Lie­tu­va–Ira­nas, 2012 [1392]

IEVA GUDMONAITĖ

Pa­bai­ga. Pra­džia Nr. 41

Bū­ti sve­čiu pas Hu­sei­ną

Są­siu­vi­nį, ku­ria­me bu­vo ap­ra­šy­ta vi­sa, kas nutiko Ira­ne, pa­likau au­to­mo­bi­ly­je Len­ki­jo­je. Jį pra­ra­dau tik to­dėl, kad prieš tai jis ne­bu­vo pa­mes­tas Ira­ne – te­nai nie­ko ne­įma­no­ma pa­mes­ti, ypač pa­lik­ti au­to­mo­bi­liuo­se, nes žmo­nės, su ku­riais va­žiuo­ji, ne tik kvie­čia pas juos val­gy­ti ir nak­vo­ti, bet ir pa­lie­ka sa­vo kon­tak­tus, jei ka­da nors su­teik­tu­me jiems gar­bę pas juos ap­si­lan­ky­ti ir bū­ti vi­saip ap­rū­pin­ti. To­kių kon­tak­tų man pri­rei­kė ne kar­tą, pa­vyz­džiui, kai pas Hu­sei­ną bu­vo pa­lik­tas fo­to­apa­ra­tas ir va­žiuo­ta ke­le­tas šim­tų ki­lo­met­rų į jo gim­tą­jį mies­tą Ei­va­ną, į ku­rį jis mus be ga­lo kvie­tė žyb­čio­da­mas sa­vo juo­do­mis lieps­nin­go­mis aki­mis, ke­lio­li­ka kar­tų ko­ne pra­šy­da­mas: „Eyvan, hou­se my mot­her“, o mes at­si­sa­kė­me vien dėl to, kad per jį bū­tu­me nu­va­žia­vę di­des­nį at­stu­mą ir bū­tu­me tar­si ar­čiau na­mų – mums tai at­ro­dė per ge­rai – pa­bė­go­me – no­rė­jo­me at­si­dur­ti nie­kur, tar­pi­nė­je zo­no­je tarp vi­sų tų na­mų ir būs­tų, ku­riuo­se dar kar­tą bū­tu­me ap­rū­pin­ti tar­si die­vai – pa­so­din­ti ant per­si­škų ki­li­mų, nu­si­prau­sę ir pa­val­gy­din­ti nuo­sta­biau­siais val­giais. Nors Ira­ne at­si­sa­ky­da­mas pa­siū­ly­mo nie­ka­da ne­ži­nai, ko at­si­sa­kai, kaip ir su­tik­da­mas – ne­ga­li įsi­vaiz­duo­ti, nes Ira­nas tau ne­ži­nant at­ve­ria to­kius klo­dus, ku­rių net ne­tu­ri ga­li­my­bių ver­tin­ti; tai­gi pa­lik­tas fo­to­apa­ra­tas bu­vo prie­žas­tis ki­tą die­ną vyk­ti į Ei­va­ną ne­to­li Ira­ko sie­nos, nors pa­gal že­mė­la­pį ir mū­sų tuo­me­ti­nį kryp­ties jau­ti­mą tai bu­vo tar­si grį­ži­mas at­gal – aiš­ku, kad fik­ty­vus, nes są­mo­nei, ku­rio­je spro­gi­nė­ja įspū­džiai, ne­rū­pi, į šiau­rę ar į pie­tus mes pa­si­slin­kom, kad at­si­dur­tu­me tam tik­ra­me ne­pa­kar­to­ja­ma­me įvy­kių srau­te – ir pa­ju­dė­ję fik­ty­viai at­gal mes at­si­du­ria­me prie­ky­je (nors ką iš­vis Ira­ne ga­li­ma kal­bė­ti apie pir­myn ir at­gal, jei ten net­gi me­tai yra 1392-ie­ji) – ap­skri­tai ten ga­li taip su­si­pai­nio­ti, kad ga­lų ga­le iš vi­so nu­sto­tum mąs­ty­ti ir ver­tin­ti – kai įvy­kiai pra­de­da vyk­ti tar­si ara­biš­ki raš­me­nys iš de­ši­nės į kai­rę – ta­da tuo la­biau pa­ju­dė­ji­mas že­mė­la­piu tar­si „at­gal“ bu­vo į prie­kį, nes pa­stū­mė­jo mus dar la­biau su­si­pai­nio­ti, su­ge­bė­jo­me tris kar­tus iš­va­žiuo­ti iš Ei­va­no ir grįž­ti į Ei­va­ną, tar­si tie­siog bū­tų trys ne­to­li vie­nas ki­to že­mė­la­py­je iš­si­dės­tę mies­tai to­kiu pa­čiu pa­va­di­ni­mu, tai reiš­kia, kad mes nė kar­to ir ne­grį­žom ten pat, kas ir yra tik­riau­sia tie­sa, nes grįž­ti ten pat ne­įma­no­ma.

Va­žiuo­jant pir­mą kar­tą į Ei­va­ną at­si­im­ti fo­to­apa­ra­to, au­to­mo­bi­ly­je pa­li­kau te­le­fo­ną, ku­riuo tik ga­lė­jau su­si­siek­ti su Hu­sei­nu, tu­rin­čiu fo­to­apa­ra­tą, – tuo­met per mies­te­ly­je gy­ve­nan­čius žmo­nes, ku­rie nu­si­ve­dė mus į na­mus pie­tau­ti ant ki­li­mų, vi­saip mu­mis rū­pi­no­si, fo­to­gra­fa­vo­si ir dėl mū­sų su­kvie­tė vi­są gi­mi­nę, su­si­siek­ta su žmo­gu­mi, ku­rio au­to­mo­bi­ly­je pa­lik­tas te­le­fo­nas (jis taip pat la­bai kvie­tęs į sve­čius ki­ta­me kai­me­ly­je ir pa­li­kęs sa­vo nu­me­rį), o per jį – su Hu­sei­nu; vis­kas bū­tų bu­vę ge­rai, bet nie­kaip ne­ga­lė­jau su­vok­ti, ko­dėl, ke­lio­li­ka kar­tų te­le­fo­nu dar tą pa­čią die­ną man sa­kęs tu­rįs ma­no fo­to­apa­ra­tą ir kvie­tęs jo at­si­im­ti į gim­tą­jį Ei­va­ną, Hu­sei­nas stai­ga pa­siū­lė mums su­si­tik­ti Te­bri­ze – vi­sai ki­ta­me Ira­no ga­le, ne­gu bu­vo­me, – už­mo­kė­si­ąs už mū­sų ke­lio­nę tak­si ir au­to­bu­su – ži­no­ma, bu­vau nu­liū­du­si, nes da­bar jau no­rė­jau ap­lan­ky­ti jo mo­ti­nos na­mus, į ku­riuos taip kvie­tė, ir, kaip aš ma­niau, gal bū­tent dėl jų ir tu­rė­jau pa­lik­ti kaž­ką svar­baus Hu­sei­no au­to­mo­bi­ly­je – su­ko­rus ši­to­kį vi­sai ne­leng­vą, bet, ži­no­ma, nuo­sta­baus gro­žio ke­lią iki Ei­va­no at­ga­lios, va­žiuo­ti to­kį at­stu­mą į ki­tą Ira­no ga­lą at­ro­dė vi­siš­ka ne­są­mo­nė, kaip ir tai, kad jis pats ten at­si­dū­rė, – bet su­ti­kau va­žiuo­ti į Te­bri­zą, nes, šiaip ar taip, nie­kas čia ne­vy­ko pa­gal ko­kią nors lo­gi­ką – jei jis at­si­dū­rė Te­bri­ze, tai at­si­dur­sim ir mes – Hu­sei­nui per­ve­dus pi­ni­gų į ei­va­nie­čio, ku­rio na­muo­se pie­ta­vom, są­skai­tą, bu­vo­me įso­din­ti į tak­si vyk­ti at­gal (ar į prie­kį), ta­čiau įpu­sė­jus ke­lio­nei su­vok­ta, kad kal­bė­ta ne su tuo Hu­sei­nu – ne su gy­ve­nan­čiu Ei­va­ne, o ne­to­li Te­bri­zo (į jį bu­vo­me už­kly­dę tik at­vy­kę į Ira­ną ir taip pat pa­gerb­ti ir pa­val­gy­din­ti nuo­sta­biuo­se na­muo­se ant ki­li­mų, ap­tar­nau­ja­mi dau­gy­bės ska­rom ap­si­dangsčiusių mo­te­rų) – tai­gi, iš­li­pę iš tak­si, tuo­jau pat su­si­stab­dė­me žmo­gų, va­žiuo­jan­tį į Ei­va­ną, o kai at­ga­vau te­le­fo­ną ir su­si­sie­kiau su Ei­va­no Hu­sei­nu, jis mū­sų jau lau­kė pu­siau­ke­lėj – jis, ži­no­ma, mus pa­si­ti­kęs džiaugs­min­gai, nu­pir­kęs le­dų ir pa­ga­liau nu­ve­žęs į mo­ti­nos na­mus pa­čia­me mies­te­lio ga­le, kur at­si­ve­ria vaiz­das į be ga­lo di­de­lį lau­ką, o už jo drie­kia­si kal­nai.

Raš­tuo­tais ki­li­mais ap­dangs­ty­ti be ga­lo tvar­kin­gi na­mai su taip pat ki­li­mais ap­dangs­ty­ta ve­ran­da – kaip ir vi­sur pa­slau­giai pa­tar­nau­jan­čios ap­si­dangs­čiu­sios mo­te­rys – Hu­sei­no mo­ti­na ir se­se­rys, šva­ro­je ir ty­lo­je su­si­kau­pus ruo­šia­mas mais­tas bū­si­mai puo­tai – ruo­ši­mą­si ku­riam lai­kui per­trau­kiantis to­li­mas mal­dų vin­gu­ria­vi­mas lau­ke ir per te­le­vi­zo­rių, – įspin­dus mė­nu­lio jau­na­čiai mo­te­rys aukš­to­mis sie­no­mis už­tver­ta­me sa­vo būs­te pri­glau­džia kak­tas prie ki­li­mų ir kar­to­ja mal­dų žo­džius – tuo me­tu, ne­at­lai­kiu­si už­griu­vu­sio spin­du­lia­vi­mo, iš­ei­nu klai­džio­ti į lau­kus, o grįž­da­ma su­pai­nio­ju na­mą – nu­ei­nu į ki­tą, esan­tį pa­lei pat lau­ky­mę ir at­ro­dan­tį vi­sai taip pat – ša­lia sto­vi to­kia pat ma­ši­na kaip Hu­sei­no (dar vie­nas nesu­si­pra­ti­mas, su­si­jęs su Ei­vanu) – pa­bel­džiau, įė­jau – ki­tas vy­ras, ne Hu­sei­nas. At­ėju­si Hu­sei­no mo­ti­na už ran­kos per žo­ly­nus par­ve­dė ma­ne į na­mus, ku­riuo­se dėl mū­sų bu­vo su­kvies­ta gi­mi­nė ir vy­ko puo­ta ve­ran­do­je, sė­dint ant ki­li­mų.

Va­ka­re tri­se iš­ėjo­me pa­si­vaikš­čio­ti – ypa­tin­gą Hu­sei­no dė­me­sį kaip mo­te­riš­ko­sios ly­ties at­sto­vė pa­ju­tau jau at­vy­kus į jo na­mus – vis pra­šė ma­nęs vyk­ti su juo gy­ven­ti į Is­fa­ha­ną (nuo­sta­baus gro­žio mies­tą), ku­ria­me šiuo me­tu gy­ve­na (vis kar­to­jo: „Ei­va, co­me with me, don’t go to Lit­hu­a­nia“) – vi­saip ban­dė prie ma­nęs pri­ar­tė­ti, aš jo, ge­rai įme­tė­ju­sio ir ve­du­sio ira­nie­čio, ša­li­nau­si – vė­liau jis pa­klo­jo mums trims (man, ke­lio­nės drau­gui ir sau pa­čiam) nuo­sta­baus minkš­tu­mo guo­lius ve­ran­do­je po at­vi­ru dan­gu­mi, virš jų mo­te­rys pa­ka­bi­no bal­tą šy­dą (nak­tį švel­niai pra­si­švie­tė žvaigž­džių ta­kai) – ma­nėm, kad Hu­sei­no mei­lė ga­lė­tų lyg ūkas už­tvin­dy­ti vi­sų mū­sų guo­lių erd­vę po šy­du, ta­čiau tik sap­ne jis ban­dė lies­ti ma­ne po ant­klo­de – šiai is­to­ri­jai dar kar­tą su­si­lie­čiant su re­a­ly­be Hu­sei­no, gy­ve­nan­čio prie Te­bri­zo, ku­rio šir­dies pla­ki­mas iš­va­rė mus iš ne­pa­pras­tai spin­din­čių, per­si­škų jo so­dų, ku­riuo­se jis tie­sė ki­li­mus ir vi­saip la­vi­ruo­da­mas erd­vė­je ban­dė prie ma­nęs pri­sig­laus­ti, slap­ta su­si­tin­kant mū­sų žvilgs­niams, ro­dęs net kumš­čiu dau­žy­da­mas į krū­ti­nę, kaip stip­riai pla­ka jo šir­dis, „to­night, to­night, Ei­va“ – šie žo­džiai ir dar ke­le­tas jo ne­de­ra­mų ju­de­sių ma­no at­žvil­giu pri­ver­tė su­si­rink­ti daik­tus. Bu­vo kiek liūd­na, ne­si­ruo­šė­me ap­si­sto­ti vie­nai nak­čiai jo na­muo­se, ku­riuo­se vis­kas bu­vo pa­sa­kiš­ka, – ma­no są­mo­nė iš­si­sklai­dė te­nai, ta­me bal­to­mis sie­no­mis ap­ri­bo­ta­me, sau­lės kai­ti­na­mame kie­me – so­de, ku­ria­me džio­viau iš­skalb­tas sa­vo ska­ras, jaus­da­ma, kad čia esu bu­vu­si prieš daug me­tų – šio­je ša­ly­je, ku­rios bal­tu­mas plė­tė­si ma­ny, vir­pė­da­mas kar­tu su už­da­ro­jo so­do oru, ne­lei­džian­tis man jo pa­lik­ti, už­lai­kan­tis, su­si­pi­nan­tis su kaž­kuo lyg iš pra­ei­tų gy­ve­ni­mų blyk­čio­jan­čiu ir pa­tvir­ti­nan­čiu trau­ką, ko­ne be pa­stan­gų at­ve­du­sią ma­ne ke­tu­ris tūks­tan­čius ki­lo­met­rų nuo vie­tos, ku­rio­je gi­miau.

Ga­liau­siai ne­at­lai­kiu­si įtam­pos, ku­rią man kė­lė Hu­sei­no ro­do­mas ar­tu­mas, ap­si­kar­piu­si auk­si­nė­mis jo žir­klu­tė­mis ko­jų na­gus (jiems krin­tant į pu­rią so­do že­mę), pra­dė­jau lais­ty­ti so­do au­ga­lus. Vi­sa ši bui­tis va­rė ma­ne iš pro­to, pa­tvir­ti­no tar­si bliz­giais sap­nais lan­kiu­sias nuo­jau­tas – aš jau čia esu bu­vu­si. Ir kaip, va­ro­mai li­guis­tų Hu­sei­no aist­rų, man iš čia iš­ei­ti, jei vi­sa ki­ta trau­kia lik­ti – tar­si siū­lai nuo erd­vės ir daik­tų bū­tų ap­vi­ję ma­ne – bal­tas ir gels­vas sie­nų švy­tė­ji­mas, švie­sa už­lie­jan­ti už­da­ry­bė – ir tas iš de­gan­čių vy­ro gel­mių sklin­dan­tis pliūps­nis, no­rin­tis lai­ky­ti ma­ne čia am­ži­nai – bū­tent tai tar­si ko­kios stip­rios du­jos pri­ver­tė mus iš­ei­ti iš so­do, ku­ria­me bu­vo­me įka­lin­ti švie­sos va­lan­doms, įspro­gu­sioms tarp sau­lės įkai­tin­to lai­ko.

Kur­dų prie­globs­ty

Dar tą pa­čią die­ną, kai iš­li­po­me iš Hu­sei­no au­to­mo­bi­lio į kait­rą, tvy­ran­čią tarp ma­žų ne­pa­žįs­ta­mų kai­me­lių, vis dar ban­dy­da­mi iš­si­gin­ti įvai­riau­sių pa­siū­ly­mų, il­gai ir ma­lo­niai ėjo­me kal­nų pa­pė­dė­je pa­lei bė­gius, kol bu­vom pa­ma­ty­ti ir pa­kvies­ti ar­ba­tos į kal­nų na­me­lio te­ra­są – su­si­rin­ko vi­sa di­džiu­lė šei­my­na (apie try­li­ka žmo­nių), tie­sė di­džiu­lį ki­li­mą te­ra­soj (nuo jos at­si­vė­rė kal­nų pei­za­žas), py­lė ar­ba­tą, siū­lė pa­si­lik­ti nak­vo­ti. Bet mums ges­tais (vie­nas ki­to žo­džiais ne­su­pra­tom) pa­vy­ko pa­aiš­kin­ti, kad sau­lė dar švie­čia ir mes ei­sim to­liau. Pa­dė­ko­jo­me, grį­žo­me to­liau ei­ti bė­giais, ta­čiau po 20 mi­nu­čių prie mū­sų stab­te­lė­jo ma­ši­na, pil­na vai­kų, – vy­ras, ku­ris vai­ra­vo, iš­li­po kar­tu su jais, už­bė­go ant bė­gių ir ta­rė: ši mer­gai­tė mo­ka an­gliš­kai. „Hel­lo, what’s your na­me?“ – na, dau­giau nie­ko ji ir ne­mo­kė­jo. Po šio iš­sa­maus po­kal­bio jie įkal­bė­jo mus pa­vė­žė­ti, nors dar no­rė­jo­si ei­ti sau­lės ap­švies­tom pa­kal­nėm. Ma­ši­na, pil­na ma­žų mer­gai­čių, be­pro­tiš­kai tvink­sė­jo nuo kur­diš­kos mu­zi­kos rit­mų, vy­ras vai­ruo­da­mas šo­ko ir dai­na­vo kar­tu su „an­gliš­kai mo­kan­čio­mis“ mer­gai­tė­mis (jos tir­po nuo ma­no žvil­gsnių ir šyp­se­nų, skir­tų joms) – bu­vo net bai­su, nes kal­nų ke­liai ei­na be­dug­nės pa­kraš­čiu.

Tems­tant su­si­kū­rė­me lau­žus nuo­sta­baus gro­žio kal­nų slė­ny­je prie upės. Pū­tė vė­jas, tru­pu­tį ba­dan­čiuo­se žo­ly­nuo­se už­ti­kom vėž­lį. Ti­kė­jo­mės, kad pa­ga­liau ga­lė­si­me pail­sė­ti nuo dė­me­sio, ku­rio čia, Ira­ne, su­lau­kia­me tie­siog už švie­sias akis (vis dar pri­si­me­na­me dė­me­sio kul­mi­na­ci­ją, kai bu­vo­me ap­sup­ti mi­nios ira­nie­čių prie au­to­bu­so, ku­riuo mums siū­lė ne­mo­ka­mai va­žiuo­ti iki Te­he­ra­no, žmo­nės ne­šė mums vy­nuo­ges, obuo­lius, siū­lė ap­si­sto­ti – kas mo­kė­jo, klau­si­nė­jo, kuo ga­li mums pa­dė­ti, tei­gė, kad mus my­li ir be ga­lo džiau­gia­si ma­ty­da­mi) – šį kar­tą nu­si­tei­kėm be­žo­džiam bu­vi­mui – už nu­ga­rų to­lu­moj kart­kar­tė­mis pra­lėk­da­vo trau­ki­niai ryš­kiai ža­liais lan­gais, prieš akis va­ly­da­ma nuo įspū­džių žai­ža­ra­vo ug­nis – tik stai­ga iš tam­sos iš­ni­ro ke­le­tas fi­gū­rų – at­ėję vai­ki­nai at­ne­šė mal­kų, mai­šą agur­kų, po­mi­do­rų, mo­liū­gų – sė­do ša­lia, ke­pė vis­ką, ką tu­ri, vis­ką, ką ga­lė­jo, ban­dė pa­sa­ky­ti – kal­bė­jo­mės ges­tais, vie­ni ki­tiems ne­su­pran­ta­mais žo­džiais – dai­na­vom, stryk­čio­jom, da­rėm dar­žo­vių ke­ba­bus – grei­tie­ji ir links­mie­ji kur­dai kurs­tė ug­nį, iš mo­bi­lių­jų te­le­fo­nų lei­do mu­zi­ką – ira­nie­tiš­ki, kur­diš­ki rit­mai – vis­kas taip grei­ta ir stip­ru, ne­prog­no­zuo­ja­ma – tik spė­ju sė­dė­da­ma tru­pu­tį už­snūs­ti – lau­žas per­si­ke­lia į ki­tą vie­tą (ten tar­si ma­žiau pu­čia vė­jas) – be­veik iki ry­to sto­vyk­lau­jam – kart­kar­tė­mis prie lau­žo vis kaž­kas at­si­ran­da – tai mo­liū­gas, tai bul­vės – štai at­ne­ša kal­ja­ną – val­gom kep­tas dar­žo­ves ir trau­kiam dū­mą, vis­kas pra­de­da plauk­ti – kur­dų veiks­mams tar­si raš­tui pa­skli­dus ore, vy­ko kaž­kas, kam su­pras­ti ne­rei­kė­jo pa­stan­gų, – ro­dės, kiek­vie­na min­tis, ku­ri kil­da­vo, iš­kart ma­te­ria­li­zuo­da­vo­si. Ma­no me­di­ta­ty­vus lie­tu­viš­kas pra­das spro­gi­nė­jo pil­do­mas ir au­gi­na­mas nau­jos ener­gi­jos, man pa­ti­ko, kad ne­spė­ju jų su­gau­dy­ti – ir tai, kad ne­rei­kia kal­bė­ti žo­džiais – tik ry­tą su­pra­tau, kad mes iš tik­ro ne­ga­lė­jom vie­ni ki­tiems pa­sa­ky­ti nie­ko su­pran­ta­mo, ta­čiau ro­dės, tar­si bū­tu­me vi­są nak­tį kaž­ką kal­bė­ję, kaž­kuo be per­sto­jo da­li­nę­si – vie­toj žo­džių į mus plū­do vi­sa, kas iš­au­gę iš kal­nų že­mės.

Be­veik areš­tuo­ti

Ste­biu drau­gės ira­nie­tės Merh­naz ran­ką, ve­džio­jan­čią raš­me­nis iš de­ši­nės į kai­rę, – po­li­ci­jos areš­ti­nė­je ra­šo­mas pa­si­tei­si­ni­mas – vi­sa is­to­ri­ja, ką mes, du ke­liau­to­jai iš sve­tur (jiems – ko­ne at­ei­viai), vei­kia­me Ira­ne, kaip klos­to­si mū­sų ke­lio­nė – kur gy­ve­no­me, ką ap­lan­kė­me, kaip ke­liau­ja­me, kur vyk­si­me to­liau. Ša­lia ma­nęs iš kai­rės sė­di ver­kian­ti mo­te­ris, prie­šais – po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to pa­rei­gū­nai. Nak­čiai pa­si­lie­ka mū­sų pa­sus.

Ry­tas. „Ko­dėl nu­spren­dė­te at­vyk­ti į Ira­ną? Ką ma­no­te apie Ira­no žmo­nes? Ką ma­no­te apie Ira­no po­li­ci­ją? Kur nak­vo­ja­te? Ką jau ap­lan­kė­te? Ar ži­no­te, kad ne­ga­li­ma ap­si­sto­ti pas ira­nie­čius na­muo­se, ne­ga­li­ma už­megz­ti su jais kon­tak­to? Šian­dien tu­ri­te pa­lik­ti Ha­ma­da­ną.“

„Ko­dėl ne­tu­ri­te pi­ni­gų? Kaip ža­da­te ke­liau­ti į kitą mies­tą?“ – va­žiuo­da­mi į Hu­sei­no na­mus pa­si­im­ti pa­lik­to fo­to­apa­ra­to vėl už­strin­ga­me po­li­ci­jo­je. Nes žmo­nės, su­glu­mę, kad pės­čio­mis ke­liau­ja­me per Ira­ną (jie ne­su­pran­ta, kas yra ke­liau­ti au­to­sto­pu, tad sa­ko­me: „Pia­dem!“ – pės­čio­mis), no­rė­da­mi pa­si­rū­pin­ti mu­mis pa­skam­bi­na po­li­ci­jai. Toks svar­bus mū­sų švie­sos lai­kas slen­ka už­da­ra­me ko­mi­sa­ria­to kie­me – la­bai no­ri­si iš­ei­ti – jaus­mas, kad ne­duo­dan­ti ra­my­bės vi­di­nė ug­nis tik iš­ėjus stai­giai virs nu­va­žiuo­tu to­li­mu ke­liu – taip ge­ra ju­dė­ti, o ne­ga­li­ma. Nes po­li­ci­ja at­sa­kin­ga, kad į ki­tą mies­tą mes nu­ke­liau­tu­me sau­giai – lau­kia­me, kol jie gaus in­for­ma­ci­jos apie mus.

„Jūs su­si­tuo­kę?“ – jau šim­tus kar­tų gir­dė­tas klau­si­mas. „Ne, ne­su­si­tuo­kę.“ – „No pro­blem“, – sa­ko po­li­ci­ja, nors daž­niau­siai ira­nie­čiai iš­gir­dę at­sa­ky­mą su­trin­ka, keis­tai šyp­so­si, vy­res­nės mo­te­rys šok­te­li. Ira­ne mer­gi­nai ir vai­ki­nui ne­ga­li­ma bū­ti kar­tu, jei jie ne­su­si­tuo­kę, juo la­biau – ke­liau­ti. Mer­gi­nos ir vai­ki­nai au­to­busuo­se sė­di skir­tin­go­se pu­sė­se. Jei už­tin­ka mer­gi­ną ir vai­ki­ną kar­tu – ga­li pri­vers­ti su­si­tuok­ti. O jei mer­gi­na be ska­ros – so­di­na į ka­lė­ji­mą.

Pa­ben­dra­vę su po­li­ci­ja apie dvi va­lan­das (vai­ši­no mus ar­bū­zu, ar­ba­ta, vis­ko su­si­do­mė­ję klau­si­nė­jo, jiems – įvy­kis), bu­vo­me įso­din­ti į tak­si, už ku­rį jie su­mo­kė­jo, va­žiuo­ti į ki­tą mies­tą. Dar pa­rei­gū­nas da­vė mums daug pi­ni­gų (pen­kias­de­šimt, šim­tas tūks­tan­čių – iki šiol ne­su­pran­tu tų skai­čių, kai pirk­da­vau ką nors vie­na, tie­siog pa­ro­dy­da­vau jiems krū­ve­lę dai­lių­jų po­pie­rių, kad iš­si­rink­tų). „Čia – Ira­no po­li­ci­ja“, – pa­sa­kė pi­ni­gus da­vęs pa­rei­gū­nas.

Nak­tį tak­sis­tas nu­ve­žė į sa­vo na­mus, kur mums bu­vo pa­ruoš­ta va­ka­rie­nė. Na­mų mo­te­rys be per­sto­jo su mu­mis fo­to­gra­fa­vo­si. „Choš­ke­le, choš­ke­le“, – kar­to­jo (tai reiš­kia „gra­ži“). Glos­ti­nė­jo ir glau­dė kaip ka­ti­ną. Siū­lė pas juos nak­vo­ti, bet mes pa­bė­go­me į „vieš­bu­tį su dau­gy­be žvaigž­du­čių“ – par­ko pa­la­pi­nių mies­tas vėl pri­glau­dė gel­to­ną­jį mū­sų būs­tą.

Ne­si­bai­gian­čios šven­tės mies­tas

To­je kait­ro­je, vi­sur tvy­ran­čioj smė­lio spal­voj – gat­vės, pa­sta­tai – ta­ry­tum kait­ros su­kur­ta iliu­zi­ja – būs­tai, at­kar­to­jan­tys vie­nas ki­to spal­vą, – mė­ly­ni, ža­li, rau­do­ni lan­gai, veid­ro­di­nės du­rys – tar­si jos at­spin­dė­tų vi­są už nu­ga­ros li­ku­sį pa­sau­lį ir dėl to jo ne­bū­tų vi­du­je – ja­me tik už­slap­tin­tas so­das, vy­rų ati­tver­tas aukš­to­mis sie­no­mis, kad ki­ti ne­ma­ty­tų jų mo­te­rų, kad pa­sau­lis ne­ma­ty­tų jų mo­te­rų – vi­sas veid­ro­dy li­kęs pa­sau­lis – o jos suk­tų­si vi­daus erd­vė­je kur­da­mos to­bu­lą tvar­ką, po ba­so­mis jų pė­do­mis py­nė­si ki­li­mų raš­tai – vin­gia­vo, jun­gė­si, sky­rė­si, vėl su­si­tik­da­vo – vi­sas abst­rak­ci­jom pa­skli­dęs pa­sau­lis bu­vo po jų pė­do­mis – mė­ly­na, rau­do­na, gel­to­na – ki­li­mų ki­li­mai, raš­tų raš­tai. Tar­si juo­se jos iš­vaikš­čio­tų slap­tai su­žy­mė­tus ta­kus, at­spin­din­čius vi­sa­tos tvar­ką, pa­na­šią į tą, ku­ri spin­di me­če­čių ku­po­luo­se – kai juo­se kaip pro dan­gaus skliau­tą pra­si­sun­kę spin­di abst­rak­tūs ara­biš­ki raš­me­nys – vir­pa, pi­na­si, griū­va vie­nas ant ki­to – vi­sa me­če­tės erd­vė pri­pil­dy­ta to kaž­ko, by­lo­jan­čio apie Die­vo tvar­ką.

Sto­viu Is­fa­ha­no me­če­tė­je pa­žy­mė­ta­me cen­tre, ku­ria­me at­si­sto­ję vi­si pa­plo­ja, – tai pats me­če­tės vi­du­rys, kur ge­riau­sia akus­ti­ka – no­riu dai­nuo­ti, tar­si prieš akis su­si­py­nę raš­tai bū­tų na­tos, tel­kian­čios ma­ny vin­giuo­jan­čias me­lo­di­jas, ku­rių ne­ga­liu iš­leis­ti (mo­te­rims vie­šo­se vie­to­se dai­nuo­ti už­draus­ta) – lyg tu­rė­čiau slėp­ti tą so­dą, ku­rį man su­kū­rė skliau­tas, ku­rio užuo­maz­goms lem­ta sklan­dy­ti erd­vė­je ne­pa­ste­bi­mai iš­leis­toms pro su­čiaup­tas lū­pas, lyg iš pen­kli­nės pa­bė­gu­siam smui­ko rak­tui – vaikš­tau po mil­ži­niš­kos, įsta­bios me­če­tės erd­ves, ku­rių skliau­tai su vi­so­mis sa­vo tie­so­mis ir tai­syk­lė­mis šiuo me­tu at­sto­ja dan­gų – krū­ti­nė­je ne­tel­pant kaž­kam, ko ne­ga­liu iš­leis­ti, kas iš­ėjus iš­vin­giuo­tų ir su­si­pin­tų su tuo, kas iš­ra­šy­ta skliau­tuo­se.

O aikš­tė­je, ku­ri pa­gal dy­dį yra an­tra po esan­čios Ki­ni­jo­je, au­ga di­džiu­lis fon­ta­nas – ap­link jį nu­si­drie­kian­čiais gy­vy­bės sū­ku­riais ir sro­vė­mis bū­riuo­ja­si žmo­nių pul­ke­liai (jų dau­gy­bė) – iš­si­ski­ria juo­di tar­si vie­nuo­lių ap­siaus­tai mo­te­rų rū­bai – ant ki­li­mų ra­tu su­sė­du­sios ira­nie­čių šei­mos – jei pa­klaus­tum, sa­ky­tų: čia ma­no vai­kai, žmo­na, čia bro­lis, bro­lio žmo­na, bro­lio vai­kai, čia ma­no mo­ti­na, čia ma­no mo­ti­nos se­suo, čia ma­no se­sers vy­ras – ir taip to­liau. Vi­si kar­tu, vi­si ant ki­li­mų – me­če­čių ap­sup­ty die­viš­kai iš­ky­lau­ja, ap­link aikš­tę skimb­čio­da­mos ma­giš­kai ra­tus su­ka ka­rie­tos – tai už­bu­ria, toks jaus­mas, lyg bū­tų koks fes­ti­va­lis, o iš tik­ro į Is­fa­ha­ną tie­siog at­ėjo va­ka­ras – ei­nu pa­klai­džio­ti po vi­sa sa­vo esa­tim ma­ne įtrau­ku­sį mies­tą – ra­du­si var­tus į ki­tą erd­vę, vi­są bal­tuo­jan­čią, už­ti­ku­si ap­leis­tą so­dą ir ap­leis­tą dva­rą, jau ži­no­jau, ką ten veik­siu – dai­nuo­siu. Iš­lei­siu tą krū­ti­nę spau­džian­čią švie­są – dai­nuo­siu gar­siai – te­gu ai­di – ap­leis­tas na­mas, ti­kiu, bus už ri­bų – ma­nęs nie­kas čia ne­ras.

Na­me pa­slap­tin­gai su­tik­tos dvi juo­dai ap­si­go­bu­sios se­ny­vos mo­te­riš­kės (vė­liau pa­aiš­kė­jo – mo­ti­na ir duk­ra) iš­si­pra­šė ant ma­no ran­kos si­dab­ruo­jan­čios apy­ran­kės, ku­rią, at­si­bu­dus par­ke, man bu­vo pa­do­va­no­jęs ira­nie­tis ber­niu­kas – ta­da ve­dė per bal­tas gat­ves į sa­vo na­mus – juo­se bal­dai bu­vo ap­deng­ti bal­tai, o ant sta­lo sto­vė­jo ve­lio­nio ne­se­niai mi­ru­sio vie­nos iš mo­te­rų vy­ro nuo­trau­ka. Nuo lu­bų lei­do­si kriš­to­li­niai sie­ty­nai – na­mai bu­vo šva­rūs ir tam­sūs. Mo­te­rys so­di­no ma­ne ant fo­te­lio, ne­šė ar­ba­tos ir vy­nuo­gių ant si­dab­ri­nio pa­dėk­lo – taip žiū­rė­jo į ma­ne, kad jau ma­niau, jog ban­dys ma­ne čia lai­ky­ti am­ži­nai – o dar kai pa­kvie­tė sa­vo sū­nų, pa­ma­niau, kad tur­būt no­rės ma­ne iš­te­kin­ti, nes na­muo­se bu­vo per keis­ta, per daug tvy­ro­jo kaž­ko ne­su­vo­kia­mo, no­ro ma­ne už­lai­ky­ti. Na­mus ne­il­gai tru­kus pa­li­kau.

Nak­tį virš Is­fa­ha­no me­če­čių ka­bo­jo jau­nas, keis­tai pa­svi­ręs – gu­lin­tis mė­nuo. Klai­džio­jom iki ry­to mies­to skers­gat­vių la­bi­rin­tais. Čia pil­dė­si ma­no no­ras pa­si­klys­ti, čia mes bu­vom am­ži­nai pa­si­kly­dę, ne­nu­tuo­kią, kur ve­da ke­liai, kur – prie­ky ar už nu­ga­ros – li­ko di­džio­ji me­če­čių ap­sup­ta aikš­tė, o dar la­biau – kur yra už ke­tu­rių tūks­tan­čių ki­lo­met­rų li­kę mū­sų na­mai.

Są­siu­vi­ny­je, ku­rį pa­me­čiau Len­ki­jo­je, bu­vo ap­ra­šy­tas įvy­kis, ku­rio prieš tai ma­niau ne­ga­lė­sian­ti ap­ra­šy­ti ir net ne­ban­dy­sian­ti – bet vie­ną va­lan­dą, trau­kiant na­mo at­gal per Tur­ki­ją, pas tur­ką fu­ris­tą (ku­ris taip pat bu­vo ma­ne la­bai įsi­žiū­rė­jęs ir siū­lė te­kė­ti), ta is­to­ri­ja ėmė ir ne­ty­čiom pa­si­ra­šė. Jau­čiu, kad to pa­kar­to­ti ne­ga­lė­čiau – tai bu­vo įvy­kis, šok­te­lė­jęs tru­pu­tį virš są­mo­nės ri­bos, ar­ba – vi­siš­ka ne­są­mo­nė. Pri­ar­tė­ti ma­žy­te da­le­le prie to įvy­kio gal­būt pa­dė­tų ke­le­tas pra­smi­nių užuo­mi­nų – „pa­la­pi­nės sta­ty­mo spek­tak­lis“, „jie iš be­prot­na­mio“, „lau­žas vi­du­ry gat­vės“, „stai­giai iš­trauk­ta dė­žė su paukš­čiu“. To­kių įvy­kių ke­lio­nė­je bu­vo ir dau­giau, gal­būt net vi­si da­bar ma­no tru­pu­tį pri­lies­ti žo­džiais – su kaž­kur tarp žo­džių plū­du­riuo­jan­čiais ki­tais ne­už­ra­šy­tais pa­ty­ri­mais.

„Ko­dėl į Ira­ną?“ – daug kas klaus­da­vo. „Tie­siog trau­ka“, – at­sa­ky­da­vom. Jo­kių pro­tu ap­čiuo­pia­mų ar­gu­men­tų. Jo­kių rei­ka­lų to­li­mo­je Per­si­jo­je. Net ir jo­kio vie­no vis­ką pa­kei­tu­sio įvy­kio – tik daug skir­tin­guo­se taš­kuo­se iš­sprogs­tan­čių ki­birkš­čių – sun­kiai pa­aiš­ki­na­mas ne­di­de­lių nu­švi­ti­mų tin­klas. Pus­an­tro mė­ne­sio to jaus­mo ir ga­lų ga­le sun­ku nu­sto­ti ke­liau­ti. Jau­čiant, kad na­mai ga­lė­tų bū­ti vie­na iš sto­te­lių, ku­rio­je lie­ka­ma il­giau – bū­ti ne­ju­dant že­mės pa­vir­šiu­mi dau­gy­bę ki­lo­met­rų per die­ną ir jaus­ti sfe­ras, tel­kian­čias nau­ją ke­lio­nę čia, ku­ri il­gai­niui pra­de­da ju­dė­ti ap­link ta­ve kar­tu su ru­dens la­pų sū­ku­riais ir ar­tė­jan­čiom snie­go la­vi­nom.