Su­ici­di­nė vals­ty­bė

DO­NA­TAS PAU­LAUS­KAS

Pas­ta­rų­jų me­tų kon­teks­te, kai dau­ge­lis aist­rin­gai da­ly­vau­ja psi­cho­zė­je dėl iš­au­gu­sios emig­ra­ci­jos mas­tų, pa­sa­ky­ti, kad Lie­tu­va yra su­ici­di­nė vals­ty­bė, tur­būt nė­ra ra­di­ka­lu. Nuo­lat vi­sais in­for­ma­ci­niais ka­na­lais tran­sliuo­ja­mos sen­sa­cin­gos ži­nios, per­koš­tos per pro­vin­ci­jos iš­min­čiaus ar kai­mo fi­lo­so­fo re­to­ri­kos tin­kle­lį, skel­bia: „Tau­ta bai­gia iš­si­vaikš­čio­ti!“, „Lie­tu­vių tau­tai gre­sia iš­ny­ki­mas!“, „Vyks­ta lie­tu­vių tau­tos ge­no­ci­das!“ Tie­sa, tas pats iš­min­čius, apie vis­ką tu­rin­tis sa­vo au­to­ri­te­tin­gą nuo­mo­nę, pa­ma­tęs ko­kią nors emig­ran­to sėk­mės is­to­ri­ją sa­vo te­le­vi­zo­riaus ek­ra­ne, iš pyk­čio, ma­tyt, ga­lė­tų su­traiš­ky­ti net ir taip bran­gi­na­mą pul­te­lį. Ir čia nė­ra nie­ko pa­ra­dok­sa­laus. Ne pa­tys emig­ran­tai šiam sta­tis­ti­niam vie­ne­tui rū­pi, ne žmo­nės ir ne jų pro­ble­mos, o „pa­vo­ju­je“ at­si­dū­ru­si abst­rak­ti Tau­ta, Tė­vy­nė, Vals­ty­bė. Tai to­kia užuo­vė­ja, skausmą mal­ši­nan­tis opi­jus pla­ce­bo pa­vi­da­lu.

Dėl emig­ra­ci­jos ban­gų ga­liau­siai kal­ti li­ko ne kon­ser­va­to­riai ir net ne eko­no­mi­kos kri­zė, o tie vi­si iš­vy­kė­liai – ir tie, ku­rie tu­rė­jo įžū­lu­mo pa­tir­ti, ką reiš­kia so­cia­li­nė ge­ro­vė ir gy­ve­ni­mo ko­ky­bė, ir tie, len­kian­tys nu­ga­ras že­miau­sios kva­li­fi­ka­ci­jos dar­buo­se. Vi­sus juos vie­šo­ji nuo­mo­nė dau­giau ar ma­žiau tei­sia dėl Vals­ty­bės ir Tau­tos iš­da­vys­tės – tik pa­gal­vo­kit, gim­ti­nę iš­kei­tė į ge­res­nį gy­ve­ni­mą, iš­drį­so ne­be­ken­tė­ti, ne­si­au­ko­ti, ne­ver­gau­ti, pa­si­ry­žo… gy­ven­ti SAVO gy­ve­ni­mą. Ne Lie­tu­vai, ne Tau­tai, o sau. Aro­gan­tiš­ki val­dan­tie­ji po­li­ti­kai ir kri­zę Lie­tu­vo­je prin­ci­pin­gai pra­tem­pę did­vy­riai ne­ma­to ir ne­no­ri ma­ty­ti, kad emig­ran­tai ne­iš­si­ža­da nei kal­bos, nei iš to iš­plau­kian­čios kul­tū­ros, nei juo­lab ry­šių su Lie­tu­va: eg­zis­tuo­ja ga­na gau­sios už­sie­nio lie­tu­vių ben­druo­me­nės, tarp emig­ran­tų po­pu­lia­rus ir dvi­gu­bos pi­lie­ty­bės įtei­si­ni­mas, de­monst­ra­ty­viai at­mes­tas po­li­ti­kų. Ste­bint šias ten­den­ci­jas, ga­li­ma sa­ky­ti, kad ki­tur gy­ve­ni­mą kur­ti pa­si­ry­žę emig­ran­tai sa­vo ta­pa­ty­bių rė­mus vei­kiau ple­čia, ne­gu ar­do.

Ta­čiau tuo sa­vo pa­grin­di­niu tei­gi­niu, kad Lie­tu­va yra su­ici­di­nė vals­ty­bė, tik­rai ne­tai­kau į šį po­pu­lia­rų dis­kur­są. At­virkš­čiai – ma­nau, kad Lie­tu­va su­ici­di­nė ne dėl per­ne­lyg di­de­lio at­vi­ru­mo, o dėl per­ne­lyg di­de­lio už­da­ru­mo. Ide­a­li Lie­tu­vos vi­zi­ja, ku­rios link sie­kia­ma ar­tė­ti, yra her­me­tiš­ko or­ga­niz­mo vi­zi­ja. Čia vei­kia tik sa­ve rep­ro­du­kuo­jan­ti gry­na­veis­lė et­ni­nė tau­ta, kur nė­ra emig­ra­ci­jos ir imig­ra­ci­jos, kur nė­ra jo­kių srau­tų ir jo­kio ju­dė­ji­mo, jo­kių sve­tim­kū­nių, ki­tų et­ni­nių gru­pių, ra­sių, de­ge­ne­ra­ci­jų ir ano­ma­li­jų. Tai ide­a­lus mo­de­lis, ku­rio bruo­žus ga­li­ma iš­skai­ty­ti ste­bint da­bar­ti­nę vie­šą­ją nuo­mo­nę ir vals­ty­bės po­li­ti­ką. Pa­vyz­džiui, emig­ra­ci­ja (ku­ri šiaip jau yra įpras­tas ir sa­vai­me su­pran­ta­mas glo­ba­laus pa­sau­lio pro­ce­sas) lai­ko­ma grės­me bio­lo­gi­niam tau­tos tęs­ti­nu­mui, imig­ra­ci­ja – taip pat, to­dėl įsta­ty­mai ku­ria­mi taip, kad imig­ra­ci­ja ir imig­ran­tų gy­ve­ni­mas Lie­tu­vo­je bū­tų kuo la­biau ap­sun­kin­ti. To­kiu bū­du be­maž ban­do­ma ap­sau­go­ti tau­tos bio­lo­gi­nį ge­no­fon­dą – „iš­va­ly­ti, at­si­kra­ty­ti sve­tim­kū­nių“: ki­tų et­ni­nių gru­pių, ra­sių, ki­tos kil­mės. Ir ne­leis­ti jiems at­si­ras­ti. Mar­gi­na­li­za­ci­ją dėl to pa­ti­ria ir tau­ti­nės, et­ni­nės ma­žu­mos Lie­tu­vo­je.

Ki­tas pa­vyz­dys – per ger­klę len­dan­tis gims­ta­mu­mo ska­ti­ni­mas, ku­ris ne­va pa­rem­tas eko­no­mi­niais ar­gu­men­tais (be­je, nau­jau­siais skai­čia­vi­mais, tu­rė­tu­me gim­dy­ti po 3–4 vai­kus!). Ne­bus iš ko mo­kė­ti pen­si­jų? Tik­rai taip, jei po dvi­de­šim­ties me­tų gy­ven­si­me re­zer­va­te, ku­rio ne­pa­lies imig­ra­ci­jos pro­ce­sai, į ku­rį nie­kas ne­at­vyks ir iš ku­rio ne­iš­vyks, o žmo­nių gy­vens tiek, kiek pa­gim­dys da­bar­ti­niai gy­ven­to­jai. Tad jei grie­bia­ma­si to­kių ar­gu­men­tų, gal tik­rai po­li­ti­kų pla­nuo­se įra­šy­ta ko­kia nors, pa­vyz­džiui, Lie­tu­vos Re­zer­va­ti­nė Res­pub­li­ka? Tuo­met ska­ti­ni­mas rep­ro­du­kuo­ti kil­nią lie­tu­viš­ką veis­lę iš­ties tu­rė­tų lo­gi­nį pa­grin­dą.

Vi­zi­jo­je nė­ra ir ne­įga­lių, ne­svei­kų, li­go­tų kū­nų, ki­tų sek­su­a­lu­mų, ne­he­te­ro­sek­su­a­lių ta­pa­ty­bių – vi­sa tai juk taip ne­de­ra prie svei­ko, rep­ro­duk­ty­vaus tau­tos or­ga­niz­mo, tie­sa? Ta­čiau šiai ide­a­liai Lie­tu­vos vi­zi­jai, ku­rios kryp­tį for­muo­ja šian­die­ni­nė po­li­ti­ka, ne­iš­ven­gia­mai lem­ta su­si­dur­ti su re­a­ly­be. Mig­ra­ci­jos pro­ce­sai ne­nu­slops, at­neš­da­mi skir­tin­gas kul­tū­ras, gy­ven­to­jus, skir­tin­gų et­ni­nių gru­pių Lie­tu­vos pi­lie­čius, įvai­rios vi­suo­me­nės gru­pės taps la­biau ma­to­mos, nes iš­si­lais­vi­ni­mo pro­ce­sai ne­be­ga­li bū­ti su­stab­dy­ti. Lie­tu­vos vi­suo­me­nė, ste­bint Eu­ro­pos ša­lių ten­den­ci­jas, tu­rė­tų tap­ti įvai­res­nė ir kar­tu su­dė­tin­ges­nė bei bran­des­nė.

Vi­siems šiems po­ky­čiams prie­ši­na­si tau­ti­nės vals­ty­bės vi­zi­jo­mis be­si­svai­gi­nan­ti vals­ty­bi­nė val­džia, nau­do­da­ma­si bio­po­li­ti­nė­mis stra­te­gi­jo­mis. Bio­po­li­ti­ka, pa­sak Mi­che­lio Fou­cault, yra to­kia ga­lia, ku­ri tam tik­rą žmo­nių po­pu­lia­ci­ją lai­ko po­li­ti­ne pro­ble­ma ir ku­ri sie­kia re­gu­liuo­ti gims­ta­mu­mo, mir­tin­gu­mo, gy­ve­ni­mo truk­mės, fer­ti­lu­mo ir pan. pro­ce­sus. Bio­po­li­ti­kai ne­rū­pi pa­vie­niai in­di­vi­dai ir jų kū­nai, jos ga­lia nu­kreip­ta į žmo­gų kaip į rū­šį. Įvai­rios bio­po­li­ti­nės stra­te­gi­jos die­gia­mos tam, kad iš­lai­ky­tų ba­lan­są, kad kom­pen­suo­tų nu­kry­pi­mus, kad iš­lai­ky­tų po­pu­lia­ci­ją pa­sto­vią ir kuo ma­žiau kin­tan­čią.

Ka­dan­gi šian­die­ni­nia­me pa­sau­ly­je vals­ty­bės her­me­tiš­ku or­ga­niz­mu pa­vers­ti ne­įma­no­ma – ja­me ne­iš­ven­gia­mai mez­ga­si ki­to­kie sek­su­a­lu­mai, et­niš­ku­mai, ne­įga­lu­mai, t. y. at­si­ran­da tai, kas ne­ati­tin­ka vy­rau­jan­čios nor­mos, – iš­ky­la vals­ty­bi­nio ra­siz­mo bū­ti­ny­bė, jį M. Fou­cault api­brė­žė kaip skir­tį tarp to, kas pri­va­lo gy­ven­ti, ir to, kas pri­va­lo mir­ti. Vals­ty­bi­nis ra­siz­mas – tai (bio)po­li­ti­nė ga­lia, skir­ta su­skal­dy­ti po­pu­lia­ci­ją ar vi­suo­me­nę į ra­ses (ar į ki­tas ra­sei ar­ti­mas po­žy­mio gru­pes) ir jas pa­ša­lin­ti. Pa­sak M. Fou­cault, tai ne­lai­ko­ma po­li­ti­niu ar so­cia­li­niu pro­ce­su, to­kių gru­pių pa­ša­li­ni­mas su­vo­kia­mas kaip ne­iš­ven­gia­mas bio­lo­gi­nis pro­ce­sas, „bio­lo­gi­nės grės­mės“ pa­ža­bo­ji­mas, kai „ki­to mir­tis, blo­go­sios ra­sės mir­tis, že­mes­nės ra­sės (ar de­ge­ne­ra­tų, ne­nor­ma­lių­jų) tam­pa tuo, kas pa­da­ro ma­no gy­ve­ni­mą iš prin­ci­po svei­kes­nį: svei­kes­nį ir gry­nes­nį“.

Kaž­kur gir­dė­ta, tie­sa? Ne, ne tik na­cis­ti­nė­je Vo­kie­ti­jo­je. Įsi­klau­sy­ki­te į šian­die­ni­nę re­to­ri­ką, sklan­dan­čią vie­šo­jo­je erd­vė­je: grės­mė­mis lie­tu­vių tau­tai lai­ko­ma vis­kas, kas kei­čia mo­no­li­ti­nę et­ni­niu pa­grin­du su­kur­tą tau­tos sam­pra­tą, – emig­ran­tai, imig­ran­tai, ne­he­te­ro­sek­su­a­lai, ne­įga­lie­ji, tau­ti­nės ma­žu­mos. Jie vi­si ne­be­pri­klau­so lie­tu­vių tau­tos sam­pra­tai ir vals­ty­bi­niu ra­siz­mu be­si­va­do­vau­jan­ti val­džia pa­si­stengs ši­tai dar la­biau įtvir­tin­ti įsta­ty­mų ly­giu, nors da­bar­ti­nė šių gru­pių so­cia­li­nė ir ta­pa­ty­bi­nė at­skir­tis jau šian­dien yra ap­čiuo­pia­ma ir ma­to­ma.

Kaip­gi ki­taip pa­va­din­ti to­kią vals­ty­bę, jei ne su­ici­di­ne – en­gian­čia, at­stu­mian­čia sa­vo pa­čios pi­lie­čius ir gy­ven­to­jus, naikinančia sa­ve. To­kia vals­ty­bė yra už­da­ra, ne­pri­pa­žįs­tan­ti sa­vo pa­čios įvai­ro­vės ir dau­gia­ly­pu­mo, to­dėl vi­sa tai nai­ki­nan­ti ir stab­dan­ti. At­vi­ru­mas, o ne už­da­ru­mas, ga­li iš­gel­bė­ti ir de­mok­ra­ti­zuo­ti vals­ty­bę – tai pa­pras­ta ir leng­vai įkan­da­ma idė­ja, ko, aiš­ku, ne­pa­sa­ky­si apie jos įgy­ven­di­ni­mą… Ži­no­ma, yra leng­ves­nis ke­lias ir tuo ke­liu nuo­sek­liai ei­na Lie­tu­vos po­li­ti­ka. Tik, kaip ma­ty­ti, per­spek­ty­va ten kru­vi­no­ka.