Mai­nai ne­be­vei­kia?

VYGANTAS VAREIKIS

Rin­ki­mų me­tu ir jiems pa­si­bai­gus kal­ba­ma apie de­mok­ra­ti­ją kaip apie sau­gų ir na­tū­ra­lų, sa­vai­me su­pran­ta­mą reiš­ki­nį. Ta­čiau de­mok­ra­ti­ja, kaip ir ka­pi­ta­lis­ti­nė sis­te­ma, yra mai­nai. Pi­lie­čiai tu­ri ką nors gau­ti mai­nais už tai, kad ati­duo­da sa­vo bal­sus.

Ame­ri­ko­je XIX am­žiaus pa­bai­go­je rin­ki­mai vyk­da­vo pa­tal­po­se, ku­rio­se žmo­nės būdavo gau­siai vai­ši­na­mi stip­riu sid­ru ir vis­kiu, taip pat gau­da­vo nuo dvie­jų iki de­šim­ties do­le­rių už tai, kad ati­duo­tų sa­vo bal­są. Ži­no­mas fil­mas su Le­o­nar­do DiCaprio „Niu­jor­ko gau­jos“ pui­kiai iliust­ruo­ja to­kius mai­nus. XX am­žiaus pir­mo­je pu­sė­je JAV vals­ti­jo­se rink­ti po­li­ti­kai kon­tro­lia­vo sa­vo apy­gar­das da­lin­da­mi ba­tus ir ka­lė­di­nius ka­la­ku­tus, reng­da­mi mies­te­lių šven­tes ir iškylas. Ką gi – Dar­bo par­ti­ja su le­dų šven­tė­mis Kė­dai­niuo­se, agur­kų de­gus­ta­ci­jo­mis ir skys­čių for­mos at­ly­giu per pra­ėju­sius rin­ki­mus ne­blo­gai įsi­kom­po­nuo­ja į XIX am­žiaus kon­teks­tą.

Tie­sio­gi­nis pa­pir­ki­nė­ji­mas tiek Eu­ro­po­je, tiek JAV vė­liau nu­ny­ko, mai­nais už žmo­nių bal­sus po­li­ti­kai su­teik­da­vo ne­mo­ka­mą ir są­ly­giš­kai ko­ky­biš­ką iš­si­la­vi­ni­mą, svei­ka­tos ap­sau­gą, di­din­da­vo mi­ni­ma­lią al­gą, pen­si­jas ar kur­da­vo dar­bo vie­tas.

Bet to jau ne­bė­ra. Lie­tu­vo­je emig­ra­ci­ja yra rin­kė­jų bal­sa­vi­mas ko­jo­mis, ne­di­de­li mies­te­liai nyks­ta iš že­mė­la­pio, pa­si­rin­ki­mo tei­sė trau­kia­si, o de­mok­ra­ti­niai ins­ti­tu­tai nai­ki­na pa­čią de­mok­ra­ti­ją. At­ėjo me­tas, kai rin­ki­mai Eu­ro­pos Są­jun­gos ša­ly­je, tar­si ko­kio­je Kir­gi­zi­jo­je, ne­ap­sau­go nuo fal­si­fi­ka­ci­jos ir bal­sų pir­ki­mo, o po­li­ti­kų pa­ža­dai ne­be­tu­ri reikš­mės.

Už ko­kias pa­žiū­ras mai­nais ati­duo­da­te bal­są, ne­tu­ri nie­ko ben­dra su tuo, ką kan­di­da­tas ar par­ti­ja ke­ti­na da­ry­ti iš tik­rų­jų. 2004 me­tais vi­sos par­ti­jos ža­dė­jo dau­giau de­mok­ra­ti­jos – tie­sio­gi­nius me­rų rin­ki­mus. Nie­ko ben­dra su re­a­ly­be tai ne­tu­rė­jo. Li­be­ra­lai sa­kė: „Nau­jiems mo­kes­čiams – ne“, „Iki 18 proc. su­ma­žin­si­me PVM.“ Su­lau­kė­me mo­kes­čių pa­di­dė­ji­mo, o kul­tū­ros žmo­nės dirb­da­mi pa­gal au­to­ri­nes su­tar­tis tu­ri su­mo­kė­ti iki 60 proc. mo­kes­čių.

Kon­ser­va­to­riai ža­dė­jo pa­ge­rin­ti pen­si­nin­kų pa­dė­tį, ta­čiau pen­si­jos bu­vo su­ma­žin­tos. Bal­suok už ma­žes­nius mo­kes­čius, gau­si di­des­nius. Bal­suok už pen­si­jų au­gi­mą, gau­si jų su­ma­ži­ni­mą. Bal­suok už biu­rok­ra­ti­nio apa­ra­to ma­ži­ni­mą, gau­si jo pa­di­dė­ji­mą. Bal­suok už Sei­mo na­rių veik­los skaid­ru­mą, gau­si kan­ce­lia­ri­nių iš­mo­kų pa­si­di­di­ni­mą ir sa­vi­kon­tro­lės ma­ži­ni­mą. Bal­suok už su­ba­lan­suo­tą biu­dže­tą, pra­ra­si da­lį pen­si­jos ir al­gos. Nie­ko ben­dro tai ne­tu­ri su tuo, ką jūs pa­si­rin­ko­te.

Ži­no­ma, žmo­nės daž­na ne­gau­na vis­ko, už ką bal­suo­ja, ta­čiau…

Bal­suok už de­ši­niuo­sius, bal­suok už kai­riuo­sius, bal­suok už po­pu­lis­tus. Nė­ra svar­bu už ką. Ga­li bal­suo­ti už ką tik no­ri – ga­lų ga­le vis tiek lik­si pu­siau ko­lo­ni­ji­nės vals­ty­bės pi­lie­tis. Po­li­ti­kai ne­be­tu­ri sva­jo­nių, vil­čių ir vi­zi­jų, kaip iš­spręs­ti pro­ble­mas, ku­rios ky­la pi­lie­čiams. Dau­giau­sia, ką ga­li iš­spaus­ti se­nie­ji ly­de­riai, – siū­ly­mai di­din­ti mi­ni­ma­lią al­gos iki 1005 ar 1059 li­tų ar „tre­čias ke­lias“, ku­rio ne­be­bus.

At­ėjo lai­kas nau­jiems ly­de­riams, ku­rie yra tarp mū­sų ir ne­at­si­ras iš kaž­kur ste­buk­lin­gu bū­du. Tiems, ku­rie dar ne­gar­siai pro­tes­tuo­ja gat­vių pi­ke­tuo­se ir mi­tin­guo­se. Jei­gu de­mok­ra­ti­ja vei­kia, tu­ri­me gau­ti tai, kas bu­vo pa­ža­dė­ta.

Vil­čių yra. Bu­vęs Są­jū­džio da­ly­vis Po­vi­las Urb­šys, to­li­mas prieš­ka­ri­nės Lie­tu­vos už­sie­nio rei­ka­lų mi­nist­ro Juo­zo Urb­šio gi­mi­nai­tis, sa­ve iš­kė­lęs Pa­ne­vė­žy­je, nu­šla­vė ne tik ko­rup­ci­ja įta­ria­mą var­žo­vą kon­ser­va­to­rių, bet ir li­ku­sius po­pu­lis­tus. Pa­do­rių žmo­nių, ku­rie ak­ty­viai da­ly­va­vo At­gi­mi­mo re­vo­liu­ci­jo­je, sam­bū­ris tei­kia vil­čių, kad mai­nai tarp žmo­nių ir po­li­ti­kų vėl įgis pras­mę, ku­rią tu­rė­jo anks­čiau.

LRT ra­di­jo ko­men­ta­ras (XI.5)