Ką reiš­kia bū­ti tau­tiš­kam?

MO­NI­KA JA­ŠINS­KAI­TĖ

„Fol­klo­ras ne­su­de­ri­na­mas su po­stmo­der­niz­mu“, – ne­se­niai iš­gir­dau vie­na­me Vil­niaus ba­re. Ka­žin ar tai ne­pa­nei­gia­ma, ta­čiau fak­tas – tau­tiš­ku­mo ap­raiš­kos šiuo me­tu ne­ma­din­gos. Bent Lie­tu­vo­je. Po trum­po at­gi­mi­mo lai­ko­tar­pio prieš dvi­de­šimt me­tų, kai pro­tė­vių tra­di­ci­jos pa­dė­jo iš­reikš­ti po­li­ti­nę po­zi­ci­ją (sie­kė­me at­si­skir­ti, pa­ro­dy­ti ki­to­niš­ku­mą), jau dau­giau nei de­šimt­me­tį po­li­ti­nę va­lią reiš­kia­me steng­da­mie­si in­teg­ruo­tis (no­ri­me pa­ro­dy­ti, kad mes pa­na­šūs).

Tai­gi, tau­tiš­ku­mas (ne)svar­bus po­li­ti­kams. O kul­tū­rai? Šią va­sa­rą da­ly­va­vau Mo­bi­lio­sios šo­kio kri­ti­kos aka­de­mi­jos (Mo­bil­na Aka­de­mia Kry­ty­ki Tańca) se­si­jo­je Poz­na­nė­je. Kar­tu su ke­lio­mis len­kė­mis ir bal­ta­ru­se vie­ną va­ka­rą at­si­dū­rė­me prie pa­min­klo Ado­mui Mic­ke­vi­čiui. Čia gi­mė de­kla­ra­ci­ja „Mic­kie­wicz is ours“ („Mic­ke­vi­čius yra mū­sų“) – užuot su­prie­ši­nu­si, ji mus su­vie­ni­jo. Ar esa­me ne­pa­trio­tiš­kos? Ką šian­dien reiš­kia bū­ti tau­tiš­kam, de­kla­ruo­ti pri­klau­so­my­bę vie­nai ar ki­tai tau­ty­bei?

Šį klau­si­mą iš­kel­ti pa­ska­ti­no dvi šiuo­lai­ki­nio šo­kio kū­rė­jos – jų dar­buo­se ra­dau mė­gi­ni­mų jį spręs­ti. Tai lie­tu­vė Aus­tė­ja Vil­kai­ty­tė, ge­gu­žės mė­ne­sį fes­ti­va­ly­je „Nau­jasis Bal­ti­jos šo­kis“ Vil­niu­je pri­sta­čiu­si spek­tak­lio „Lie­tu­va bran­gi“ es­ki­zą, o bir­že­lio mė­ne­sį pa­kvie­tu­si į jo prem­je­rą. Ir len­kė Aga­ta Mas­zkie­wicz, prieš tre­je­tą me­tų sta­ty­tą spek­tak­lį „Len­ki­ja“ („Pols­ka“) lie­pos mė­ne­sį pa­ro­džiu­si Mal­tos fes­ti­va­lio šo­kio pro­gra­mo­je. Vien cho­re­og­ra­fių pa­rink­ti pa­va­di­ni­mai by­lo­ja apie tau­tiš­ku­mo už­tai­są. Ko­dėl ir kaip jos kal­ba šia te­ma?

Vos pa­žvel­gus į spek­tak­lių ap­ra­šy­mus, į akis krin­ta abie­jų kū­rė­jų biog­ra­fi­jų pa­ra­le­lės. Vil­kai­ty­tė stu­di­ja­vo Zalc­bur­go eks­pe­ri­men­ti­nė­je aka­de­mi­jo­je, da­ly­va­vo stu­di­jų mai­nų pro­gra­mo­je Hel­sin­ky­je, šo­kio stu­di­jas bai­gė Reik­ja­vi­ke, Is­lan­di­jos me­nų aka­de­mi­jos Te­at­ro fa­kul­te­te. Masz­kie­wicz stu­di­jas bai­gė Šo­kio me­nų ins­ti­tu­te Lin­ce, da­ly­va­vo įvai­riuo­se už Len­ki­jos ri­bų ren­gia­muo­se pro­jek­tuo­se – yra lai­mė­ju­si fes­ti­va­lio „ImPulsTanz“ ski­ria­mą „dan­ceWEB“ sti­pen­di­ją Vie­no­je, pa­gal „ex.e.r.ce“ pro­gra­mą po­rą mė­ne­sių pra­lei­do Na­cio­na­li­nia­me cho­re­og­ra­fi­jos cen­tre Mon­pel­jė.

Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka iš Austėjos Vilkaitytės spektaklio "Lietuva brangi"

Aki­vaiz­du, kad abi me­ni­nin­kės for­ma­vo­si tarp­tau­ti­nė­je erd­vė­je, ati­trū­ku­sios nuo įpras­tos ap­lin­kos – šei­mos, drau­gų, pa­na­šią kul­tū­ri­nę pa­tir­tį tu­rin­čių ir jų gim­tą­ja kal­ba šne­kan­čių žmo­nių. Sve­ti­mo­je ap­lin­ko­je for­muo­ja­mi nau­ji so­cia­li­niai san­ty­kiai iš­ke­lia daug įvai­rių klau­si­mų, su­si­ju­sių su ta­pa­ty­be, taip pat ir tau­tiš­ku­mu. „Lie­tu­va bran­gi“ (2012) ir „Len­ki­ja“ (2009) yra abie­jų cho­re­og­ra­fių pir­mie­ji sa­va­ran­kiš­ki dar­bai, su­kur­ti joms vos pa­bai­gus stu­di­jas.

Kaip įpras­ta pra­de­dan­čio­sioms cho­re­og­ra­fėms, abu dar­bai – so­lo spek­tak­liai. Dar vie­nas pa­na­šu­mas – jie abu kon­cep­tu­a­lūs kū­ri­niai, su­jung­ti iš, re­gis, ne­su­si­ju­sių frag­men­tų, ku­riuo­se min­tis per­tei­kia­ma ir po­vei­kis žiū­ro­vui pa­da­ro­mas ne tik ju­de­sio, bet ir ki­to­kio­mis raiš­kos prie­mo­nė­mis. Len­ki­jo­je to­kie pa­sta­ty­mai ne­bė­ra re­te­ny­bė – kon­cep­tu­a­liz­mui at­si­ve­ria ne tik šo­kio kū­rė­jai, bet ir pub­li­ka. Tai ypač aki­vaiz­du Poz­na­nė­je, ku­ri pri­ima ir net lau­kia sce­nos me­nų nau­jo­vių grei­čiau­siai dėl po­rą de­šimt­me­čių čia or­ga­ni­zuo­ja­mo al­ter­na­ty­vaus Mal­tos fes­ti­va­lio. Lie­tu­vo­je si­tu­a­ci­ja ki­to­kia: kon­cep­tu­a­lų­jį me­ną įpran­ta­me ma­ty­ti me­no ga­le­ri­jo­se, ta­čiau te­at­ro pub­li­kai tai vis dar mįs­lė. Kon­cep­tu­a­lių cho­reo­g­ra­fų dar­bų be­veik ne­pa­si­tai­ko, to­dėl Vil­kai­ty­tės kū­ri­nys iš­skir­ti­nis lie­tu­viš­ko šo­kio kon­teks­te.

Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka iš Austėjos Vilkaitytės spektaklio eskizo "Lietuva brangi"

Žiū­ro­vai, rink­da­mie­si į spek­tak­lį „Lie­tu­va bran­gi“, vy­riš­ka ei­lu­te vil­kin­čią at­li­kė­ją jau ma­to sce­no­je. Ji čia lie­ka vi­so pa­si­ro­dy­mo me­tu, o pa­si­telk­da­ma įvai­rias me­di­jas ne tik at­kar­to­ja su tau­tiš­ku­mu su­sie­tas įvai­rias min­tis, bet ir iš­reiš­kia as­me­ni­nį san­ty­kį. De­monst­ruo­da­ma te­le­vi­zi­jos lai­dos „Al­che­mi­ja“ vaiz­do įra­šą, su­si­ta­pa­ti­na su pro­fe­so­riu­mi Egi­di­ju­mi Alek­san­dra­vi­čiu­mi, ku­ris ska­ti­na ieš­ko­ti nau­jų žo­džių kal­bė­ti apie pa­trio­tiš­ku­mą. Ci­tuo­da­ma chres­to­ma­ti­jas ap­len­ku­sį Mai­ro­nio pa­sa­ko­ji­mą apie sa­vo so­dą, ra­gi­na į po­etą pa­žvelg­ti kaip į žmo­gų, nu­si­ė­mus he­roi­zuo­jan­čius ro­man­tiz­mo aki­nius. Ap­sun­ku­siais ju­de­siais šok­čio­da­ma per sce­ną ir tuo pat me­tu skan­duo­da­ma tarp na­cio­na­lis­tų pa­pli­tu­sią ho­mo­fo­biš­ką skan­duo­tę, at­krei­pia dė­me­sį į tau­tiš­kai an­ga­žuo­tų žmo­nių daž­nai pa­lai­ko­mas kon­ser­va­ty­vias nuo­sta­tas, jas su­ta­pa­tin­da­ma su ri­bo­tu­mu, ne­lei­džian­čiu ju­dė­ti pir­myn.

Spek­tak­lio „Len­ki­ja“ kū­rė­ja sce­no­je pa­si­ro­do epi­zo­diš­kai – tai at­si­ras­da­ma, tai vėl pra­ding­da­ma ji žai­džia žiū­ro­vų nuo­tai­ko­mis ir lū­kes­čiais. Toks žai­di­mas su pub­li­kos re­ak­ci­jo­mis at­pa­žįs­ta­mas kiek­vie­na­me kū­ri­nio frag­men­te. Vaiz­do įra­šuo­se ro­do­mi už­fik­suo­ti tra­gi­ko­miš­ki spor­to nu­ti­ki­mai vi­siems ke­lia juo­ką, vė­liau jis virs­ta užuo­jau­ta ne­lai­mė­liams ar net pa­si­pik­ti­ni­mu, kad kaž­kie­no skau­di ne­sėk­mė ga­li tap­ti pra­mo­ga. Vil­kė­da­ma na­cio­na­li­nių spal­vų leng­va­at­le­tės kos­tiu­mu šo­kė­ja į spek­ta­klį įsi­trau­kia ant­ra­ja­me epi­zo­de; sce­no­je lyg su­lė­tin­ta­me įra­še jos kū­nas at­kar­to­ja ne­sėk­min­go spor­ti­nin­kų su­si­lie­ti­mo su že­me mo­men­tą.

Vi­si Mas­zkie­wicz kū­ri­nio frag­men­tai – lyg skir­tin­gi ban­dy­mai pri­sta­ty­ti sa­ve, kad ir kas tas „aš“ bū­tų – as­muo, me­ni­nin­kas, spor­ti­nin­kas ar vals­ty­bė. At­li­kė­ja su­strak­si ir na­cio­na­li­nio len­kų šo­kio žings­ne­lius; dai­liai šyp­so­da­ma­si pa­sa­ko­ja su tra­di­ci­ne mo­ra­le pra­si­len­kian­čius juo­do­jo hu­mo­ro anek­do­tus; fi­ziš­kai pra­nyks­ta, bet idė­jiš­kai per­si­ke­lia į ap­gai­lė­ti­nos es­te­ti­kos vi­de­o­a­ni­ma­ci­ją – ro­do­ma dai­nuo­jan­ti spor­ti­nin­kė žiū­ro­vams su­ke­lia prieš­ta­rin­gus jaus­mus: jie pri­ver­sti ken­tė­ti siau­bin­gai at­lie­ka­mą ma­lo­nią pop­dai­ną.

Kadras iš animacinio filmuko, parodyto Agatos Maszkiewicz spektaklyje "Lenkija"

Nors kiek su­si­pa­ži­nu­siam su lie­tu­viš­kos ar len­kiš­kos kū­rė­jų ap­lin­kos ak­tu­a­li­jo­mis leng­va pa­ste­bė­ti, kad abi cho­re­og­ra­fės sa­vo kū­ri­niams pa­si­rin­ko te­ma­ti­ką, su­si­ju­sią su stam­bes­niais lai­ko­tar­pio vi­suo­me­ni­niais įvy­kiais. Lie­tu­vo­je 2012 me­tai skir­ti 150-osioms Mai­ro­nio gi­mi­mo me­ti­nėms pa­mi­nė­ti. Len­ki­ja 2009-ai­siais bu­vo pri­sta­ty­ta kaip 2012 me­tų Eu­ro­pos fut­bo­lo čem­pio­na­to šei­mi­nin­kė, tad spor­tas ta­po ša­lies rep­re­zen­ta­ci­jos are­na tarp­tau­ti­niu lyg­me­niu. Abu įvy­kiai cho­re­og­ra­fėms ta­po at­spir­ties taš­kais, ta­čiau juo­se ne­už­si­da­ro­ma.

Lie­tu­vės ir len­kės dar­bai skir­ti vi­siš­kai skir­tin­goms au­di­to­ri­joms. Vil­kai­ty­tės kū­ri­nys var­gu ar bū­tų su­pras­tas už Lie­tu­vos ri­bų – čia gau­su vie­ti­nės kul­tū­ros ko­dų ir ak­tu­a­li­jų, ku­rie net pa­tei­kus ver­ti­mą grei­čiau­siai ne­pa­siek­tų už­sie­nie­čių są­mo­nės. Pa­si­rin­ku­si ne­ma­din­gą te­mą, jau­no­ji cho­re­o­gra­fė ku­ria spek­tak­lį siau­rai lie­tu­viš­ko šo­kio pub­li­kai. Ne­ga­na to, su ja ben­drau­ja ne(pri)pa­žin­ta kon­cep­tu­a­lio­jo me­no kal­ba! Toks ėji­mas pa­vo­jin­gas, ta­čiau drą­sus ir svei­kin­ti­nas.

Vil­kai­ty­tė su­ku­ria są­ly­gas, kai spek­tak­lio sėk­mė iš da­lies pri­klau­so ir nuo bro­lių lie­tu­vių mė­gi­ni­mo at­si­ver­ti, no­ro pri­pa­žin­ti tau­tiš­ku­mo ap­ri­bo­ji­mus, at­si­spir­ti nuo ben­dros kul­tū­ri­nės pa­tir­ties ir ju­dė­ti pir­myn. Ne­sėk­mės at­ve­ju kū­rė­jos tiks­las ne­pa­sie­kia­mas – ir spek­tak­lis, ir į tra­di­ci­ją įė­ju­si tau­tos kul­tū­ra lie­ka nu­ver­tin­ti. Šiai cho­re­og­ra­fei tau­tiš­ku­mas yra kaip ben­dras kul­tū­ri­nis var­dik­lis, bū­din­gas tam tik­rai žmo­nių gru­pei. Jį ga­li­me pri­tai­ky­ti šian­die­nai ly­giai taip pat kaip bet ku­rią ki­tą sve­ti­mos tau­tos ar me­ta­tau­tiš­ką kul­tū­ros ap­raiš­ką, ta­čiau tik nuo mū­sų pri­klau­so, ko­kiu tiks­lu jį tai­ky­si­me ir kur – ge­ra ar blo­ga kryp­ti­mi – tai nu­ves.

Šiuo me­tu Pran­cū­zi­jo­je gy­ve­nan­ti Mas­zkie­wicz dar­bą „Len­ki­ja“ ga­li ro­dy­ti vi­sa­me pa­sau­ly­je. Čia ne­ra­si­me jo­kių ypa­tin­gų len­kiš­kos ta­pa­ty­bės ko­dų, ku­rių ne­ži­nant spek­tak­lis lik­tų mįs­lė. Su Len­ki­ja at­li­kė­ją sie­ja spor­ti­nis kos­tiu­mas ar liau­dies šo­kis, ta­čiau juos pa­pras­ta pa­keis­ti pran­cū­ziš­kais ar ko­kiais ki­tais – ly­giai taip pat kaip var­dai, vie­to­var­džiai ar tau­ty­bės kei­čia­mi anek­do­tuo­se. Tai­gi, Mas­zkie­wicz į tau­tiš­ku­mą žiū­ri at­virkš­čiai: tar­si iš iš­orės, o lie­tu­vė – iš vi­daus.

Len­kų cho­re­og­ra­fės spek­tak­ly­je ne­nag­ri­nė­ja­mi kul­tū­ri­niai klau­si­mai, tau­tiš­ku­mas svar­bus kaip as­mens ta­pa­ty­bės da­lis. Su­si­pa­žįs­tant tarp­tau­ti­nė­se ben­druo­me­nė­se daž­nai klau­sia­ma „Whe­re are you from?“ – tai kaž­ką reiš­kia. At­sa­ky­mas šiuo at­ve­ju – lyg eti­ke­tė, daž­nai jis in­ter­pre­tuo­ja­mas su­sie­jant as­me­ny­bę su iš­anks­ti­niais ste­re­o­ti­pais. To­kių ste­re­o­ti­pų pil­na. Len­kų cho­re­og­ra­fė ne­daro iš to tra­gedijos – tau­tiš­ku­mas jai kaip ly­tis, pro­fe­si­ja ar po­mė­giai ga­li bū­ti tar­si ko­ky­bės žen­klas, ku­rio ver­ti­ni­mas pri­klau­so nuo as­me­ni­nių ver­tin­to­jo nuo­sta­tų.

Ste­bint už­sie­nio me­ni­nin­kų su­kur­tus spek­tak­lius, te­bū­nie tai šo­kio ar dra­mos kū­ri­niai, krin­ta į akis sa­vi­i­ro­ni­ja, sie­ti­na su ge­bė­ji­mu kri­tiš­kai pa­žvelg­ti į sa­ve. „Len­ki­jo­je“ iro­ni­ja virs­tan­tis hu­mo­ras ky­la iš si­tu­a­ci­jų, ku­rios vie­naip ar ki­taip sie­ja­si su spor­ti­nin­kės kos­tiu­mu vil­kin­čia, mo­te­rų gi­mi­nei pri­klau­san­čia len­kų šo­kė­ja. Toks į sa­ve nu­kreip­tas hu­mo­ras cho­re­og­ra­fei pa­dė­jo ne tik pa­leng­vin­ti spek­tak­lio žiū­rė­ji­mo pro­ce­są ar lai­mė­ti sim­pa­ti­jų, bet ir iš­veng­ti di­dak­ti­kos bei sub­jek­ty­vaus reiš­ki­nių ver­ti­ni­mo. Me­ni­nin­kė pa­tei­kia fak­tus, už­su­ka min­tį, o ką su jais da­ry­ti, kaip iš­vy­nio­ti vi­są rez­gi­nį, pa­lie­ka spręs­ti žiū­ro­vui.

Drą­sios (sa­vi)iro­ni­jos bū­ta ir Vil­kai­ty­tės spek­tak­lio es­ki­ze. Mė­gi­ni­mas kal­bė­ti šio lai­ko kal­ba man pa­si­ro­dė kaip svar­biau­sias cho­re­og­ra­fės žings­nis pir­myn. Bet prem­je­ro­je me­ni­nin­kė nu­try­nė „klyst­ke­lio“ pėd­sa­kus ir tvir­tai at­si­rė­mė į tau­tiš­ką me­no be hu­mo­ro tra­di­ci­ją. Rim­tai pa­teik­da­ma si­tu­a­ci­jas ir sa­vo ver­ti­ni­mą, lie­tu­vių kū­rė­ja ne­ska­ti­na jų per­mąs­ty­ti, taip dar kar­tą ri­zi­kuo­da­ma, nes sa­vo žiū­ro­vą te­pro­vo­kuo­ja pa­si­rink­ti vie­ną iš dvie­jų po­zi­ci­jų – pri­tar­ti au­to­rei ar­ba ne.

Kaip ma­to­te, tau­tiš­ku­mui dar ne ga­las. Jis eg­zis­tuo­ja ir vei­kia net­gi šiuo­lai­ki­nį šo­kį – tra­di­ci­jų ne­pai­san­tį, jau­ną, di­na­miš­ką, be­veik avan­gar­di­nį me­ną. Tau­tiš­ku­mas, ne­svar­bu, jis ma­din­gas ar ne, ben­dros kul­tū­ri­nės pa­tir­ties pa­vi­da­lu da­ro įta­ką mū­sų kas­die­ny­bei ir for­muo­ja mū­sų ta­pa­ty­bės pa­veiks­lą. Vil­kai­ty­tė ir Mas­zkie­wicz pa­lie­čia skir­tin­gus tau­tiš­ku­mo as­pek­tus: vie­na gi­li­na­si at­si­spir­da­ma nuo kul­tū­ri­nės pa­tir­tie­s ir sce­nos dar­bą ski­ria sa­vo tau­tie­čiams, ki­ta iro­niš­kai nag­ri­nė­ja su ta­pa­ty­be su­si­ju­sius ste­re­o­ti­pus ir spek­tak­lį pa­ver­čia su­pran­ta­mu pa­sau­li­nei au­di­to­ri­jai. Abi kū­rė­jos pe­rė­mu­sios tarp­tau­ti­nę šo­kio prak­ti­ką, bet „Len­ki­jos“ au­to­rė at­ro­do la­biau at­si­vė­ru­si pa­sau­liui nei spek­tak­lio „Lie­tu­va bran­gi“ cho­re­og­ra­fė, ku­ri, kri­ti­kuo­da­ma kon­ser­va­ty­vias tra­di­ci­jas, pa­ti tam­pa už­da­ros kul­tū­ri­nės tra­di­ci­jos įkai­te.

Lie­tu­vos abi­tu­rien­tai jau ku­rį lai­ką ma­siš­kai ren­ka­si už­sie­nio uni­ver­si­te­tus. Ne­il­gai tru­kus at­eis me­tas, kai jie ims grįž­ti. Įdo­mu, kaip jie ma­tys tau­tiš­ku­mą. Ar su­ge­bės įneš­ti nau­jų vė­jų, ar juos su­lai­kys šim­ta­me­čiai tra­di­ci­jų mū­rai?