Pseudo
Pasirodžius Émile’io Ajaro romanui „Pseudo“, Prancūzijoje vyko aršios diskusijos dėl šio kūrinio autorystės. „Les Nouvelles Littéraires“ 1981 m. liepos 8 d. publikuotas Paulio Pavlowitchiaus, Émile’io Ajaro ir Romaino Gary pokalbis-diskusija apie kūrybą ir literatūrą sulaukė plataus atgarsio.
Paul Pavlowitch: Kiek pamenu, Vilniuje, J. Basanavičiaus gatvėje, stovi mažasis Romainas Gary, tada dar Romuška Kacevas, o jo rankose – batukas. Ar būsimasis rašytojas nori jį suvalgyti?
Émile Ajar: Fantastiškas rašytojas. Labai džiaugiuosi, kad jo atminimas taip pagerbtas, o dėl komentatorių, jei jums svarbu tik žmogaus tautybė, o ne jo darbai, ką gi, man jūsų labai gaila. Užuot rašinėjęs nesąmones ir demonstravęs savo neišprusimą, verčiau nors vieną šio nuostabaus autoriaus knygą perskaitytumėte. Beje, jei kam iškils klausimas, esu grynas lietuvis.
Romain Gary: Kas blogiausia, manyčiau, kad Lietuvoje jau nebeliko lietuvių… liko psiaudo „lietuviai“. Skysti pacifystai… kurie savo skystumu (tipo, tolerancija kitiems) toliau ją tik silpnina… ir ta tendencija tik stiprėja. Čia kalba palikuonis iš Azijos, o ne tikras lietuvis.
Émile Ajar: Na, vis dėlto jau išleisti septyni Romaino Gary kūriniai, dar planuojama išleisti „Pseudo“ ir „Emilio Ažaro gyvenimą ir mirtį“ – du veikalus vienoje knygoje.
Paul Pavlowitch: Jei mokyklinėse lietuvių literatūros programose nėra Romaino Gary, tai jos niekam tikusios. Joks ten esantis kūrinys net literatūrinės aborigenų premijos nelaimėtų. Kur žiūri Tamsos ir nemokšiškumo ministerijos veikėjai, jeigu per dvidešimt nepriklausomybės metų taip ir nesugebėjo įtraukti šio autoriaus į mokymo programas? Lietuviai, kurie savo tapatybę dažniausiai formuoja tik nekęsdami kitataučių ir kitaminčių ir taip „išreikšdami“ savo patriotizmą, iš tiesų yra tik siaurapročiai nacionalistai, neturintys nieko bendro su tikruoju lietuviškuoju tautiškumu.
Romain Gary: Pavlowitchiau, ša, užteks, liaukitės. Nejaugi manote, kad ministerijų veikėjai neskaito kultūrinės spaudos?
Émile Ajar: Jeigu norite gauti knygą, ją galite rasti čia: Pseudo fb2, išsikoduoja be specialių programų, kai atidarom WinRAR Zip archive, Word dokumente darom Edit – > Select all, o paspaudę ant paženklinto teksto darom – > Remove XML tags. Failą įrašom į atmintį kaip Text Document. Lieka gražus, skaitomas lietuviškos knygos tekstas.
Romain Gary: Fantastika, tikrai? Nežinojau. Bet ar galima iš šios knygos išmokti mąstyti?
Paul Pavlowitch: Ei, o kur vertėjų pavardės? Iš jūsų nesitikėjau tokios „nekultūros“. Tai jau kurgi ne. Džiugu, bet vertėjų pavardes privalu skelbti. Ypač tokių autorių ir tokių vertėjų. Juk tai pinigų nekainuoja, mielosios leidyklos.
Romain Gary: Gal sugrįžkime prie „Pseudo“, kuriame daili dėstymo stilistika, lengva sekti autoriaus mintis, sakiniai dėliojami kruopščiai ir apgalvotai, problemos turinys apžvelgiamas gana išsamiai, kertiniai momentai išryškinti. Ypač atkreiptinas dėmesys į sociologinį aspektą. Rašytojas pateikia sociopsichologinį veikėjų summa summarum. Atkreipiamas dėmesys į stereotipų kartotę, tuščiagarbystę, nesusikalbėjimą, retro-refleksijas ir t. t. Gerbiamasis Émile’is Ajaras nevengia požiūrio iš vidaus, tačiau kritikuoja literatūrą, o ne gyvenseną ar pasaulėžiūrą. Kitaip tariant, jis neina už knygos, hermeneutiškai pasilieka joje. Ironija irgi žavi.
Paul Pavlowitch: Taigi jis, Kacevas, ir šiaip jau visko daug prirašė. O štai kažkokią konkūrų premiją gavo už dramblius, atrodo, aš taip ir nesupratau. Už aktualumą tikriausiai, dramblių tema tuo metu buvo madinga, populiari. Kacevai, kad ir ką jūs apie save bekalbėtumėte, aiškiai jau „išsirašėte“, bet štai Ajaras – tai bent talentas. Na, o šiaip, Gary, jūs vis tiek esate vienas mėgstamiausių mano rašytojų.
Romain Gary: Ačiū. Tai ar jau perskaitėte Émile’io Ajaro „Pseudo“?
Hamilis Radža: Procese…
Romain Gary: Panele, o kokius kūrinius jūs skaitėte?
Vida Dusewitchiute: Na, įveikiau porą Émile’io Ajaro romanų, parašytų aštuntajame dešimtmetyje. Teko girdėti, kad dar vienas šio rašytojo pseudonimas – Romain Gary? Rekomenduočiau ir Jums taip rašyti, man ypač patiko apie cirko acetus, kurie maišėsi su zazais, kad neliktų prasmės. Mėsūnai šmeižavosi, kad būtų kuo nereikšmingesni. Kluokai blebėjo, kad spygiuotų dadaites ir atmestų žodžius. Snedukai puodavo su seniokais ir žaidavo žarnokus, kad įsiveltų kuo daugiau neaiškumo. Žinoma, viena kita gėlė stiebėsi visai gražiai, bet visos dvelkė Sen Džonu Persu. Birbytės tėkšdavo su šodais, kad išvengtų prisipažinimų. Beje, labai įdomi Émile’io Ajaro biografija, reikėtų susirasti jo gyvenimą ir mirtį.
Émile Ajar: Ech, bičiuliai… šedevrus rašote, galima sakyti, pasaulinę literatūrą kuriate, o man tai visokius „Pseudo“…
Romain Gary: Na, su prancūzais tai aš jau kelerius metus nebedirbu, atrodo, nuo 1980 m. gruodžio 2-osios mes tam turime atskirą žmogų. Aišku, įspūdžiai jau ganėtinai seni, gal net kelerių metų senumo.
Émile Ajar: Žinau gi, kad ne jūs pats rašėte ir kad visus savo kūrinius po keletą kartų perrašėte. Sakydamas „šedevrai“, visai ne prancūzus turiu omenyje.
Romain Gary: Taip, suprantu. Iš tiesų, rašyti ką nors ne darbui beveik neturiu laiko. Kita vertus, kad ir riba tarp darbo ir nedarbo jau seniai išsitrynė.
Paul Pavlowitch: „Pseudo“ – stogą raunantis gerąja prasme romanas. Nors ir nepaprastas, sudėtingas. Na, o šiaip tai apskritai myliu Gary už jo nuoširdumą ir dvasingumą.
Storulis meilutis: Čiagi tas romanas apie vienišą vyrą, kuris su smaugliu draugauja. Ir netgi kartu gyvena. Košmaras. Neįsivaizduoju, kaip taip galima. Kaip jį prižiūrėti, maitinti, prausti? Gal kas susidūrėte ir galite papasakoti?
Romain Gary: Storuli meiluti, paskaityk Ajaro „Gyvenimas dar prieš akis“. Pritariu dėl „Pseudo“. Dar jis yra parašęs tokią labai keistą knygą „Čin gis Chaimo šokis“, nesu tikras, ar teisingai ją supratau, bet pagalvoti ten tikrai yra apie ką.
Émile Ajar: Mielas Gary, juk minėtoji knyga vadinasi „Čingiskono šokis“, kažin kodėl kai kurie ją verčia kaip „Čin gis Chaimo šokis“. Taip, iš tiesų fantastiškas romanas, gana baisus… Tiesa, aš jo neskaičiau.
Paul Pavlowitch: Priešingai, Ajaras yra Gary pseudonimas ir tikrai ne Gary pavarde dangstosi Ajaras. Beje, savo knygų kioskelyje turiu „Pseudo“, už kokius 25 ar 30… susitartume, daug pigiau nei knygyne, aišku, galėsiu ir nuleisti, jei pirksite. Tikrai, genialus rašytojas. Visiškai beprotiškas!
Émile Ajar: Perskaičiau „Pseudo“. Sakyčiau… patiko. Ačiū, be jūsų rekomendacijų tikriausiai nebūčiau susidomėjęs šiuo kūriniu.
Vida Dusewitchiute: Jis buvo talentinga, sudėtingo likimo asmenybė, turėjo drąsos pripažinti moteriškumo viršenybę pasaulyje. Manoji pažintis su Romaino Gary kūryba prasidėjo visiškai atsitiktinai ir, deja, visai ne chronologine tvarka: nuo romano-mistifikacijos „Pseudo“, išleisto Émile’io Ajaro vardu. Tada aš net ir nežinojau, kad čia tas pats autorius. Ir netgi nemaniau, kad jis man taip labai patiks.
Paul Pavlowitch: Tikrai nederėtų pradėti nuo „Pseudo“. Juk tai bendrąją Romaino Gary ir Émile’io Ajaro kūrybą užbaigianti knyga. Ji – tiems, kurie jau pamilo, įvertino, suprato, prisilietė, susižavėjo, skanavo… Priešingu atveju skaitytojams teks nusivilti. Na, man tiesiog gaila jūsų, nes jam, didžiajam rašytojui, tiesiog nusispjaut ant jūsų neišprusimo. Rekomenduočiau pradėti nuo „Gyvenimas dar prieš akis“. Tai viena geriausių mano kada nors skaitytų knygų, dar lietuviškai turite „Aušros pažadą“, tad nuo jų ir pradėkite. Na, o protingesniems, pažengusiems skaitytojams siūlau susirasti „Storulį meilutį“.
Romain Gary: „Pseudo“ siūlyčiau skaityti su spalvotu pieštuku, ten kiekviename puslapyje tokios citatos! Pavyzdžiui: neturiu nė menkiausio įrodymo ir tikrai nesiimsiu kelti bylos Dievui nei bet kuriam kitam neatsakingam asmeniui, kuris, naudodamasis menamu neegzistavimu, stumia mus bergždžiai ieškoti savo tėvų…
Émile Ajar: Sutinku su šiuo pareiškimu. Kai kuriems asmenims ypač stinga atsakomybės jausmo. Knyga, manyčiau, sąmoningai nesąmoninga fantasmagorija, bet velniškai reali, teisinga. Iš tiesų, tai ne paskutinė knyga, tačiau tikrai nereikėtų nuo jos pradėti. Mat joje kančiukas su varlaine išvažiavo atostogauti į ligonbutį, o mogliniai pūteliai su trenktuoliais ruošė burokinę. Niekas neužstūmė juškos halštuko ir dėl haloperidolio lašelių visi upėtakiai liko nakvoti medžiuose.
Romain Gary: Labai neįprasta, nieko panašaus neskaičiau. Sąmonės srautas, tikriausiai. Lyg ir girdėjau, kad turėtų pasirodyti knyga? Odesoje kol kas dar nėra. Neseniai žiūrėjau filmą. Noriu dar!
Paul Pavlowitch: Juk visiems gerai žinoma, kad Romainas Gary, sulaukęs šešiasdešimties, apsimetė Émile’iu Ajaru ir iš naujo išgyveno literatūrinį pakilimą. Mistifikacija pavyko ir kartu jis susidorojo su Paryžiaus literatūros kritikais, snobais. Netgi mama nesvajojo, kad jos sūnus gali tapti keliais garsiausiais prancūzų rašytojais. Tačiau sukurtasis herojus paspruko nuo kūrėjo valios. Pamažu Gary virto nelaimingu jaunosios įžymybės giminaičiu, Dėdule Makutu.
Dėdulė Makutas: Brangusis Pauli, jūs ir vėl meluojate. Beje, grąžinkite mano juodąjį sąsiuvinį, kurį pasisavinote ir publikavote kaip savąjį, be to, sulaužėte priesaiką, nesilaikėte susitarimo. Argi jums ne gėda?
Émile Ajar: Ko gero, turėtų būti gėda. Atrodo, Romaino Gary rašymas buvo partizaninio pobūdžio. Čia atsispindėjo ir diduomenė, ir aristokratinis „blogis“, ir knygų rašymo malonumas kaip privilegija. Rytdiena gali atrodyti kaip revolveris, druska ir kelios bulvės – sako tyrinėtojai. Tačiau „Pseudo“ herojus nesugeba išnarplioti kankinančių gyvenimo mazgų, linksta susitapatinti su smaugliu, o gyvenimiškas absurdas – tik ilgas smauglio sapnas. Herojų gydo psichiatras. Juodu kalbasi, dažniausiai diskutuoja apie antisemitizmą. Herojaus manymu, susisukdamas ir apsimesdamas smaugliu, jis taip stengiasi pasislėpti nuo savojo žydiškumo.
Romain Gary: Kiek metų užtruko paminklo Vincui Kudirkai statybos? Kur paminklas Laurynui Stuokai-Gucevičiui? Kada sulauksime Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paminklo? Ir kodėl, po perkūnais, Vilniuje nėra paminklo didžiajam mūsų kunigaikščiui Vytautui?
„Les Nouvelles Littéraires“, 1981.VII.8
Vertė Vida Dusevičiūtė