Lap­kri­čio skai­ty­mai

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

Tarp de­šim­tos ir pen­kio­lik­tos mė­ne­sio die­nos kios­kus pa­sie­kia li­te­ra­tū­ri­nis žur­na­las „Me­tai“. To­mis die­no­mis bu­džiu prie kios­ko: ar jau? Keis­ta, juk ga­lė­čiau sau ra­miai stu­di­juo­ti sto­ro­ką se­mio­ti­kų žur­na­lą „Bal­tos lan­kos“, ku­rio te­ma – so­cia­li­nės sko­nio prak­ti­kos. Čio­nai ir­gi esa­ma įdo­my­bių, gal net fan­taz­mi­nių ro­ma­nų siu­že­tų. Ta­čiau moks­li­nių straips­nių kvad­ra­tai man su­dė­tin­go­ki, no­ri­si lais­viau kvė­puo­ti, skai­ty­ti po­ezi­ją, li­te­ra­tū­ri­nę kū­ry­bą. Įdo­miau­sia šio mė­ne­sio „Me­tų“ me­džia­ga – Val­de­ma­ro Ku­ku­lo stu­di­jos apie Pau­lių Šir­vį iš­trau­ka. Pa­ra­šy­ta su re­ta em­pa­ti­ja, bib­lio­fi­lo įsi­skai­ty­mu, in­tui­ty­viu ver­ti­ni­mu, prieš­ta­ra­vi­mais ka­bi­ne­ti­niams li­te­ra­tū­ro­lo­gams, prak­ti­niu li­te­ra­tų kon­teks­to iš­ma­ny­mu. „Juk tik­rai šian­dien nė­ra po­eto, ku­rį vie­no­dai pa­gar­biai mi­nė­tų ir kla­si­kas Al­gi­man­tas Bal­ta­kis, ir avan­gar­dis­tas Be­ne­dik­tas Ja­nu­še­vi­čius, ties ku­rio kū­ry­ba vie­no­dai pa­gar­biai su­si­kaup­tų ir po­zi­ty­vis­ti­nių, so­cio­lo­gi­nių nuo­sta­tų per­smelk­tas Vi­tas Areš­ka, ir struk­tū­ra­lis­tas Kęs­tu­tis Nas­top­ka“ (p. 77). Jei­gu ka­da pa­ra­šy­siu nors vie­ną stu­di­ją, tai no­rė­tų­si, kad ji bū­tų bent kiek pa­na­ši į Ku­ku­lo – nei­gian­ti aka­de­miz­mo bū­ti­ny­bę, ana­pus me­to­do.

Per­skai­čiau kiek ne­ti­kė­tą Al­vy­do Šle­pi­ko ro­ma­ną „Ma­no var­das – Ma­ry­tė“. Net ke­li pa­žįs­ta­mi in­te­lek­tu­a­lai vis nu­ste­bi­na kal­tin­da­mi da­nų ki­no re­ži­sie­rių Lar­są von Trie­rą ma­ni­pu­lia­vi­mu emo­ci­jo­mis; čia, at­ro­do, ma­ni­pu­liuo­ja­ma dar la­biau. Net ir Sruo­gos „Die­vų miš­ką“ var­gu ar bai­siau skai­ty­ti – tie­sa, čia vei­kia vai­kai, tai pri­de­da pa­pil­do­mo šiur­po. Kny­gos kal­ba pa­pras­ta, kaž­kuo pri­me­nan­ti la­ko­niš­ką Van­dos Juk­nai­tės sa­ki­nį; ven­gia­ma eg­zal­ta­ci­jos. Te­ma kiek pri­me­na ir Her­tos Müller „Amo sū­puok­les“, tik Šle­pi­kas ne toks po­etiš­kas, jis ap­si­ei­na be­veik be me­ta­fo­rų (ar­ba su gan įpras­tais įvaiz­džiais). Siu­že­tas nu­kal­tas tvir­tai, lyg tai bū­tų jau pa­sta­ty­to fil­mo sce­na­ri­jus. La­bai ge­rai, kad au­to­rius pra­tar­mė­je nuo­dug­niai pa­aiš­ki­na sa­vo su­ma­ny­mą ir ra­šy­mo ap­lin­ky­bes. Per­si­val­gy­mo ir ne­va ar­tė­jan­čios pa­sau­lio pa­bai­gos am­žiu­je to­kias kny­gas ir rei­kia ra­šy­ti, bent jau pe­da­go­gi­niais tiks­lais (li­te­ra­tū­ros po­žiū­riu ro­ma­nas nie­ko nau­jo ne­iš­ran­da, prie­šin­gai nei, tar­ki­me, An­driaus Ja­ku­čiū­no „La­la­gė“). Ne­sa­kau „rei­kia to­kias kny­gas skai­ty­ti“, ka­dan­gi skai­tan­ty­sis ne vi­sa­da ver­tas ra­šan­čio­jo. Esu įsi­ti­ki­nu­si – Me­tų kny­gos rin­ki­muo­se Šle­pi­kas kon­ku­ruos iš prin­ci­po tik su Grai­ny­te. Be­je, vi­sa­da bu­vau Šle­pi­ko se­ria­lo vai­kams „Ne­sku­bėk gy­ven­ti“ ger­bė­ja, lau­kiu jo tę­si­nio. Skai­ty­da­ma kny­gą, mąs­čiau apie pa­sau­lio pa­bai­gą. At­ro­do, Apo­ka­lip­sė jau tik­rai įvy­ko ir dau­giau jai ne­bė­ra ką veik­ti – kar­tu su pa­sau­li­niais ka­rais, su ho­lo­kaus­tu. Dar anks­čiau – ma­rai, epi­de­mi­jos, žu­dy­nės, ku­rių įsi­vaiz­da­vi­mas mū­sų jau ne­be­pa­sie­kia taip raiš­kiai. Ga­li­ma lauk­ti ne­bent ci­vi­li­za­ci­ją pa­kir­sian­čios ka­tast­ro­fos, bet iš to vi­si šai­po­si. Iš­le­pi­mo lai­kai, dū­sa­vi­mų pa­pro­čiai.

Po gim­dy­mo per­mąs­čiau Že­mai­tės „Mar­čią“ (bet ne­per­skai­čiau nau­jai, var­gu ar yra tas teks­tas na­mie). Že­mai­tės il­giuo­si jau se­niai, no­ri­si ją skai­ty­ti ir apie ją ra­šy­ti. Anks­čiau taip to­li­ma at­ro­dė tie jos gam­tos ap­ra­šai, o da­bar jų be­veik trokš­tu. Gam­tos tar­si ne­mėgs­tu (la­biau tik­tų žo­dis „ne­ken­čiu“, bet kad jis toks nu­val­kio­tas įvai­rių Die­vo kvai­lu­čių), nes nuo ma­žens bu­vau tar­si per prie­var­tą jos su­pa­ma. Ta­čiau kaip tik tai ir su­kū­rė ry­šį, pa­na­šų kaip tarp au­kos ir smur­tau­to­jo: jau ne­be­ga­liu jos vien tik ne­kęs­ti, ji man rei­ka­lin­ga. Dar skai­tau žur­na­lą „Mag­ni­fi­cat“, ku­ris su­da­ry­tas kas­die­nio bre­vi­jo­riaus pa­grin­du. Vi­sa­da mė­gau bre­vi­jo­rių, ypač kal­ba­mą bal­su mo­nas­ti­nė­se ben­druo­me­nė­se. Šį­kart at­krei­piau dė­me­sį į 89 (90) psal­mę: „Tu už­pu­ti žmo­nių gy­ve­ni­mą kaip sap­ną; / jie tar­tum žo­lės, iš­dygs­tan­čios auš­tant, – / ry­tą su­ža­liuo­ja ir žy­di, – / o va­ka­rop nu­vys­ta ir su­džiūs­ta.“ Pri­si­mi­niau Do­ne­lai­tį: „Mes sil­pni daik­tai, kaip švents mums pra­ne­ša Do­vyds, / Nei žo­le­lės ant lau­kų dar aug­da­mi žy­dim.“ Teks­tų su­si­ti­ki­mai, in­krus­ta­ci­jos – ne­pa­kei­čia­mas lė­tų­jų skai­ty­to­jų ho­bis. Mąs­čiau ir apie teks­tą kaip emo­ci­nį šan­ta­žą (čia vi­sai ne apie Šle­pi­ką, ku­rio kny­gą vis dėl­to ver­ti­nu) – to­kių pa­ti esu ne­ma­žai pri­ra­šiu­si. Pa­pras­tai jie at­ro­do kaip teks­tai, ku­rie dau­ge­lį „už­ka­bi­na“ – juo­se kal­ba­ma apie so­cia­li­nį pa­žei­džia­mu­mą, daž­niau­siai ko­kius nors varg­šus vai­kus (ką nau­jo įma­no­ma apie juos pa­sa­ky­ti po Dos­to­jev­skio, Gar­lia­vos, „Bė­dų tur­gaus“?..). Po kiek lai­ko, ar­ba kai ge­ro­kai at­si­trau­ki ir vis­ką nu­žvel­gi ki­tu ra­kur­su, ima ir iš­len­da ko­kia ­nors klas­to­tė, ne­tik­ru­mas, ne­gry­nas pi­ni­gas, net jei pa­ra­šy­mo me­tu at­ro­dė, kad esi są­ži­nin­ga sau. Kaip sa­ko dak­ta­ras Hau­sas – žmo­nės, re­kla­muo­jan­tys svar­bius da­ly­kus, pa­tys ne­su­ge­ba jų pa­da­ry­ti. To­dėl, kai prie ma­no teks­to nie­kas ne­verks ir kai per nie­kie­no nu­ga­rą ne­bėgs šiur­pu­liu­kai – bū­siu ra­mi, kad ne­su sa­ki­nio afe­ris­tė. Kaip at­pa­žįs­ta­mai da­bar at­ro­do svars­ty­mai kai ku­rių iš tų, ku­riems dvi­de­šimt ke­le­ri, – juk ir aš taip mąs­čiau, ir­gi to­kia bu­vau, bet vi­sai ne­no­rė­čiau prie to grįž­ti, dar­gi gė­di­juo­si… Ne­gi vi­sas am­žiaus gru­pes ski­ria to­kie prieš­ta­ra­vi­mai? Be­je, gir­dė­jau, šie­met dau­giau­sia bu­vo sto­jan­čių­jų į me­di­ci­ną. Ma­tyt, bus pri­si­žiū­rė­ję „Dak­ta­ro Hau­so“. Pa­žy­mė­ti­na – anks­čiau su­per­he­ro­jai ge­ni­jai bu­vo šil­ti, žmo­nes my­lin­tys sim­pa­ti­kai (pvz., Er­kiu­lis Pu­a­ro), o da­bar – aro­gan­tiš­ki mi­zan­tro­pai (tas pats dak­ta­ras Hau­sas ar­ba nau­ja­sis Šer­lo­kas Holm­sas).

Nors į prem­je­rą tik­riau­siai ne­isiu, la­bai lau­kiu Os­ka­ro Kor­šu­no­vo „Ka­ted­ros“; smal­su tie­siog, kaip šian­dien įma­no­ma in­ter­pre­tuo­ti Mar­cin­ke­vi­čių. Juk dar ne­se­niai ga­lio­jo nor­ma (ar­ba ta­bu) „pa­ki­liai ar­ba nie­ko“. „Ka­ted­ra“ man šį tą reiš­kia ir kaip pa­aug­lys­tė­je per­skai­ty­ta jau­di­nan­ti dra­ma apie ar­chi­tek­tą Lau­ry­ną Gu­ce­vi­čių (pa­aug­lys­tė­je ap­skri­tai jau­di­no teks­tai apie dai­li­nin­kus, ma­tyt, dėl to, kad su jais ta­pa­tin­ta­si, bent jau fan­taz­muo­se), ir kaip jos sig­ni­fi­ka­tas – ka­ted­ra, reiš­kian­ti be­ne nuo­la­ti­nį at­si­grę­ži­mą į kla­si­ciz­mą ir jo tik­ri­ni­mą. Tur­būt ne­ati­tik­siu ju­bi­lie­ji­nių me­tų bendro kal­bė­ji­mo to­no lū­kes­čių, ta­čiau ir Mai­ro­nis, ir Mar­cin­ke­vi­čius man – vai­kys­tės, pa­aug­lys­tės au­to­riai, vė­liau nu­stelb­ti ki­tų, ta­čiau vai­kys­tė­je – es­mi­niai.