Širdis ir skrandis

KRIS­TI­NA TA­MU­LE­VI­ČIŪ­TĖ

Re­gi­nai

Bū­na die­nų, kai no­ri­si žliumb­ti, bet aša­rų, ro­dos, nė­ra. To­kio­mis die­no­mis pri­si­me­nu, ką man sa­ky­da­vo vai­kų dar­že­lio auk­lė­to­ja, kai, bū­da­ma še­še­rių, gru­pė­je nuo­la­tos aša­ro­da­vau, pa­ti ne­ži­no­da­ma ko­dėl. Ji sa­ky­da­vo, kad ne­rei­kia tiek verk­ti, nes pas­kui ne­tu­rė­siu iš ko siu­sio­ti. O kai il­gai ne­siu­sio­ji, ta­da skys­čiai pra­de­da kaup­tis kū­ne, vė­liau jis iš­si­pu­čia kaip oro ba­lio­nas ir, ga­li bū­ti, nu­skren­da. O ta­da verk ne­ver­kęs, na­mo jau nie­kas ne­grą­žins. Da­bar jau ži­nau, kad auk­lė­to­ja bu­vo tei­si, bet tik iš da­lies. Kū­nas pu­čia­si ne nuo skys­čių, o nuo emo­ci­jų. Kar­tais ir nu­skren­da, bet tik vaiz­duo­tė­je. Ži­nau sa­ve – kai ką nors karš­tai pla­nuo­ju, ko nors no­riu ar su­si­pyks­tu su my­li­mu žmo­gu­mi, ta­da ne­ju­čia imu pla­nuo­ti, ką ir kaip pa­da­ry­siu, vi­sa­da ir vis­ką iš­pūs­da­ma iki be­ga­ly­bės. Kū­nas yra kaip koks ba­lio­nas, ku­ris nie­ka­da ne­sprogs­ta. Ir ačiū die­vui, kad ne­sprogs­ta, nes da­bar, šią aki­mir­ką, pa­ti ne­ži­nau, kaip tu­rė­čiau su sa­vi­mi elg­tis.

Šian­dien iš­ly­dė­jo­me Re­gi­ną. Na­mo. Į Aust­ri­ją (nors sa­kė­me, kad į Aust­ra­li­ją). Ap­ka­bi­nu­si kiek­vie­ną, ji ver­kė lyg per lai­do­tu­ves. O tai ir bu­vo lai­do­tu­vės. Mer­gai­tė iš Aust­ri­jos am­žiams at­si­svei­ki­no su stu­di­jų me­tais Sa­ra­je­ve, su se­ną­ja Čar­ši­ja, kal­vo­mis, gy­va bos­nių kal­ba ir dar kaž­kuo, apie ką ne­pa­sa­ko­ja, bet spė­ju, kad tas pra­ra­di­mas yra vy­riš­ko­sios gi­mi­nės. Iki iš­vy­ki­mo li­kus mė­ne­siui, ji Bos­ni­jo­je pra­dė­jo ieš­ko­tis vai­ki­no, ko ge­ro, net ne­su­pras­da­ma, kad ban­do įsi­kib­ti pas­ku­ti­nio šiau­do, pas­ku­ti­nės ga­li­my­bės lik­ti (esu tik­ra, kad ji ne­są­mo­nin­gai pa­da­rys vis­ką, kad tik ry­te ne­spė­tų į Zag­re­bo au­to­bu­są). Prieš tai ji de­monst­ra­ty­viai ne­pa­ste­bė­da­vo vy­rų žvilgs­nių. Esu gir­dė­ju­si sa­kant, kad Bos­ni­ja – ide­a­liau­sia ša­lis įsi­my­lė­ti. Nes jei­gu bos­nis my­li, tai iki skaus­mo. Dar sa­ko­ma, kad bos­niai – ge­riau­si Eu­ro­pos mei­lu­žiai (jei ne­ti­ki­te, pa­žiū­rė­ki­te sta­tis­ti­ką). Ir kad mie­lai val­go, bet dar mie­liau pa­tys ga­mi­na (ne tik mais­tą). Vis­kas lyg ir lo­giš­ka, šir­dis ir skran­dis yra vie­nas po ki­tu, o kai pu­čia­si vie­nas, tai, ma­tyt, ir ant­rą­jį už­ka­bi­na. Kiek­vie­na mer­gi­na, at­vy­ku­si į Bos­ni­ją, bū­ti­nai tu­ri įsi­my­lė­ti. Nes jei­gu ne­įsi­my­li, tuo­met Bos­ni­jo­je ji iš tie­sų ne­bu­vo, ir vi­sai ne­svar­bu, kad pa­se juo­duo­ja ant­spau­das su įra­šu BiH. Be to (tai ga­lio­ja ne tik mer­gi­noms), Bos­ni­jo­je nė­ra bu­vęs ir tas, ku­ris grį­žęs na­mo til­po į kel­nes. Pi­tos, če­vap­či­čiai, pljes­ka­vi­cos, bu­re­kai – rie­biau­si bos­niš­ki ma­lo­nu­mai ant pie­tų sta­lo, svar­biau­sia, kad val­go­te ne vie­nas. Ži­nau, kad prieš iš­vyk­da­ma Re­gi­na ver­kė ir dėl mais­to. Verks ji ir ta­da, kai pri­si­mins, kad taip ir ne­spė­jo iš­mok­ti su­suk­ti pi­tos. Nes jei­gu mer­gi­na nie­ko ne­iš­ma­no apie šį vir­tu­vės me­ną, tuo­met kiek­vie­nas vy­ras gė­di­ja­si ją im­ti į žmo­nas, to­dėl ge­riau­sia pi­tų su­ki­mo pra­dė­ti mo­ky­tis dar vai­kys­tė­je.

Min­tis, kad sa­vo pir­mą­ją pi­tą jau esu su­su­ku­si, ma­ne šiek tiek ra­mi­na. Tie­sa, su­su­kau ją ge­ro­kai vė­luo­da­ma, tik ta­da, kai su­lau­kiau 22 me­tų. Bos­nės juo­kau­ja, kad pir­mo­ji mo­ters pi­ta yra tvir­čiau­sias bran­du­mo įro­dy­mas, po ku­rio tam­pa­ma mo­te­ri­mi. Ta­da jau ga­li­ma ženg­ti į šei­mi­nį gy­ve­ni­mą. Man pi­tos su­su­ki­mas reiš­kė žen­gi­mą į bos­niš­ką gy­ve­ni­mą, ir vel­tui gy­niau­si sa­ky­da­ma, kad kiek­vie­nas, be­si­ty­čio­jan­tis iš men­kų ma­no pi­tos su­ki­mo įgū­džių, te­gul pa­ban­do ce­pe­li­nus iš­vir­ti (nors, tie­są pa­sa­kius, ir jie man iš­ei­na krei­vi šlei­vi). O kol ma­no bul­vi­nė pi­ta ke­pė or­kai­tė­je, su­pra­tau, kad įsi­my­lė­jau. Tą, ku­ris pri­lai­kė ma­no ran­kas, kai šios ne­gra­biai mir­kė šaukš­tą bul­vių ma­sė­je. Nuo to va­ka­ro pi­tas val­go­me kar­tu. Tik jau ne­be­ga­mi­na­me, o nu­si­per­ka­me ke­pyk­lo­je, nes taip pa­pras­čiau ir ro­man­tiš­kiau. Kai at­eis lai­kas, ga­lė­siu pa­ra­gau­ti ir jo ma­mos su­suk­tos pi­tos, o kol kas sė­džiu ap­si­ka­bi­nu­si sa­vo mė­ly­ną­jį kom­piu­terį, ku­rio spal­va ne­įti­kė­ti­nai de­ra prie so­fos pil­ko žyd­ru­mo, ir ra­šau. O kai my­li­ma­sis pa­klau­sia, apie ką, at­sa­kau la­bai abst­rak­čiai – apie Bos­ni­ją, Sa­ra­je­vą, kai­my­nus… Ta­da jis pa­si­žiū­ri šiek tiek prie­kaiš­tin­gai ir pa­klau­sia, ko­dėl gi ne­ga­liu ko nors gra­žaus pa­ra­šy­ti apie jį. Aš gal ir ga­lė­čiau gra­žiai pa­ra­šy­ti, bet ne­no­riu, ir pri­si­pa­žįs­tu at­vi­rai: iš pa­vy­do. Nes skai­ty­to­jai, o ypač skai­ty­to­jos, mėgs­ta sa­vin­tis tei­gia­mus vei­kė­jus, pa­na­šiai kaip ir aš vi­są vai­kys­tę bu­vau pa­si­sa­vi­nu­si d’Ar­tan­ja­ną. To­dėl nu­tai­sau ne­kal­tą mi­ną ir pa­sa­kau jam, kad šian­dien jis kve­pia sly­vo­mis. Vi­si mes kve­piam, tik ne ten, kur bai­gia­si nu­ga­ra, at­ker­ta be­si­juok­da­mas, ir aš iš­syk pri­si­me­nu, ko ge­ro, po­pu­lia­riau­sią bos­niš­ką po­sa­kį: „Is­to je sran­je, sa­mo dru­go pa­ko­van­je.“ („Š… tas pats, tik pa­kuo­tė ki­to­kia.“) Be­ra­šy­da­ma šią ei­lu­tę, ne­ty­čia plaš­ta­ka už­ka­bi­nau vie­ną iš šo­ni­nių kla­vi­šų, ko ge­ro, tą, ku­ris ma­no kla­via­tū­ro­je žy­mi­mas bos­niš­ka rai­de Ć (ja pa­pras­tai bai­gia­si bos­nių ar­ba Bos­ni­jo­je iš­te­kė­ju­sių už­sie­nie­čių pa­var­dės), ir ma­no ra­šo­mas teks­tas be­ma­tant bu­vo pa­puoš­tas šyp­se­nė­le – dėl kal­bos, ku­ria ra­šau, ir žy­mė­ji­mo kla­via­tū­ro­je ne­ati­ti­ki­mų. Net ketinau jos ne­trin­ti, nes pa­tai­ky­ta kaip pirš­tu į akį – už­ten­ka tik vie­nos ei­lu­tės, ir tei­gia­mas vei­kė­jas iš­vyk tam­pa nei­gia­mos. Tik ta ei­lu­tė tu­ri bū­ti itin tiks­li. Pa­na­šiai su­ga­di­na­ma ir pi­ta, jei­gu teš­la, į ku­rią vy­nio­ja­mas įda­ras, bū­na per sto­ra (nes ga­li ne­iš­kep­ti įda­ras) ar­ba per plo­na (nes bū­ti­nai įplyš). Štai ko­dėl teks­tai, mei­lė ir bos­niš­ka vir­tu­vė yra su­si­ję ne­ly­gi­nant šir­dis ir skran­dis.

Prieš iš­vyk­da­ma Re­gi­na ma­nęs pa­pra­šė kart­kar­tė­mis jai pa­ra­šy­ti. Pa­pa­sa­ko­ti, kas nau­jo Sa­ra­je­ve, koks oras ir ką iš­vis ga­li­me veik­ti, kai lau­ke taip spi­gi­na sau­lė, kad net ne­įma­no­ma įžvelg­ti prie­šais stūk­san­čių kal­vų vir­šū­nių. Pa­ža­dus rei­kia te­sė­ti, to­dėl at­si­ke­liu anks­ti ir, kęs­da­ma siau­bin­gą ry­ti­nį tvan­ku­mą, iš­si­ren­giu į mies­tą. Nu­pė­di­nu­si ke­lis žings­nius že­myn (ir koks vel­nias man į au­sį ne­są­mo­nes kuž­dė­jo, kai iš­si­nuo­mo­jau bu­tą kal­vos vir­šū­nė­je), su­pran­tu, kad to­li ne­nu­ei­siu. To­dėl su­sto­ju prie ar­ti­miau­sio spau­dos kios­ko, nu­si­tve­riu laik­raš­tį ir ne­ši­na juo par­pė­di­nu na­mo. Da­bar tai jai pa­pa­sa­ko­siu, ma­čiau, kad pa­žin­čių skil­tis yra pas­ku­ti­nia­me pus­la­py­je. Bet ne­spė­ju. Nes, vos nu­me­tu­si laik­raš­tį ant sta­lo, nu­skuo­džiu į vo­nią va­ly­tis pra­kai­to, o grį­žu­si laik­raš­tį pa­ma­tau drau­go ran­ko­se. Net ne­pa­kel­da­mas gal­vos sa­ko: „Duok ra­šik­lį, žiū­rėk, kiek dar­bo skel­bi­mų, šian­dien nu­ne­šiu tą laik­raš­tį še­fui, va ta­da tai tik­rai pa­kels man al­gą. O jei­gu ne­pa­kels, 50 nau­jų dar­bų ga­liu su­si­ras­ti.“ Sma­gu, kad laik­raš­tis pra­ver­tė, Re­gi­nos vy­rų pa­ieš­kos pa­lauks, dar­bas svar­biau. Nes Sa­ra­je­ve jo yra, net ir ta­da, kai ša­ly­je ofi­cia­liai bent 40 pro­cen­tų be­dar­bių. Vi­si pui­kiai ži­no­me, iš kur to­kia ko­rup­ci­nė sta­tis­ti­ka, nes ma­to­me, kad se­na­mies­ty­je, ku­ria­me, be ka­vi­nių, vieš­bu­čių ir me­če­čių, ap­skri­tai sun­ku ką nors su­ras­ti (be­na­miai šu­nys ir ka­tės ne­si­skai­to), nuo­lat rei­kia nau­jų ne­le­ga­lių dar­bi­nin­kų. O pu­siau­die­nį cen­tre iš­vis ne­įma­no­ma pri­sės­ti iš­ger­ti ka­vos, nes vi­sos ka­vi­nu­kės sau­sa­kim­šos. Pui­kus kon­tras­tas, tar­ki­me, Vil­niaus se­na­mies­čiui. Ką ir kal­bė­ti apie ko­kius Šiau­lius. Ta­da, kai laik­raš­čiai nu­stos spaus­din­ti ma­no teks­tus ir ver­ti­mus, bū­ti­nai įsi­dar­bin­siu ko­kio­je nors ka­vi­nu­kė­je pi­tų ke­pė­ja. Už­si­ri­šu­si ska­rą ant gal­vos, bū­siu to­kia pa­na­ši į mu­sul­mo­nę, kad net pa­tys bos­niai ne­at­skirs pla­gia­to. O ran­ko­ves kuk­liai at­si­rai­to­siu, kad ma­ty­tų­si tik rie­šai. Ta­da stai­giais ju­de­siais pjaus­ty­siu pi­tų ri­ti­nius ir dė­lio­siu juos ant svars­tyk­lių. Bos­niai pi­tos su­val­go ma­žiau, o aust­rai dau­giau, nes jie nie­kaip ne­su­vo­kia, kaip ga­li ki­log­ra­mas ko nors val­go­mo kai­nuo­ti tik ko­kias 8 mar­kes (4 eu­rus). Mėgs­tu su­tri­ku­sius jų žvilgs­nius, kai pa­ma­to, ko­kį kal­ną mais­to jie iš tie­sų už­si­sa­kė. Dar la­biau juos mėg­siu ta­da, kai įsi­dar­bin­siu. Pi­tų ke­pė­ja.

O kol kas – tie­siog ru­dens pra­džia. Stu­di­jų drau­gai iš­va­žiuo­ja, nuo karš­čio sle­piuo­si bu­te, vie­ni­šė­ja (bū­tent dėl šio žo­džio taip mėgs­tu En­ri­ką Strio­gai­tę) ir nė­ra iš ko žliumb­ti. Net jei­gu ir tik­rai, ne­ap­si­mes­da­ma, su­ma­ny­čiau ap­si­aša­ro­ti, ir­gi ne­bū­tų iš ko. Kai lau­ke toks karš­tis, ga­li­ma pa­jus­ti, kaip vi­si kū­no skys­čiai su­bė­ga į pra­kai­to liau­kas, to­dėl tik­rai ži­nau, kad ne­iš­si­pū­siu ir nie­kur ne­nu­skri­siu, vel­tui ma­ne prieš 17 me­tų gąs­di­no vai­kų dar­že­lio auk­lė­to­ja. My­li­ma­sis ir­gi bė­ga nuo karš­čio, pa­si­sle­pia nuo jo sap­ne. Jis ga­lė­tų iš­mie­go­ti vi­są die­ną ar­ba ne­mie­go­ti vi­sai, bet vis tiek vie­no­dai žva­lus nu­ei­tų į dar­bą. Kai pa­bus, ži­nau, kad pa­klaus, apie ką ra­šau. Pa­sa­ky­siu, kad apie pi­tą, o jis ma­nęs pa­pra­šys pa­pa­sa­ko­ti apie lie­tu­viš­ką vir­tu­vę. Ne­pa­ti­kės su­ži­no­jęs, kad ry­tais ne­ge­ria­me jo­gur­to, ne­ži­no­me, kas yra mil­tų ir kiau­ši­nių ap­ke­pas su svies­tu, re­tai ka­da ke­pa­me bak­la­ža­nus, o apie pa­pri­kų ir bul­vių ap­ke­pą pir­mą kar­tą iš­gir­dau Sa­ra­je­ve, ta­da, kai at­si­sa­kiau tą ko­šę val­gy­ti, ar­gu­men­tuo­da­ma tarp­tau­ti­niu epi­te­tu „fui“. Be­si­ste­bė­da­mas, jis pa­sa­kys, kad lie­tu­viš­ki skran­džiai, ma­tyt, ne pil­ve gu­li, nes nuo lie­tu­viš­ko mais­to bet koks, net pats ne­iš­ran­kiau­sias pil­vas strei­kuo­da­mas ga­li iš­spjau­dy­ti sa­vo or­ga­nus. Lie­tu­viš­ki skran­džiai, ma­tyt, bū­na aukš­čiau, ten, kur pla­ka bos­niš­ka šir­dis. Štai ko­dėl mes to­kie skir­tin­gi. O kar­tu ir pa­na­šūs.

(To­dėl ci­tuo­da­ma Re­gi­ną pri­si­ža­du sau nie­ka­da nie­ka­da nie­ka­da ne­iš­vyk­ti iš Sa­ra­je­vo. Ne­iš­vyk­ti net ir ta­da, kai jau bū­siu iš­vy­ku­si.)