Pra­ras­to lai­ko tėk­mės bei­eš­kant

ER­NES­TAS NO­REI­KA

Jo­nas Jakš­tas. Iš paukš­čio sap­nų. Ly­ri­ka.
V.: Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos lei­dyk­la, 2012. 171 p.

Vi­suo­met keis­ta pra­dė­ti ką nors nag­ri­nė­ti, nes, vos pa­ė­mus į ran­kas plunks­ną ar pri­glau­dus pirš­tus prie kom­piu­te­rio kla­via­tū­ros, ne­ži­nia, ką pa­vyks at­ras­ti. Gal­būt bus tik pri­si­lie­čia­ma pirš­tų ga­liu­kais, taip ir pa­li­kus ne­at­ver­tus po­ezi­jos klo­dus, ku­rių ne­at­pa­žįs­ta ta­vo akių rai­ne­lės, dėl to du­rys kiek il­ges­niam lai­kui lie­ka už­ra­kin­tos. Ta­čiau tuo­met ga­li­ma mė­gin­ti įlip­ti pro kny­gos lan­gą. Vi­suo­met ku­ris nors lan­gas bus pra­ver­tas. O kar­tais ten­ka kas­tis ir tu­ne­lius…

Taip yra ir su nau­ja Jo­no Jakš­to ly­ri­kos kny­ga „Iš paukš­čio sap­nų“. J. Jakš­tas, de­biu­ta­vęs 1960 m., yra iš­lei­dęs ne­ma­žai po­ezi­jos kny­gų. Šio­je, nau­jau­sioje, tar­si mė­gi­na to­liau ieš­ko­ti są­sa­jų su sa­vo anks­tes­nio­sios kny­gos „Su­grį­ži­mas“ (2010) vi­di­niu vaiz­di­nių pa­sau­liu, o re­a­lu­sis mat­muo iš­lie­ka gam­ta.

Jau ant­ra­me ei­lė­raš­ty­je ga­li­me ras­ti ly­ri­nio sub­jek­to mė­gi­ni­mų gam­tos ele­men­tuo­se už­čiuop­ti lai­ko cir­ku­lia­vi­mą. Tai tar­si su­si­lie­ji­mas su pa­čiu sa­vi­mi kaip gam­tos da­li­mi. Lai­ko užuo­mi­nų ieš­ko­ma pa­si­kar­to­jan­čių gam­tos veiks­mų ra­te: „Čio­nai ir ten, at­ro­do, daug žais­mių pri­kri­to; / tik de­be­sys nu­si­ne­šė ma­nus me­tus“ (p. 7). Bu­vi­mo ma­tu pa­si­ren­ka­mas dva­sios pa­sau­lis, sa­ve su­vo­kiant kaip gam­tai ly­gia­ver­tę pa­ra­le­lę: „Su­džiū­vus že­mė ir su­ei­žė­jus dva­sia“ (p. 7). Ly­ri­nis sub­jek­tas kla­jo­ja klai­džiuo­se trans­cen­den­ci­jos už­ka­bo­riuo­se, tar­si me­na­mo­je mil­ži­niš­ko­je pa­są­mo­nė­je, ku­rio­je ne­ga­lio­ja jo­kios re­a­ly­bė­je pa­ra­dok­sa­lia lo­gi­ka grįs­tos dog­mos: „Į smė­lį grįž­ta tau­rės, bu­te­liai, stik­li­nės“ (p. 7). Klai­džio­ja­ma per vi­są eg­zis­ten­ci­ją, jo­je su­gal­vo­tos ir gy­ven­ti pri­tai­ky­tos tie­sos ne vi­sa­da te­ka ta lin­kme, ku­ria tu­rė­tų. Ta­čiau taip tik­riau­siai ir tu­ri bū­ti, nes kla­jo­ja­ma po­ezi­jos erd­vė­je.

Kny­go­je jun­ta­ma ly­riš­ka nuo­tai­ka, nes jo­je esan­čių teks­tų ki­taip ir ne­pa­va­din­si, tik­tai gla­mū­riš­kai skam­biai. Tik­riau­siai vi­sa tai ku­ria kny­gos at­mos­fe­ra, ku­rią su­da­ro įvai­rūs šūks­niai, krei­pi­niai į įvai­rias bū­se­nas, mo­no­lo­gai: „Ak, kok­sai il­ge­sys! Bet jis var­do ne­tu­ri“ (p. 33). Ta­čiau tai ne­truk­do, kaip tik pa­de­da plė­to­ti leng­vą it plunks­na, ta­čiau gi­lų it dan­gus po­eto dva­si­nio pa­sau­lio ke­lią su įvai­riais sim­bo­liais ša­li­ke­lė­se, su ret­ro­spek­ty­viais ma­ty­mo kam­pais, grį­ži­mais į vai­kys­tę, ieš­ko­ji­mais jo­je to, kas iš­li­ko iki šių die­nų bran­giau­sia ir ką ga­li­ma, o gal net bū­ti­na per­teik­ti per su­si­kur­to ly­ri­nio sub­jek­to niu­an­sus, gam­tą, bu­vi­mą su sa­vi­mi: „Štai gau­ruo­tas šu­ne­lis iš ma­no vai­kys­tės – / jo nė­ra ir, de­ja, nie­ka­da ne­be­bus“ (p. 33). Iš pir­mo žvilgs­nio šios ei­lu­tės at­ro­do it vai­kiš­kas verkš­le­ni­mas, ta­čiau po vi­su tuo sly­pi dro­bė, ku­rio­je nu­pieš­tas lai­ko su­bran­din­tas vy­nas. Tar­si vis­kas po tru­pu­tį tru­pa ir at­si­ve­ria vis ki­toks gy­ve­ni­mo sko­nis, nes tas sko­nis, ku­rį jau­tė jau­nys­tė­je, yra vi­sai ki­toks nei jau­čia­mas da­bar – bran­džia­me am­žiu­je. To­dėl to­kie ele­men­ta­rūs da­ly­kai iš tik­rų­jų yra gi­lūs skaus­mo ir liū­de­sio šu­li­niai, iš ku­rių po­etas gal­būt mė­gi­na sem­tis po­eti­nio įkvė­pi­mo. O gal­būt mė­gi­na iš­kvėp­ti į juos su­si­kau­pu­sią eg­zis­ten­ci­jos bjau­ras­tį ir ją pa­lik­ti įka­lin­tą am­žiams, tar­si ban­dy­da­mas ap­si­va­ly­ti ir ženg­ti ra­miai į am­ži­ny­bės ato­lus. Kny­go­je ban­dy­mai ras­ti sa­vo ir gam­tos ben­drą var­dik­lį – tai tar­si mė­gi­ni­mas pri­pras­ti prie bū­si­mos rein­kar­na­ci­jos, ti­kint, kad žmo­gus yra gam­tos da­lis, tad gam­tos da­li­mi ir tu­ri at­gim­ti.

Sap­no erd­vė taip pat ne­sve­ti­ma, tai lyg an­tra re­a­ly­bė, ku­rio­je iš­gy­ve­na­mas ty­kan­čios pa­slap­ties, ne­ži­no­my­bės jaus­mas: „Sap­no vin­giuo­se daug spė­ji­nių įmy­nei“ (p. 40). Erd­vė pra­ran­da na­tū­ra­lią struk­tū­rą, jo­je tvy­ro dva­si­nės stag­na­ci­jos spąs­tai: „Tau sun­ku ei­ti per su­kie­tė­ju­sį orą, / bet­gi ran­koj su­spau­dęs ne­šies dar sap­nus“ (p. 40). Ro­dos, kad vis­kas, kas lie­ka tik­ro, – tik sap­nų be­ga­li­nė plot­mė, nes bai­gia­si bio­lo­gi­nio laik­ro­džio ele­men­tai: „Tam­sio­se pė­do­se va­lan­dų daug pri­no­ko“ (p. 40).

Ei­lė­raš­čiuo­se ne­ven­gia­ma ir sa­vi­to mi­to­lo­gi­jos in­ter­pre­ta­vi­mo, jos ele­men­tų nau­do­ji­mo, jie at­ve­ria di­des­nes erd­ves bu­vu­siems, esa­miems ir bū­si­miems pa­sau­liams su­si­lie­ti į vie­nį: „Trys Viš­naus žings­niai. Per pa­sau­lius. Tris. / Iš bu­vu­sio gy­ve­ni­mo tik­tai ske­vel­dros“ (p. 54). To­kie to­li­mų­jų kraš­tų mi­to­lo­gi­niai at­švai­tai tar­si su­bręs­ta ly­ri­nio sub­jek­to pa­są­mo­nė­je. Tuo­met tam­pa ne­be­aiš­ku, ku­ris ku­rį pa­pil­do – po­etas ly­ri­nį sub­jek­tą ar at­virkš­čiai. Ta­čiau ly­ri­nis sub­jek­tas be po­eto pa­są­mo­nės eg­zis­tuo­ti ne­ga­li.

Po­etui la­bai svar­bus ne tik pil­nat­vės, bet ir pil­nu­mo jaus­mas, kai vis­kas tu­ri bū­ti su­sta­ty­ta į sa­vas vie­tas, taip, kaip su­vo­kia­ma va­do­vau­jan­tis ar­che­ti­pais: „Miš­kais. Ir jū­rom – vi­sa­da aš klio­viaus. /…Miš­kai – be me­džių. Jū­ros – be van­dens“ (p. 54). Sa­vo dva­si­nį iš­tuš­tė­ji­mą po­etas pa­ro­do pa­si­telk­da­mas pa­ra­le­les, jaus­da­mas stip­rų ry­šį tarp sa­vęs ir gam­tos. Po­etui gam­ta yra ne­iš­se­mia­mas ste­buk­las, kiek­vie­na gy­vy­bę tu­rin­ti de­ta­lė yra be ga­lo svar­bi ir dva­siš­kai skvar­bi, įvai­rūs ele­men­tai, tu­rin­tys ma­te­ria­lią for­mą ir ma­sę, tam­pa tar­si til­tu, ku­riuo nu­žen­gia­ma tie­siai į pa­čią gam­tos es­mę ir įsi­klau­so­ma, ap­mąs­to­mas ir to­kių ele­men­tų li­ki­mas:

At­si­ran­da ir fi­lo­so­fiš­kes­nių ei­lė­raš­čio ašių, po­etas ana­li­zuo­ja sa­ve per ly­ri­nį sub­jek­tą, ap­mąs­to ap­lin­ki­nius žmo­nes: „Kas čia per žmo­nės? Per­ma­to­mi, ne­re­a­lūs. / Ar jie tik­ro­vė­je, ar jie tik mu­my­se?“ (p. 96) Pa­sau­lis at­si­ve­ria kaip pa­slap­čių kam­ba­rys, nors ja­me pra­gy­ven­ta ne­ma­žai lai­ko, su­vo­kia­ma, kad tai, ką ži­no­me, yra taip men­ka, pa­ly­gin­ti su tuo, ko ne­ži­no­me. Tar­si klai­džio­ja­ma re­a­ly­bės są­vo­ko­je su plaus­tu ir ma­ža žva­ke­le mė­gi­nant ras­ti į ją ma­žas ra­ša­luo­tas du­re­les, ban­do­ma su­pras­ti tik­ro­vės mat­me­nis: „Įbri­dęs į skvar­bu­mo, pra­smin­gu­mo sie­tu­vą, / su­pra­si, kas tik­ro­vė­je, kas mu­my­se“ (p. 96).

Po­etas, su­skirs­tęs sa­vo kny­gą į še­šis sky­rius, ban­do at­ras­ti sa­vęs kaip mąs­tan­čio žmo­gaus ir sa­vęs kaip gam­tos da­lies ry­šį su ap­link tvy­ran­čia ener­gi­ja, ku­rios vib­ra­ci­jos iš­siū­buo­ja po­eti­nes li­tos­fe­ros plokš­tes, at­si­ve­ria nau­ja pa­tir­tis, ieš­ko­ji­mai, pra­ra­di­mai. Lai­ko mo­ty­vui sky­ręs ne­ma­žai dė­me­sio, jį ban­do su­vok­ti kaip ju­de­sį, o ne kaip ter­mi­ną, ku­ria­me įspaus­tos tėk­mę sim­bo­li­zuo­jan­čios pra­smės.