Ežiukas mano egzistenciniame rūke
ERNESTAS NOREIKA
Prasidėjus keistiems medžių striptizo seansams, jaučiuos įspraustas tarp sienų. Jos vis bando suartėti, viena kitą sušildyti laužydamos mano gyvenimo kaulus, o šie byra į šipulius ir rodos, kad sninga. Ir nežinia, kodėl mano egzistencinis taškas pakabintas ant virvutės kvadratinėje sienų apsupty, ar todėl, kad negaliu būti nuogas kartu su medžiais, kurie šiek tiek leidžia pasauliui sulieknėti, ar dėl to, kad jie ignoruotų mano buvimą kartu, suvokdami, jog su jais būnu vien iš neturėjimo su kuo būti. Medžiai irgi mąsto, juk kitaip nešautų mintis apsinuoginti prieš metų laiką, turintį moteriškąją giminę. Jie tiesiog styro. Gal tai moteris ir užveda. Styrantys. Stovintys. Medžiai.
Ir atėjus tokiam laikui pradedi suvokti savo asmenybės įsirėžimą į būties ovalą. Tarsi švytintis ežiukas, su maža pagrabo žvakele besivalkiojantis po psichodelinį rūką, kuris dažniausiai išsisklaido ir jo tarsi nebūta… Ne tik rūko, bet ir ežiuko, kuris pabėgo vos gavęs galimybę ir emigravo į kitą pievų šalį, kurioje daugiau vabalų kokteilių ir mažiau koktaus žmonių glėbesčiavimosi vien dėl to, kad jis neva švytintis ir neva žavintis jas, o ne juos.
O kas po to? Po to nieko, styrojimas savo drevėj, kol išvaro koks nors puskvailis dramblys purkšdamas apelsinų sultis ir sakydamas, kad jos ne man. Gal ir normalu, tačiau norėtųs tam drambliui nuplauti indiškus piešinius, kurie projektuoja jame pačiame jo tapatybę, ir pasakyti, kad tiesiog nupėdintų toliau, nes kitaip bus įduotas brahmanui už savo nekorektišką elgesį ir teks visą gyvenimą badauti zoologijos sode, bet…
Dažniausiai viskas ir baigiasi ties bet arba ble*. Gyveni toliau, moiros karpo tavo kasdienybės siūlus ir lipdo juos ant vaikiškų atvirukų, kuriuose jie atrodo it gėlės, keisčiausi visatos užkambariai, neegzistuojantys daiktai su iškiliausiom formom arba kokie nors priešistoriniai gyvūnai, bet jų nežinai, tad nesuvokdamas esmės juos laikini feisbuke.
Pameti mintį apie ežiuką ir jis tampa nebe romantikos simboliu, o kančios, kuri lydi kiekvieną dieną, jis tarsi narkomanas reikalauja dozės, bet tu jam neturi ko pasiūlyt. Pamąstai, kad galbūt tie ežiukai labai išrankūs, nors ir atstovaujantys simboliui, kurį norėtum suplėšyti it dangaus drobę, tačiau nesiryžti, nes tuomet tektų pačiam dėlioti kritusio dievo gabalus į maišus, o kas bus po mirties?
O po mirties bus mažas švytintis ežiukas, kuris sujungs du žmones, mačiusius jo švytėjimą, jie gyvens ilgai ir laimingai… Taip nebūna, dažniausiai niekas nemiršta (jei tai ne filmas), jie gyvena nežinia kiek ir nežinia, ar vienas iš jų laimingas. Tačiau viskam atsiveria kita erdvė būti su pačiu savimi, bet ne taip, kaip būna tie, kurie slepia po ilgu sovietiniu ploščium savo įrankių komplektą, o taip, kaip būna sniegas, kuris apkloja lapus.
Bet vis tiek neišvengiamai būni tirpstantis, lydais it žvakė, pakabinta virš orkaitės, kurios uždegtos keturios skylės primena žydinčių gėlių galvas, besiraitančias nuo orlaidės vėjo. Laši kaip vanduo iš kasdienybės latakų, naikini savyje žiemą, kapoji ją ugnies kirviais, barstai aplink save druską, suvokdamas, kad to nereikia nei tau, nei kitiems, tačiau tik tu vienas tai suvoki, tad plušėti taip pat tenka vienam.
Pagaliau prisikvietus sausrą galima stebėti, kaip ji atneša abejonių laviną apie ežiuką, kurio seniai nebėra. Ežiukas, kurio nebėra, visgi apsižiūri aplinką, pašeria Vietnamo kareivius beždžionėmis, senus hipius „Gaidelio“ sausainiais ir žiūri, kaip viskas vyks toliau. Bepigu jam stebėti, kai jo nėra. Pasitaiko ir ežiuko sukčiavimų, kai jis iš tikrųjų tyčia nestebi, tačiau niekas nepastebi jo nestebėjimo.
Bėgant laikui supranti, kad šioj duobėj, kurioje esi įkalintas it bitė vaškiniame name, nieko negali pakeisti. Ežiukas skaičiuoja tavo apsilankymus pas moteris, perskaitytas knygas kremuoja ir pelenus suberia į stiklainį, kad būtų daugiau vietos tavo egzistencijai, kalba poterius, gamina valgyt, skalbia, eina už tave į bažnyčią ir net bando kažkam kažką jausti už tave.
Bet tau ežiukas nė motais? Sakai, kartais švyti? Visi švyti… Tad jis vėl nebetenka reikšmės ir visa esanti pasaulio dalis panyra į gilų rudeninį letargą. Jiems sapnuojasi ežiukas, kuris plaukia valtele, o joje ilgas ir nesibaigiantis rūkas. Valtis skrodžia upės rūką lyg užuolaidą, o ežiukas bando įveikti valtyje tvyrantį rūką, kuris supanašėja su būties tirštumo sniegu.
Tas rūkas nesibaigs? Taip, tas rūkas amžinas – dievo užuolaidos, negimusių vaikų žaidimo kambarys, šiaip nereikšmingas rūkas, žuvų debesys…
O kas prieš tai, tuomet? Tuomet gyvenom trumpai, bet laimingai, nebuvo jo, nebuvo jo, abiejų, žodžiu, nebuvo. Ilgos naktys, kvepiančios irisais. Jos prilipdavo prie dantų. Dangaus skanavimas… Ir kažkas tuomet pasakė, jog nereikia norėti, kad žvaigždė nukristų, gal ten kažkas irgi sėdi ir stebi mus. Po to daugiau ir nekalbėjau. Nei prieš veidrodį, nei prieš dievą.
Nebežinau toliau kaip, seniai nebežinau. Tai nieko nekeičia, tik pamenu, kad stogelis iš čerpių degė, liepsnojo atvira liepsna… Ne, tokių dalykų dažniausiai nebūna, kaip ir ežiukų, švytinčių, su žvakelėm ir norais, su gėlių puokštėm ir namų užuolaidom… Nors vienas žmogus sakė matęs, kaip ežiukas švytėjo ir paskui pabėgo sudeginęs tave, mane ir rūką.
___
* Blendamed.