Religijos sugrįžimas
ROGER SCRUTON
Pamatęs, kiek daug baisybių atlikta tikėjimo vardu, Voltaire’as šūktelėjo garsiąją frazę: „Sunaikinkite tą šlykštynę!“
Minios Apšvietos mąstytojų sekė juo, skelbdami, kad organizuota religija yra žmonijos priešas, tikinčiuosius ir netikinčiuosius skaldanti jėga, supriešinanti abi puses ir leidžianti žmogžudystę. Įtakingiausias gyvas šios tradicijos atstovas yra Richardas Dawkinsas, kurio idėjos, ataidėtos Dano Dennetto, Samo Harriso ir Christopherio Hitchenso, šiandienos žiniasklaidoje skamba taip pat garsiai ir triukšmingai kaip Liuterio žinia reformuotoms Vokietijos bažnyčioms. Evangelinių ateistų kartojamų diatribių drastiškumas išties stebina. Juk Apšvieta įvyko prieš tris šimtmečius; Hume’o, Kanto ir Voltaire’o argumentus žino kiekvienas išsilavinęs asmuo. Ką dar galima pridėti? Jei ir reikia ką nors sakyti, kodėl būtina tai daryti taip triukšmingai? Ir tikriausiai tie, kurie priešinasi religijai siekdami gėrio, privalo ir patys gerai elgtis, net su – ypač su – savo priešais?
Žmonės pradeda šaukti ant savo oponentų dėl dviejų priežasčių: pirmoji – jie mano, kad priešininkas yra toks galingas, jog prieš jį reikia panaudoti kiekvieną ginklą; antroji – jie mano, kad jų pačių argumentai tokie silpni, jog juos būtina sustiprinti triukšmu. Evangeliniai ateistai vadovaujasi abiem motyvais. Jie iš tiesų tiki, kad religija yra pavojinga, kelianti žmonėms entuziazmo perteklių, o pastarasis, kadangi kyla iš iracionalių įsitikinimų, negali būti atremtas racionaliais argumentais. Begalę ekscesyvaus elgesio įrodymų pateikia islamo išpažinėjai. Vis dėlto šie pavyzdžiai, anot ateistų, yra tik naujausias puslapis ilgos žudynių ir kankinimų istorijos, kurią, žvelgiant iš mokslinės perspektyvos, visai logiškai galima vadinti žmonijos priešistore. Apšvietos epocha pažadėjo pradžią naujos eros, kurioje valdys protas, kiekvienam suteikiantis galimybę siekti taikos. Vis dėlto, vertinant iš evangelinių ateistų perspektyvos, šis pažadas nebuvo įvykdytas. Jų nuomone, nei judaizmas, nei krikščionybė neperėmė Apšvietos idėjų, net jei abi religijos iš dalies ir įkvėpė pačią epochą. Ateistams visi tikėjimai panašūs į šiandieninį islamą – įsišakniję dogmose, kuriomis negalima niekaip abejoti. Įsitikinę šiais dalykais, ateistai nuolat keiksnoja paprastus tikinčiuosius, įskaitant ir tuos, kurie pasirinko religiją ieškodami taikos ir tikėjimą suvokia kaip raginimą mylėti savo artimą, net karingąjį ateistą, kaip save patį.
Kartu ateistų reakcija susijusi ir su jų argumentų silpnumu. Dawkinsas ir Hitchensas yra nepalenkiami ir tvirtina, kad mokslinis pasaulio supratimas visiškai sugriovė religijos prielaidas ir kad tik neišmanymas gali paaiškinti tikėjimo išlikimą. Tačiau ką iš tiesų mums sako šiuolaikinis mokslas ir kur jo sankirtos su religiniais įsitikinimais? Anot Dawkinso (Hitchensas šiuo klausimu yra jo sekėjas), žmonės yra „išlikimo mašinos“, tarnaujančios savo genams. Kitaip sakant, mes esame šalutiniai produktai mūsų gerovei visiškai abejingo proceso, mašinos, sukurtos genetinės medžiagos, kad ši įgyvendintų savo reprodukcinius tikslus. Patys genai yra sudėtingos molekulės, susijungusios pagal chemijos dėsnius iš medžiagos, kurios atskiri ingredientai kadaise virė karštoje sriuboje ant mūsų pirmykštės planetos paviršiaus. Kaip tai nutiko, vis dar nežinoma – galbūt elektros iškrovos pastūmėdavo azoto, anglies, vandenilio ir deguonies atomus susijungti atitinkamomis grandinėmis, kol galiausiai viena iš jų įgijo šią nepaprastą ypatybę užkoduoti nurodymus, kaip reprodukuotis. Galbūt mokslas vieną dieną galės atsakyti į klausimą, kaip tai nutiko. Bet būtent mokslas, ne religija, pateiks atsakymą.
Buvimas planetos, kurioje taip gausu įvairių elementų kaip Žemėje, irgi gali būti paaiškintas mokslo, šįkart astrofizikos, o ne biologijos. Žemės atsiradimas yra dalis milžiniško proceso, kuris galėjo prasidėti (arba ne) Didžiuoju Sprogimu. Tai paslaptingas vyksmas, kurį fizikai tyrinėja su vis augančia nuostaba. Astrofizika iškėlė tiek klausimų, kiek jų ir atsakė. Bet tai moksliniai klausimai, kurie sprendžiami atrandant judėjimo dėsnius, valdančius pastebimus pokyčius visuose fizinio pasaulio lygmenyse – nuo galaktikos iki supernovos, nuo juodųjų skylių iki kvarkų. Paslaptis, su kuria susiduriame kaskart pažvelgę į Paukščių Taką, žinodami, kad daugybė žvaigždžių, atrodančių kaip švytinti juosta, priklauso vienintelei galaktikai, kurioje yra ir Saulės sistema, ir kad už jos ribų daugybė kitų galaktikų lėtai sukasi erdvėje, dalis jų mirdamos, kita dalis gimdamos, visos mums niekada nepasiekiamos, – ši paslaptis nesišaukia religinio atsakymo, nes ji susijusi su mūsų žinių ribotumu. Ji gali būti išspręsta tiesiog įgyjant daugiau šios srities žinių – tokį pažinimą ir vadiname mokslu.
Tik neišmanymas pastūmėtų mus neigti tokį pasaulio vaizdą. Evangeliniai ateistai daro prielaidą, kad religija privalo neigti tokį tikrovės supratimą ir todėl tam tikru mastu įsipareigoja skleisti neišmanymą arba visada riboti žinojimą. Vis dėlto tarp mano draugų ir pažįstamų nėra nė vieno religingo žmogaus, kuris neigtų mokslinį pasaulio vaizdą ar žvelgtų į jį kaip į keliantį nors mažiausią problemą jo tikėjimui. Dawkinsas rašo taip, lyg savanaudiško geno teorija būtų kartą ir visiems laikams padariusi galą Dievo kūrėjo idėjai – mums nebereikia šios hipotezės, kad paaiškintų, kaip atsiradome. Tam tikra prasme tai tiesa. O dėl paties geno – kaip jis atsirado? O pirmykštė sriuba? Žinoma, į visus šiuos klausimus atsakoma žengiant dar vieną žingsnį atgal priežastingumo grandinėje. Bet kiekviename žingsnyje susiduriame su pasauliu, turinčiu išskirtinę ypatybę, – tai pasaulis, kuris, paliktas sau, kuria sąmoningas būtybes, gebančias ieškoti dalykų paaiškinimo ir prasmės, ne tik priežasties. Mūsų visata stebina tuo, kad joje egzistuoja sąmoningumas, sprendimai, gėrio ir blogio pažinimas ir visi kiti dalykai, dėl kurių žmogiškoji būklė tokia išskirtinė. Ji netampa mažiau stebinanti dėl hipotezės, kad bėgant laikui atsirado iš kitų sąlygų. Jei hipotezė teisinga, tai tik parodo, kokios neįtikėtinos buvo pirminės sąlygos. Genas ir sriuba negali stebinti mažiau nei jų produktai.
Negana to, šie dalykai nustotų mus stebinti – arba, tiksliau sakant, taptų dalimi to, kas suprantama, – jei gebėtume pašalinti iš jų atsitiktinumą. Būtent tai ir žada religija: ne neišvengiamą tikslą, bet šį tą, kas pašalina paradoksą dėsnių valdomo pasaulio, atviro sąmoningumui, kuris vis dėlto neturi paaiškinimo – pasaulis tiesiog yra, be jokios priežasties. Evangeliniai ateistai nesąmoningai žino, kad jų religijos atsižadėjimas mokslo akivaizdoje nedaro pasaulio suprantamesnio ir nepateikia alternatyvaus atsakymo į mūsų metafizinius ieškojimus. Tai tiesiog sustabdo patį ieškojimą. Ir religingas asmuo pajus, kad šis sustojimas yra per ankstyvas, kad protas nori klausti daugiau ir galbūt gali priimti daugiau atsakymų, nei ateistai mums leistų. Tad kas šiose pasąmonės varžytuvėse yra racionalesnis? Ateistai pakreipia klausimą savo naudai, darydami prielaidą, kad mokslas turi visus atsakymus. Bet mokslas gali turėti visus atsakymus tik tada, jei užduoda visus klausimus, o ši prielaida – klaidinga. Yra racionalių klausimų, kurie nėra moksliniai, nes jiems nereikia priežastinio paaiškinimo.
Vienas tokių yra sąmoningumo klausimas. Ši keista visata su juodosiomis skylėmis ir laiko plyšiais, stipriosiomis ir silpnosiomis sąveikomis kažkaip ima suvokti save. Ji suvokia save per mus. Šis faktas lemia pačią mokslo struktūrą. Newtono absoliučios erdvės atmetimas, erdvės ir laiko kontinuumo ir kvantinių lygčių priėmimas – visa tai nulemta fakto, kad moksliniai dėsniai yra instrumentai, padedantys atskirti vieną stebėjimo būdą nuo kito. Mokslo apibūdinama visata visada yra apribota stebėjimo. Pasak kvantų teorijos, dalis pagrindinių pasaulio dėsnių tampa apibrėžiami tik stebint. Paaiškinami yra tik didžiojo bangų ir dalelių, laukų ir jėgų, materijos ir energijos gobeleno pakraščiai, kur įvykiai kristalizuojasi stebinčiojo prote.
Sąmonė mums pažįstamesnė už be kurią kitą pasaulio ypatybę, nes tai yra kelias, kuriuo žengdami pažįstame visa kita. Bet būtent todėl taip sunkiai nustatoma, kas tiksliai sąmoningumas yra. Ieškokite jo, kur tik norite, rasite tik sąmoningumo objektus – veidą, svajonę, prisiminimą, spalvą, skausmą, melodiją, problemą, bet niekur nėra juos nušviečiančios sąmonės. Pastanga suvokti sąmonę panaši į siekį stebėti savo stebėjimą, tarytum norėtum pažvelgti sau į akis nesinaudodamas veidrodžiu. Taigi nieko keista, kad mąstymas apie sąmonę kelia ypatingą metafizinį nerimą, kurį visi stengiamės numalšinti įsivaizduodami sielą, protą, „aš“, „sąmonės subjektą“, vidinę esybę, kuri galvoja, mato, jaučia ir yra tikrasis vidinis „aš“. Bet šie tradiciniai „sprendimai“ tik pasunkina problemą. Apie žmogaus sąmonę nepasakome nieko aiškaus, pakartotinai ją apibrėždami kaip kažkokio vidinio homunkulo sąmonę, nesvarbu, tai būtų siela, protas ar „aš“. Priešingai, perkeldami šį homunkulą į kažkokią asmenišką, nepasiekiamą ir galbūt nematerialią sritį, mes tik giliname paslaptį.
Būtent ši paslaptis grąžina žmones prie religijos. Jie gali neturėti aiškaus mokslo supratimo, jokio teologinio išsilavinimo ir nepažinti senų seniausiai išdėstytų argumentų, kurie įtikindavo ankstesnių laikų žmones, kad atsitiktinumų grandinė šaukiasi „pirmojo judintojo“. Viduramžių mąstytojų subtilybės dažniausiai turi mažai ką bendra su šiandieninių tikinčiųjų mąstymu. Šiuolaikinius žmones į religiją atveda savojo sąmoningumo įsisąmoninimas, supratimas šviesos, kuri švyti jų būties centre. Kaip puikiai parodė Kantas, asmuo, kuris pažįsta save, kuris kreipiasi į save kaip į asmenį, yra neišvengiamai įkalintas laisvėje. Jis atsiduria virš atsitiktinumo vėjų, nuolat pučiančių gamtos pasaulyje, aukštai pakylėtas būtinųjų Proto dėsnių. „Aš“ yra kiekvieno praktinio mąstymo pradžios taškas, apimantis užuominą, kas skiria žmogų nuo likusios gamtos, būtent – mūsų laisvė. Tam tikra prasme gyvūnai irgi yra laisvi – jie priima sprendimus, gali elgtis laisvai arba ne. Bet gyvūnai nėra atskaitingi už tai, ką daro. Jie nėra kviečiami paaiškinti savo elgesį, dialogas su kitais nekeičia jų nuomonės. Tokie tikslai kaip teisingumas, bendruomenė ir meilė, kurie žmogaus gyvenimui suteikia savaiminę vertę, kyla iš tarpusavio atskaitomybės asmenų, kurie vienas su kitu bendrauja kaip „aš“ su „aš“. Taigi nieko keista, kad žmonėms priimtina situacija, kai jie supranta pasaulį ir jo prasmę, matydami jį kaip išorinę kito „aš“ – Dievo-Asmens – formą, būtybę, kurioje mes visi esame teisiami ir iš kurios kyla meilė ir laisvė.
Ši mintis gali būti išsakyta eilėmis, kaip liudija Katalikų Bažnyčios himnas „Veni Creator Spiritus“, ugningi Krišnos žodžiai „Bhagavadgytoje“, didingiausias hebrajų šventraščio kūrinys – psalmės. Bet daugumai žmonių ji tiesiog yra tankus prasmės grynuolis jų gyvenimo centre, kuris tampa toks sunkus, kai jie nežino, kaip prabilti apie jį visiems suprantama kalba. Žmonės vis ieško vietų, kur būdami galėtų pažvelgti į transcendenciją tarytum atsidūrę prie mūsų empirinio pasaulio lango, vietų, kur stovint į juos sklistų nežemiškas dvelksmas. Ne taip seniai Dievas gyveno konkrečioje vietoje. Galėjai atverti duris ir rasti jį, ir prisidėti prie tų, kurie gieda ir meldžiasi Dievo akivaizdoje. Dabar jis, lygiai kaip mes, nebeturi nuolatinės gyvenamosios vietos. Bet iš šios patirties gimsta naujo tipo religinis sąmoningumas – vidinis žvilgsnis pasisuka transcendencijos link ir nuolat šaukiasi „mes nežinome ko“.
Todėl nepasitikėjimas organizuota religija eina koja kojon su jos praradimo gedulu. Mes esame varginami evangelinių ateistų, dedančių antspaudą ant karsto, kuriame įsivaizduoja gulint Dievo kūną, ir liepiančių mums jį kuo greičiau palaidoti, kol nepradėjo dvokti. Šie veikėjai šiurkštūs ir netvarkingi – akivaizdu, kad jų gyvenime stinga kažko, kas suteiktų tvarką ir pilnatvę vietoj atsitiktinio pasibjaurėjimo. Ir vis dėlto mes nesame tikri, kaip jiems atsakyti. Niekur pasaulyje nebėra durų, kurias atvėrę atsistotume ten, kur juntamas Dievo alsavimas.
Vis dėlto žmonės turi įgimtą poreikį konceptualizuoti pasaulį transcendentinėmis kategorijomis ir išgyventi skirtumą tarp sakralių ir profaniškų dalykų. Šis poreikis įsišaknijęs savivokoje ir patyrimuose, kurie primena mums visiems bendrą laikiną likimą, aprašytą Kanto „Dorovės metafizikos pagrinduose“. Šie patyrimai yra pamatiniai žmonėms, lyginant mus su gyvūnais, ir mes privalome juos patvirtinti, įsisąmoninti, kad jie yra mūsų dalis, idant gyventume taikoje su savo prigimtimi. Religijos patenkina šį poreikį. Jos suteikia socialinį užnugarį ir teologinę infrastruktūrą, kuri saugo transcendencijos ir šventumo idėjas. Nesaugumas ir netvarka Vakarų visuomenėse kyla iš įtampos, kurią išgyvena žmonės, negalintys susieti vidinio transcendencijos įsisąmoninimo su išorinėmis religinio ritualo formomis. Žmonės nusigręžė nuo organizuotos religijos lygiai taip pat, kaip nusigręžė nuo visų kitų organizuotų dalykų. Bet ateistai, šokantys ant senųjų religijų karsto, niekada neįtikins šių žmonių, kad jų vidinis poreikis jau miręs. Dievas pabėgo, bet nemirė. Jis žiūri, kas nutiks, laukia, kol skirsime jam vietos. Bent jau taip aš suprantu augančią religijos maniją ir ilgesį to, ką prarandame, kai įvairios kongregacijos užverčia savo biblijas ir giesmynus, suplėšo juos į skutus ir tyliai išsiskirsto po namus.
„Axess Magazine“, 2008, Nr. 1
Vertė Tomas Taškauskas