Die­vų bu­vei­nės ir ąžuo­ly­nai

Su sta­ty­bos in­ži­nie­riu­mi eks­per­tu, al­pi­nis­tu, Tau­ti­nio at­gi­mi­mo ąžuo­ly­no drau­gi­jos pir­mi­nin­ku, šie­me­ti­nės Vals­ty­bi­nės Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus pre­mi­jos lau­re­a­tu VI­TA­LIU­MI STE­PU­LIU kal­ba­si Juo­zas Šo­rys

– Svei­ki­nu Jus, už kryp­tin­gą „il­ga­lai­kę vi­suo­me­ni­nę et­no­kul­tū­ri­nę veik­lą ku­riant uni­ka­lų kul­tū­ros ir gam­tos pa­min­klą – Lie­tu­vos tau­ti­nio at­gi­mi­mo ąžuo­ly­ną J. Ba­sa­na­vi­čiaus tė­viš­kė­je Ož­ka­ba­liuo­se (Vil­ka­viš­kio r.)“ įver­tin­tą gar­bin­giau­sia ša­lies pre­mi­ja (jos nu­si­pel­nė­te kar­tu su ar­chi­tek­te Ži­vi­le Ma­čio­nie­ne, pa­ren­gu­sia J. Ba­sa­na­vi­čiaus gim­ti­nės at­sta­ty­mo pro­jek­tą)! 2009 m. pa­reng­to­je kny­go­je „Tau­tos ąžuo­ly­nas“ ra­šė­te, kad Jū­sų tė­viš­kės Gir­kal­nio (Ra­sei­nių r.) pa­va­di­ni­me tar­si bu­vo už­prog­ra­muo­ti du svar­biau­si pras­mi­niai gy­ve­ni­mo žo­džiai – „kal­nas“ ir „gi­ria“ (ąžuo­ly­nas). Ar Jums svar­bios kil­mės šak­nys?

– Lai­kau sa­ve že­mai­čiu, man tai daug reiš­kia. Dar vai­kys­tė­je skai­ty­da­mas Si­mo­no Dau­kan­to vei­ka­lus su­vo­kiau, kad no­riu už­aug­ti pa­na­šiu že­mai­čiu, jų ver­ty­bės ir bū­das man bu­vo prie šir­dies. Gi­miau Gir­kal­ny­je, ant Apu­si­no kran­to, o pro­se­ne­lių iš tė­vo pu­sės ūkis bu­vo de­ši­nia­ja­me Du­by­sos kran­te, prie­šais Be­ty­ga­lą. Kar­tais ir da­bar ten nu­va­žiuo­ju – gra­ži vie­ta, sta­tūs upės slė­nio kran­tai, ne­to­li dunk­so pil­ka­piai, pi­lia­kal­niai… Ma­ši­na ne­įva­žiuo­si – de­ga san­ka­ba, tik ar­klių trau­kia­mais ra­tais (ve­ži­mu) įdar­dė­da­vo į so­dy­bos kie­mą. Ma­ty­da­vo­si da­žy­ti na­mo sky­dai, gelž­be­to­ni­nė le­dau­nė (tokia yra iš­li­ku­si ir Mai­ro­nio tė­viš­kė­je Ber­no­tuo­se, ma­tyt, to­se vie­to­se pa­na­šiai sta­ty­da­vo). Tarp tro­bos ir Du­by­sos bu­vo įsi­ter­pu­si nuo­sta­baus gro­žio pie­va, jo­je au­go be­veik tri­jų met­rų aukš­čio avie­tės – nie­kur to­kių vė­liau ne­ma­čiau. Se­ne­lis Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais bu­vo pa­kliu­vęs į vo­kie­čių ne­lais­vę, ba­da­vo, il­gai už­tru­ko, kol grį­žo. O pro­se­ne­lis ūkį jau bu­vo už­ra­šęs vie­nai iš še­šių duk­te­rų – sa­ko, kad vi­sos jos bu­vo la­bai gra­žios, iš­te­kė­jo už kil­min­gų vy­rų, kai ku­rios iš­va­žia­vo į Ame­ri­ką ir An­gli­ją. O ma­mos tė­vas, veng­da­mas rek­rū­tų da­lios, bu­vo at­bė­gęs kaž­kur nuo Ne­mu­no. Pa­si­slė­pė ir įsi­kū­rė ne­pri­ei­na­mo­se pel­kė­se tarp Ne­mu­no ir Že­mai­čių plen­to, ten gi­mė ir ma­no ma­ma. Bet iš­ti­ko bė­da – abu jos tė­vai ka­ro me­tais mi­rė nuo šil­ti­nės, ket­ve­rių me­tų ji su bro­liu ir se­se­rimi li­ko naš­lai­čiai, pa­ty­rė ba­do ir daug var­go.

Vitalius Stepulis su edelveisu barzdoje. Tian Šanis

– Daug kur Ra­sei­nių apy­lin­kė­se vie­ti­nės pie­tų že­mai­čių šnek­tos šiuo me­tu yra ant iš­ny­ki­mo ri­bos. Kaip vai­kys­tė­je na­mie kal­bė­da­vo­tės?

– Kal­bė­da­vo­mės tik tar­miš­kai, nes ki­taip ir bū­ti ne­ga­lė­jo – kal­bą pe­rė­mėm iš tė­vų ir se­ne­lių. Vė­liau, kai gir­dė­da­vau žmo­nes, kal­ban­čius per ra­di­ją, ar įgar­sin­tus fil­mus, ne­su­pras­da­vau, ko­dėl jie taip keis­tai kal­ba. Ko­dėl rei­kia kal­bė­ti ki­taip, nei mes kal­bė­da­vo­me? Daug me­tų pra­ėjo, kol pats taip ėmiau kal­bė­ti ir au­sų ne­be­rė­žė tai­syk­lin­ga li­te­ra­tū­ri­nė kal­ba.

– Kaip da­bar jau­čia­tės nu­vy­kęs į Gir­kal­nį?

– Kai vyks­tu į tė­viš­kę, per­va­žia­vęs Du­by­są, iš­kart ki­taip su žmo­na imu šne­kė­ti. Ne­ži­nau, dėl ko, bet imu kal­bė­ti tar­miš­kai. Emo­ci­jos, pri­si­mi­ni­mai… Be­je, su me­tais vėl grįž­tu prie kai ku­rių ma­mos var­to­tų žo­džių ir po­sa­kių.

– Sa­vo so­dy­bos Vil­niu­je, Lyg­lau­kiuo­se (se­nuo­se že­mė­la­piuo­se ra­šo­ma – Rov­no­je Po­le), kie­me ką tik ro­dė­te ak­me­ni­nį tro­be­lės iš tė­viš­kės, se­no­vi­nės ba­kū­žės at­vaiz­dą, me­ta­li­ne gran­di­ne su­jung­tą su me­di­ne Jū­sų ir skulp­to­riaus Ar­vy­do Ali­šan­kos iš­skap­tuo­ta skulp­tū­ra „Lais­vė“, ku­ri lyg sar­ko­fa­go ant­vo­žas at­kar­to­ja Jū­sų kū­no for­mas ir jo­je iš­si­tie­sus pa­de­da ge­riau­siai pail­sė­ti… Tur­būt tai vie­na iš dau­ge­lio Jū­sų lais­vės bu­vei­nių, bet ko­dėl ji su­sie­ta su gim­tą­ja pa­sto­ge? Ar toks šių lyg sim­bo­li­nių me­ni­nių raiš­kų „su­ka­bi­ni­mas“ ro­do bu­vu­sių pri­ra­ki­ni­mų, ju­de­sių kaus­ty­mo ar iš­si­lais­vi­ni­mo pa­tir­tį? Ar taip gal juo­kau­da­mas ar iro­ni­zuo­da­mas įpras­mi­no­te ko­vos už ide­a­lus ke­lią?

– Ba­kū­žę so­dy­bos kie­me rei­kia su­pras­ti per­kel­ti­ne pras­me. Daug kas iš ba­kū­žių at­ėję, na, gal kas ir iš dva­rų… O „Lais­vės“ skulp­tū­ra at­si­ra­do jau šiais lai­kais, kai iš tie­sų pa­si­ju­tau lais­vas, nors nie­kas pa­na­šių in­dul­gen­ci­jų ir ne­su­tei­kė. Pa­si­ju­tau ne­pri­klau­so­mas, ga­lin­tis da­ry­ti ge­rus dar­bus ir kad nie­kas man to ne­ga­li už­draus­ti ar su­truk­dy­ti. No­riu so­din­ti ąžuo­lus – ir so­di­nu vi­sur, kur ga­liu. Pa­pras­tai spa­lio mė­ne­sį va­žiuo­da­mas iš pa­jū­rio Bab­tų ąžuo­ly­ne pri­si­ren­ku mai­še­lį gi­lių ir pas­kui vi­są ru­de­nį ir pa­va­sa­rį vaikš­čio­da­mas jų pri­si­py­lęs ki­še­nes po Pa­vil­nių miš­kus, Čep­ke­lių rais­tus, Aukš­tai­ti­jos, Ker­na­vės, Dūkš­tų ir ki­tus ąžuo­ly­nus so­di­nu ąžuo­lus. Man tai pa­tin­ka, man gra­žu. Ma­nau, kad ir dau­ge­lis lie­tu­vių ne­abe­jin­gi ąžuo­lams.

Mo­kyk­lo­je mo­kiau­si ge­rai, bu­vau pir­mas ar­ba ant­ras mo­ki­nys kla­sė­je, bet bu­vau la­bai iš­dy­kęs, net tu­rė­jau su­ma­žin­tą el­ge­sio pa­žy­mį. Per tą iš­dy­ku­mą ir nu­ken­tė­jau – spor­ta­vau ir iš­kri­tau iš an­tro aukš­to ant ply­tų krū­vos, su­si­ža­lo­jau stu­bu­rą, tre­jus me­tus te­ko gu­lė­ti pri­kaus­ty­tam prie lo­vos, kol vėl at­si­sto­jau ant ko­jų.

– Ta trau­ma tu­rė­jo įta­kos ir gy­ve­ni­mo ke­lio pa­si­rin­ki­mui?Ki­tas gal bū­tų įsi­jau­tęs ir taip lyg pa­ger­bęs li­gą, o Jūs, re­gis, vi­są ener­gi­ją nu­krei­pė­te į sa­vęs nu­ga­lė­ji­mą, kū­no tre­ni­ra­vi­mą, vė­liau ėjo­te į kal­nus, ten grū­di­no­te ne tik kū­ną, bet ir dva­sią.

– Ne tik ėjau į kal­nus, bet ir ko­piau į juos, be to, pa­aiš­kė­jo, kad tu­riu stip­rias ran­kas ir ga­liu vie­no­dai sėk­min­gai lip­ti į vir­šu­kal­nes ir ran­ko­mis, ir ko­jo­mis. Al­pi­niz­mas gal­būt ati­ti­ko ma­no cha­rak­te­rį ar­ba prie­šin­gai, ypač kal­bant apie aukš­tu­mi­nius ko­pi­mus, kur rei­kia ypa­tin­gų mo­ra­li­nių ar­ba dva­si­nių sa­vy­bių. Ir ne­si­gai­liu – al­pi­niz­mas už­dė­jo ant­spau­dą vi­sam li­ku­siam gy­ve­ni­mui. Tai, ką įgi­jau kal­nuo­se, pa­de­da ir dar­be, ir gy­ve­ni­me, ir, ži­no­ma, so­di­nant ąžuo­lus.

– O ar te­ko įkop­ti į vi­sas aukš­čiau­sias Lie­tu­vos vir­šu­kal­nes?

– Esu ne kar­tą to pa­klaus­tas, ir bū­da­vo gė­da, kad ne ant vi­sų jų bu­vau už­li­pęs, bet sten­giau­si tai pa­da­ry­ti. Bu­vau už­ko­pęs į Ažu­ši­lės kal­ną, ką ir kal­bė­ti apie Med­vė­ga­lį, Ram­by­ną, Šat­ri­ją (ten gi­mi­nės gy­ve­na, pri­si­me­nu, kaip tė­tis dvi­ra­čiu va­žia­vo). Kar­tą sun­kiai ieš­ko­jom Girgž­du­tės, už Kel­mės vis su­kom ra­tus – tu­ri bū­ti, o nė­ra, bet, pa­si­ro­do, prie jos nė­ra ke­lio ir ji gau­siai ap­au­gu­si krū­my­nais. Už­pul­ti lau­ki­nių šir­šių bro­vė­mės per juos, kol už­ko­pė­me. Vė­liau ge­og­ra­fas Ri­man­tas Kru­pic­kas pa­kvie­tė da­ly­vau­ti aukš­čiau­sio Lie­tu­vos kal­no Aukš­to­jo (294,84 m) įvar­di­ji­mo ir pa­žy­mė­ji­mo šven­tė­je. Pa­si­ro­dė, kad jis kiek aukš­tes­nis už anks­čiau Me­di­nin­kų kal­vy­ne to­kiu lai­ky­tą Juo­za­pi­nės kal­ną (293,83 m). Ne­se­niai ten lan­kė­mės, ant Aukš­to­jo bu­vo pa­sta­ty­ta Da­lios Ma­tu­lai­tės skulp­tū­ra su ke­tu­riais žir­gais, sta­to­mas ap­žval­gos bokš­tas, man 2006 m. ten pa­vy­ko nu­vež­ti ak­me­nį su pa­va­di­ni­mo už­ra­šu ir aukš­čio skait­me­ni­mis. Ypač džiau­giuo­si, kad prie Juo­za­pi­nės kal­no šį pa­va­sa­rį bu­vo pa­so­din­tas pen­kių šim­tų me­de­lių Me­di­nin­kų kal­vų ąžuo­ly­nas. Grei­tai Juo­za­pi­nės ge­o­mor­fo­lo­gi­nis draus­ti­nis įgaus žy­miai gra­žes­nį pa­vi­da­lą, trauks lan­ky­to­jus.

– Kaip su­si­do­mė­jo­te di­džiai­siais kal­nais?

– Pra­dė­jęs rim­čiau do­mė­tis al­pi­niz­mu, pir­miau­sia 1961 m. nu­vy­kau į Kau­ka­zą. Tai įvy­ko po mū­sų al­pi­niz­mo pra­di­nin­kų Ge­di­mi­no Aks­ti­no, Vy­tau­to Vo­sy­liaus ir Fe­lik­so Mie­liaus­ko žū­ties 1959 m. Kau­ka­ze, ji pa­lie­tė ir ma­no šir­dį. Ėmiau tu­ris­tau­ti, tre­ni­ruo­tis, už­si­ė­miau orien­ta­ci­niu spor­tu, di­di­nau iš­tver­mę, kad bū­čiau pa­si­ren­gęs kal­nų iš­šū­kiams. Po ke­le­rių me­tų bu­vau pa­kvies­tas į pir­mą­ją eks­pe­di­ci­ją (va­do­vas – Ka­zi­mie­ras Monst­vi­las), ku­ri ke­ti­no kop­ti į Le­ni­no (da­bar Avi­ce­nos) vir­šū­nę (7134 m). Pa­si­rin­ko­me sun­kų ir keis­tą marš­ru­tą iš pie­tų pu­sės, kur to­li­mas pri­ėji­mas. At­si­dū­rė­me vi­siš­kai lau­ki­nė­je, ne­gy­ve­na­mo­je gam­to­je, kur ne­lai­mės at­ve­ju ne­re­a­lu su­lauk­ti pa­gal­bos. Vos ne du mė­ne­sius ma­lė­mės po tuos snie­gy­nus ir le­dy­nus, ban­dy­da­mi ar­čiau vir­šū­nės at­lik­ti ak­li­ma­ti­za­ci­ją, pa­sta­ty­ti snie­go ur­vą aud­ros ar ne­lai­mės at­ve­jams. Bet va var­nos su­le­sė mū­sų la­ši­nius… Tas ko­pi­mas vi­siems bu­vo pir­ma­sis sep­ty­nia­tūks­tan­ti­nis, pa­aiš­kė­jo, ku­rie ga­li kop­ti aukš­čiau ir ku­rių aukš­čio ri­bos yra že­mes­nės (ne vi­sų vie­no­dos). Tai aukš­tis, kai or­ga­niz­mas ne­be­pri­si­tai­ko prie de­guo­nies trū­ku­mo. Jas ga­li kils­ter­ti tre­ni­ruo­tu­mas, ak­li­ma­ti­za­ci­ja, bet šiaip tai – įgim­tos sa­vy­bės. Vis­kas yra žmo­gaus gal­vo­je – kiek jis pa­ke­lia de­guo­nies trū­ku­mą. Ta­da sėk­min­gai įko­pėm į vir­šū­nę, bet bai­gė­si mais­tas, tu­rė­jom tik šiek tiek mil­tų, juos mai­šėm su van­de­niu, ban­džiau me­džio­ti kal­nų švil­pi­kus. Ma­ši­nos į ba­zi­nę sto­vyk­lą ne­at­va­žia­vo, ry­šys per kal­na­gūb­rį – pra­stas, tad bu­vo­me lyg pa­smerk­ti ten žie­mo­ti. Ta­da su Juo­zu An­ta­na­vi­čiu­mi pa­trau­kėm 40 ki­lo­met­rų iki Pa­my­ro trak­to, iš ten ieš­ko­da­mi pa­gal­bos nu­si­ga­vo­me į Ošą. To­je eks­pe­di­ci­jo­je tiek snie­go pri­si­val­gė­me, pri­var­go­me, kad apie žy­gį į aukš­tuosius kalnus ki­tais me­tais nie­kas net pa­gal­vo­ti ne­no­rė­jo. Kaž­kas mes­te­lė­jo, kad jei kur ir no­ri­me kop­ti, tai tik į Ki­li­man­dža­rą – šil­ta, vai­siai… Ta min­tis li­ko pa­są­mo­nė­je, ir po tris­de­šim­ties me­tų kar­tu su Vla­du Vit­kaus­ku, ko­pu­siu į vi­sų že­my­nų aukš­čiau­sias vir­šū­nes, už­li­pau ant to gar­saus Af­ri­kos kal­no.

– Koks tin­ka­miau­sias al­pi­nis­to am­žius?

Vitalius Stepulis prie storiausio Ąžuolyno ąžuolo

– Iki ke­tu­rias­de­šim­ties me­tų. Jau­nam žmo­gui aukš­tu­mi­niai ko­pi­mai ir­gi ne­pa­tar­ti­ni – rei­ka­lin­ga di­de­lė iš­tver­mė. Se­nes­niems, kai at­si­ran­da nors ir men­kų ne­ga­la­vi­mų, di­dė­ja ri­zi­ka, kad ma­žiau­sia „ne­kal­ta“ li­ga, pa­vyz­džiui, an­gi­na, ga­li iš­si­vys­ty­ti į rim­tą šir­dies ar plau­čių ne­pa­kan­ka­mu­mą, ke­pe­nų, inks­tų li­gas. Nors lai­pio­ti Al­pė­se, Fa­nuo­se ar Kau­ka­ze ga­li­ma ir su­lau­kus so­li­des­nio am­žiaus. Pa­vyz­dys – Al­gi­man­tas Ju­ce­vi­čius, ku­ris, su­lau­kęs sep­ty­nias­de­šim­ties, vis dar li­pa į še­šių tūks­tan­čių met­rų kal­nus.

– O jau įme­tė­ju­siam Jums po Ki­li­man­dža­ro dar bu­vo Mon­bla­nas Al­pė­se…

– Į Mon­bla­ną ko­piau ir­gi su V. Vit­kaus­ku, taip pat su sū­nu­mi Arū­nu ir ki­tais. Ir ne­bu­vo leng­va, nes bu­vo la­bai šal­ta, nie­kas iš eu­ro­pie­čių per pū­gą ne­no­rė­jo lip­ti. Pa­ty­riau di­de­lį ma­lo­nu­mą kop­da­mas kar­tu su sū­nu­mi. Ant Mon­bla­no jam sim­bo­liš­kai per­da­viau led­kir­tį ir pa­sa­kiau, kad at­si­svei­ki­nu su spor­ti­niu al­pi­niz­mu.

– 2011 m. iš­leis­to­je sa­vo su­da­ry­to­je kny­go­je „Kal­nams pa­šau­kus“ įtai­giai ir ko­ne dra­ma­tiš­kai ra­šė­te apie ko­pi­mą į aukš­čiau­sią Jums pa­klu­su­sią vir­šū­nę.

– Tuo me­tu mums pri­ei­na­mų aukš­tes­nių vir­šu­kal­nių kaip Ko­mu­niz­mo (da­bar – Is­mai­lo Sa­ma­ni) ne­bu­vo, nes iš­vyk­ti ne­ga­lė­jo­me (tai kar­tais bū­da­vo įma­no­ma tik mask­vie­čiams). 1967 m. įkop­ti pie­ti­niu šlai­tu ne­pa­vy­ko, nes te­ko gel­bė­ti aš­tuo­nis su­žeis­tus ka­za­chų al­pi­nis­tus. Ta­da ki­lo sva­jo­nė ki­tais me­tais Šiau­rės Ura­le leis­tis plaus­tu že­myn – ke­liau­ti su­si­kū­rus lau­že­lį, rū­ky­ti žu­vis… Ma­no sva­jo­nės pa­pras­tai iš­si­pil­dy­da­vo, nes su­pras­da­vau, kad tam rei­kia įdė­ti daug pa­stan­gų. O al­pi­nis­tams ga­lio­ja tai­syk­lė: kuo sun­kiau – tuo ge­riau, juk ir vyks­ti sun­ku­mų įveik­ti. Pa­si­sta­tė­me plaus­tą ir su nuo­ty­kiais plau­kė­me Be­rio­zo­va­jos upe. Su­ži­no­jo­me, kad tas ra­jo­nas yra nu­sė­tas „ze­kų“ ko­lo­ni­jo­mis. Mums pa­ta­rė šau­tu­vų ne­pa­dė­ti to­liau, nei ga­li pa­siek­ti ran­ka. Vi­sa­da ten kas nors ty­ko, bėg­liams rei­kia do­ku­men­tų, mais­to, dra­bu­žių, o tu­ris­tai tam yra leng­vas gro­bis. Iš­va­žiuo­da­mi to ne­ži­no­jo­me. Kai su­si­ti­ko­me su miš­ke dir­ban­čiais ka­li­niais ir kai už ar­ba­tos pa­ke­lį vos žmo­gaus ne­nu­šo­vė, su­pra­to­me, kur at­si­dū­rė­me. Be­je, ten ra­do­me ir po­že­mi­nius ur­vus, per juos rei­kia šliauž­ti gli­čiu mo­liu ir van­de­niu, ku­ris ties no­si­mi, ir ne­ži­nai, ar kur iš­lį­si, ar ne, o ap­si­suk­ti ir grįž­ti at­gal ne­be­ga­li­ma. Stip­rūs įspū­džiai!

– Per juos ir aukš­čiau­sią vir­šū­nę be­veik už­mir­šo­me…

– Ta eks­pe­di­ci­ja bu­vo or­ga­ni­zuo­ta 1971 m. Iš Džir­gi­ta­lio ke­lia­vo­me sraig­tas­par­niu, bu­vo­me iš­lai­pin­ti prie Fed­čen­kos le­dy­no. Kaip vi­sa­da, pa­ty­rė­me daug nuo­ty­kių. Mu­du su pir­muo­ju Lie­tu­vos al­pi­niz­mo spor­to meist­ru An­ta­nu Va­ran­ka tu­rė­jo­me iš­mes­ti iš sraig­tas­par­nio mais­tą, ben­zi­ną kuo aukš­čiau, kad ma­žiau tek­tų neš­ti, la­kū­nai pa­bū­go že­miau leis­tis, to­dėl te­ko mė­ty­ti iš kur kas aukš­čiau.

Ka­nist­ras su ben­zi­nu trū­ko, džiū­vė­siai iš­bi­ro, kon­ser­vai kas kur iš­si­laks­tė ant le­dy­no… Pa­si­da­li­jom į dvi ko­man­das, mes tu­rė­jom kop­ti va­di­na­muo­ju Ta­mo marš­ru­tu, prieš de­šimt me­tų juo įko­pu­sie­ji bu­vo ga­vę auk­so me­da­lius (be­je, žy­gio va­do­vas Ta­mas bu­vo rim­tas moks­li­nin­kas, aka­de­mi­kas, o jo pa­var­dė es­tiš­kai reiš­kia ąžuo­lą). Te­ko ropš­tis iš­ti­si­niu le­du, tar­pais ro­dė­si, kad var­gu ar įlip­sim. Bliz­ga le­do sie­na, ir ne­aiš­ku, nuo kur ir kaip pra­dė­ti kop­ti. Ką ir kal­bė­ti apie aukš­čio po­vei­kį, kai vė­liau rei­kė­jo iki pu­siau­jo bris­ti per snie­gą. Stū­mė­mės po tru­pu­tį keis­da­mie­si, rim­tai dirb­da­mi. Žy­gis nuo ba­zi­nės sto­vyk­los ir at­gal už­tru­ko be­veik dvi sa­vai­tes. Tu­rė­jom ne­ma­žai nak­vy­nių di­des­nia­me nei še­ši tūks­tan­čiai met­rų aukš­ty­je. O ki­ta gru­pė, ko­pu­si va­di­na­muoju „še­šiu­kės“ marš­ru­tu, dėl vie­no ko­pė­jo kal­nų li­gos tu­rė­jo stai­giai leis­tis že­myn, tad li­ko­me vi­sai vie­ni. Ėjom be­veik ne­si­kal­bė­da­mi, nes iš tik­ro kal­nuo­se ma­žai kal­ba­ma­si. Tik pa­si­vaikš­čio­da­mas su pa­ne­le ga­li kiek no­ri kal­bė­tis. Kal­nuo­se pri­si­tai­ko­ma prie tam tik­ro kvė­pa­vi­mo rit­mo. Pa­pras­tai ei­na­ma mak­si­ma­liai įma­no­mu tem­pu, kvė­puo­ja­ma vi­su ap­kro­vi­mu, kai pul­sas yra pus­an­tro šim­to. Kai bū­na gi­lus kvė­pa­vi­mas, bet koks žo­dis iš­mu­ša iš rit­mo. Dar pro­ble­miš­kas yra kvė­pa­vi­mas per bur­ną, nes ul­tra­vio­le­ti­niai spin­du­liai, at­si­spin­dė­ję nuo snie­go, ga­li ap­de­gin­ti lie­žu­vį. Ger­klė per­džiūs­ta, krau­juo­ja. Ne­ga­li nu­si­spjau­ti to­liau sa­vo barz­dos… Nak­vo­jant bu­vo įspū­dis, kad gu­liu že­myn gal­va. Ne­ga­li at­skir­ti, mie­gi ar ne. Įdo­mūs bu­vo po­ty­riai. Ypač kai nak­vo­ji sep­ty­nių ki­lo­met­rų aukš­ty­je virš jū­ros ly­gio. Jau­čiau­si ge­rai, aukš­čio ri­bų ne­pa­sie­kiau, ant vir­šū­nės bu­vau ak­ty­vus. Ma­nau, kad jei bū­tų bu­vu­si ga­li­my­bė, ki­tais me­tais ga­lė­jau kop­ti ir į vir­šū­nę, esan­čią aukš­čiau nei aš­tuo­ni ki­lo­met­rai. O tais me­tais pa­sie­kėm mak­si­mu­mą to, ką bu­vom už­si­brė­žę.

– Ne­ma­žai tau­tų ir gen­čių nuo se­no įsi­ti­ki­nę, kad iš­skir­ti­nės kal­nų vir­šū­nės yra die­vų bu­vei­nės. Ar kaip nors su tuo bu­vo­te su­si­dū­rę? Koks Jū­sų san­ty­kis su šven­tu­mu kal­nuo­se?

– Iš­ties dau­ge­lis kal­nų vir­šū­nių lai­ko­mos die­vų bu­vei­nė­mis. Taip yra dėl to, kad se­no­vė­je žmo­nės ne­kop­da­vo į kal­nus ir ten ap­gy­ven­din­da­vo tik die­vus. Ir net da­bar Hi­ma­la­juo­se kai ku­rios tau­te­lės, ku­rių te­ri­to­ri­jo­je yra aukš­ti kal­nai, pra­šo ne­lip­ti į pa­čią vir­šū­nę, nes ten gy­ve­na die­vai. Iš pa­gar­bos toms tau­te­lėms al­pi­nis­tai ke­lio­li­ka met­rų iki vir­šū­nės ne­li­pa. Ir Eve­res­tą vie­ti­niai va­di­na Džo­mo­lung­ma, tai jų kal­ba reiš­kia „Die­vų mo­ti­na“. Ir Ti­be­te yra šven­ti kal­nai, ir daug kur ki­tur… Žmo­nės die­vus ap­gy­ven­di­no aukš­ty­bė­se – vie­ni kal­nuo­se, ki­ti ant de­be­sė­lių ar virš jų, dan­gu­je. Tai – ge­rie­ji die­vai, o blo­gie­ji yra nu­grūs­ti po že­me, į gi­ly­bes ir tam­sy­bes. Nu­si­sto­vė­jo toks es­mi­nis žmo­nių su­pra­ti­mas apie šven­tu­mą. Gal to­dėl taip no­ri­si lip­ti aukš­tyn, o ne leis­tis že­myn. Bent man. Aiš­ku, eg­zis­tuo­ja ir at­virkš­čias al­pi­niz­mas, kai lei­džia­ma­si į po­že­mi­nius ur­vus.

– To­je pa­grin­di­nė­je al­pi­nis­tų ko­pi­mo kryp­ty­je at­pa­žįs­ta­mas ir mi­ti­nės pa­sau­lė­jau­tos su­bran­din­tas Pa­sau­lio me­džio sim­bo­lis ir struk­tū­ra.

– Man na­tū­ra­lu nuo kal­nų per­ei­ti prie gi­rių, me­džių. Ir vie­ni, ir ki­ti man bran­gūs ir sa­vaip šven­ti. Be­je, kal­nuo­se kar­tais ra­šy­da­vau die­no­raš­tį. Pa­ci­tuo­siu: „Di­de­lia­me aukš­ty­je, kai pra­de­da trū­ki­nė­ti min­tis, kai ati­duo­ta daug jė­gų ir kai nu­tols­ta re­a­lūs da­ly­kai, lie­ka tik po­jū­tis, nu­si­tei­ki­mas kaž­ko švie­saus, no­ro ei­ti pir­myn, aukš­tyn, tai pa­ska­ti­na pa­kil­ti, nors toks gun­dan­tis no­ras nie­ko ne­veik­ti, tik jaus­ti ir gal­vo­ti apie iš­ny­ki­mą. Bet esi už­si­prog­ra­ma­vęs tik ei­ti ir ei­ti pir­myn, nes jei ne­tu­rė­tum to­kio gi­lu­mi­nio po­rei­kio, tai­gi ne­lip­tum. Ko­kio vel­nio kan­kin­tis?.. Bet prieš tai pa­si­ža­di sau ir ei­ni, ga­li ei­ti ir į iš­ny­ki­mą, ir tai at­ro­do vi­sai ge­rai. Ki­ta ver­tus, ati­da­vęs vi­sas fi­zi­nes jė­gas ir at­si­dū­ręs jaus­mų pa­sau­ly­je ga­li pa­jus­ti vi­są žmo­gaus sie­los ir pa­sau­lio vie­ny­bę. Ir tai, kad tu ne­iš­nyk­si ir gal­būt at­gim­si ki­toks – ge­res­nis, iš­min­tin­ges­nis. Ne­ga­li at­gim­ti pri­mi­ty­ves­nis, nes ati­da­vei vi­sas jė­gas, emo­ci­jas, iš­gy­ve­ni­mus, vi­sa, ką tu­rė­ja­i ge­riau­sio, per­ly­dei į nau­ją ko­ky­bę, ku­rią tau leis­ta pa­siek­ti gal tik vie­ną kar­tą gy­ve­ni­me. Vi­so to nuo­jau­ta gal ir trau­kia į kal­nus pa­tir­ti tai, ką ga­li­ma pa­tir­ti tik vie­ną kar­tą, ir to ne­ga­li pa­keis­ti nie­kas ki­tas, nes tai pats stip­riau­sias iš­gy­ve­ni­mas, duo­tas žmo­gui.“

– Ko ėjo­te į kal­nus?

– Kad pa­jus­čiau sa­vo ga­li­my­bių ri­bas. Į kal­nus ei­na tie, ku­rių ne­ten­ki­na kas­die­ny­bė, ku­rio­je už­ten­ka įpras­tų po­jū­čių.

– Da­bar tu­ri­te ir „nuo­sa­vą“ kal­ną prie na­mų, ku­ris sa­vaip iš­skir­ti­nis.

– Ma­no kal­nas yra mo­lė­tas, nors ap­lin­ki­nė­se vie­to­se do­mi­nuo­ja smė­lis. Ge­o­lo­gi­nių pro­ce­sų me­tu jo dug­ną, ma­tyt, iš šo­nų už­ka­bi­no le­dy­nas ir iš gi­lu­mos iš­spau­dė mo­lį, jį kai kas net ban­do kas­ti kros­nims mū­ry­ti. Dėl to iš­skir­ti­nu­mo šis kal­nas yra ge­o­mor­fo­lo­gi­nis draus­ti­nis.

– Kaip Jū­sų šir­dy­je ir są­mo­nė­je ra­do­si pa­gar­ba ir mei­lė ąžuo­lams?

– Dar nuo vai­kys­tės ąžuo­lai man pa­ti­ko kaip tvir­ti me­džiai, tu­rin­tys gra­žią me­die­nos teks­tū­rą ir ska­nų rūgš­to­ką kva­pą. Kar­tą iš Lat­vi­jos, kur vy­ko lai­pio­ji­mo uo­lo­mis var­žy­bos, par­si­ve­žiau sto­rą ąžuo­li­nę len­tą. Tiks­liau, iš lent­pjū­vės ga­vau stor­len­tę, iš jos no­rė­jau pa­da­ry­ti suo­liu­ką prie ma­mos ka­po. Su dė­dės do­va­no­tu ran­ki­niu ob­liu­mi ob­lia­vau tą kie­tą me­dį, o jis taip kve­pė­jo… At­si­gu­liau ant tos len­tos ir pa­ju­tau, jog tas me­dis man la­bai ar­ti­mas, ne­pa­pras­tas, jog no­riu, kad jis kuo daž­niau bū­tų su ma­nim, prie ma­nęs, kad ąžuo­lų bū­tų daug, kad Lie­tu­vo­je jų iš­vis bū­tų… Ir kad da­bar­ti­niai ąžuo­lai su­si­jung­tų su se­no­vės ąžuo­lų gi­rio­mis, su tuo lai­ko­tar­piu, kai ąžuo­ly­nai su­da­rė apie pu­sę mū­sų gi­rių. O tas ąžuo­lų lai­ko­tar­pis bu­vo prieš maž­daug pen­kis tūks­tan­čius me­tų, kai kli­ma­tas bu­vo šil­tes­nis. Ta­da Lie­tu­vo­je au­go dau­gy­bė ąžuo­lų – tai yra įro­dęs ge­o­lo­gas aka­de­mi­kas Al­gir­das Gai­ga­las. Iš tų lai­kų yra ras­tos ąžuo­lų lie­ka­nos prie Du­by­sos, Va­la­ku­piuo­se. No­riu, kad ir da­bar mū­sų že­mė­je bū­tų daug ąžuo­lų, ir ta ma­no sva­jo­nė pil­do­si, Lie­tu­vo­je vis mie­liau so­di­na­mi ir ąžuo­ly­nai, ir pa­vie­niai ąžuo­lai.

– Ypa­tin­gas Jū­sų ir ben­dra­min­čių nuo­pel­nas – Lie­tu­vos tau­ti­nio at­gi­mi­mo ąžuo­ly­no Ož­ka­ba­liuo­se, J. Ba­sa­na­vi­čiaus tė­viš­kė­je, so­di­ni­mo or­ga­ni­za­vi­mas. Kaip ki­lo ši ir pa­pras­ta, ir gra­ži idė­ja?

– Iš­ties tai dau­ge­lio pri­si­dė­ju­sių žmo­nių nuo­pel­nas – ir ini­cia­ty­vi­nės gru­pės, ir vi­sų tų, ku­rie pa­dė­jo šį su­ma­ny­mą įgy­ven­din­ti, – pa­kvies­ti, jie at­va­žia­vo, so­di­no, ir da­bar vi­si ga­li­me džiaug­tis ąžuo­ly­nu, ku­ria­me 40 ha plo­te au­ga dau­giau nei aš­tuo­ni tūks­tan­čiai me­de­lių. O vis­kas pra­si­dė­jo kai 1988 m. mus bu­vo apė­mu­si At­gi­mi­mo eu­fo­ri­ja ir dau­ge­lis no­rė­jo­me ką nors da­ry­ti Lie­tu­vai. Vi­sa­da žiū­riu, ką ga­liu nu­veik­ti sa­vo ap­lin­ko­je. Gy­ven­da­mas Ant­akal­ny­je pa­ste­bė­jau, koks skur­dus kai­ry­sis Ne­ries kran­tas (nuo Ši­lo til­to aukš­tyn – ta­da jis dar ne­bu­vo baig­tas). Pa­kvie­čiau moks­lad­rau­gius ir kai­my­nus, pa­ren­giau pro­jek­tą, ir pra­dė­jo­me so­din­ti ąžuo­lus ir ki­tus me­džius. Skau­du da­bar ir kal­bė­ti – vė­liau per Ši­lo til­tą į stu­den­tų mies­te­lį bu­vo tie­sia­ma ši­lu­mi­nė tra­sa ir tal­ki­nin­kų triū­sas bu­vo su­nio­ko­tas (li­ko ne­daug me­džių), bet pra­džia bu­vo pa­da­ry­ta. 1988 m. spa­lio 23 d., bū­da­mi Są­jū­džio stei­gia­ma­ja­me su­va­žia­vi­me ir klau­sy­da­mi prieš­ta­rin­gų kal­bų bei už­plū­dus emo­ci­joms gal­vo­jo­me, kuo ga­li­me pri­si­dė­ti prie Lie­tu­vos at­gi­mi­mo. Su­ti­kau jau­nys­tės drau­gą al­pi­nis­tą Al­gi­man­tą Ke­pe­žė­ną – abu nu­ta­rėm, kad rei­kia so­din­ti ąžuo­lus. Tą va­ka­rą juos so­di­nom ant Tau­ro kal­no (Pa­mėn­kal­nio), ir nuo ten ėmė plė­to­tis min­tys. Bū­da­mas in­ži­nie­rius, ne­si­ten­ki­nau kal­bo­mis, ieš­ko­jau prak­ti­nės iš­raiš­kos, kad ąžuo­ly­nas ati­tik­tų lie­tu­vių dva­sią ir pri­min­tų tų die­nų tau­ti­nį pa­ki­li­mą. Pra­dė­jo for­muo­tis Tau­tos ąžuo­ly­no so­di­ni­mo ini­cia­ty­vi­nė gru­pė. Be mū­sų su A. Ke­pe­žė­nu, prie jos pri­si­dė­jo Vy­gan­das Čap­li­kas, par­ko­ty­ri­nin­kas Kęs­tu­tis La­ba­naus­kas, ori­gi­na­liai mąs­tan­tis ge­og­ra­fas Ri­man­tas Kru­pic­kas, že­mėt­var­ki­nin­kas pro­jek­tuo­to­jas Ro­mu­al­das Sur­vi­la, su pas­ta­ruo­ju ir ėmėm reng­ti pro­jek­tą. Iš­ki­lo klau­si­mas, kur ge­riau­sia vie­ta ąžuo­ly­nui. Bu­vo įvai­rių pa­siū­ly­mų, pa­vyz­džiui, Lie­tu­vos vi­du­ry, bet R. Kru­pic­kas pa­siū­lė Ož­ka­ba­lius, ku­riuo­se tuo me­tu J. Ba­sa­na­vi­čiaus tė­viš­kė bu­vo la­bai ap­leis­ta, už­mirš­ta, so­dy­ba nu­griau­ta, iš­ar­dy­ta. Su Ž. Ma­čio­nie­ne, ku­ri bu­vo pa­kvies­ta pro­jek­tuo­ti at­sta­to­mos so­dy­bos (ini­cia­ty­vos ėmė­si Kau­no „Dro­bė“), ten pir­mą­kart ir nu­vy­ko­me. Ypač pa­ti­ko ap­lin­ki­nės Sū­du­vos kal­ve­lės, o pa­kaps­čius že­mę pa­si­ro­dė, kad dir­vo­že­mis – prie­mo­lis, pui­kiai tin­kan­tis ąžuo­lams. Nu­spren­dė­me, kad tai la­bai pa­trauk­li vie­ta ąžuo­ly­nui ir ypač dėl J. Ba­sa­na­vi­čiaus as­me­ny­bės. Juk jis su „Auš­ra“ XIX a. ga­le pra­dė­jo tau­ti­nį at­gi­mi­mą, ir mū­sų pa­gar­ba jam – di­džiu­lė. Vie­ta įpa­rei­go­jo bū­si­mą gi­rią pa­va­din­ti Lie­tu­vos tau­ti­nio at­gi­mi­mo ąžuo­ly­nu, jis tu­rė­jo bū­ti rim­tas, ge­rai su­pro­jek­tuo­tas, pra­smin­gas ir jį tu­rė­jo so­din­ti vi­si Lie­tu­vos žmo­nės. To­kia jo di­džio­ji pras­mė ir tiks­las.

Rei­kė­jo daug pa­stan­gų, kad Ąžuo­ly­nui so­din­ti iš ko­lū­kio gau­tu­me že­mės, ku­ri, pa­si­ro­dė, pri­klau­sė Vait­ke­vi­čiams, o ne Ba­sa­na­vi­čiams, tik bu­vo gre­ta jų so­dy­bos. Ko­lū­kio pir­mi­nin­kas Vla­das Mar­kaus­kas pa­si­ro­dė esąs žmo­gus, su ku­riuo ga­lė­jo­me tar­tis, ir ne­tru­kus jį įti­ki­no­me idė­jos svar­ba ir įtrau­kė­me į ini­cia­ty­vi­nę gru­pę. 1989 m. ba­lan­džio 1 d. ir dar du šeš­ta­die­nius per ra­di­ją ir spau­dą kvie­tė­me žmo­nes pri­si­dė­ti prie šio su­ma­ny­mo ir jie ma­siš­kai su­va­žia­vo! Ta­da iš es­mės Ąžuo­ly­nas ir už­gi­mė, o vie­ti­niai pa­dė­jo, kuo ga­lė­jo.

– Ąžuo­ly­no puo­se­lė­ji­mo veik­la ir vė­liau ne­nu­trū­ko – pa­vyz­džiui, bu­vo įkur­ta Tau­ti­nio at­gi­mi­mo ąžuo­ly­no drau­gi­ja, o Jūs ta­po­te jos pir­mi­nin­ku, 1998 m. Vy­riau­sy­bės nu­ta­ri­mu Ąžuo­ly­nui bu­vo su­teik­tas kul­tū­ros pa­min­klo sta­tu­sas.

– Nors Ąžuo­ly­nas bu­vo so­di­na­mas pa­gal pro­jek­tą, tai vy­ko ga­na sti­chiš­kai, nes per jį ėjo 35 ki­lo­vol­tų elek­tros li­ni­ja, bu­vo at­sta­to­ma so­dy­ba, rei­kė­jo su­teik­ti pras­mę jo gi­rai­tėms, pa­lik­ti vie­tos ta­kams ir de­ko­ra­ty­vi­niams ak­cen­tams. Daug kas so­di­no ąžuo­liu­kus, bet ąžuo­ly­nas ne­ga­li aug­ti be ki­tų me­džių, to­dėl or­ga­ni­za­vo­me uo­sių, laz­dy­nų, že­mo­je vie­to­je – eg­ly­nė­lio, aukš­to­je – pu­šy­nė­lio so­di­ni­mus. Per de­šimt me­tų drau­gi­ja pa­so­di­no apie 1500 so­di­nu­kų. Bu­vo iš­kas­ta kūd­ra, so­di­nu­kus tu­rė­jo­me sau­go­ti nuo lap­su­kių ir gram­buo­lių – me­de­lius rei­kė­jo nu­purkš­ti. Apie 1998 m. įsi­bė­gė­jo Ąžuo­ly­no kul­tū­ri­nė veik­la – bu­vo pa­skelb­tas kon­kur­sas ir pa­gal Dau­man­to Ku­čo pro­jek­tą iš­ki­lo var­tai. Bu­vo re­a­guo­ja­ma į svar­biau­sius vals­ty­bės įvy­kius – an­tai ant aukš­čiau­sios kal­vos bu­vo pa­so­din­ta Ne­pri­klau­so­my­bės gi­rai­tė ir ki­tos. Da­bar, kai J. Ba­sa­na­vi­čiaus so­dy­bos-mu­zie­jaus glo­bą pe­rė­mė Na­cio­na­li­nis mu­zie­jus ir Ąžuo­ly­ne pa­dau­gė­jo pra­smin­gų ren­gi­nių, so­di­na­mi var­di­niai me­de­liai nu­si­pel­niu­sioms as­me­ny­bėms. Ki­tais me­tais so­din­si­me Da­riaus ir Gi­rė­no (su­ei­na 80 me­tų nuo jų žū­ties) dvi­lie­me­nį ąžuo­lą. 2018 m. su­kaks Ne­pri­klau­so­my­bės šimt­me­tis, o Ąžuo­ly­ne dar yra šiek tiek lais­vos že­mės ju­bi­lie­ji­nei gi­rai­tei ir gal­būt pa­min­klui.

– Iš­skir­ti­nis ak­cen­tas ant kal­vos tarp try­li­kos Ąžuo­ly­no gi­rai­čių – Au­ku­ro kal­nas. Ką jis sim­bo­li­zuo­ja?

– Au­ku­ro kal­no iš pra­džių taip ne­no­rė­jo­me pa­va­din­ti, bet il­gai­niui tas pa­va­di­ni­mas tar­si sa­vai­me pri­gi­jo. Ta­kas iš J. Ba­sa­na­vi­čiaus so­dy­bos tie­siau­siu ke­liu ve­da ant Au­ku­ro kal­no. Ne­to­lie­se anks­čiau bu­vau ra­dęs plokš­čią ak­me­nį, su V. Mar­kaus­ko pa­gal­ba jį ant to kal­no pa­sta­tė­me. Jis ta­po lyg ir su­si­ti­ki­mų vie­ta. Ša­lia jo bu­vo pa­so­din­tas iš Stel­mu­žės ąžuo­lo gi­lės iš­au­gin­tas ąžuo­liu­kas, K. La­ba­naus­kas jį at­ve­žė iš Kau­no ir su vai­kais pa­so­di­no. Dar ne­to­li bu­vo pa­so­din­ta tar­si alė­ja žy­miau­siems kraš­to žmo­nėms – Vy­dū­nui, S. Dau­kan­tui, Dionizui Poš­kai ir ki­tiems. Vė­liau Au­ku­ro kal­nas bu­vo su­tvar­ky­tas pa­gal Li­ber­to Klim­kos pa­siū­ly­mą ir Vi­ta­li­jos Ste­pu­lie­nės pro­jek­tą. Se­no­vi­niais bal­tų žen­klais ant ak­mens bu­vo pa­žy­mė­tos pa­sau­lio kryp­tys, J. Ba­sa­na­vi­čiaus gi­mi­mo ir mir­ties da­tos. Be­je, kal­ne nu­ma­ty­ta ir ug­nia­ku­ro vie­ta. Se­niau šven­tuo­se ąžuo­ly­nuo­se me­džiai ne­bū­da­vo nei ker­ta­mi, nei pjau­na­mi. Jie na­tū­ra­liai aug­da­vo ir pa­tys nu­virs­da­vo, pa­na­šiai, kaip da­bar el­gia­ma­si re­zer­va­tuo­se. Ir šia­me Ąžuo­ly­ne sten­gia­mės su­rink­ti sau­sas ša­kas ir per Ra­sos šven­tę ri­tu­a­li­nė­je ug­nia­vie­tė­je, esan­čio­je kiek ato­kiau nuo ak­mens, jas su­kū­ren­ti. O prie ak­mens bu­vo at­kar­to­tas ma­žas apei­gi­nis lau­že­lis, skir­tas au­ko­ji­mams. Ma­nau, kad Au­ku­ro kal­ne yra de­ra­mai iš­lai­ky­ti at­ski­rų su­de­da­mų­jų ele­men­tų at­stu­mai ir iš­ryš­kin­tos jų pra­smės. Be­je, vi­sai ne­to­li au­ga Lie­tu­vos pre­zi­den­tų gi­rai­tė (ir bū­si­miems pa­lik­ta vie­tos), ir kar­tais ky­la min­čių, kad pir­mie­ji vals­ty­bės as­me­nys pri­siek­ti tau­tai ga­lė­tų bū­tent šia­me Ąžuo­ly­ne.