Kaip projektai apie projektus projektą sukūrė
AISTĖ PAULINA VIRBICKAITĖ
Paroda „Baltic Expro. Jaunieji menininkai apie švietimo projektus“
Frazė „Parašyk projektą, tada pakalbėsim“ mums tampa tokia pat įprastinė kaip prašymas „Paskambink man, būsiu kažkur mieste“. O juk prieš 30 metų jos abi būtų visiškai nesuprastos. Menininkai ir šiandien dar pamurma, kad visi tie projektai „užkniso juodai“. Ir turbūt teisėtai. Gerai parašytas projektas ir geras meno kūrinys – du skirtingi, tik kartais sutampantys dalykai. Ir jei menininkas puikiai valdo medžiagą ir turi būsimo kūrinio viziją, kodėl jis turi mokytis projektinės kalbos ir sukišti savo nepakartojamą idėją į tikslų, įgyvendinimo terminų, sklaidos ir numatomų rezultatų punktus? Kita vertus – štai stovi Caravaggio, visas raudonas iš pykčio, ir klausosi, kaip jo naują šedevrą aptarinėja po sočių pietų susirinkę vyskupai. „O kodėl čia tas arklys pačiame drobės centre? Ar norite pasakyti, kad jis ir yra Šventoji Dvasia?“ Žinoma, paveikslo tema buvo suderinta iš anksto, gautas avansas. Ar bus išrašytas darbų priėmimo aktas? Klusniai kaip pirmokas nuleidęs galvą Caravaggio kramto iš pykčio lūpas ir mėgina ginti savo idėją. Būkime tikri – tiek pristatydamas paveikslą, tiek gindamas jis vartojo „projektinę“ kalbą, tik raktažodžiai buvo kiek kitokie nei šiandien.
Justina Gražytė. Kalbėk su savo katinu, jis tikrai prašneks. 2012
Apie tik menui tarnaujantį, nuo nieko nepriklausomą menininką gražiai svajojo modernistai. Už tai sąžiningai mokėjo skurdu, palyginti su kuriuo šiandieninių menininkų buitis ne tokia jau liūdna. Mūsų laikais skurde gyventi nemadinga, o ir išeičių net dvi: rinkodara arba projektai. Galima mėginti tapti rinkodaros specialistu ir pardavimo vadybininku viename asmenyje arba mokytis perprasti projektinį pasaulį, krūvas popierių ir šimtus žodžių bei punktų, atveriančių rezidencijas, stipendijas, o jei sekasi, tai ir apdovanojimus. Taip, būti menininku – labai sunku. Panašiai kaip mokslininku ar mokytoju, nežinau, ar sportininkai rašo projektus.
Apie projektus susimąsčiau po vienos vieną dieną trukusios parodos. Fiziškai Šiuolaikinio meno centre vykusi paroda buvo organizuota ne meninės institucijos, o Švietimo mainų paramos fondo. Šis fondas užsiima įvairių švietimo programų („Leonardo da Vinci“, „Nordplus“, „Comenius“, „Erasmus“, „Grundtvig“ ir kt.) administravimu. Kiekvienais metais jie kartu su kolegomis iš Latvijos ir Estijos organizuoja renginį, kurio metu visi susirinkę dalinasi ir aptaria vykdytus ar vykdomus projektus. Šį kartą renginys vyko Lietuvoje ir netikėtai, sutapus net dviem aplinkybėms, pavirto į įdomią parodą, kurios metu Vilniaus dailės akademijos studentai ir absolventai pristatė objektus, performansus ar instaliacijas, sukurtus pagal penkiolika Baltijos šalyse vykdytų švietimo projektų. Pirmoji sėkmės priežastis – parodos iniciatoriai studentams interpretuoti pateikė 15 atrinktų projektų ir į kūrybos procesą nesikišo. Antroji – studentai pasirinko projektus ir nesiėmė jų šlovinti ar tiesiog iliustruoti, o pasiūlė gana kritiškas interpretacijas. Tokiu būdu, abiem pusėms elgiantis sąžiningai, nuobodžiu atsiskaitymu galėjęs tapti renginys virto į gyvą ir aktualią parodą – apmaudu, kad veikusią tik vieną dieną.
Jaunieji menininkai į švietimo projektus žiūrėjo trimis būdais. Vieni vizualiai interpretavo projekto temą, kiti mėgino papildyti projektą savo įžvalgomis, treti – žvelgė kritiškai ir neslėpė abejonių. Pateiksiu po vieną pavyzdį. Justina Gražytė pasirinko interpretuoti latvių vykdytą „Leonardo da Vinci“ programos projektą nuobodoku pavadinimu „Veterinarų profesionalumo ugdymas neurologijos ir psichoterapijos srityse“. Skaitome projekto aprašymą, kaip latviai veterinarai vyko į Suomiją ir ten tobulino savo praktines žinias. Ir matome kūrinį pavadinimu „Kalbėk su savo katinu, jis tikrai prašneks“ – ant sienos kabo kartais sujudančios 5 kačių uodegos, kurių kiekvienai priklauso nuotaiką apibūdinantis užrašas: piktas, ramus, išprotėjęs, alkanas, laimingas. Įsivaizdavusi katiną pas psichoterapeutą, jauna menininkė kuria siurrealistišką ir sąmojingą vaizdinį. Jonas Aničas, įsigilinęs į programą, padedančią tėvams palaikyti į svetimas šalis studijuoti ar dirbti išvykusius vaikus, nusprendė, kad iš tiesų didesnio palaikymo reikėtų tų vaikų tėvams, kurie šiuolaikiniame vartotojų pasaulyje yra sutrikę daug labiau nei atžalos, ir eksponavo instaliaciją iš nuotraukų, kuriose užfiksuoti gamtoje išmesti buities daiktai, o šalia – netvarkinga krūva tų pačių brangiai įsigytų, tačiau vargu ar išties reikalingų daiktų. Evelina Kerpaitė buvo viena iš tų menininkų, kurie remdamiesi asmenine patirtimi į interpretuojamą projektą žvelgė kritiškai. Projektą „Edukacijos kryžkelės“, skirtą stiprinti 14–17 metų mokinių apsisprendimą dėl būsimos karjeros, ji interpretavo kaip lentą, prismaigstytą įvairaus dydžio popieriaus lapelių su pieštiniais gatvių, maršrutų planais. Autorės mintis – galvoti apie karjerą būnant keturiolikos, žinoma, galima, tačiau greičiausiai ilgainiui situacija kis dar ne kartą ir ankstyvos jaunystės planai liks kaip paskubomis pasižymėti miesto maršrutai.
Tai tik keli iš penkiolikos parodos objektų ir performansų, tarp kurių buvo ir bulvių košės gaminimas, erdvinė instaliacija iš nurašytos autobusų stotelės konstrukcijos dalies ar nubraižyta būsimos vakarienės partitūra. Žinoma, tai – jaunų menininkų kūriniai, vietomis mintis reiškiama pernelyg tiesiogiai ir trūksta prasminių sluoksnių, vietomis „šlubčioja“ atlikimas, tačiau parodoje nepaleido jausmas, kad menininkams buvo smagu. O tai, sutikime, labai svarbu kalbant apie jaunuosius. Ne mažiau įdomu buvo stebėti parodos lankytojus, tarp kurių daugiausia buvo edukacinių projektų kūrėjų ir vykdytojų bei pačių VDA studentų. Rimtos tetos dažniau šypsojosi, nei barėsi, nors buvo ir tokių, kurios žiūrėdamos į kačių uodegas šnabždėjosi: „Įsivaizduoji, paima tavo projektą, ir šitaip…“ Studentai, jauniausia mūsų menininkų karta, akivaizdžiai džiaugėsi galėdami „pasimatuoti“ ŠMC aplinką ir bendravo ne tik tarpusavyje, bet ir su žiūrovais, mėgindami įtraukti į performansus ar paaiškinti savo darbus. Trumpai tariant, pamiršo užsidėti mūsuose įprastas atsiribojimo nuo publikos kaukes – labai norėtųsi tikėti, kad niekad jų neužsidės.
Akivaizdu, kad šis projektas buvo rizikingas tiek jį organizavusiai institucijai, tiek patiems menininkams. Tikiu, kad abi pusės turėjo pagundų kontroliuoti, koreguoti ir įtikti. Atsilaikė ir galiausiai džiaugėsi įdomiu ir gal net abiem pusėms naudingu rezultatu, o negausūs žiūrovai galėjo dar kartą įsitikinti, kad neįprasti ar net beveik neįmanomi skirtingų sričių susidūrimai dažnai suteikia įdomių netikėtumų.
