Pa­ra­šy­ta skai­tan­tiems, su­ba­lan­suo­ta li­te­ra­tū­ro­lo­gams

AG­NĖ ALI­JAUS­KAI­TĖ

Vik­to­ri­ja Dau­jo­ty­tė. Lais­vo­jo mąs­ty­mo pro­per­šos.
Esė. V.: Ty­to al­ba, 2012. 304 p.

„Il­gai ne­ra­dau pa­grin­di­nio pa­va­di­ni­mo žo­džio. Lais­vo­jo mąs­ty­mo zo­nos? Lau­kas? Ply­šiai? Įtrū­kiai? Pro­per­šos?“ – apie dve­jo­nes ra­šo au­to­rė, ga­liau­siai pa­si­rin­ku­si pas­ta­rą­jį va­rian­tą. Skai­ty­to­jui siū­lo­ma ne klai­džio­ti lau­ke ar slaps­ty­tis įtrū­kiuo­se, o ras­ti įžval­gas pro­per­šo­se.

Ki­ta ver­tus, ko­dėl ne zo­no­se? Li­te­ra­tū­ri­nė­se, hu­ma­nis­ti­nė­se, her­me­neu­ti­nė­se. Fi­lo­lo­gi­nių žai­di­mų aikš­te­lė­se, jei ka­muo­ja „di­džio­sios fi­lo­lo­gi­jos il­ge­sys“.

Nors li­te­ra­tū­ro­lo­gė Vik­to­ri­ja Dau­jo­ty­tė ra­šo pa­gau­liai ir teks­tai nė­ra per­pil­dy­ti ka­žin ko­kių ne­įvei­kia­mų kon­struk­ci­jų, per­skai­čiu­si daug­maž pu­sę kny­gos pa­sie­kiau tam tik­rą in­for­ma­ci­jos per­vir­šio ri­bą. In­for­ma­ci­jos tu­ri­nio, Mai­ro­nio, Mar­cin­ke­vi­čiaus, Do­ne­lai­čio ir ki­tų, įvar­di­ja­mų kla­si­ki­nės jau­se­nos lie­tu­vių ra­šy­to­jais. Jų bu­vo per daug.

„Hu­ma­nis­ti­ko­je au­to­ri­te­to žo­dis te­bė­ra svar­bus, net jei nie­ko nau­jo ir ne­pa­sa­ko­ma“, – tei­gia kny­gos au­to­rė, kal­bė­da­ma apie bal­tis­tą Vla­di­mi­rą To­po­ro­vą. Su tei­gi­niu ga­li­ma su­tik­ti ar­ba ne, bet au­to­rės pa­gar­ba au­to­ri­te­tams jun­ta­ma kiek­vie­na­me pus­la­py­je. Kar­tais taip aki­vaiz­džiai, kad kri­tiš­ka skai­ty­to­jo akis ima ir už­si­mer­kia. Ar pa­gar­bos per­tek­lius, teks­te mu­tuo­jan­tis į sa­vo­tiš­ką ado­ra­vi­mo for­mą, ga­li var­gin­ti? Taip. Ly­giai taip pat kaip mė­gi­ni­mai už­kas­ti skai­ty­to­ją se­nuo­se ge­ruo­se lie­tu­viš­kuo­se ari­muo­se.

Tie­sa, šie pa­ste­bė­ji­mai tu­ri sva­rią reikš­mę tuo at­ve­ju, jei skai­ty­to­jas yra kos­mo­po­li­tiz­mo ša­li­nin­kas. Jei „Lais­vo­jo mąs­ty­mo pro­per­šas“ at­si­vers tū­las pa­trio­tas, tik­rai ne­nu­si­vils. Akis liks at­merk­ta. Gal net­gi su vie­na ki­ta il­ge­sin­ga aša­ra.

Il­ge­sį ir jį ly­din­čias emo­ci­jas ins­pi­ruo­ja ir ki­ti pa­mąs­ty­mai. Pa­vyz­džiui, sie­lo­vaiz­džių vir­smas sie­lo­žaiz­džiais. Ar­ba at­virkš­čiai. Ar­ba dar kaip nors, ru­de­niš­kai, ci­tuo­jant Pau­lio Ce­la­no „Mir­ties fu­gą“:

Juo­da­sis ryt­me­čio pie­ne ta­ve mes

ge­ria­me nak­tį

mes ge­riam ta­ve per pie­tus ir iš ry­to

mes ge­riam ta­ve va­ka­re

mes ge­riam ir ge­riam

gy­ve­na vy­riš­kis na­me o ta­vo auk­si­niai

plau­kai Mar­ga­ri­ta

o ta­vo pe­le­niai plau­kai Su­la­mi­ta

su sa­vo gy­va­tėm jis žai­džia

Jis šau­kia su­gro­ki­te mir­tį skaid­riau

mir­tis tai ma­est­ro iš vo­kie­čių že­mės

jis šau­kia smui­kuo­ki­te smui­kais

dus­liau ir jūs tar­si dū­mai pa­kil­sit į orą

ir ra­si­te ka­pą aukš­tam de­be­sy ten

ankš­ta ne­bus

Po šiuo ei­lė­raš­čiu ne­ra­si­te jo­kios iš­sa­mios li­te­ra­tū­ri­nės ana­li­zės. Au­to­rė žvel­gia į ke­lia­bal­sę fu­gą iš is­to­ri­nės per­spek­ty­vos, mąs­to lais­vai ir įti­ki­na skai­tan­tį­jį.

To­kie iš­si­lais­vi­nę po­žiū­rio taš­kai, taik­lus jų iš­dės­ty­mas li­te­ra­tū­ri­nė­je erd­vė­je le­mia V. Dau­jo­ty­tės eseis­ti­nių teks­tų pa­trauk­lu­mą.

Nors ho­mo nar­rans čia dau­giau­siai kal­ba apie lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros kla­si­kus, pa­si­tai­ko ir ki­to­kio po­bū­džio teks­tų. Pa­vyz­džiui, „Apie įran­kius ir me­to­do­lo­gi­nius „įran­kius“, ku­ria­me mąs­to­ma apie įran­kiz­mą, su­plū­kian­tį li­te­ra­tū­ros teks­tą. Au­to­rė re­to­riš­kai klau­sia, kas šian­dien yra li­te­ra­tū­ros te­ori­ja. Prieš vi­sus in­ter- ir post- iš­sa­ky­tas kri­tiš­kas „ne­gi tik“ at­sklei­džia nu­si­vy­li­mą da­bar­ti­niu žvilgs­niu į skai­ti­nius. Aki­vaiz­du, jei nuo kla­si­kų bent kiek nu­tol­ti ir pa­vyks­ta, nuo li­te­ra­tū­ros bei ga­nė­ti­nai kla­si­ki­nio po­žiū­rio į vi­są jos pa­sau­lė­lį – ne­la­bai.

Už­tat gau­su lais­vą­jį mąs­ty­mą kurs­tan­čių pro­per­šų. Kad ir la­bai fi­lo­so­fi­nis ri­bos tarp fi­lo­so­fo ir me­ni­nin­ko brė­ži­mas esė „Ma­ty­ti, no­rė­ti ma­ty­ti, ne­no­rė­ti“. „Fi­lo­so­fas ma­to ne dėl to, kad pa­tin­ka, ir ne tik tai, kas pa­tin­ka. Jis įsi­pa­rei­go­ja ma­ty­ti tai, ką pa­jė­gia ma­ty­ti, – pa­ti­ki­mu, em­pa­ti­ja, pa­si­bjau­rė­ji­mu.

Me­ni­nin­ko są­mo­nė yra iš­ran­ki. Ir tu­ri to­kia bū­ti. Ji ne­ga­li ti­kė­ti tuo, kas jai ne­pa­tin­ka – be em­pa­ti­jos kū­ry­bos veiks­mas ne­ga­li pra­si­dė­ti“ (p. 118).

To­kie pa­mąs­ty­mai pa­ža­di­na me­ni­nin­ko są­mo­nė­je snau­džian­tį fi­lo­so­fą. Fi­lo­so­fo są­mo­nė­je snau­džian­tį me­ni­nin­ką. Iš­ran­ki są­mo­nė pra­re­gi.

V. Dau­jo­ty­tės eseis­ti­ka pa­sieks iš­ran­kiuo­sius. Tuos, ku­riems pla­tus li­te­ra­tū­ri­nis lau­kas ge­rai pa­žįs­ta­mas, tuos, ku­rie ne­sto­ko­ja ati­tin­ka­mų ži­nių ir trokš­ta įgy­ti jų dar dau­giau. Abe­jo­ju, ar pa­sieks skai­ty­to­jus, ku­rių li­te­ra­tū­ros lau­kas nė­ra iš­pli­tęs iki ati­tin­ka­mų pla­tu­mų.

Ga­liau­siai, jei pla­tu­mo­se ieš­ko­te in­ter- ir post-, čia jų ne­ra­si­te. Vie­toj to – daug kla­si­ki­nių įžval­gų.