Netikėti protingiau? Nejuokinkit!
TOMAS TAŠKAUSKAS
Alister McGrath, Joanna Collicutt McGrath.
Dawkinso iliuzija? Ateistinis fundamentalizmas ir dieviškumo neigimas. Iš anglų k. vertė Asta Petraitytė.
K.: Vox altera, 2012. 95 p.
Kai pirmą kartą skaičiau Richardą Dawkinsą, negalėjau sulaikyti ironiškos šypsenos. Šio mokslininko supratimas apie religiją man pasirodė toks primityvus, kad su juo net ginčytis neverta. Kitaip atrodo airių kilmės molekulinės biofizikos daktarui Alisteriui McGrathui ir jo žmonai neuropsichologei – 2007 m. išleista jų knyga šiemet išversta į lietuvių kalbą. Nors knyga labiau orientuota į pseudomokslinių argumentų kritikos ieškančius tikinčiuosius, tinka ir nesustabarėjusio mąstymo ateistams, nebijantiems patikrinti, kuo iš tiesų grįstas jų religijos įsivaizdavimas – prietarais ar tikrove.
A. McGrathas, pats jaunystėje buvęs doras ateistas ir laukęs, kol išsipildys 7-ojo dešimtmečio pabaigoje skambėjusi pranašystė apie religijos mirtį, ne tik nesulaukė šio kultūros kataklizmo, bet ir pamažu atrado, kad krikščionybė jam daug įdomesnė ir intelektualiai patrauklesnė nei ateizmas, tapo teologu. Vis dėlto, kaip sakoma įžangoje, šios knygos tikslas nėra kalbėti apie asmeninę patirtį. Autoriai kelia klausimą, kodėl tiek jie, tiek R. Dawkinsas, visi Oksfordo universiteto mokslininkai, karštai tikintys duomenimis grįstu mąstymu, remdamiesi savo patirtimi ir to paties pasaulio analize, prieina prie visiškai skirtingų išvadų apie Dievą.
Pirmasis atsakymas būtų tas, kurį siūlo R. Dawkinso „Dievo iliuzija“ – visi tikintieji yra kiek pakrikusio proto, pasidavę iliuzijai, jų suvokimą ir gebėjimą mąstyti apie tikrovę iškreipė piktybinis Dievo virusas. Deja, toks atsakymas neįtikina ne tik tikinčiųjų, bet ir proto turinčių ateistų. Šį pseudoatsakymą A. McGrathas sukritikuoja pacituodamas žymų JAV evoliucinės biologijos atstovą ateistą Stepheną J. Gouldą: „Arba pusė mano kolegų yra neapsakomai buki, arba darvinizmo mokslas visiškai suderinamas su įprastiniais religiniais įsitikinimais – ir lygiai taip pat suderinamas su ateizmu“ (p. 27). Citata praplečiama ir tuo, ko kritikuojamai R. Dawkinso knygai taip trūko, – faktais. Minimos 1916 ir 1997 m. atliktos apklausos, per kurias aktyviems mokslininkams užduotas labai konkretus klausimas: „Ar tikite Dievą, kuris bendrauja su žmonija ir kuriam galima melstis tikintis sulaukti atsako?“ Pirmosios apklausos duomenimis, 40 proc. tikėjo tokį Dievą, 40 proc. netikėjo ir 20 proc. nebuvo tikri. Antrosios rezultatai rodo, kad nežymiai padaugėjo netikinčiųjų – iki 45 proc., o tikinčiųjų išliko tiek pat – apie 40 proc.
Jei, anot R. Dawkinso, mokslas yra greitkelis į ateizmą, kodėl mokslininkai tiki? Iškeldami vieną pagrindinių mokslo filosofijos klausimų, mokslo kompetencijos ribų problemą, McGrathai primena, kad pasaulį galima aiškinti labai įvairiai, neprarandant intelektinio nuoseklumo: „Esmė paprasta – gamta atvira daugeliui teisėtų interpretacijų. Ją galima aiškinti ateistiškai, deistiškai, teistiškai ir daugeliu kitų būdų, bet ji nereikalauja būti aiškinama tik vienu iš jų. Žmogus gali būti „tikras“ mokslininkas nesusisaistęs su jokia konkrečia religija, dvasine ar antireligine pasaulėžiūra“ (p. 37). Taigi vadovaujantis moksliniais samprotavimais religinio tikėjimo teisingumo neįmanoma nei įrodyti, nei paneigti. Knygos autoriai akcentuoja, kad būtent tokios pozicijos laikosi didžioji dalis šiandieninės mokslo bendruomenės, įskaitant ir ateistinių pažiūrų atstovus.
Galbūt įtikinamiausias mokslininkų tikėjimo ir vis neišnykstančios religijos svarbos aiškinimas susijęs su tuo, kad mokslo teorijos nepaaiškina pasaulio buvimo tikslo, o kalba tik apie jame vykstančius reiškinius. Kitais žodžiais, mokslas kalba apie „kaip“, o atsakymų į „kodėl“ žmonės ieško interpretuodami savo patirtį, filosofiją ir religiją. Ir niekas neturi teisės vadovaudamasis doktrinierišku pozityvizmu vadinti prasmės klausimus intelektualinėmis nesąmonėmis, jei jie neatitinka materializmo filosofijos postulato, kad vienintelė tikrovė yra empirinė. Negana to, kaip alternatyvą R. Dawkinso siūlomam mokslo ir religijos supriešinimui (esą pasaulį gali ir turi aiškinti tik mokslas) McGrathai siūlo šiuo metu mokslininkų bendruomenėje vis daugiau įtakos įgyjantį įsitikinimą, kad esminės tikėjimo nuostatos ir pamatiniai mokslo dėsniai vieni kitus papildo. Ši laikysena būdinga ir 2009 m. į lietuvių kalbą išverstos „Dievo kalbos“ autoriui Franciui S. Collinsui, laikomam vienu iškiliausių pasaulio genetikų.
Kartojimąsi ir advokatavimą ateizmui, kurį „Dievo iliuziją“ „Šiaurės Atėnuose“ (IV.13) recenzavęs Marius Plečkaitis įvardija kaip nedidelius ganėtinai geros religiją kritikuojančios knygos trūkumus, R. Dawkinsui oponuojantys mokslininkai vertina daug griežčiau. Anot McGrathų, „Dievo iliuzijos“ autorius pristato religiją karikatūriškai, absurdiškai ir iškreiptai, neobjektyviai vertina duomenis (kai kurios jo hipotezės išvis neaišku kuo grįstos), selektyviai pasirenka citatas (įdomus faktas: remdamasis idėjomis ir veikalais, parašytais iki XIX a. imtinai, garbusis ateizmo advokatas kritikuoja religiją XXI a.). Taigi R. Dawkinsas elgiasi veikiau kaip retoriškai įtaigus, bet pamokslaujantis ateistų dogmatikas, o ne kaip religijos trūkumus tyrinėjantis mokslininkas. Nenorėdamas gadinti skaitymo malonumo, pateiksiu tik vieną ryškesnį pavyzdį, kuriuo atskleidžiamas R. Dawkinso retorikos nepagrįstumas, nors jų šioje nedidelėje knygelėje labai gausu (nedidelė jos apimtis – vienas iš didelių pranašumų, nes autoriai kalba konceptualiai, nepalikdami erdvės tuščiažodžiavimui). McGrathai teigia, kad mąstymas apie Dievo idėją kaip proto virusą arba kaip memą yra pseudomoksliškas. Knygos autoriai pradeda konstatuodami, kad nors yra asmenų, ginančių šias religijos kilmę aiškinančias sąvokas dėl jų antireliginio potencialo, vis dėlto jos nesulaukia mokslo bendruomenės daugumos pritarimo dėl savo hipotetinio pobūdžio. Anot McGrathų, tai grynai poleminės konstrukcijos, sumanytos siekiant diskredituoti idėjas, kurios neįtinka R. Dawkinsui (ir kitiems ateistams fundamentalistams).
Abiem sąvokoms būdingas lyginimas su biologine tikrove. Vis dėlto mąstymas apie Dievo idėją kaip proto virusą ignoruoja tai, kad kiekviena pasaulėžiūra yra moksliškai neįrodoma ir galiausiai yra įsitikinimo dalykas. Kalbant mokslo filosofijos terminais, bet kurį tikrovės stebėjimą galima paaiškinti remiantis keliomis empiriškai lygiavertėmis teorijomis, nes jas nepakankamai determinuoja duomenys. Tokiu atveju vienų idėjų laikymas racionalesnėmis yra subjektyvaus sprendimo dalykas ir niekas netrukdytų tikintiesiems skleisti tokį pat neįrodomą prasimanymą, kad ateistai yra paveikti ateizmo idėjos viruso. Memo sąvoka subtilesnė, sukonstruota pagal biologinės evoliucijos modelį, pritaikytą kultūrai. Tačiau, kaip ironiškai rašo McGrathai, „[...] ar kas nors matė tuos daiktus, šokinėjančius iš smegenų į smegenis ir tiesiog ten tūnančius? Atkreipkime dėmesį, kad problema neturi nieko bendro su religija. Klausimas, ar memą galima laikyti perspektyvia moksline hipoteze, kai nėra nei aiškaus memo apibrėžimo, nei modelio, kuris leistų patikrinti, kaip memai veikia kultūrą ir kodėl standartiniai atrankos modeliai netinkami; abejonių kelia bendra tendencija ignoruoti jau esamus įmantrius socialinių mokslų informacijos perdavimo modelius ir didelis įrodinėjimo ratu laipsnis aiškinant memų galią“ (p. 57).
Įvardyčiau du „Dawkinso iliuzijos?“ trūkumus. Pirmiausia tekstas kartais tiesiog per tirštas, labai gausu nuorodų. Tai leidžia mėgautis plačius probleminius kontekstus atveriančiu ir naujausiais moksliniais tyrimais pagrįstu kalbėjimu. Vis dėlto nuolat vartyti puslapius ir ieškoti knygos gale pateiktų šaltinių, kurių nurodoma po 30–40 kiekviename keliolikos puslapių skyriuje, tikrai vargina. Kitas knygos neįprastumas – nors joje dėstomos dviejų autorių mintys, tekstas parašytas pirmuoju asmeniu. Tiesa, susigaudyti, kas kada iš sutuoktinių kalba, padeda knygos viršelis, kuriame įvardyta, kad A. McGrathas nagrinėja gamtos mokslų ir krikščionių tikėjimo santykius, o J. C. McGrath aptaria Biblijos tyrinėjimus ir religijos santykį su psichologija bei neurologijos mokslais.
Kadangi R. Dawkinso „Dievo iliuzija“ plačių diskusijų nesukėlė (galbūt jos dar įsižiebs?), manyčiau, kad „Dawkinso iliuzija?“ svarbi ne kaip griežtas mokslininko atsakas fundamentalistinio ateizmo atstovams. Labiausiai įstrigo autorių geras tonas – McGrathai savo oponento neįžeidinėja, nepravardžiuoja ir nemenkina, naudoja ad rem, o ne ad hominem argumentus, nors ir nevengdami aštrios kritikos, kalba remdamiesi duomenimis ir moksliniais faktais. Todėl tai yra knyga, iš kurios prieštaringų pasaulėžiūrų atstovai tikrai gali pasimokyti, kaip protingai ir pagarbiai kritikuoti.
Komentarai / 17
Rašyti komentarą
Turite prisijungti, jei norite komentuoti.
Jeigu Dawkinsas tikrai manytų, jog visi tikintieji yra pakrikusio proto, jis su jais neitų į diskusijas ir nerašytų jiems knygų. Tačiau jis bando apeliuoti į jų sveiką protą. Nepaprastos kantrybės žmogus.
Sandra, koks žmogus apeliuoja į sveiką protą iškraipydamas faktus? :) Dawkinsą geriausiu atveju galima vadinti nelabai vykusiu ateizmo pamokslininku. Net kiti ateistai jį dogmatiku vadina.
Visai sudomino! Pritariu, kad visada juokingai atrodo jie ateizmo fundamentalistai (paprastai jų antireliginis įniršis leidžia manyti, jog turėdami galią jie taptų tikrais ateistiniais inkvizitoriais), kurių materialistinė empiristinė logika nesiskiria nuo sovietų paskelbtos po Gagarino skrydžio: kosmonautas buvo danguj ir savo akim matė, kad Dievo nėra!
“mokslo teorijos nepaaiškina pasaulio buvimo tikslo, o kalba tik apie jame vykstančius reiškinius”
1. O kas sakė, kad pasaulis turi tikslą? Kažkam atrodo, kad turi, ir mokslas dabar tai turi įrodinėti? Kažkam atrodo, kad vienam tokiam ežere gyvena pabaisa. Ką daryt? Įrodinėti, kad negyvena?
2. Jei tarsim, kad pasaulis turi tikslą, kuri religija jį paaiškina? Juk Dievas nepažinus, jo keliai nežinomi ir taip toliau. Sapalionių jūra, kur kiekvienas įsivaizduoja žinantis tikrąją krypti, kuria reikia plaukti.
to Phantomkinas,
o tau “matančių” Dievą logika geresnė?
Ir, beje, ateistai komunistinėse valstybėse buvo (kai kur ir tebėra) įgiję politinę galią, tačiau religinio pobūdžio inkvizijų kažkaip lyg ir nepasitaikė. Buvo smegenų plovimo, bet kam jau kam, tik ne tikintiesiems dėl to purkštaut. Kita vertus, kiek milijonų išžudė politinę galią įgiję didieji “metafizikai”? Kuriame Vakarų pasaulio istorijos puslapyje rašoma apie meilę artimui?
Omai,
savo karštakošišku taškymusi (tik taip norisi pavadinti tavo retorinių klausimų-šaukinių stilių) visiškai patvirtini mano teiginį apie aršius ateistinius “inkvizitorius” (inkviziciją nebūtina suprast tiesiogine reikšme). Beje, tau, regis, smegenys išplautos, jei pamiršti, kad tikėjimo laisvė buvo varžoma kad ir toj pačioj sovietinėj tėvynėj Lietuvėlėj (kitas “popsinis” pvz. – kinų represijos tibetietiško budizmo atžvilgiu). Manau, sunku nuneigti ir bažnyčios vaidmenį išklibinant sovietinę despotiją – tiek Lietuvoj, tiek juo labiau kokioj Lenkijoj (Vojtyla, “Solidarnosc” etc.).
Fantomkinui,
1)”Arsiu inkvizitoriu” yra kur kas daugiau tikinciuju tarpe negu ateistu.Reikia ziureti kiek placiau i pasaulio zemelapi ir matyti ne vien tik savo gimtuosius Babtus, Bezdonys ar Pabrade.Vien islamo pasaulyje, kuriame ateizmas praktiskai neegzistuoja, “arsiu inkvizitoriu” nuo “teisingiausios ir vieninteles” religijos pakaktu paciai kukliausiai eilinio kaimiecio vaizduotej.”Allach Akbar” pries susisprogdindami save ir aplinkinius isrekia TIKRAI NEateistai.Patikekit.
2)Tikejimo laisve NIEKADA nebuvo varzoma “sovietinej Lietuvelej”, todel kad tikejimo niekas, niekur ir niekada suvarzyti negali jei jis IS TIKRUJU yra zmogaus sieloje.”Suvarzyti”, kaip jus issireiskete, galima piniginiu lesu eilines baznycios statybai isskyrima.Jauciate skirtuma?
3)Jei jums sunku nuneigti baznycios vaidmeni “isklibinant” sovietine despotija, tai gal, jusu manymu, jai, t.y. baznyciai, taip pat pavyks taip pat sekmingai isklibinti ir moderniaja oligarchu bei kapitalo despotija? Turiu jus nuliudinti. Baznycia nekente ubagu komunistu, is kuriu negaledavo gauti nei sudilusio grasio,bet visais laikais gerai sugyveno su karaliais, hercogais, bankininkais ir zemvaldziais, kokie ziaurus, savanaudziai ir istvirke jie bebutu.Juk pinigai,sakoma, nekvepia.
Kotai,
jeigu tau bažnyčių uždarinėjimas, griovimas ir vertimas sandėliais sovietmečiu NĖRA tikėjimo (ir religinės praktikos) varžymas ir represijos jo atžvilgiu, tai, atleisk, tikrai nesusišnekėsim. Jau nekalbant apie persekiojamą katalikišką disidentinę spaudą (“Katalikų bažnyčios kroniką” ir t.t.), beje, leistą ne valstybės pinigais. Ir čia kalbu tik apie materalistui suprantamą, pačiupinėjamą realybę, o kur dar visas ideologinis diskursas, visais oficioziniais kanalais (įskaitant, be abejo, ir švietimą) trimituotas, “pijarintas” ateizmas ir religijos juodinimas.
Ir primenu: nesu aš fanatikas ar Kastelučio nekentėjas (šiuo atveju – atvirkščiai). Aš – prieš bet kokį agresyvų monologinį savo tiesų rėžimą. O filosofinė prieiga prie to, kuo grindžiamas Dievo buvimas ar visa esą “objektyvioji” sekuliarioji mokslinė žinija – tai įdomu, nes atskleidžia apskritai žmogaus mąstymo, suvokimo mechanizmus ir pagrindus. Jeigu žmonija negalėjo (ir negali!) be religinės sąmonės išsiversti, tai vis dėlto gal tai verta dėmesio tema, ką?
Phantomkinai,
mano klausimai nebuvo retoriniai, tu tiesiog neturėjai ką į juos atsakyti.
Išplauti smegenys, aišku, nėra gerai, bet, kita vertus, geriau jau tokie, negu apskritai jokių. O būtent toks, regis, yra tavo atvejis, jei dedi lygybės ženklą tarp ilgaamžių katalikų bažnyčios vykdytų represijų ir religinio gyvenimo suvaržymų sovietmečiu. Be abejo, tarp komunizmo aukų būta ir dvasininkų ar apskritai tikinčiųjų, tačiau juos dorojo dėl jų oponavimo valdžiai, o ne dėl religinių įsitikinimų. Kitaip tariant, be problemų galėjai kunigauti ir vaikščioti į bažnyčią, svarbu nekenk tarybų valdžiai (tą teigiu remdamasis savo paties prisiminimais). Vienintelė problema – galimi trukdžiai darant karjerą. Bet juk Jėzus svarbiau už karjerą CK, ar ne?
Teiginys apie bažnytininkų išklibintą sovietų imperiją prajuokino: čia naivumas ar neišsilavinimas? Plėsk akiratį. Jei imperiją įsivaizduotume kaip vežimą, tai tavo “kronikos” buvo kaip prie rato prikibęs šūdo gabaliukas.
Pabaigai noriu užduoti dar vieną “retorinį” klausimą: kokia negagarinų logika vadovaudamasis tu kaltini komunistus tuo, ką ištisus amžius darė (ir, beje, tebedaro) katalikai?
Audringos diskusijos :) Bet nepamirškim proto balso.
Kalbant apie bažnyčią kaip instituciją, pažiūrėkim į viską į jos akimis. Bažnyčios atstovai niekada neteigė, kad yra tobuli. Jie teigė, kad Dievas nori, jog žmogus siektų tobulumo ir artimo meilės.
O mąstant, ar organizuota religija yra blogis, reikia prisiminti Hitlerį ir Staliną, kurie buvo karingi ateistai.
Negaliu susilaikyti nepacitavęs McGratho, kuris nesieja moralumo vien su pasaulėžiūra: “Tikrovė tokia – žmonėms būdingas tiek gebėjimas smurtauti, tiek itin moraliai elgtis, ir abejopai elgtis gali pastūmėti pasaulėžiūra, religinė ar kitokia. Tai nepatogi įžvalga, bet ji mus įspėja, kad ydinga ir pavojinga įvardyti bet kurią vieną žmonių grupę kaip smurto šaltinį ir žmonijos nelaimę. Taip galbūt lengviau rasti atpirkimo ožį. Bet tai vargiai prisideda prie civilizacijos pažangos.”
Omai,
1. O kas sakė, kad pasaulis neturi tikslo? Mokslo filosofai pripažįsta, kad į šį klausimą ne mokslui atsakinėti :) Ir nieko čia nepridėsi. Neužtenka duomenų nei taip, nei ne sakyti.
2. Krikščionybė sako, kad žmogaus tikslas būti laimingam vienybėje su Dievu. Tokia ta prasmė. Kalbant apie Biblijos paradoksus, tai cituojant Bibliją galima visokių nesąmonių ištraukti… Bet gėda nežinoti teologinio konteksto ir to, kaip patys tikintieji supranta Biblijos tiesas. Kaip yra pastebėjęs A. Jokubaitis, yra daug lengviau apipaišyti Bažnyčios sienas grafičiais, negu perprasti Bažnyčios viduje vykstantį intelektualinį gyvenimą. Jį neigti (esą teologija – tik tušti išvedžiojimai) yra įžeidinėjimas ir tiek.
TT,
“Kalbant apie bažnyčią kaip instituciją, pažiūrėkim į viską į jos akimis.” Puikus pasiūlymas. Gal dar pažiūrėkite į fašizmą Hitlerio akimis, o į komunizmą – Stalino? Man neįdomu kaip ji į save žiūri, man rūpi, kad būtų prisiimta atsakomybė už visus nusikaltimus, kurie buvo padaryti. Deja, vistoj to tėra veidmainiški moralizavimai ir pedofilų dangstymas.
“Hitlerį ir Staliną, kurie buvo karingi ateistai.” Juokaujat? Tai buvo pakvaišę fanatikai, kurie paprasčiausiai adaptavo savo poreikiams tradicinę krikščionybę: dievo idėją pakeitė kitomis idėjomis. Iš esmės jų sukurtos ideologijos buvo mesianistinės religijos. Tad nieko keisto, kad tiek fašizmas, tiek komunizmas tapo tokia pat represine mašina kaip ir krikščionybė savo geriausiais laikais.
“O kas sakė, kad pasaulis neturi tikslo?” Kadangi nėra jokių objektyvių duomenų manyti priešingai, visai logiška teigti, kad tikslo nėra. Bet mokslas, suprantama, šito neteigia ir nenagrinėja, lygiai kaip neneigia ir nenagrinėja sniego žmogaus egzistavimo. Kas teigia, kad sniego žmonių nebūna? Visgi kol rimtų įrodymų nėra, natūralu manyti, jog tai fantazijos vaisius.
“Neužtenka duomenų nei taip, nei ne sakyti.” Puikiai pastebėta. O dabar pažiūrėkite į religiją iš šono: duomenų nėra, tačiau ne tik teigiama, kad tikslas yra, bet netgi aiškinama koks jis. Absurdiška, ar ne?
“Krikščionybė sako, kad žmogaus tikslas būti laimingam vienybėje su Dievu.” 1) Kalba ėjo apie pasaulio tikslą, ne žmogaus. Nors jums, aišku, žmogus yra visatos bamba. Visi tie žvaigždžių ūkai egzistuoja tik tam, kad žmogus galėtų jai grožėtis, ar ne? 2) Jeigu dievas yra nepažinus, iš kur jūs žinote, kokį tikslą jis yra sumanęs šiam pasauliui? Jis pats jums jį apibrėžė? O gal tai tik gaujos parazitų, kurie užsiima “intelektualiniu gyvenimu” bažnyčios viduje, išmonė? 3) Visa ši sofistinė formuluotė visiškai neatsako į klausimą apie tikslą, tik veda prie krūvos kitų klausimų (kas yra ta vienybė su dievu? su kuriuo dievu? kaip ją pasiekti? ir t. t.). O kadangi nieko konkretesnio jūs ir nepasakysit (ir mes abu žinome kodėl), tęsti šią diskusiją nėra prasmės.
Omai, manau, kad diskusiją visada verta tęsti, jei jau kalbam argumentais. Argumentai kartais yra ir idėjos, ką jau padarysi, kad ne viskas gyvenime yra konkretu kaip du kart du :)
Kalbant apie Bažnyčią, tai už savo kaip institucijos klaidas ji yra atsiprašius. Bėda, mano galva, yra ne institucijoje, o žmogaus prigimtyje. Žmogus nepaisant visų savo pasirinkimų yra silpnas ir daro blogus dalykus. O ES struktūrose pedofilų nėra? O policijoj? O Seime? O kas jiems trukdo gyventi nepedofilinį seksualinį gyvenimą? O kitos institucijos nedaugina blogio ir kančių? Tai gal naikinam visas struktūras, kuriose yra blogai besielgiančių žmonių? Tada neliks nė vienos :) Pateikit argumentų, kuo Bažnyčia blogesnė už visas kitas institucijas :) Jei čia dėl celibato, bėda ne celibate. Esu bendravęs su žmonėm, kurie gyvena susilaikymu ir normaliai jį išgyvena. Bėda yra ta, kad į Bažnyčią ateina žmonių ne pagal pašaukimą, o po to sugalvoja visokių nesąmonių arba negyvena susilaikymu, kaip yra įsipareigoję.
Dėl diktatorių, menki juokai, jie pasidarė iš savo įsitikinimų pseudoreligija. Tiek fašizmas, tiek komunizmas, yra judaizmo ir krikščionybės karikatūros. Tikra religija žmogų išlaisvina ir skatina elgtis pagal savo sąžinę, tą sąžinę vis geriau pažįstant. Tikra religija augina laisvę. Apie represines struktūras ir Bažnyčios klestėjimą – Bažnyčia klesti, kai joje daug šventų ir pamaldžių žmonių, o ne kai ji įtakinga visuomenėje.
Jei duomenų nėra, logiškas tik vienas dalykas, kad nepakanka duomenų teigti apie tikslo buvimą ir nebuvimą. Tada žmogus renkasi remdamasis kitais kriterijais. Kas čia absurdiško? Tada ir menas yra absurdas. O kam jo reikia, ypač, jei jis nelogiškas? :)
“Bet mokslas [...] nenagrinėja sniego žmogaus egzistavimo.” – prašyčiau :) Nereikia tikinčiųjų laikyti kvailiais (nors tikinčiųjų tarpe žinoma irgi būna kvailesnių bei protingesnių). Religija nėra tolygi prietarams. Užtenka bet kurį religijotyros įvadą atsiversti. Prietarai yra tikėti horoskopais, kai bijai energingai gyventi savo gyvenimą ir siekti tikslų. Tikra religija yra daug gilesnis dalykas, ji kaip tik skatina giliau pažinti.
Galima dar vieną klausimą? Jei jau tikėjimas yra prietaringumas, kodėl tiki 40 proc. mokslininkų? Prietaringumas juk tamsių žmonių savybė. Ir kodėl į tikėjimą atsiverčia suaugę žmonės?
Apie pasaulio tikslą bei kitus buvimo aiškinimo niuansus, išverčiau vieną Scrutono tekstą, jis ateinančiuose “Šatėnuose” pasirodys. Rekomenduoju paskaityt.
TT,
jūsų palyginimai nieko verti (ir, sakyčiau, šiek tiek šventvagiški ;), nes nei seimas, nei policija, nei ES nepretenduoja į moralinio autoriteto vaidmenį. Tai nuodėmingos pasaulietinės institucijos, tad nieko nuostabaus, kad jose daug piktnaudžiavimo ir šiaip visokio blogio. Tačiau bažnyčia kitiems pamokslauja, o pati nesugeba apsivalyti. Jūs balsuotumėt už politiką, kuris dedasi esąs aršus kovotojas su korupcija, tačiau pats yra apsipančiojęs įtartinais ryšiais? Tas pats ir čia.
Žodžiu, iš esmės su jumis sutinku: bažnyčia nėra blogesnė už kitas institucijas, tik tuomet nesuprantu kitko – kodėl jūs bažnyčią rašote iš didžiosios raidės, o policiją iš mažosios, jei ir viena, ir kita – to paties lizdo paukščiai?
“Jei duomenų nėra, logiškas tik vienas dalykas, kad nepakanka duomenų teigti apie tikslo buvimą ir nebuvimą. Tada žmogus renkasi remdamasis kitais kriterijais.” Tai jeigu duomenų nėra, iš kur atsiranda tie “kiti kriterijai”? Koks jų šaltinis?
“Tada ir menas yra absurdas.” Toks pat nevykęs palyginimas, kaip ir su institucijom. Menas nereikalauja mokėti dešimtinės, nerengia raganų medžioklės ir negrūmoja amžinomis pragaro kančiomis. Tai visiškai kita sfera. Be to, ir meno tikslą apibrėžti yra įmanoma, ir jis visiškai logiškas (jei kalbam apie gerą meną). Žodžiu, truputį ne į temą.
“Religija nėra tolygi prietarams.” Ir kur slypi skirtumas tarp tikėjimo, kad mūsų gyvenimą lemia žvaigždės ir dievas? Kuo skiriasi tas, kuris “matė” sniego žmogų, ir tas, kuriam šmėkštelėjo kas nors iš Biblijos? Skiriasi žmonių motyvai, bet pats principas yra visiškai analogiškas.
“Jei jau tikėjimas yra prietaringumas, kodėl tiki 40 proc. mokslininkų?” Lengvas klausimas. Pagrindinis religingumo akstinas yra nežinomybės baimė. Kuo daugiau tu nežinai, tuo daugiau bijai. Žmogus iš Afrikos džiunglių greičiausiai dar nežino iš kur atsiranda žaibas, todėl jam tai yra dievybė. Šiuolaikinio Vakarų pasaulio pažinimas pasiekė tokį lygį, kad dievybei beliko vienintelė priebėga – mirtis. Baimė, o ypač mirties baimė, yra baisus dalykas, tad nieko nuostabaus, kad 40 proc. mokslininkų griebiasi šiaudo. Gali būti kažin koks proto bokštas, bet mirties akivaizdoje pamirši visas logikas: jei medicina bus bejėgė, jei jokie dievai neatsiųs stebuklingo išgijimo, ir jei kokia nors bobutė pasakys, kad nuo tavo ligos gali išgelbėti nuoviras iš ožkos šūdo, – eisi ieškoti ožkos, net ir būdamas profesoriumi su 150 IQ. Žmogiška.
Šiaip ar taip, mokslas kada nors išsiaiškins kas būna (tiksliau, kas nebūna) po mirties, ir tada viskas išsispręs savaime.
Omai, kur tas šventvagiškumas? :) Mano pagrindinė mintis, kad visose institucijose yra blogų dalykų, bet tai ne institucijos, o žmogaus prigimties bėda. Bažnyčia iš dalies irgi yra žmogiška institucija, todėl jai būdingos visos bėdos, kurias galima rasti bet kurioje kitoje pasaulietinėje institucijoje – piktnaudžiavimas valdžia, egoizmas, savo interesų siekimas etc. Vis dėlto ši institucija turi ir išskirtinumą. Pvz., jos moralinis autoritetas, kuris kyla iš jos mokymo, ne iš Bažnyčios narių tobulumo. Nors man suprantamas noras, kad tas, kuris moko, pats tobulai įgyvendintų savo mokymą. Bet tikinčiųjų tarpe yra ir tokių, kurie geriau, ir tokių, kurie prasčiau įgyvendina. Tokia tikrovė :)
Nemokslinių kriterijų šaltiniai, bent jau man, yra filosofija, religija, menas. Mano patirtis jų neatmeta kaip nelogiškų. Kaip yra Čestertonas sakęs, kartais tikrovė yra nelogiška. Ne viską valdo priežasties pasekmės dėsniai, nes turime laisvą valią (nors ir ne visada gebame ja pasinaudoti). Tai ką, neigsim tikrovę?
Lyginau meną su religija irgi ne todėl, kad jie tobulai sutampa (ar yra, kas sutaptų tobulai?). Šiaip tai Milošas yra pastebėjęs (ir ne tik jis), kad dabartinis menas gviešiasi religijos funkcijas perimti. Ir visai pagrįstai, nes menas dažniausiai susijęs su mūsų vidine tikrove, kurios nepačiupinėsi. Tad nemanyčiau, kad sritys tokios atskiros. Labai įdomu, kaip žmogų veikia menas ir kodėl veikia. Ir koks gi tas meno logiškas tikslas, anot jūsų? Įvardykit, ką turit galvoj ir kas yra GERAS menas, tada galėsim aptarti ar tai jau toks ne į temą palyginimas :)
Pritariu, kad prietarų ir religijos principas panašus. Tikima tuo, kuo negalima iki galo patikrinti (Dievo buvimo mokslas nei tvirtina, nei neigia). Vis dėlto, prietarai yra būdingesni nesąmoningesniems žmonėms. Skirtumas tarp religijos ir prietarų dar ir tas, kad prietarus galima paneigti, jie remiasi kvailu įsivaizdavimu. Va, per kelią perbėgo katė arba šiandien penktadienis trylikta, tai jau bus kažkas blogo. Bėda, kurios pats išvengiat šiais palyginimais, yra ta, kad giliai ir sąmoningai tikintys žmonės nėra prietaringi. Netikiu jokiom žvaigždėm, horoskopais, jokiais katinais, sniego žmonėmis, skraidančiais arbatinukais ir kitom nesąmonėm. Man religija suteikia ne kažkokią kvailą priežasčių-pasekmių grandinę (tai daro prietarai), o galimybę gilintis į save naujoje šviesoje, bendrauti su Dievu (tikiu, kad jis yra ir mane girdi), stengtis būti labiau žmogumi (apreiškimas kalba apie įvairias žmogaus prigimties subtilybes). Religija nedeterminuoja, ji nėra padrika ir siūlo visai naują pasaulio supratimo sistemą, kurioje dominuoja Dievo meilės man suvokimas ir mano pastangos kuo geriau elgtis su kitais ir savimi. Antrasis elementas juk suprantamas kiekvienam humaniškam žmogui. Tai kodėl vadinti tokį pasirinkimą kvailybe, jei be viso to, dar tikiu ir Dievu bei Jo pagalba tampant geresniu žmogumi?
Kalbant apie mirties baimę, Omai, čia jau elgiatės kaip Dawkinsas :) Tariatės geriau žinantis už pačius tikinčiuosius jų intencijas ir motyvus, ką ir kodėl jie mąsto. Atleiskit, bet tai yra įžeidu. Aš ir pats galiu save suprasti. Mirties nebijau. Na, čia tikriausiai susiję ir su tuo, kad dar jaunas esu… Bet ir krikščionybė šiuo atveju pjautų šaką, ant kurios sėdi, nes ši religija irgi moko nebijoti mirties. Mirtis tėra perėjimas į tobulą palaimą (jei pats jos neatmesi). Apskritai, religijos siejimas su baime ir gąsdinimais yra kažkoks keistas. Nors pamenu, vos atsivertęs irgi labiau pastebėdavau šiuos, daugiau negatyvius aspektus. Žinoma, mokymas apie pragarą yra mokymo apie pomirtinį gyvenimą dalis, o mokymas apie nuodėmę – mokymo apie moralumą dalis. Bet visa tai rodoma meilės perspektyvoje. Pragarui save smerkia tie, kurie neugdo gebėjimo tiesoje mylėti save ir savo artimą :)
Na, sėkmės laukiant mokslo pergalės :) Vis dėlto aš manau, kad tai nepanaikins tam tikrų mokslo kompetencijos ribų.
TT,
kaip jau turbūt supratote, man religija nėra toks svarbus dalykas kaip jums, tad visa ši diskusija apie nieką jau gerokai pabodo. Taigi atsakysiu paskutinį kartą, po to galėsite dar ką nors pridėti ir jaustis nugalėjęs :)
Apie bažnyčios instituciją. Jos žemiškos prigimties įrodinėti nereikia, negaiškite tam laiko, tai akivaizdu kiekvienam. Geriau pabandykite pagrįsti jos dieviškąjį pradą :D Asmeniškai aš ten matau per 2000 savo istorijos metų visiškai susikompromitavusią instituciją, kuri ir toliau krečia kvailystes, tuo pat metu rimtu veidu bandydama moralizuoti.
“jos moralinis autoritetas, kuris kyla iš jos mokymo” Moralinis autoritetas negali kilti iš mokymo. Štai, pavyzdžiui, komunizmas: mokymas juk visai gražus (lygybė ir t. t.), bet praktinė to išraiška? Jeigu tas psichopatas iš Norvegijos dabar kalėjime sukurtų “gražų mokymą”, jis taptų moraliniu autoritetu?
“Nemokslinių kriterijų šaltiniai, bent jau man, yra filosofija, religija, menas.” Religiją bandote paaiškinti religija? Hm. Aš tikiu dievą todėl, kad jis yra, o jis yra todėl, kad aš jį tikiu? Ar tik tai ne loginė klaida, tai, kas angliškai vadinama circular? Kalbant apie filosofiją (kuri, beje, visgi yra mokslas) ir meną, tai ir viena, ir kita yra žmogaus kūrybinių polėkių produktas, taigi tai nėra objektyvūs “duomenys”. Be to, papasakosiu tokią hipotetinę istoriją. Įsivaizduokite žmogų, kuris nekenčia Amerikos. Iš visų įmanoma TV kanalų jis žiūri tuos, kurie taip pat alsuoja neapykanta šiai šaliai, nes tuos kanalus įkūrė tokie pat šmikiai kaip jis. Taigi jis pasirenka atitinkamą TV, gauna iš jos atitinkamos informacijos dozę ir ramus eina miegoti, įsitikinęs savo teisumu, nes gavo savo prisigalvotų paistalų “įrodymą”. Ši situacija jums nieko neprimena?
“Kaip yra Čestertonas sakęs, kartais tikrovė yra nelogiška” Nežinau konteksto, kuriame tai buvo pasakyta, tad negaliu komentuoti, bet apskritai tikrovė yra stebėtinai logiška. Nelogiškumo įspūdis gali kilti tik dėl informacijos stygiaus.
“Šiaip tai Milošas yra pastebėjęs (ir ne tik jis), kad dabartinis menas gviešiasi religijos funkcijas perimti.” Visiška nesąmonė. Kadaise menas tikrai buvo susiliejęs su religija, kitaip tariant, buvo tapęs bažnyčios propagandos įrankiu, bet, laimei, Renesanso laikais ėmė vaduotis. Dabartinis menas yra koks tik nori, tik ne mokantis, atveriantis akis ir vedantis į “tikrąjį” kelią. Juo labiau jis nežada pomirtinio gyvenimo, rojaus ar dar kokių niekų.
“Skirtumas tarp religijos ir prietarų dar ir tas, kad prietarus galima paneigti, jie remiasi kvailu įsivaizdavimu.” Hm, ir kaip jūs atskiriate kur yra protingas įsivaizdavimas, ir kur kvailas :)? Spėju, kad pagrindinis kriterijus yra jūsų paties įsitikinimai :)? Kaip bebūtų, taip ir nepaaiškinote, kodėl tikėti, kad pasimeldus tau kažkas iš aukščiau padės, nėra prietaras, o pabelsti tris kartus į medį – prietaras. Kaip jūs įrodysite pirmąjį ir paneigsite antrąjį?
“Kalbant apie mirties baimę, Omai, čia jau elgiatės kaip Dawkinsas :) Tariatės geriau žinantis už pačius tikinčiuosius jų intencijas ir motyvus, ką ir kodėl jie mąsto.” Mirties baimė yra bendražmogiškas dalykas, mirsim visi, nepriklausomai nuo įsitikinimų. Kitas dalykas, kas jus įgaliojo kalbėti visų tikinčiųjų vardu? Tariatės žinantis visų jų motyvus? Nuvažiuokite į provinciją ir pakalbėkit su vadinamom davatkom ir šiaip vietiniais. Naudingai praplėsite akiratį. Suprasit, kad jei ne mirties ir atpildo baimė 90 proc. tų žmonių būtų kaip nuo grandinės nutrūkę šunys.
“Apskritai, religijos siejimas su baime ir gąsdinimais yra kažkoks keistas.” Klausykit, jūs Bibliją skaitėt? Tikrai? Jei taip, tada nežinau, kas jums čia keisto. Praktiškai visi šitie gražūs jūsų žodžiai tėra Biblijos interpretatorių (žinoma, vėlesnių laikų, kada bažnyčia buvo priversta bent išoriškai laikytis savo pačios “mokymo”) pilstymas iš tuščio į kiaurą. Laimei, mokantys skaityti gali paimti į rankas pačią Bibliją arba ankstesnių amžių teologų veikalus.
Apie mirtį. Mirti bijo kiekvienas gyvas padaras, ir tai yra normalu. Nebijantis mirties yra savotiškas ligonis. Kita vertus, esu tikras, jog šiuos skambius žodžius parašėte tik dėl savo jauno amžiaus. Ir užtikrinu: kai mirtis priartės, jūs jos bijosite. Tiesiog dabar ji jums atrodo kaip cunamis Japonijoje – baisus dalykas, bet labai tolimas. Visgi šis cunamis ateis ir iki jūsų. Beje, regis, pats Kristus iš baimės prakaitavo krauju, o jūs štai šitaip drąsiai… Tikrai esate linkęs į šventvagystę :)
“Na, sėkmės laukiant mokslo pergalės” Na ir kodėl jūs, tikintieji, viską apverčiate aukštyn kojom? Mokslas niekada nekariavo su religija, tai religija kariavo (ir tebekariauja) su mokslu. Matot, tikintieji tyrinėdami pasaulį tiesiog ieško savo dogmų patvirtinimo, tuo tarpu mokslininkas ieško tiesos. Iš čia ir kyla konfliktas (na, žinot, – kas ten apie ką sukasi, kas ten iš ko evoliucionavo). Šiaip ar taip, mokslas tiesiog eina nuosekliu savo keliu, nekariaudamas, ir todėl jokios pergalės nebus. Bus tik kai kieno pralaimėjimas.
“Vis dėlto aš manau, kad tai nepanaikins tam tikrų mokslo kompetencijos ribų.” Jūs tikras paradoksų meistras. Pats pripažįstate, kad negalite jokiais duomenimis pagrįsti savo prielaidų, ir štai kalbate apie mokslo kompetencijos ribas. Taip, žinoma, tos ribos egzistuoja. Bet užtat egzistuoja ir kompetencija ;) Ką, savo ruožtu, galite pasiūlyti jūs? Katalikų filosofų ir katalikų menininkų veikalus :)? Tokiu atveju jūs net nepajudate iš vietos, ir tam tikra prasme ribotumo problema jums tikrai neiškyla :)
Šiaip ar taip, smagu buvo padiskutuoti, bet kadangi man už tai niekas pinigų nemoka, dėl laiko stokos tenka trauktis. Kad ir kokie skirtingi būtų mūsų požiūriai, esama ir bendrysčių – abu esame geri žmonės :) Tiesa, motyvai vėlgi skiriasi: jūs esate geras todėl, kad taip liepė dievas ir todėl, kad jį mylite, o aš esu geras todėl, kad tokia yra mano valia ir todėl, kad myliu žmones. Ir kur tas teisėjas, kuris nuspręs, katro iš mūsų gerumas geresnis :)
Prietarus galima paneigti moksliškai (pvz. bandymų ir stebėjimų metodu), o religiją? :)
Man atrodo, kad Kristus prakaitavo krauju dėl to, ką jam reikės iškentėti, ne vien dėl mirties baimės… :) Būtų įdomu ir tai, kokius ankstyvosios egzegezės autorius bei biblijos pastraipas turite galvoje? Galima būtų aptarti, kokios interpretacijos dabar įsitvirtinusios. Bažnyčios mokymui iš dalies būdingas istoriškumas, kai kurie dalykai bėga kintant laikui.
Beje, parodykit man, kur religija kariauja su mokslu? :) Paskaitykit McGrathą. Jis pacituoja du tiesos ieškančius mokslininkus, kurie vėliau sako tuos pačius faktus, tik kitaip juos interpretuodami. Vienas – materialistiškai, kitas – kaip tikintysis. Materialistai visada teisesni? Argi šis požiūris nėra ribotas arba apsiribojantis? :) Faktas, kad kiekviena pasaulėžiūra yra linkusi aiškinti save ratu (tai yra požiūrio pagrindimas, nes moksliškai jį paaiškinti trūksta duomenų). McGrathas tai aiškiai parodo, kai paanalizuoja Feurbacho mąstymo struktūrą, kad Dievas tėra žmonių pramanas, sugalvotas, kad teiktų dvasinę ir metafizinę paguodą. Kuo šie nebuvo įrodymai skirias nuo Dievo buvimo įrodymų? Šia Fuerbacho mintimi, jei gerai suprantu, grįsta ir jūsų nuomonė apie religiją :)
Smagu padiskutuoti buvo ir man (vis dar manau, kad tai nebuvo beprasmiška), nes tikrai yra daug įdomių ir vertų dėmesio klausimų. Gaila, kad taip sunku kartais susikalbėti, nes matos, kad žiūrim iš skirtingų perspektyvų :) sunku atsisakyti išankstinių nuostatų.