Vieno paveikslo iššūkis

Prieš tris sa­vai­tes kvie­tė­me skai­ty­to­jus in­ter­pre­tuo­ti An­ta­no Sa­muo­lio pa­veiks­lą „Bal­to­ji obe­lis“. Kaip vi­sa­da, su­lau­kė­me ne­ma­žai in­ter­pre­ta­ci­jų, tad „Šiau­rės Atėnų“ 42 nu­me­ry­je pub­li­kuo­ja­me tik ke­lias iš jų – kitas ra­si­te in­ter­ne­to pus­la­py­je http://blogas.satenai.lt/konkursas. Na­cio­na­li­nės dai­lės ga­le­ri­jos pri­zas – me­ti­nis abo­ne­men­tas dviem as­me­nims – šį kar­tą ati­ten­ka Rū­tai Ja­ku­ty­tei. Svei­ki­na­me.

Vi­siems ki­tiems au­to­riams dė­ko­ja­me pri­si­dė­jus ir pri­me­na­me, kad ki­tą sa­vai­tę bus pa­skelb­tas ir jū­sų in­ter­pre­ta­ci­jų lauks ket­vir­ta­sis pa­veiks­las bei šį kar­tą jau ki­toks pri­zas lai­mė­to­jui.

Jė­ga ir tam­soj pa­sken­dęs šu­ne­lis

RŪ­TA JA­KU­TY­TĖ

Ant sta­lo gu­li bar­bės gal­va, prie ku­rios iš­mo­nin­gai pri­tai­sy­ti na­mų rak­tai, jai po iš­si­drai­kiu­siais plau­kais sle­pia­si de­šimt li­tų, ku­riuos tu­riu grą­žin­ti se­sei, o ša­lia dar ir kom­piu­te­ris sto­vi su aš­tuo­niais ar de­šimt vie­nu me­tu ati­da­ry­tų tin­kla­la­pių. Vie­na­me iš jų ma­no dė­me­sį ban­do at­kreip­ti Sa­muo­lio me­de­lis. Jis čia, at­ėjo į ma­no kas­die­ny­bę, kai tiek me­tų pra­bė­go, pa­veiks­lė­lis, ne­mir­tin­guo­lis, vėl su­ra­do, tik jau ki­to­kią. (Ge­riau tik­tų, jei bū­tų kaip at­vi­ru­kas iš kny­gos iš­kri­tęs, bet ką da­ry­si.) Kaip koks at­skai­tos taš­kas, štai ati­da­riau elek­tro­ni­nį paš­tą ir nu­ste­bau vėl pa­ma­čiu­si, ir grį­žau į tas vie­tas, kur dar anks­čiau bu­vom su­si­ti­kę. Ši­ta bal­ta obe­lis ir tam­sru­džiam pur­ve­ly pa­sken­dęs šu­niu­kas, ir ru­ža­va mo­te­rė­lė vėl nu­ke­lia į jau­ną, be­veik ma­žą, nors ryž­tin­gai sa­vo su­au­gu­mą tei­gian­čią Rū­tą, ma­ne, kai mes tik dvie­se su kaž­ko­kia mer­gi­na stu­di­joj, An­ta­no Mar­ti­nai­čio dai­lės mo­kyk­loj, su­ki­šę no­sis gu­a­šan ban­dom Vil­pi­šaus­ko pa­sta­ty­tą rep­ro­duk­ci­ją į sa­vo šva­ru­tė­lius A2 per­kel­ti. Ir ne­iš­ei­na, juo­dai. Bet vis tiek gal­vo­ju, štai aš pie­šiu Sa­muo­lį, jo aki­mis ban­dau ma­ty­ti, tai kaip ir sa­vim di­džiuo­juo­si. Nors ir bai­su, kad at­si­da­rys du­rys, at­eis Vil­pi­šaus­kas, pa­sto­vės už mol­ber­to, pa­kvė­puos kiek lai­ko už­du­sęs į nu­ga­rą ir pa­sa­kys: vėl už­pur­vi­nai, kur ta­vo švie­sios spal­vos, su kuo čia da­bar te­plio­ji. O aš ban­dy­siu iš­si­su­ki­nėt, tai bal­ta vėl bon­ku­tė pa­si­bai­gė, ji vi­sa­da bai­gias, ir pa­si­sko­lin­siu iš ko nors, kad tą ša­ko­tą švie­sos dry­žį iš­gau­čiau. Ta­da mes pa­klo­sim tuos van­de­nin­gus po­pie­rius ant že­mės, kaip dro­bu­les ba­lin­ti ant žo­lės iš­tie­sia, už­ge­sin­sim švie­sas ir iš­ei­sim, pa­li­ku­sios šią pa­mo­ką pri­si­mi­ni­mui.

Da­bar ši­tas pa­veiks­liu­kas jau ki­tam gy­ve­ni­me, kur nė­ra nei mol­ber­to, nei Vil­pi­šaus­ko, nei Sa­muo­lio. Keis­tai vis­kas per­si­ver­tė, ir ne­pa­sa­ky­čiau, kad su­tin­ku su tuo. Il­gai iš to pyk­čio sau ne­lei­dau ir pieš­ti, kol ran­kos su­džiū­vo ir be­veik su­tru­pė­jo. Nors jau­čiu, kai žiū­riu į ši­tą pa­veiks­liu­ką, kad kaž­kur la­bai stip­riai vis dar te­ka sro­vė, to­kia drą­si, ne to­kia kaip aš, to­dėl man pa­tin­ka apie ją gal­vo­ti, at­ro­do, ji ten, pa­si­slė­pu­si už to rau­do­no na­mo sto­go ar­ba į sta­ti­nę įlin­du­si. Jei ši sro­vė, ši ga­lin­ga jė­ga, ku­rią ma­tau, bū­tų aiš­kiau su­švi­tu­si, jei ją aiš­kiau bū­čiau pa­jau­tu­si, ne­tek­tų da­bar taip blaš­ky­tis, pa­si­me­tant dau­giau kar­tų, nei įma­no­ma sa­ve at­ras­ti. Da­bar Dai­lės aka­de­mi­joj tik šiaip sau nu­ei­ni nu­si­pirk­ti ka­vos pas Ely­tę, ku­riai ne­svar­bu, iš VDA tu ar ne, ji su vi­sais val­gyk­loj taip pat ma­lo­niai kal­ba. Taip iš­ei­na, Sa­muo­li, kad vie­ną kar­tą at­si­bun­di ir su­pran­ti, jog su vis­kuo su­tin­ki, tu pa­klus­nus kū­nas, tar­si nyk­tum, už­leis­da­mas kū­ną abe­jo­nėms, ku­rios min­ta ta­vo se­kun­dė­mis, mi­nu­tė­mis, vi­sa am­ži­ny­be, ku­ri dar li­ko ty­liai deg­ti, sprog­ti, trū­ki­nė­ti ir širs­ti dėl sa­vo pa­klus­nu­mo. Gal ta ta­vo jė­ga bū­tų stip­riau per­si­da­vu­si, jei bū­čiau ati­džiau pa­žiū­rė­ju­si.

Jė­ga, dau­giau nie­ko. Jo­kios kai­mo nos­tal­gi­jos, pri­si­mi­ni­mo ko­kios ru­ža­vos bo­bu­tės, jo­kio ry­šio su kai­miš­kuo­ju pra­du. Obuo­liai tik iš par­duo­tu­vės, su lip­du­kais ant šo­nų, bal­ti me­džių ka­mie­nai vis dar keis­ti ir iki ga­lo ne­per­pras­ti. Jo­kio po­tė­pių nag­ri­nė­ji­mo. Kas per iš­kry­pi­mas gy­vam gra­žiam daik­tui ga­lū­nes iš­su­ki­nėt ir pa­dėt po vie­ną po stik­lu, ši­ta to­kia, ši­ta ano­kia. Dro­bė sa­vo gy­ve­ni­mą gy­ve­na, aš sa­vo.

Sen­ti­men­ta­lu­mas už­puo­la, ko­kia gė­da, kad ir me­nas, ir ši­ta grakš­čiai lau­žy­ta obe­lai­tė tik tiek šir­dį su­grie­bia, kiek ją sa­vim už­den­gi, su sa­vo kas­die­na su­sie­tom is­to­ri­jom. Stai­ga pa­ky­lu iš sa­vo ta­ry­bi­nio sti­liaus fo­te­lio, čium­pu bar­bės gal­vą su rak­tais ir kaž­kur iš­ei­nu. Gal pa­žiū­rėt tos obels į Na­cio­na­li­nę, o gal ir ne. Pa­li­kau ša­li­ką.