Ry­to šach­ma­tai, Ry­to ke­lias

JU­LIUS KE­LE­RAS

Pa­klau­siu pa­pras­tai: ar aš no­riu mąs­ty­ti apie tai, ką nu­ta­pė Ry­tas Jur­ge­lis? Taip. Ko­dėl? Nes no­riu: tai tar­si at­ra­ki­na ma­ne ir lie­pia pa­si­rink­ti fi­gū­rų spal­vą – nors šis žai­di­mas nė­ra ma­no, nie­ku bū­du. Tai Ry­to ke­lias – jo kvė­pa­vi­mas da­žais, jo pra­ra­di­mų, at­mi­ni­mų ir nu­švi­ti­mų marš­ru­tas, ku­riuo kur­suo­ja me­ni­nin­ko tep­tu­kas, brai­žan­tis sa­vo skaus­mo / džiaugs­mo že­mė­la­pius. Ry­to žai­di­mas… Ki­ta ver­tus, o ko­dėl jis ne ma­no? Gal ma­no – ir­gi? Štai pa­si­ren­ku bal­tą spal­vą ir pra­de­du par­ti­ją, ti­kė­da­ma­sis per­ga­lės. Ar­ba – ren­kuo­si juo­dą ir vis tiek, dar ne­pra­dė­jęs, vėl nai­viai ti­kiuo­si per­ga­lės. Pra­lai­mė­ji­mas – ne­suf­le­ruo­kit, ži­nau! – ir­gi ga­li bū­ti gra­žus, ta­čiau žiū­rė­da­mas, kaip Ry­tas žai­džia su sa­vi­mi šią pui­kią šach­ma­tų par­ti­ją, gal­vo­ju apie šį, iš­ties ne­įma­no­mą, at­ve­jį: čia iš­lo­šia abu skir­tin­go­se lan­guo­tos len­tos pu­sė­se fi­gū­rų kon­ste­lia­ci­jas me­di­tuo­jan­tys žai­dė­jai. Tad ne­iš­ven­gia­mai lai­miu ir aš, ste­bin­tis šią kū­ry­bin­gą dvi­ko­vą su pa­čiu sa­vi­mi. Lai­mi­te ir jūs, be gel­bė­ji­mo lie­me­nių ne­rian­tys į dro­bių plokš­tu­mų kvad­ra­tė­lius!

Rytas Jurgelis. Baltas kelias. 2012

Ir vis­gi: ka­dan­gi jau at­si­dū­riau Ry­to spal­vo­tų plokš­tu­mų zo­no­se, tad klau­siu sa­vęs – ar tai man gy­vy­biš­kai svar­bu? Ar svar­bu pa­ma­tuo­ti, ku­ri per­ga­lė ir kiek di­des­nė, sva­res­nė, šva­res­nė?..  Kas lai­mė­jo iš tie­sų ano­je dro­bė­je? Kas bu­vo pir­mas, o kas iš­vis ne­da­ly­va­vo jo­kio­se grum­ty­nė­se – su lai­ku, su da­žais ir su sa­vi­mi, su ge­lian­čiom lap­kri­čio prie­blan­dom… Klau­si­mų vir­ti­nė iš lė­to at­ve­ria ir at­sa­ky­mų la­vi­ną, kar­tu ska­ti­na akį mė­gau­tis ir la­vin­ti pilkš­va­me kas­die­ny­bės dum­ble nu­sė­du­sį emo­cin­gu­mą. To­kį sa­vęs ap­klau­si­nė­ji­mą ga­lė­čiau tęs­ti, ta­čiau ge­riau ne­pri­me­siu žiū­ro­vui sa­vo žiū­ros bū­do, o pa­siū­ly­siu im­pro­vi­za­ci­jos to­ną in­ter­pre­ta­ci­jai. Vi­sa ki­ta įdė­mus žiū­ro­vas su­si­ras pats.

Ry­to ta­py­bo­je, apie ku­rią čia kal­ba­me, tos ry­ti­nės ir va­ka­ri­nės fi­gū­ros pri­bloš­kia sa­vo aiš­kiais ir ne­dvip­ras­miš­kais san­ty­kiais, ku­rie šia­me po­stin­dust­ri­nia­me ka­pi­ta­liz­me yra ab­so­liu­tus ata­viz­mas. Žo­lė, kur nors iš­au­gu­si, kam nors pri­klau­so. Dan­gaus lo­pas, ku­riam ga­li­me pa­mo­juo­ti, ir­gi jau yra kaž­kie­no ide­og­ra­ma. Skren­dan­tis paukš­tis ga­li bū­ti ste­bi­mas slap­tų vaiz­do ka­me­rų. Ir tai ne­kves­tio­nuo­ja­ma. Tai nuo­sa­vy­bė, ku­riai prie­šin­tis te­ga­li ne­bent Ry­to fi­gū­ros, žai­džian­čios sa­vo nuo­sta­bų ir ero­tiš­ką žai­di­mą. Anot H.-G. Ga­da­me­rio, me­no, kaip ir žai­di­mo, pri­gim­ty­je glū­di ypa­tin­gas, nuo­lat be­si­kar­to­jan­tis ju­de­sys: pir­myn–at­gal, o švie­sos žais­mas, še­šė­lių žais­mas, spal­vų žais­mas įpras­mi­na ne­si­liau­jan­tį ju­dė­ji­mą, ne­sie­ja­mą su tiks­lu. Gal tai ir no­ri pa­ro­dy­ti mums Ry­tas?

Deimantų muziejuje (Vokiečių g. 11, Vil­nius) gruodžio 6 d. bus atidaryta tapytojo Ryto Jurgelio paroda „Baltas kelias“.