Ir­kla­vi­mo va­do­vė­lis

GIN­TA­RĖ BER­NO­TIE­NĖ

Do­nal­das Ka­jo­kas. Eže­ras ir ki­ti jį ly­din­tys as­me­nys. Ro­ma­nas. V.: Ty­to al­ba, 2012. 279 p.

Ką tu re­gi, tė­ra van­de­ny at­si­mu­šęs še­šė­lis,
Jis ne gy­vy­bė ko­kia: su ta­vim čia at­ėjo ir bū­na.
Jis ir nu­eis su ta­vim, jei tu pa­jėg­tum nu­ei­ti.

Ovi­di­jus, „Me­ta­mor­fo­zės“

Do­nal­do Ka­jo­ko kny­ga „Eže­ras ir ki­ti ly­din­tys as­me­nys“ – sun­kiai nu­sa­ko­mo žan­ro kū­ri­nys, jo­je dau­gy­bė įvai­rio­mis pro­por­ci­jo­mis įterp­tų dis­kur­sų: iš­ori­niam lyg­me­niui pri­klau­so I da­lies po­etiš­ka kur­tu­a­zi­nė mei­lės is­to­ri­ja ir la­biau pro­zos lo­gi­kai pa­klūs­tan­ti de­tek­ty­vi­nė II da­lies li­ni­ja. De­ko­ra­ty­vų ir kar­tu įslap­ti­nan­tį lyg­me­nį for­muo­ja pa­ra­bo­lės, ale­go­ri­jos ir pa­sa­kos tech­ni­kos, o mo­di­fi­kuo­ti au­to­bio­gra­fi­nės pro­zos in­tar­pai, per­ėję iš kny­gos „Lie­taus mig­la Lu kal­ne“, čia ko­re­liuo­ja su įvai­rių fi­lo­so­fi­nių idė­jų at­gar­siais. Pro­zą ku­mu­liuo­ja po­eti­nis prin­ci­pas, pa­sa­ko­ji­mu au­to­rius ku­ria ne vien­ti­są tik­ro­vės vaiz­dą, o at­virkš­čiai – per­so­na­žų ir ap­lin­kos kva­zi-tik­ro­vės au­di­nį. To­kiu de­ri­niu sklei­džia­si šis ke­lia­ly­pis teks­tas, dau­gy­be vaiz­di­nių de­ta­lių su­si­jęs su Ka­jo­ko po­ezi­ja. Be­je, itin pa­gau­lus, grei­tai skai­to­mas, žais­min­gas, iro­niš­kas, iš­min­tin­gas ir kar­tu pa­pras­tas.

Jo­li­tos Skab­laus­kai­tės eks­plo­a­tuo­ta go­ti­ki­nė es­te­ti­ka, me­džia­gų, rū­kų, per­ver­si­jų gau­sa ir sti­li­za­ci­jos, Jor­gės Lui­so Bor­ge­so aist­ra mis­ti­fi­kuo­ti, kla­si­fi­kuo­ti pra­ma­ny­tas, o gal iš tie­sų eg­zis­tuo­jan­čias bū­ty­bes, nu­sta­ty­ti jų hie­rar­chi­ją, įvai­rių re­li­gi­nių ir fi­lo­so­fi­nių dok­tri­nų sin­te­zė, XX ir XXI a. re­a­li­jos ir ro­ma­ne si­mu­liuo­ja­ma XVIII a. at­mos­fe­ra, bran­gak­me­niais nu­sags­ty­tas ap­ra­šy­mas, po­nios Em pa­veiks­lo tau­ru­mas, sub­ti­li pa­gar­ba mo­te­riai, be in­ty­mumo įe­lek­ri­nan­ti dar la­biau, ir – bru­ta­lios sce­nos, nu­ogi pro­vin­ci­jos ir su­smul­kė­ju­sio gy­ve­ni­mo vaiz­dai, jų per­so­na­žai ir pro­to­ti­pai, „vei­kian­tys“ kū­ri­niai (pa­sa­ko­ji­me da­ly­vau­jan­čios pa­veiks­lų is­to­ri­jos, gi­mi­nės her­bas su de­vi­zu „Pa­sau­ly nie­ko nė­ra, ko ne­ga­lė­tų bū­ti, ta­čiau ja­me nie­kuo­met ne­bū­na ir taip, kaip yra“, to her­bo kur­tas, iš­ve­dan­tis ro­ma­no pro­ta­go­nis­tą iš griu­vė­sių ir pan.) – pro šiuos skir­tin­gus sti­lis­ti­nius lyg­me­nis au­to­rius pra­plau­kia lyg pro skir­tin­go re­a­lu­mo tan­kio sa­le­les, ku­rios ne­nei­gia vie­na ki­tos eg­zis­ta­vi­mo.

Ne­syk ro­ma­ne ak­cen­tuo­ja­mas ha­liu­ci­na­ci­jas ža­di­nan­čio eže­ro api­bū­di­ni­mas man at­ro­do ka­žin ar rei­ka­lin­gas rak­tas skai­ty­to­jui. Svar­bu šia­me teks­te pa­ma­ty­ti ne iliu­zi­nę virš­- -­re­a­ly­bę, o pa­čią jos kon­struk­ci­ją – veid­ro­di­nių at­spin­džių ga­le­ri­ją ar mo­zai­ką, to­kią iliu­zio­nis­tų dė­žu­tę – veid­ro­dį dvi­gu­bu dug­nu (tik ne­ži­nau, ar yra toks įtai­sas). Per­so­na­žai čia tu­ri sau kaip idė­jai ar įsi­kal­bė­tam kom­plek­sui prie­šin­gą po­rą (Ma­ri­ja – vaik­žu­dė, Kris­taus my­li­mo­ji – na­ge­lų ap­sės­to­ji, iš­da­vys­tę kaip mi­si­ją iki ga­lo iš­gy­ve­nan­tis Ju­das), jie yra ke­lia­ly­piai (ra­šy­to­jas Ro­jus Ru­duo šia­me ro­ma­ne yra Gab­rie­liaus Au­šau­to ne­at­si­me­na­mas al­ter ego, per­ėjęs iš tiks­les­nių au­to­biog­ra­fi­nių de­ta­lių ro­ma­no „Ro­jus Ru­duo“). Taip iš­ban­do­ma vie­nap­ras­miš­ka per­so­na­žų trak­tuo­tė. Sa­ky­ti „veid­ro­dis su dang­te­liu“ bū­tų ne­tiks­lu, nes pa­grin­di­nė kny­gos idė­ja – apie ver­ti­ka­lų­jį žmo­gaus bū­ties mat­me­nį, ku­rį pa­tir­ti irs­tan­tis eže­ru – pats už­tik­rin­čiau­sias bū­das. Te­rei­kia dai­nuo­ti ar gie­do­ti. Ka­jo­kas pa­sa­ky­tų – pa­ju­din­ti vib­ra­ci­jo­mis.

Pra­siskverbę iki kvar­kų fi­zi­kai at­ra­do už juos ele­men­ta­res­nę jė­gą – vib­ra­ci­jas. Sty­gų te­ori­ja, rei­ka­lau­jan­ti dau­giau nei 4 erd­vė­lai­kio mat­me­nų, prie­lai­da, kad šie mat­me­nys yra „su­si­vy­nio­ję“, su­per­si­met­ri­jos prin­ci­pas (plg. at­virkš­ti­nę veid­ro­džio at­spin­džio – ant­ri­nin­ko si­met­ri­ją), ele­men­ta­rių­jų da­le­lių su­ki­nys kaip vi­di­nės ma­te­ri­jos sa­vy­bė, ap­skai­čiuo­ja­ma pa­si­tel­kus Planc­ko kon­stan­tą, ku­ri sa­vo ruož­tu sie­ja­si su spin­du­lia­vi­mu, spek­trais, – vi­si šie at­ra­di­mai dva­sios sri­ty­je tu­ri ana­lo­gi­jas, ir gra­žu ma­ty­ti, kad Ka­jo­ko siū­lų gniu­tu­lų, vil­nos ka­muo­liu­kų, mez­gi­mo siū­lų mo­ty­vas tu­ri „įsu­kęs“ ne tik ve­dan­čios Ariad­nės mei­lės gi­jos, bet ir šią fi­zi­ki­nę ema­na­ci­jas ir bu­dis­ti­nį jų iliu­ziš­ku­mą įtei­si­nan­čią pras­mę.

Psi­cho­fi­ziš­kai žvel­giant į pa­sau­lį aki­vaiz­du, kad dar­na pri­klau­so nuo vib­ra­ci­jų – tų, ku­rias pats sklei­di ir gau­ni kaip pa­vel­dė­tą gi­mi­nės li­ki­mą (taip su­si­ei­na Au­gus­tės ir Gab­rie­liaus šei­mos li­ni­jos), as­me­ni­nį bran­dos ke­lią ar ne­sėk­mių ruo­žą – tą vi­suo­ti­nių są­ry­šių tin­klą, ku­rį vel­ki ir tu­ri pa­dė­ti vilk­ti ki­tiems. Pa­šauk­ti jį neš­ti net ir tuos, ku­rių pa­si­ro­dy­mo šio­je že­mė­je cik­las – 77 me­tai. Tai yra vie­nas šios kny­gos tiks­lų, jei trum­pai pa­gal­vo­si­me ne vien apie es­te­ti­nes ver­tes. O idė­ji­nis už­tai­sas – mo­ra­li­nis nuo­dė­mės pa­ty­ri­mo ir iš­ori­nio ar pri­gim­ti­nio jos nu­lem­tu­mo ap­mąs­ty­mo, pa­tei­si­ni­mo ir at­lei­di­mo ju­de­sys.

Esy­bės ir ne­sy­bės, per­so­na­žai (po­nia Em – Ma­ri­ja, Ju­ta (Ju­di­ta) – Ma­ri­ja Mag­da­lie­tė – Is­kan­de­lė, Ju­das ir Kris­tus, so­di­nin­kas Elie­za­ras, Eže­ras) vei­kia ir kaip idė­jos, ir kaip as­me­nys, po­lia­riš­kai su­prie­šin­ti, veid­ro­diš­kai kei­čian­tys sa­vo api­brėž­tį ir var­dus. Kas nu­si­dė­jė­lis, o kas au­ka, ką at­ve­ria nuo­dė­mė – ar tik ne po­lin­kį į ne­bū­tį (inc­li­na­tio ad ni­hi­lum), kaip sa­kė šv. Au­gus­ti­nas, kas yra nuo­dė­mės iš­va­ry­mas ar prie­šin­gai – to­bu­las jos at­li­ki­mas ir iš­gy­ve­ni­mas? Tai ra­sit kny­go­je, ku­ria au­to­rius ra­gi­na at­si­spir­ti pa­gun­dai ne­bū­ti ir lė­tai tar­si srai­gė su leng­va iš­ėji­mo iš liū­de­sio, su­grį­ži­mo gy­ven­ti to­na­ci­ja ve­da šią slo­gu­čių, ky­rų, at­kri­tė­lių, gri­se­nų, kū­ry­bos iš­tik­tų­jų pro­ce­si­ją gy­vop.

Šio ro­ma­no vaiz­di­nių san­tirš­ty­je frag­men­tiš­kai už­fik­suo­tos anks­tes­nės Ka­jo­ko kū­ry­bos bū­se­nos, svar­bes­ni įvy­kiai, žmo­nės – tei­giu nu­si­kals­da­ma vi­soms „ly­ri­nio iš­gy­ve­ni­mo“ ir au­to­riaus mir­ties dog­moms. Te­mų at­žvil­giu svar­biau­sios ge­du­lin­gos jo po­emos „J. S. Ba­chas. Mi­šios si mi­nor“, „Sor­di­dus“ ir „Ty­lin­čio­jo ai­das“, be ga­lo ga­li­ma ci­tuo­ti po­ezi­ją, pri­si­min­ti po­li­se­man­tiš­kai įkrau­tus val­ties, per­kė­los, var­no, šer­mukš­nių, asi­lai­čio, snie­go, ak­lų­jų, ro­žės įvaiz­džius. Bū­tent vaiz­di­nius pa­brė­žiu dėl mi­nė­tos ale­go­ri­nės tech­ni­kos, ku­ri pa­de­da su­sin­te­tin­ti gau­sy­bę idė­jų, su­megz­ti erd­vės, lai­ko ir is­to­ri­jos ry­šius, juos pa­teik­ti per dau­gy­bę pa­skli­dų pa­sau­lio vaiz­dų – frag­men­tų. „Ji [ale­go­ri­ja – G. B.] pa­si­ro­do ten, kur es­ti gi­li pra­ra­ja tarp vi­zu­a­li­nės bū­ties ir reikš­mės. Kaip su­ski­lu­sio pa­sau­lio kal­ba, ale­go­ri­ja rep­re­zen­tuo­ja tai, kas yra ne­rep­re­zen­tuo­ja­ma. Šiuo po­žiū­riu, ga­li­ma sa­ky­ti, ji tar­si fik­suo­ja sap­nus“*, o tai ir­gi la­bai svar­bu šiam kū­ri­niui. Ro­ma­ne „Ka­za­šas“ Ka­jo­kui rū­pė­jo, kas – vaiz­das ar žo­dis – ge­ba ge­riau per­teik­ti re­a­ly­bę, ir bū­tent vaiz­dai pa­ver­čia šį ro­ma­ną riš­liu. Vi­zu­a­li­nių (H. Bos­cho, P. Bru­e­ge­lio, Wang Fu), mu­zi­ki­nių (W. A. Mo­zar­to „Re­qui­em“, J. S. Ba­cho), li­te­ra­tū­ri­nių in­ter­teks­tų (J. L. Bor­ge­so, H. Hes­sės, Dan­tės, La­o­zi) ir au­to­re­fe­ren­ci­jų gau­sa tei­kia ma­lo­nu­mą me­džio­jan­tiems są­sa­jas ir ieš­kan­tiems nuo­sek­lios as­me­ni­nės Ka­jo­ko is­to­ri­jos. Tai įma­no­mas ke­lias, bet įdo­miau ir tik­riau bū­tų tie­siog pa­žais­ti su at­spin­džiais.

Tai­gi – at­spin­džiai ir žai­di­mas pa­va­di­nant „Ža­lio­jo są­siu­vi­nio“ bū­ty­bes. Ko­lia­ži­nis per­so­na­žų kū­ri­mo bū­das iš­aiš­kė­ja pri­si­mi­nus vi­sas Ka­jo­ko pro­zos kny­gas (Ro­jus Ru­duo „Ka­za­še“ – žmo­gus su dal­ge, Bri­sė „Lie­taus mig­lo­je“ – Ug­nė Mag­da­le­na, įsta­baus gro­žio po­nia Em – gra­žio­sios Ele­nos ati­tik­muo, ke­liau­jan­tis Odi­sė­jas, ku­rį ga­li­me sie­ti su H. Hes­sės Ste­pių Vil­ku Ha­riu Ha­le­riu, su­si­du­rian­čiu su veid­ro­džiais, ir Gab­rie­lius Au­šau­tas), dar leng­viau tuo įsi­ti­kin­ti sklai­dant „Ža­li­ą­jį są­siu­vi­nį“. Pir­mo­sios ne­sy­bės var­das Ka­lė­da Dao sklei­džia ne tik krikš­čio­ny­bės ir dzen­bu­diz­mo dok­tri­nų sin­te­zę, ja­me sly­pi ir di­džio­jo Nie­ko, ir be­ri­bės Vi­sa­tos, pra­džios ir pa­bai­gos, ka­lė­ji­mo ir svei­ki­mo pra­smės, ir kìtos gel­mės, ku­rio­se il­gai už­truk­tu­me, jei keis­tu­me į jas ve­dan­čių kal­bų – gno­zės, al­che­mi­jos, ka­ba­los, bu­diz­mo ir t. t. – re­gist­rus. Vir­šiau­sios iš ne­sy­bių, ku­ri dar yra ir ket­vir­to­ji tri­ma­čio pa­sau­lio di­men­si­ja, tik­ra­sis var­das ne­ži­no­mas. „An­ta­nas Prie­nie­tis II gar­sia­ja­me ir šiaip di­džios pa­gar­bos ver­ta­me vei­ka­le „Nuo­ta­kų kal­nas“ ra­šo, kad jam vis dėl­to pa­vy­ko iš­girs­ti šios anat­tos var­dą, ir jis esąs Sa­re­že“ (p. 236). Ver­ta pa­ci­tuo­ti šį sa­ki­nį ir dėl Ka­jo­ko sa­vi­i­ro­ni­jos, ir dėl ma­no įky­riai mi­ni­mo veid­ro­diš­ku­mo – są­siu­vi­ny­je nu­ro­do­ma kaip XXXXXX, ši ne­sy­bė ir yra at­virkš­čiai už­ra­šy­tas eže­ras, gal­būt ir pa­grin­di­nis ro­ma­no per­so­na­žas. Eže­ro var­dą Gel­šus ga­li­me skai­ty­ti kaip žo­džių gel­mė ir vir­šus dū­ri­nį – tai ati­tin­ka ir veid­ro­di­nį prin­ci­pą, ir plo­no at­spin­din­čio pa­vir­šiaus – ri­bos tu­ri­nį. Van­dens ri­bos, ku­ri lie­tu­vių įsi­vaiz­duo­ja­ma kaip ski­rian­ti gy­vų­jų pa­sau­lį nuo mi­ru­sių­jų. Tai ir sim­bo­li­nė ri­tu­a­li­nių per­ėji­mo prak­ti­kų ben­dra vie­ta, ku­riai la­bai ar­ti­mi rū­ką ro­ma­ne tel­kian­tys ant­ka­pi­nių pa­min­klų pa­vir­šiai. Rū­kas – dar vie­nas šio ro­ma­no vei­kė­jas, o pen­kios ūka­nos, ku­rias mi­ni Au­gus­tė Au­šau­tui, ati­tin­ka pen­kis sa­vas­ties as­pek­tus bu­diz­me (kū­nas, po­jū­čiai, su­vo­ki­mas, pro­to spren­di­mai, in­tui­ci­ja), tei­gian­čia­me, kad vi­sa tai – tik iliu­zi­nės bū­se­nos, ta­pa­tin­da­ma­sis su jo­mis žmo­gus ken­čia, at­si­sa­kęs – iš­si­lais­vi­na iš troš­ki­mų ra­to. Anat­tos – bū­tent pa­žen­gu­sios ne­si­ta­pa­ti­ni­mo lin­kme.

Anat­tų kla­si­fi­ka­ci­ja ir jų pa­va­di­ni­mai tei­kė di­džiau­sią skai­ty­mo ma­lo­nu­mą ir la­biau­siai links­mi­no. Psi­cho­lo­gi­nės Ka­jo­ko kom­pe­ten­ci­jos, pa­siek­ta fik­ci­ni­mo vir­šū­nė ir taik­lus ne­sy­bių sie­ji­mas su so­cia­li­niais ti­pa­žais, tarp ku­rių šmės­te­li ir vie­nas ki­tas lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros pa­sau­lio at­sto­vas (Si­gi­tas Ge­da, Gin­tau­tas Dab­ri­šius, Skaid­rius Kan­dra­ta­vi­čius), šio­je da­ly­je at­si­ve­rian­ti lais­vė ly­gin­ti ir leng­vai šyp­tel­ti iš lai­ko sam­pra­tų ir vi­sų mo­ky­mų, sub­ti­liai iš­lai­kant sim­pa­ti­ją vie­nam iš jų, – pa­ti lais­viau­sia, fan­ta­zi­jai ir au­to­riaus pa­sau­lė­žiū­ros dės­ty­mui to­bu­lai pa­klūs­tan­ti teks­to da­lis. Juo­kas ir at­lei­di­mas, iro­ni­ja ir re­qui­em čia ei­na gre­ta, kaip ir prieš­prie­šų su­tai­ky­mas pa­lie­kant jas eg­zis­tuo­ti, bet pa­kvie­tus ei­ti. Gam­ti­niai ne­sy­bių pa­vi­da­lai, pei­za­žo vaid­muo ro­ma­ne ro­do me­di­ta­ty­vų san­ty­kį su gam­ta, dar­nos sie­kį, ne­vie­na­pras­mį jos pa­vi­da­lų ne­skaid­ru­mą. Fik­ci­nis, su psi­cho­lo­gi­niu re­a­liz­mu pa­vir­ši­nius ry­šius, bet ne gel­mi­nę mo­ty­va­ci­ją tu­rin­tis ro­ma­no pa­sa­ko­ji­mas nė­ra toks skaid­rus ir sklan­dus, kaip ga­li pa­si­ro­dy­ti. Tar­si vaiz­dų kny­ga ar Bib­lia pau­pe­rum jis ir pra­ne­ša, ir di­džiu­mą pa­lie­ka pa­slėp­ty­je. Ne­sa­kau, kad ūka­no­to­je ir ne­įžvel­gia­mo­je, bet bent jau ap­gau­lin­go­je sa­vo pa­pras­tu­mu. Ma­nau, ši kny­ga tu­rė­tų tap­ti po­pu­lia­ri. Man jo­je svar­biau­sias ži­nios lyg­muo ir po­eti­nis kal­bos (ir žai­di­mo ja) lyg­muo, ku­rį Ka­jo­kas val­do meist­riš­kai ir ku­ria ale­go­ri­nį ei­žin­čio kal­bė­ji­mo riš­lu­mą ri­bu­liuo­jan­čia­me eže­ro pa­vir­šiu­je ir si­ne­a­niš­ko­je jo gel­mė­je.

___

* Li­na Vi­daus­ky­tė, „Ale­go­ri­ja kaip kal­bė­ji­mas apie ki­ty­bę“, pri­ei­ga in­ter­ne­te http://www.lei­dyk­la.eu/fi­le­ad­min/Re­li­gi­ja_ir_kul­tu­ra/ 2009_6_1-2/117-133.pdf

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.