Apie tin­gi­nys­tę, men­ku­mą ir nai­vu­mo te­ra­pi­ją

BEATRIČĖ JUŠKAITĖ

Be­ne daž­niau­siai ma­ne ap­nin­kan­ti li­ga yra tin­gi­nys­tė. Tos pa­vo­jin­gos gy­va­tės nuo­dai vei­kia grei­tai ir il­gam nu­gramz­di­na į gy­ve­ni­mo per­tek­liaus bū­se­ną. Kal­bu apie tai, kai no­ri­si so­čiai pri­krau­ti pil­vą, tū­no­ti ap­si­tū­lo­jus per di­de­lė­mis dra­pa­no­mis, mis­ti at­ra­jo­to­mis kas­die­nos ak­tu­a­li­jo­mis ir trū­ny­ti sa­vo pa­ties sul­ty­se. Ži­no­ma, pa­si­tai­ko re­tų en­tu­ziaz­mo aki­mir­kų. Bet ta­da dau­gių dau­giau­sia kaip Joh­no Fan­tės Ar­tu­ras Ban­di­nis pa­kren­ti kur ne­to­lie­se iš­spaus­ti vie­no ki­to at­si­spau­di­mo. Nors taip vil­tin­gi new be­gin­ning ir tu­rė­tų pra­si­dė­ti, daž­niau­siai tai tik lai­ki­ni pa­ge­rė­ji­mai. Vi­so la­bo ele­men­tai en­tu­zias­tin­gam gy­ve­ni­mui si­mu­liuo­ti, bet ne ka­ta­li­zuo­ti.

Blo­giau­sia pa­si­da­ro, kai ši­ta li­ga ma­ny­je ima ke­ro­ti kaip apo­ka­lip­tiš­kas vė­žys. Die­nos iš­tįs­ta, virs­ta am­ži­no­mis nuo­bo­dy­bės de­ka­do­mis, o ta­da jau kaip tam fil­me apie švil­pi­ko die­nas – ga­li tie­siog im­ti pra­ei­viams de­monst­ruo­ti vi­du­ri­nį pirš­tą. Koks skir­tu­mas ga­lų ga­le? Juk ryt vėl tas pats. Tin­gi­nys­tė kaip ne­vik­rus šuo ne tik su­si­ran­go kas­die­nės veik­los ker­tė­se, bet ir nuo­bo­du­lio sėk­lą dai­gi­na mąs­ty­mo ari­muo­se. Tur­būt nuo­bo­du­lys ir pa­gim­dė vi­sus cuk­ruo­tus ku­el­ji­nius nai­vu­mo vai­kus. Vai­kus, ku­riuos to­kie pat nuo­bo­dy­bės ap­sės­tie­ji ir teiš­mai­ti­na.

Jei ši li­ga te­bū­tų kaip vė­ja­rau­piai, vie­ną­syk įda­gu pa­žen­kli­nan­ti ir vė­liau ne­grįž­tan­ti, vis­kas bū­tų dar ga­na pa­pras­ta. O ji pri­kim­ba, de­mas­kuo­ja ma­no šio­kį to­kį gy­ve­ni­mą su šio­kia to­kia veik­la, kuk­liais pa­sie­ki­mais ir šio­kio­mis to­kio­mis per­spek­ty­vo­mis. Apie jas nė ne­ver­ta šne­kė­ti. Ne­aiš­kios moks­lo įstai­gos, ta­da gal­būt šei­ma, po­ra vai­kų, šioks toks dar­bas, šioks toks lais­va­lai­kis ir ta­da… Ana­pi­lin? Blo­giau­sia, kad kiek­vie­nai li­gos ap­nik­tai die­nai taip leng­va su­ras­ti ko­kį bu­kov­skiš­ką pa­si­tei­si­ni­mą. O se­nis juk bu­vo kie­tas. „Gal man ir de­rė­jo ją my­lė­ti stip­riau, bet ne­no­rė­jau.“ Sa­ky­kim, tin­gė­jau. Da­ry­ti ne­ver­ta, nes tai „ne­si­ver­žia iš ta­vęs ne­pai­sant nie­ko“. Ką jau kal­bė­ti apie en­tu­ziaz­mą. Vie­nu žo­džiu, „ne­da­ryk to“ man ai­du skam­ba Bu­kas. Ne­ver­ta da­ry­ti, jei tai ne­si­ver­žia iš ta­vęs, nes tap­si dar vie­nu nuo­bo­da pa­sau­lio ny­kių­jų ka­riau­noj. Jie da­rė, o jų pa­stan­gos vis tiek to pa­ties ga­lo. Pa­sau­liui už­ten­ka vie­no Kaf­kos, vie­no Dalí, net vie­no Gaudí. O tu vi­so la­bo Pet­ras iš Bal­bie­riš­kio ar Onu­tė iš Fa­bi­jo­niš­kių. Ne­svar­bu. Tur­būt tas men­ku­mo su­vo­ki­mas ir yra tin­gi­nys­tės ir apa­ti­jos aud­ros de­be­sys pra­na­šai. Ro­dos, ne­ver­ta nė im­ti var­to­ti tų gal iš­gel­bė­sian­čių veik­los pi­liu­lių, nes vi­sos pa­stan­gos vis tiek šu­niui ant uo­de­gos. Tu tin­gi, nes tu men­kas. Ta­vo ra­šy­mas – gra­fo­ma­ni­ja, šo­kis – epi­lep­tiš­ki trau­ku­liai, ta­py­mas – vai­kų te­plio­nės, o vio­lon­če­le grie­ži, kaip so­di­nin­kas se­ną me­dį pjau­na. Tai to­kios šio žai­di­mo tai­syk­lės. Toks men­ku­mo su­vo­ki­mas įkal­ba am­ži­no di­le­tan­to sin­dro­mą. Grau­ža­tis? Ir­gi ga­na daž­na pa­ly­do­vė. Kad ir da­bar vyks­ta tas be­tiks­lis teis­mas. „Aš“ tei­sia „aš“, dėl to pa­ties „aš“ abe­jo­ja, jį tar­do, ta­da iš­tei­si­na, o pas­kui vėl ima gin­čy­tis.

Pa­skai­tęs ko­kių ge­res­nių nei laik­raš­čiai vei­ka­lų kar­tais ga­li sau ras­ti pa­tei­si­ni­mą. Ga­li ban­dy­ti ap­mul­kin­ti sa­ve, kad grau­ži­ma­sis, tei­si­mas – tai juk to­kia bran­da, gi­lios sie­los auk­so grū­das, Kris­taus do­ry­bė, vi­si mil­ži­nai taip da­rė. Grau­ža­tis ir tin­gi­nys­tė – tie­sio­giai su­si­ję da­ly­kai. Grau­ža­tis tin­gi­nys­tę tei­si­na ir ši plin­ta.

Ir, ro­dos, vie­nin­te­lis iš­si­gel­bė­ji­mas iš šio už­bur­to ra­to yra kvai­lys­tė kaip prie­šin­gy­bė men­ku­mo su­vo­ki­mui. Nai­vu­mas, ku­rio nuo­vo­kes­ni slap­tai ga­lė­tų net pa­vy­dė­ti. O, tas nai­vus ti­kė­ji­mas, kad esi reikš­min­gas. Tik taip ga­li im­tis veik­los. O ir vi­du­ti­niš­ku­mo de­tek­to­rius nai­vu­mo pel­kėj nu­sto­ja veik­ti. Jau anks­čiau ste­bė­jau vi­du­ti­nio­kus skro­džiant sa­vo veik­los vil­nis ir vi­sai ne­pails­tant. Jie pie­šia, ta­po, ka­la in­ki­lus, skap­tuo­ja iš me­džio, mo­ko­si siū­ti siu­vi­mo ma­ši­na, skam­bi­na kan­klė­mis, bė­gio­ja kro­sus, rū­pi­na­si be­na­miais gy­vū­nais ar be­glo­biais žmo­nė­mis, au­gi­na dar­žo­ves ar ka­na­pes, lip­do iš plas­ti­li­no.

Juk ži­nau, kad tik­ro tin­gi­nio, skęs­tan­čio sa­vo men­kys­tės gli­tė­siuo­se, at­sa­kas tam te­ga­li bū­ti ci­niš­kas šyps­nys. Bet ne­pa­sa­ky­čiau, kad tie nai­vūs kvai­liai (sa­kai taip ki­tam ir, ro­dos, tuoj im­si pa­ten­kin­tas murk­ti) at­ro­do ne­lai­min­gi. Prie­šin­gai. Ko­kį vir­pu­lį tu­rė­tų kel­ti die­na, jei raš­kai ją en­tu­zias­tin­gai, o car­pe diem tau dar ne­skam­ba ba­na­liai. Šiaip ar taip, iš tin­gi­nys­tės ga­li iš­gel­bė­ti tik ak­las at­si­da­vi­mas bet ko­kio plau­ko veik­lai. Ge­riau, ži­no­ma, tei­gia­mai. Ir, ro­dos, ei­li­nio pi­lie­čio, kaip ir mes vi­si, tik­ra­sis gy­ve­ni­mo iš­si­gel­bė­ji­mas yra vi­sai ne lai­ko už­kon­ser­vuo­ti ge­ni­jų veik­los žen­klai. Tad vis­gi ke­le­to pa­gy­ros žo­džių nu­si­pel­no ir nai­vus vė­ja­vai­kiš­kas di­le­tan­tiz­mas. Va­din­čiau tai te­ra­pi­ja ar net vais­tais. Vi­du­ti­nio­kų, kaip ir mes vi­si, kla­si­ka.