, ga­lin­čiam pa­si­gir­ti ne­aiš­kia pro­duk­ci­ja pre­kiau­jan­čia ban­kru­tuo­jan­čia įmo­ne, ir abe­jo­ti­nos ver­tės teks­tus ra­šan­čiai ir ver­čian­čiai per­so­nai, ne­ži­nan­čiai, kaip sa­ve įvar­dy­ti: ver­tė­ja ar be­dar­be. O kai toks bū­re­lis ke­liau­ja po kal­nus, ga­li­ma lauk­ti blo­giau­sio. To­dėl, iš­si­gan­dę mi­nų, pra­dė­jo­me klu­pi­nė­ti, griu­vi­nė­ti ir ar­tis sė­dy­nes. Po kiek­vie­nu žo­lės kups­tu ža­lio­mis aki­mis mirk­sė­jo At­si­ti­ki­mas. Ne, ne­ra­šy­siu „ne­lai­mė“. Šis teks­tas gi – ne juo­do­ji kro­ni­ka. Per­ėjom mes tuos kal­nus. Jei­gu ir bu­vo mi­nų, ačiū Die­vui, ne po mū­sų ko­jo­mis. Jei­gu jų ne­bu­vo, tuo­met ačiū ne tik Die­vui, bet ir ser­bams, ku­rie bent vie­no­je te­ri­to­ri­jo­je, taip sa­kant, ne­pri­šiukš­li­no.

Dalia Mažeikytė. Iš ciklo "Improvizacijos M.K. Čiurlionio motyvais". 2000

Klai­džio­da­ma Al­pių ta­ke­liais, vi­sa­da pa­gal­vo­ju, kaip kei­tė­si ma­no kal­nų per­spek­ty­va. Prieš ko­kius 20 me­tų žo­dis „kal­nas“ man aso­ci­ja­vo­si su Že­mai­ti­ja. („Jei pro Luo­kę ka­da be­ke­liau­si, ne­pa­miršk su­stab­dy­ti ar­klių…“) Prie Luo­kės gy­ve­no ma­no te­ta su vy­ru ir dviem šu­nim – Ri­kiu ir Rub­liu (ma­tyt, to šuns iš­lai­ky­mas la­bai pi­gus bu­vo). Daž­nai ją ap­lan­ky­da­vom, žie­mą ir va­sa­rą. Va­sa­rų ant Šat­ri­jos kal­no be­veik ne­pri­si­me­nu. Už­tat žie­mą la­bai sma­gu bū­da­vo pa­si­leis­ti ro­gu­tė­mis že­myn, au­sy­se ne­ap­sa­ko­mai švilp­da­vo vė­jas, ne­pa­dė­da­vo net sto­riau­sia ke­pu­rė, ir esu įsi­ti­ki­nu­si, kad tai tik­rai ga­li­ma lai­ky­ti tvir­tu ra­ga­nų eg­zis­ta­vi­mo įro­dy­mu. Dar bū­da­vo pa­va­sa­riai ir ru­de­nys, ra­ga­nų iš­dai­gos vi­sais me­tų lai­kais. Kar­tą su kla­se lan­kė­mės Že­mai­ti­jo­je, ne­pa­tin­gė­jo­me ir į Kal­ną už­lip­ti. Vie­nas ber­niu­kas iš mū­sų kla­sės, be­žais­da­mas Kal­no vir­šū­nė­je, pa­me­tė di­džiu­lį rak­tų ry­šu­lį. Ieš­ko­jo­me jo vi­si, bet ne­ra­do­me. Po sa­vai­tės ki­ta kla­sė va­žia­vo į Že­mai­ti­ją, už­li­po į Kal­ną ir kaž­kam po ko­jom suž­van­go ge­le­žis. Ra­ga­nos ati­da­vė rak­tus, nu­spren­du­sios, kad jais nie­ko ne­at­ra­kins. Ir, ge­rai pa­gal­vo­jus, kam­gi ra­ga­noms rak­tai? Jei­gu už­ten­ka bur­ta­žo­džio ar nuo­vi­ro, o gal­būt tik ke­lių įti­ki­ma in­to­na­ci­ja iš­tar­tų žo­džių, ir įvyks­ta vis­kas, ko tik ra­ga­na už­si­gei­džia. Pa­na­šiai ir su to­mis mi­no­mis kal­nuo­se. Už­ten­ka įsi­kal­bė­ti, ir jau su­skaus­ta pė­dą.

Šat­ri­jos kal­ne yra dau­ba. Prie jos pri­glau­dus au­sį, ga­li­ma iš­girs­ti, kaip kal­ne dun­da ra­ga­nos. Mo­čiu­tė man vi­sa­da sa­ky­da­vo, kad ge­rus vai­kus ra­ga­nos pa­si­kvie­čia va­ka­rie­nės, o po jos pa­ly­di na­mo, iš­mo­kiu­sios ke­le­to rei­ka­lin­gų bur­ta­žo­džių. Iš kur ži­nai, klaus­da­vau mo­čiu­tės, o ji at­sa­ky­da­vo, kad kaž­ka­da, la­bai se­niai, dar prieš ka­rą, ta­me Kal­ne yra bu­vu­si. Mo­čiu­tė bu­vo jau­niau­sias vai­kas iš de­vy­nių, o pa­gran­du­kams skir­ta ge­rų vai­kų da­lia. Aš šei­mo­je – vie­nin­te­lis vai­kas, o vien­tur­čiai pa­si­žy­mi pa­tik­lu­mu, to­kia jau mū­sų da­lia, to­dėl, aiš­ku, mo­čiu­tės žo­džius pri­ėmiau už gry­ną pi­ni­gą ir tuoj pat pa­klau­siau, ką jai sa­kė ra­ga­nos. Prieš iš­girs­da­ma at­sa­ky­mą, tu­rė­jau pri­si­ža­dė­ti, kad bū­siu ge­ra, vi­sa­da klau­sy­siu tė­vų, ge­rai mo­ky­siuos, bai­gu­si pra­di­nę, pra­dė­siu gal­vo­ti apie gim­na­zi­ją, o po gim­na­zi­jos – apie me­di­ci­nos stu­di­jas, kad ga­lė­čiau gy­dy­ti se­nas mo­čiu­tes. Vi­sa tai pri­ža­dė­ju­si, iš­gir­dau at­sa­ky­mą. Ra­ga­nos mo­čiu­tei, kai ši bu­vo dar vai­kas, lie­pė kas die­ną kar­to­ti bur­ta­žo­džius, ku­rie skam­ba ši­taip: AČIŪ, PRAŠAU, ATSIPRAŠAU, be to, rei­kia gerb­ti sa­ve ir ki­tus bei šiukš­tu ne­me­luo­ti. Ir tai yra vi­siš­ka tie­sa. Mo­čiu­tė šiuos ra­ga­nų bur­ta­žo­džius kar­to­jo kas die­ną, o ta­da at­ėjo ka­ras, su­si­šau­dy­mai vy­ko vos ne jos tė­vų kie­me, ir vie­ną die­ną ją su­žei­dė ša­lia sto­vė­ju­sį ka­rei­vį už­mu­šu­sios gra­na­tos ske­vel­dra. Dėl ra­ga­nų bur­ta­žo­džių su­žeis­to­sios ne­iš­ve­žė gy­dy­ti į Va­ka­rus, o ko­ja su­gi­jo.

Kla­jo­da­ma gre­ta Sa­ra­je­vo stūk­san­čio­se vir­šu­kal­nė­se gal­vo­ju apie šią is­to­ri­ją ir sten­giuo­si pri­si­min­ti, ar tik­rai lai­kiau­si ra­ga­nų in­struk­ci­jų. Nes jei­gu jų lai­kiau­si, da­bar ga­liu ne­gal­vo­ti apie mi­nas. Ki­ta ver­tus, iš gal­vos ne­iš­ei­na per­nai pa­gar­sė­jęs At­si­ti­ki­mas (ir vėl są­mo­nin­gai ne­var­to­ju žo­džio „ne­lai­mė“), kai trys slo­vė­nai, pa­ras­par­niais skrai­dę virš Bos­ni­jos, bu­vo nu­pūs­ti vė­jo ir pri­vers­ti nu­si­leis­ti vi­du­ry už­mi­nuo­tos lau­ky­mės kal­nuo­se. Ir kol vie­nas jų gu­lė­jo krau­jo kla­ne, ki­ti du, sto­vė­da­mi ant uo­lų, ga­lė­jo tik ste­bė­ti jo ago­ni­ją ir lauk­ti at­skren­dan­čio sraig­tas­par­nio, ku­ris bal­ka­niš­kai vė­la­vo.

Gal­būt mes per daug įsi­kal­bė­jo­me apie tas mi­nas, bet dar prieš at­vyk­da­mi į Bos­ni­ją vi­si bu­vo­me su­pa­žin­din­ti, kur ga­li­ma, o kur ne­ga­li­ma lan­ky­tis. Aiš­kiai bu­vo pa­sa­ky­ta, kad jo­kiu bū­du ne­itu­me į miš­kus (da­bar pui­kiai su­pran­tu, ko­dėl Sa­ra­je­vo vai­sių ir dar­žo­vių tur­gu­je nė­ra nei gry­bų, nei miš­ko uo­gų), vaikš­čio­tu­me tik pa­žy­mė­tais kal­nų ta­kais ir vi­sa­da žiū­rė­tu­me po ko­jo­mis. Jei­gu ap­link nė­ra jo­kių gy­vy­bės žen­klų – šiukš­lių, pė­dų ar au­to­mo­bi­lio ra­tų įspau­dų – to­kių vie­tų veng­tu­me. Ir ven­gia­me. Bent jau daž­niau­siai. Bet vie­nos vie­tos iš­veng­ti ne­pa­vy­ko nie­kaip.

Olim­pi­nė bobs­lė­jaus tra­sa. Ofi­cia­liai iš­min­uo­tas žie­mos spor­to kom­plek­sas, vie­to­mis vi­siš­kai su­griu­vęs ir su­sprog­din­tas, vie­to­mis ap­au­gęs krū­my­nais. Sli­di­nė­ji­mo in­struk­to­rė, žen­gu­si pir­mus žings­nius vis dar „svei­ka“, sa­ky­čiau, ne­am­pu­tuo­ta, tra­sos da­li­mi, pa­sa­kė, kad pui­kiai įsi­vaiz­duo­ja 1984 me­tų žie­mos olim­pi­nes žai­dy­nes, kai Sa­ra­je­vas ta­po spor­to cen­tru, mies­tu le­gen­da. Už­mer­ku­si akis, ji aiš­kiai ma­to žiū­ro­vus, ser­gan­čius už sa­vo ša­lis, ma­to spor­ti­nin­kus, tvir­tus jų kū­nus ir bliz­gan­čius šal­mus, gir­di pa­lai­ky­mo šūks­nius, re­gi, kaip ore ple­vė­suo­ja vė­lia­vos… Už­mer­kiu akis ir aš, bet, ne­nu­sa­ko­mo siau­bo ap­im­ta, su­šun­ku, kad tuoj pat ei­nam at­gal. Vai­duok­lių aš la­bai bi­jau. Ypač pra­ei­ties. Jau­čiau, kaip po ma­no ko­jo­mis lin­guo­ja bobs­lė­jaus tra­sa. Tir­ta gelž­be­to­ni­nė kon­struk­ci­ja, ne­iš­sto­vė­ju­si nei 30 me­tų. Tuo­jau pat ei­nam at­gal. Ko ge­ro, nie­ko nė­ra bai­siau už ap­leis­tas ver­ty­bes, pa­mirš­tą džiaugs­mą ir per­ga­les. Ma­no mo­čiu­tė pa­sa­ky­tų, kad tai tra­ge­di­ja, ku­rios prie­žas­tis – ra­ga­nų pa­lie­pi­mo ne­si­lai­ky­mas. At­si­ti­ki­mas (vėl są­mo­nin­gai ven­giu žo­džio „ne­lai­mė“).

Ra­šau šį teks­tą skau­dan­čia ran­ka. Ne, ne šir­di­mi, nors ant jos šis tas gu­li. Sve­čias iš­jun­gė te­le­vi­zo­rių ir, ma­tyt, nu­ė­jo mie­go­ti, tad ga­liu at­si­kvėp­ti leng­viau. At­si­ti­ki­mo šian­dien ne­bu­vo, ir koks kvai­lys ga­lė­tų pa­gal­vo­ti, kad po­pu­lia­riau­sias Bos­ni­jo­je sli­di­nė­ji­mo kom­plek­sas, kiek­vie­ną žie­mą ūžian­tis lyg skruz­dė­ly­nas, ga­lė­tų bū­ti už­mi­nuo­tas. Nors už­mi­nuo­ta ga­li bū­ti bet kas. Lau­ki­mas, tar­kim. Kai sto­vi kaž­kur, vi­du­ry kal­nų, ir klau­sai. O au­sų ne­pa­sie­kia joks gar­sas. Ar­ba kai gu­li pri­glau­dęs au­sį prie že­mės ant Šat­ri­jos kal­no ir lau­ki, kol sa­vo bur­ta­žo­džius su­šnibž­dės ra­ga­nos. Vi­sos žmo­gaus jus­lės – ka­ro amu­ni­ci­ja, o ka­re leis­ti­na vis­kas, iš­sky­rus be­tiks­lį lau­ki­mą mū­šio lau­ke. O aš štai lau­kiu, ir tai man gu­li ant šir­dies. Lau­kiu, kol ra­ga­nos pa­šnibž­dės į au­sį bur­ta­žo­dį, at­sklei­sian­tį at­ei­tį. Prieš sto­da­ma į uni­ver­si­te­tą, ži­no­jau, kuo no­riu tap­ti, jį bai­gu­si – ne­be­ži­nau. Ži­nau tik tiek, kad ieš­ko­ti, o jei­gu dar tiks­liau – spė­lio­ti ga­li­ma skir­tin­gais bū­dais. Ga­li­ma nu­ei­ti į kal­nus ir vaikš­čio­ti ne­pa­žy­mė­tais žvė­rių ta­kais, ti­kin­tis iš­veng­ti ne­lai­min­gų slo­vė­nų da­lios. Ga­li­ma už­lip­ti ant ap­griu­vu­sios bobs­lė­jaus tra­sos ir pa­šo­ki­nė­ti, sie­kiant įsi­ti­kin­ti gelž­be­to­ni­nių kon­struk­ci­jų tvir­tu­mu. Ap­leis­tas olim­pi­nis gro­žis, ku­rį rei­kia iš­sau­go­ti at­ei­ties kar­toms, ne­at­lai­kė pas­tarojo ka­ro. Žu­vo kaip tas vo­kie­čių ka­rei­vis prieš ma­no mo­čiu­tės akis. Ob­jek­to mir­ties ne­su­pras­da­ma sli­di­nė­ji­mo in­struk­to­rė ant jo dar pa­šo­ki­nė­ja, gal­vo­da­ma, kad dus­lus šok­te­lė­ji­mų ai­das – tai prieš tris­de­šimt me­tų iš­rėk­tos sir­ga­lių skan­duo­tės. Stu­den­tas ver­sli­nin­kas, be­sto­vė­da­mas ant pra­žu­vu­sios tra­sos, skai­čiuo­ja, kiek ga­lė­tų kai­nuo­ti ją at­sta­ty­ti, o ne­aiš­kių teks­tų ra­šy­to­ja mąs­to, ko­kį sen­ti­men­ta­lų teks­tą ga­lė­tų šį­va­kar pa­ra­šy­ti.

Ma­nau, kad tai va­di­na­ma gra­fo­ma­ni­ja. Ra­šy­mas, kai ra­šy­ti rei­kia dėl to, kad kas nors gu­li ant šir­dies. Ir dar vie­nas da­ly­kas. Virš Sa­ra­je­vo, ša­lia su­nai­kin­tos tra­sos, yra su­griu­vu­si ka­vi­nė. Jo­je vi­rė­ja ne­si­lan­kė jau 30 me­tų. Bet ga­liu pri­siek­ti, tik­rai tik­rai, ka­vi­nės griu­vė­siuo­se vis dar tvy­ro kot­le­tų kva­pas. Kaip ir ma­no bu­vu­sios gim­na­zi­jos val­gyk­lo­je – pras­tos ko­ky­bės iš „bul­kos“ iš­kep­ti kot­le­tai, pa­gal so­vie­ti­nį re­cep­tą. To­kius kot­le­tus be­veik vi­są gy­ve­ni­mą val­gė ma­no mo­čiu­tė per pie­tų per­trau­ką. Val­gė ir bu­vo lai­min­ga. Nes vai­kys­tė­je ra­ga­nos jai iš­vi­rė va­ka­rie­nę ir pa­kuž­dė­jo ke­le­tą bur­ta­žo­džių. Gal­vo­da­ma apie ra­ga­nas, jų at­neš­tą lai­mę ir apie tai, kad lauk­ti ne­ga­li­ma nė mi­nu­tės, nes be­tiks­lis lau­ki­mas ne­pa­tei­si­na­mas nei gy­ve­ni­me, nei ka­re, nei spor­te, pa­si­kai­šau si­jo­ną, at­si­sė­du ant su­griu­vu­sios tra­sos ir pa­si­lei­džiu že­myn, lyg čiuož­čiau ro­gu­tė­mis nuo Šat­ri­jos kal­no, min­ty­se kar­to­da­ma bur­ta­žo­džius. Ti­kiu, kad jie pa­dės iš­veng­ti At­si­ti­ki­mo, o kai pa­siek­siu tiks­lą, tra­sos pa­bai­go­je, prieš 30 me­tų, man dar ne­gi­mus, sir­ga­liai už­gie­dos Lie­tu­vos, ku­rios ta­da ne­bu­vo, him­ną, o ma­no ro­gu­tės lai­min­gai su­stos ties star­to li­ni­ja.