Nau­ji Pi­cas­so rū­bai

Ne tik me­ni­nin­kai, ku­ra­to­riai, bet ir dai­lė­ty­ri­nin­kai šian­dien ieš­ko nau­jų kal­bė­ji­mo bū­dų ir po­žiū­rių. Juk įdo­miau­sias da­bar­ti­nės dai­lės po­slin­kis yra ne for­ma­lios ino­va­ci­jos, o po­žiū­rio pa­si­kei­ti­mas. Nau­ji yra ne ob­jek­tai, o jų re­gi­my­bės. Net to­kios kon­ser­va­ty­vios ins­ti­tu­ci­jos kaip mu­zie­jai at­si­sa­ko is­to­ri­nės rep­re­zen­ta­ci­jos ir for­muo­ja pa­ro­das, ku­rio­se svar­biau­sia – nau­jas žvilgs­nis ar nau­ji kon­teks­tai. Ge­ras to pa­vyz­dys – šiuo me­tu Gug­gen­hei­mo mu­zie­ju­je Niu­jor­ke vyks­tan­ti Pa­blo Pi­cas­so pa­ro­da. Ką dar ga­li­ma pa­sa­ky­ti apie Pi­cas­so? Jau vis­ką ži­no­me. Jau bu­vo pa­ro­dos apie Pi­cas­so ir jo mo­te­ris, apie Pi­cas­so ir Mat­ti­se’ą, Pi­cas­so ir Bra­que’ą, Pi­cas­so ir Pa­ry­žiaus avan­gar­dą ir daug ki­tų. Vis dėl­to ga­li­ma. Nau­jau­sio­je pa­ro­do­je „Pi­cas­so Black and Whi­te“ eks­po­nuo­ja­mi tik ne­spal­vo­ti me­ni­nin­ko pa­veiks­lai, lei­džian­tys ati­džiau pa­žvelg­ti į for­ma­lią kū­ri­nių struk­tū­rą ir for­mos au­to­no­mi­jos pa­ieš­kas.

Su­pran­ta­ma, kiek­vie­ną to­kio ly­gio pa­ro­dą ly­di šim­tai dai­lė­ty­ros teks­tų: te­ori­nių ir šmaikš­čių, ly­riš­kų ir ka­te­go­riš­kų. Ti­rian­čių, klau­sian­čių, įro­di­nė­jan­čių. Dė­me­sį pa­trau­kė dai­lė­ty­ri­nin­ko MI­CHA­E­LO PEP­PIAT­TO teks­tas, pub­li­kuo­tas… in­ter­ne­ti­nės rū­bų par­duo­tu­vės tin­kla­la­py­je www.mrpor­ter.com. Rep­re­zen­ta­ci­jos per ap­ran­gą klau­si­mas – vie­nas iš gau­sy­bės ga­li­mų bū­dų kal­bė­ti apie me­ni­nin­ką. At­si­žvel­giant į tai, kad me­ni­nin­ko as­me­ny­bė ir biog­ra­fi­ja šian­dien tam­pa vis svar­bes­niais kar­je­ros punk­tais, skai­tant šį teks­tą vi­sai įdo­mu pri­si­min­ti lie­tu­vių me­ni­nin­kus ir kaip (są­mo­nin­gai ar ne) iš­vaiz­da jie rep­re­zen­tuo­ja sa­ve. Tai­gi, pa­tei­kia­me iš­trau­kas iš Pep­piat­to teks­to „Po­nas Pi­cas­so“.

Pa­blo Pi­cas­so ren­gė­si taip pat ins­tink­ty­viai, kaip kū­rė, keis­da­mas vie­ną įvaiz­dį ki­tu kiek­vie­ną kar­tą, kai kas nors kis­da­vo jo gy­ve­ni­me ar vaiz­duo­tė­je. Dau­ge­lis me­ni­nin­kų ap­link jį, ypač tie, ku­riuos ap­lan­ky­da­vo sėk­mė, ren­gė­si gan tra­di­ciš­kai. Toks bu­vo Ge­or­ges’as Bra­que’as su sa­vo nuo­sta­biu bal­tu ša­li­ku, Hen­ri Mat­ti­se’as, ku­ris ak­tus pieš­da­vo at­ro­dy­da­mas lyg ne­ran­gus dė­du­lė su lie­me­ne, ar Va­si­li­jus Kan­dins­kis, sa­vo iš­vaiz­da pri­min­da­vęs se­na­ma­diš­ką ban­ko tar­nau­to­ją. Tie­sa, Sal­va­do­ras Dalí kū­rė įspū­din­gą re­gi­nį iš už­suk­tų ūsų, kai­li­nių ir pa­si­dab­ruo­tų laz­de­lių. Bet Pi­cas­so ne­kū­rė re­gi­nio. Reng­da­ma­sis į ope­rą, slėp­da­mas ne­vil­tį ar tie­siog pro­vo­kuo­da­mas ap­lin­ki­nius, jis vi­sad bu­vo sa­vi­mi – ar vie­nu iš sa­vo „aš“.

„Tik pa­vir­šu­ti­niš­ki žmo­nės ne­spren­džia apie žmo­gų pa­gal jo iš­vaiz­dą“, – sa­kė Os­ca­ras Wil­de’as, – gar­bė jam už tai! O aš lau­kiu tos die­nos, kai ga­lė­siu per­skai­ty­ti di­ser­ta­ci­ją apie tai, kaip sa­ve pri­sta­to šian­die­nos me­ni­nin­kai. Fran­cis Ba­conas vė­les­nia­me gy­ve­ni­mo eta­pe ren­gė­si kaip kles­tin­tis gangs­te­ris, aukš­tes­nio­sios kla­sės at­sto­vas, an­glų Alas Ca­po­ne siau­ru, pui­kiai su­kirp­tu dvi­ei­liu sub­ti­liai juos­tuo­tu kos­tiu­mu ir taip pat siau­ru, grės­min­gu juo­du odi­niu pal­tu su ant­pe­čiais. Tuš­ty­bė? Ne­su tuo tik­ras. Vi­sa tai, ką jis dė­vė­jo, tu­rė­jo reikš­mę, mėgs­ta­miau­sias ap­ran­gos de­ta­les – vai­vo­rykš­ti­nius šil­ki­nius marš­ki­nius ir minkš­tos odos pa­aukš­tin­tus ba­tus – net ga­li­ma ras­ti jo pa­veiks­luo­se. O ar jums ne­at­ro­do juo­kin­ga tai, kad Al­ber­to Gia­co­met­ti vi­sa­da dir­bo su tvi­do švar­ku ir kak­la­raiš­čiu, nors jie bū­da­vo iš­tep­ti gip­su, da­žais ir mo­liu? Man – ne. Kiek­vie­ną die­ną įgy­ven­din­da­mas sa­vo vi­zi­ją Mon­par­na­so lūš­no­je Gia­co­met­ti lai­kė­si įsi­tvė­ręs tų nor­ma­lu­mo sku­te­lių, ko­kius tik ga­lė­jo ras­ti.

Pas­ku­ti­nį kar­tą, kai su­si­ti­kau su Da­vi­du Hoc­kney, jis bu­vo ką tik iš­ėjęs iš sa­vo Va­ka­rų kran­to siu­vė­jų atel­jė. Džiu­giai pa­si­sa­kė pa­si­siū­di­nęs nau­ją kos­tiu­mą ir ma­no akys at­si­vė­rė. Aki­mirks­niu at­pa­žįs­ta­ma Hoc­kney iš­vaiz­da, taip su­ma­niai for­muo­ja­ma me­tai iš me­tų, nuo ryš­kių ke­pu­rių ir dry­žuo­tų švar­kų iki keis­tų ko­ji­nių ir pa­to­giai ap­smu­ku­sių kos­tiu­mų, bu­vo da­lis rū­pes­tin­gai su­sty­guo­to įvaiz­džio, at­spin­din­čio jo ki­li­mą nuo po­pme­ni­nin­ko iki kul­tū­ros ko­ri­fė­jaus.

Sti­lius, sa­ko­ma, ir yra žmo­gus. Tai­gi, kaip Pi­cas­so, XX am­žiaus ge­ni­jus, rep­re­zen­ta­vo sa­ve? Ar jis kryp­tin­gai sie­kė at­ro­dy­ti vie­naip ar ki­taip? Ar jis tam tik­ru mo­men­tu ap­si­spren­dė vil­kė­ti klos­tuo­tas pla­čias kel­nes, kaip jo drau­gas po­etas Je­a­nas Coc­te­au, kad ga­lė­tų da­lin­tis ka­mam­be­ro sū­riu pu­siau? Ži­no­ma, ne. Jis bu­vo be­ri­bės fan­ta­zi­jos ir be­ri­bių pa­si­kei­ti­mų žmo­gus. Per­žvel­gęs met­ro nuo­trau­kas iš skir­tin­gų jo kar­je­ros lai­ko­tar­pių ga­liu pa­sa­ky­ti, kad jis nie­ka­da nė­ra pa­si­ro­dęs prieš fo­to­apa­ra­tą tais pa­čiais rū­bais. Pa­gauk, jei ga­li. Anks­ty­vai­siais Pa­ry­žiaus me­tais jis ga­lė­jo pa­si­ro­dy­ti ap­si­vil­kęs keis­tu me­niš­ku ap­da­ru, tam­siu kom­bi­ne­zo­nu ar dar­bi­nin­ko striu­ke, kar­tais – pa­si­puo­šęs pla­čiak­raš­te skry­bė­le ar ro­man­tiš­ka kak­las­ka­re. Ki­tą kar­tą be jo­kio per­spė­ji­mo jis pa­si­ro­do su ap­sku­ru­siais get­rais ar ka­ri­ne uni­for­ma, pa­si­sko­lin­ta iš bi­čiu­lio Bra­que’o. Jau tuo­met bu­vo aki­vaiz­du – Pi­cas­so mėgs­ta ne reng­tis, o puoš­tis.

Tuo me­tu Pi­cas­so vis dar sie­kė pri­pa­ži­ni­mo. Pa­sie­kęs tur­tin­gų­jų sluoks­nį, pa­kei­tė sa­vo iš­vaiz­dą ir iš pa­vo­jin­go iko­nok­las­to vir­to mie­lu iš­tai­gin­gu drie­žu. Iš­mes­ti vi­si kom­bi­ne­zo­nai ir megz­ti­niai – pa­si­ro­dė pui­kūs kos­tiu­mai ir kak­la­raiš­čiai, skry­bė­lės ir no­si­nai­tės. Tai bu­vo va­di­na­ma­sis „olan­diš­ka­sis“ Pi­cas­so lai­ko­tar­pis, kai at­si­vė­rė vi­sų aris­tok­ra­tų ir pi­ni­guo­čių du­rys ir jis są­mo­nin­gai ir sa­vi­rek­la­miš­kai puo­šė­si nau­jam sa­vo gy­ve­ni­mo vaid­me­niui.

Ta­čiau kai tik įro­dė sa­vo ge­bė­ji­mą at­ro­dy­ti kaip po­nai, mo­kan­tys di­džiu­les su­mas už jo pa­veiks­lus, su­pra­to, kad jų dau­giau ne­be­rei­kia įti­ki­nė­ti. Ga­liau­siai jis bu­vo ga­nė­ti­nai tur­tin­gas ir jei tik no­rė­jo, ga­lė­jo va­ži­nė­ti sa­vo praš­mat­naus „His­pa­no-Su­iza“ už­pa­ka­li­nė­je sė­dy­nė­je vie­nais apa­ti­niais. „No­riu bū­ti ga­nėtinai tur­tin­gas, – kar­tą pa­sa­kė, – kad gy­ven­čiau kaip ne­tur­tė­lis.“ Jam tai reiš­kė lais­vę, ga­li­my­bę val­gy­ti vir­tu­vė­je vien su šor­tais ir ne­si­jau­din­ti, jei tuo me­tu į na­mus už­suk­tų koks svar­bus pir­kė­jas ar ko­lek­ci­nin­kas. Ci­lin­drą jis su džiaugs­mu pa­kei­tė į be­re­tę ir es­pad­ri­les – da­bar jo gy­ve­ni­me bu­vo svar­biau­sia stu­di­ja, lo­va ir pa­plū­di­mys. Kuo to­liau, tuo ma­žiau jis ren­gė­si, kar­tais pa­si­ro­dy­da­mas pa­si­puo­šęs tik Vi­dur­že­mio jū­ros įde­giu ir mau­dy­mo­si kel­nai­tė­mis. Tuo pat me­tu jis bu­vo gar­siau­sias ir daž­niau­siai fo­to­gra­fuo­ja­mas me­ni­nin­kas pa­sau­ly­je, taip ge­rai vi­sų ži­no­mas ir at­pa­žįs­ta­mas, kad rū­bai jam bu­vo ne­be­rei­ka­lin­gi.

Pa­ren­gė Ais­tė Pau­li­na Vir­bic­kai­tė