Irklavimo vadovėlis
GINTARĖ BERNOTIENĖ
Donaldas Kajokas. Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys. Romanas. V.: Tyto alba, 2012. 279 p.
Ką tu regi, tėra vandeny atsimušęs šešėlis, Jis ne gyvybė kokia: su tavim čia atėjo ir būna. Jis ir nueis su tavim, jei tu pajėgtum nueiti.
Ovidijus, „Metamorfozės“
Donaldo Kajoko knyga „Ežeras ir kiti lydintys asmenys“ – sunkiai nusakomo žanro kūrinys, joje daugybė įvairiomis proporcijomis įterptų diskursų: išoriniam lygmeniui priklauso I dalies poetiška kurtuazinė meilės istorija ir labiau prozos logikai paklūstanti detektyvinė II dalies linija. Dekoratyvų ir kartu įslaptinantį lygmenį formuoja parabolės, alegorijos ir pasakos technikos, o modifikuoti autobiografinės prozos intarpai, perėję iš knygos „Lietaus migla Lu kalne“, čia koreliuoja su įvairių filosofinių idėjų atgarsiais. Prozą kumuliuoja poetinis principas, pasakojimu autorius kuria ne vientisą tikrovės vaizdą, o atvirkščiai – personažų ir aplinkos kvazi-tikrovės audinį. Tokiu deriniu skleidžiasi šis kelialypis tekstas, daugybe vaizdinių detalių susijęs su Kajoko poezija. Beje, itin pagaulus, greitai skaitomas, žaismingas, ironiškas, išmintingas ir kartu paprastas.
Jolitos Skablauskaitės eksploatuota gotikinė estetika, medžiagų, rūkų, perversijų gausa ir stilizacijos, Jorgės Luiso Borgeso aistra mistifikuoti, klasifikuoti pramanytas, o gal iš tiesų egzistuojančias būtybes, nustatyti jų hierarchiją, įvairių religinių ir filosofinių doktrinų sintezė, XX ir XXI a. realijos ir romane simuliuojama XVIII a. atmosfera, brangakmeniais nusagstytas aprašymas, ponios Em paveikslo taurumas, subtili pagarba moteriai, be intymumo įelekrinanti dar labiau, ir – brutalios scenos, nuogi provincijos ir susmulkėjusio gyvenimo vaizdai, jų personažai ir prototipai, „veikiantys“ kūriniai (pasakojime dalyvaujančios paveikslų istorijos, giminės herbas su devizu „Pasauly nieko nėra, ko negalėtų būti, tačiau jame niekuomet nebūna ir taip, kaip yra“, to herbo kurtas, išvedantis romano protagonistą iš griuvėsių ir pan.) – pro šiuos skirtingus stilistinius lygmenis autorius praplaukia lyg pro skirtingo realumo tankio saleles, kurios neneigia viena kitos egzistavimo.
Nesyk romane akcentuojamas haliucinacijas žadinančio ežero apibūdinimas man atrodo kažin ar reikalingas raktas skaitytojui. Svarbu šiame tekste pamatyti ne iliuzinę virš- -realybę, o pačią jos konstrukciją – veidrodinių atspindžių galeriją ar mozaiką, tokią iliuzionistų dėžutę – veidrodį dvigubu dugnu (tik nežinau, ar yra toks įtaisas). Personažai čia turi sau kaip idėjai ar įsikalbėtam kompleksui priešingą porą (Marija – vaikžudė, Kristaus mylimoji – nagelų apsėstoji, išdavystę kaip misiją iki galo išgyvenantis Judas), jie yra kelialypiai (rašytojas Rojus Ruduo šiame romane yra Gabrieliaus Aušauto neatsimenamas alter ego, perėjęs iš tikslesnių autobiografinių detalių romano „Rojus Ruduo“). Taip išbandoma vienaprasmiška personažų traktuotė. Sakyti „veidrodis su dangteliu“ būtų netikslu, nes pagrindinė knygos idėja – apie vertikalųjį žmogaus būties matmenį, kurį patirti irstantis ežeru – pats užtikrinčiausias būdas. Tereikia dainuoti ar giedoti. Kajokas pasakytų – pajudinti vibracijomis.
Prasiskverbę iki kvarkų fizikai atrado už juos elementaresnę jėgą – vibracijas. Stygų teorija, reikalaujanti daugiau nei 4 erdvėlaikio matmenų, prielaida, kad šie matmenys yra „susivynioję“, supersimetrijos principas (plg. atvirkštinę veidrodžio atspindžio – antrininko simetriją), elementariųjų dalelių sukinys kaip vidinės materijos savybė, apskaičiuojama pasitelkus Plancko konstantą, kuri savo ruožtu siejasi su spinduliavimu, spektrais, – visi šie atradimai dvasios srityje turi analogijas, ir gražu matyti, kad Kajoko siūlų gniutulų, vilnos kamuoliukų, mezgimo siūlų motyvas turi „įsukęs“ ne tik vedančios Ariadnės meilės gijos, bet ir šią fizikinę emanacijas ir budistinį jų iliuziškumą įteisinančią prasmę.
Psichofiziškai žvelgiant į pasaulį akivaizdu, kad darna priklauso nuo vibracijų – tų, kurias pats skleidi ir gauni kaip paveldėtą giminės likimą (taip susieina Augustės ir Gabrieliaus šeimos linijos), asmeninį brandos kelią ar nesėkmių ruožą – tą visuotinių sąryšių tinklą, kurį velki ir turi padėti vilkti kitiems. Pašaukti jį nešti net ir tuos, kurių pasirodymo šioje žemėje ciklas – 77 metai. Tai yra vienas šios knygos tikslų, jei trumpai pagalvosime ne vien apie estetines vertes. O idėjinis užtaisas – moralinis nuodėmės patyrimo ir išorinio ar prigimtinio jos nulemtumo apmąstymo, pateisinimo ir atleidimo judesys.
Esybės ir nesybės, personažai (ponia Em – Marija, Juta (Judita) – Marija Magdalietė – Iskandelė, Judas ir Kristus, sodininkas Eliezaras, Ežeras) veikia ir kaip idėjos, ir kaip asmenys, poliariškai supriešinti, veidrodiškai keičiantys savo apibrėžtį ir vardus. Kas nusidėjėlis, o kas auka, ką atveria nuodėmė – ar tik ne polinkį į nebūtį (inclinatio ad nihilum), kaip sakė šv. Augustinas, kas yra nuodėmės išvarymas ar priešingai – tobulas jos atlikimas ir išgyvenimas? Tai rasit knygoje, kuria autorius ragina atsispirti pagundai nebūti ir lėtai tarsi sraigė su lengva išėjimo iš liūdesio, sugrįžimo gyventi tonacija veda šią slogučių, kyrų, atkritėlių, grisenų, kūrybos ištiktųjų procesiją gyvop.
Šio romano vaizdinių santirštyje fragmentiškai užfiksuotos ankstesnės Kajoko kūrybos būsenos, svarbesni įvykiai, žmonės – teigiu nusikalsdama visoms „lyrinio išgyvenimo“ ir autoriaus mirties dogmoms. Temų atžvilgiu svarbiausios gedulingos jo poemos „J. S. Bachas. Mišios si minor“, „Sordidus“ ir „Tylinčiojo aidas“, be galo galima cituoti poeziją, prisiminti polisemantiškai įkrautus valties, perkėlos, varno, šermukšnių, asilaičio, sniego, aklųjų, rožės įvaizdžius. Būtent vaizdinius pabrėžiu dėl minėtos alegorinės technikos, kuri padeda susintetinti gausybę idėjų, sumegzti erdvės, laiko ir istorijos ryšius, juos pateikti per daugybę pasklidų pasaulio vaizdų – fragmentų. „Ji [alegorija – G. B.] pasirodo ten, kur esti gili praraja tarp vizualinės būties ir reikšmės. Kaip suskilusio pasaulio kalba, alegorija reprezentuoja tai, kas yra nereprezentuojama. Šiuo požiūriu, galima sakyti, ji tarsi fiksuoja sapnus“*, o tai irgi labai svarbu šiam kūriniui. Romane „Kazašas“ Kajokui rūpėjo, kas – vaizdas ar žodis – geba geriau perteikti realybę, ir būtent vaizdai paverčia šį romaną rišliu. Vizualinių (H. Boscho, P. Bruegelio, Wang Fu), muzikinių (W. A. Mozarto „Requiem“, J. S. Bacho), literatūrinių intertekstų (J. L. Borgeso, H. Hessės, Dantės, Laozi) ir autoreferencijų gausa teikia malonumą medžiojantiems sąsajas ir ieškantiems nuoseklios asmeninės Kajoko istorijos. Tai įmanomas kelias, bet įdomiau ir tikriau būtų tiesiog pažaisti su atspindžiais.
Taigi – atspindžiai ir žaidimas pavadinant „Žaliojo sąsiuvinio“ būtybes. Koliažinis personažų kūrimo būdas išaiškėja prisiminus visas Kajoko prozos knygas (Rojus Ruduo „Kazaše“ – žmogus su dalge, Brisė „Lietaus migloje“ – Ugnė Magdalena, įstabaus grožio ponia Em – gražiosios Elenos atitikmuo, keliaujantis Odisėjas, kurį galime sieti su H. Hessės Stepių Vilku Hariu Haleriu, susiduriančiu su veidrodžiais, ir Gabrielius Aušautas), dar lengviau tuo įsitikinti sklaidant „Žaliąjį sąsiuvinį“. Pirmosios nesybės vardas Kalėda Dao skleidžia ne tik krikščionybės ir dzenbudizmo doktrinų sintezę, jame slypi ir didžiojo Nieko, ir beribės Visatos, pradžios ir pabaigos, kalėjimo ir sveikimo prasmės, ir kìtos gelmės, kuriose ilgai užtruktume, jei keistume į jas vedančių kalbų – gnozės, alchemijos, kabalos, budizmo ir t. t. – registrus. Viršiausios iš nesybių, kuri dar yra ir ketvirtoji trimačio pasaulio dimensija, tikrasis vardas nežinomas. „Antanas Prienietis II garsiajame ir šiaip didžios pagarbos vertame veikale „Nuotakų kalnas“ rašo, kad jam vis dėlto pavyko išgirsti šios anattos vardą, ir jis esąs Sareže“ (p. 236). Verta pacituoti šį sakinį ir dėl Kajoko saviironijos, ir dėl mano įkyriai minimo veidrodiškumo – sąsiuvinyje nurodoma kaip XXXXXX, ši nesybė ir yra atvirkščiai užrašytas ežeras, galbūt ir pagrindinis romano personažas. Ežero vardą Gelšus galime skaityti kaip žodžių gelmė ir viršus dūrinį – tai atitinka ir veidrodinį principą, ir plono atspindinčio paviršiaus – ribos turinį. Vandens ribos, kuri lietuvių įsivaizduojama kaip skirianti gyvųjų pasaulį nuo mirusiųjų. Tai ir simbolinė ritualinių perėjimo praktikų bendra vieta, kuriai labai artimi rūką romane telkiantys antkapinių paminklų paviršiai. Rūkas – dar vienas šio romano veikėjas, o penkios ūkanos, kurias mini Augustė Aušautui, atitinka penkis savasties aspektus budizme (kūnas, pojūčiai, suvokimas, proto sprendimai, intuicija), teigiančiame, kad visa tai – tik iliuzinės būsenos, tapatindamasis su jomis žmogus kenčia, atsisakęs – išsilaisvina iš troškimų rato. Anattos – būtent pažengusios nesitapatinimo linkme.
Anattų klasifikacija ir jų pavadinimai teikė didžiausią skaitymo malonumą ir labiausiai linksmino. Psichologinės Kajoko kompetencijos, pasiekta fikcinimo viršūnė ir taiklus nesybių siejimas su socialiniais tipažais, tarp kurių šmėsteli ir vienas kitas lietuvių literatūros pasaulio atstovas (Sigitas Geda, Gintautas Dabrišius, Skaidrius Kandratavičius), šioje dalyje atsiverianti laisvė lyginti ir lengvai šyptelti iš laiko sampratų ir visų mokymų, subtiliai išlaikant simpatiją vienam iš jų, – pati laisviausia, fantazijai ir autoriaus pasaulėžiūros dėstymui tobulai paklūstanti teksto dalis. Juokas ir atleidimas, ironija ir requiem čia eina greta, kaip ir priešpriešų sutaikymas paliekant jas egzistuoti, bet pakvietus eiti. Gamtiniai nesybių pavidalai, peizažo vaidmuo romane rodo meditatyvų santykį su gamta, darnos siekį, nevienaprasmį jos pavidalų neskaidrumą. Fikcinis, su psichologiniu realizmu paviršinius ryšius, bet ne gelminę motyvaciją turintis romano pasakojimas nėra toks skaidrus ir sklandus, kaip gali pasirodyti. Tarsi vaizdų knyga ar Biblia pauperum jis ir praneša, ir didžiumą palieka paslėptyje. Nesakau, kad ūkanotoje ir neįžvelgiamoje, bet bent jau apgaulingoje savo paprastumu. Manau, ši knyga turėtų tapti populiari. Man joje svarbiausias žinios lygmuo ir poetinis kalbos (ir žaidimo ja) lygmuo, kurį Kajokas valdo meistriškai ir kuria alegorinį eižinčio kalbėjimo rišlumą ribuliuojančiame ežero paviršiuje ir sineaniškoje jo gelmėje.
___
* Lina Vidauskytė, „Alegorija kaip kalbėjimas apie kitybę“, prieiga internete http://www.leidykla.eu/fileadmin/Religija_ir_kultura/ 2009_6_1-2/117-133.pdf