Le­nos El­tang ro­ma­no žiū­rė­ji­mo ma­lo­nu­mas

LI­LI­JA DUOB­LIE­NĖ

Лена Элтанг. Другие барабаны. Москва: ЭКСМО, 2011. 640 с.

Skai­ty­to­jus pa­sie­kė nau­jas Lie­tu­vo­je gy­ve­nan­čios ru­sų au­to­rės Le­nos El­tang ro­ma­nas „Ki­to­kie būg­nai“. Tai, anot ro­ma­no ko­men­ta­rų ir bai­gia­mo­jo žo­džio au­to­riaus Vla­di­mi­ro Ko­ro­bo­vo, pas­ku­ti­nė L. El­tang tri­lo­gi­jos kny­ga. Pir­mi du ro­ma­nai „Ger­vuo­gės me­tū­gė“ ir „Ak­me­ni­niai kle­vai“ su­ža­vė­jo ru­siš­kai skai­tan­čiuo­sius. Abi kny­gos bu­vo la­bai ge­rai įver­tin­tos (pir­mo­ji pa­te­ko į Ru­si­jos na­cio­na­li­nių be­stse­le­rių trum­pą­jį są­ra­šą, o ant­ro­ji ap­do­va­no­ta „Nau­jo­sios ru­sų li­te­ra­tū­ros“ pre­mi­ja). Ro­ma­nas „Ki­to­kie būg­nai“ bu­vo įtrauk­tas į Ru­si­jos na­cio­na­li­nės li­te­ra­tū­ros pre­mi­jos trum­pą­jį są­ra­šą ir pa­žy­mė­tas tarp ge­riau­sių­jų.

Li­te­ra­tū­ros ger­bė­jai, ku­rie ne­skai­to ru­siš­kai, jau tu­rė­jo ga­li­my­bę su­si­pa­žin­ti su L. El­tang pro­za. Vla­das Bra­ziū­nas ant­rą­jį jos ro­ma­ną sėk­min­gai iš­ver­tė į lie­tu­vių kal­bą, pa­de­monst­ruo­da­mas uni­ka­lią ir sa­vi­tą, bet nuo­tai­ka ir cha­rak­te­riu ori­gi­na­lui anaip­tol ne­sve­ti­mą kal­bi­nę raiš­ką. Svars­to­ma ga­li­my­bė vers­ti ir ki­tus ro­ma­nus.

„Ki­to­kie būg­nai“ nuo pir­mų dvie­jų L. El­tang ro­ma­nų ski­ria­si pir­miau­sia tuo, kad čia vei­kia „lie­tu­viš­ki he­ro­jai“. Pa­grin­di­nis he­ro­jus – Kon­stan­ti­nas Kai­rys, ki­lęs iš Vil­niaus, mišrios kilmės (lie­tu­vis, len­kas, ru­sas), o tai jo as­me­niui su­tei­kia ne ste­re­o­ti­piš­kai pri­ski­ria­mo pras­čio­kiš­ku­mo ar stor­žie­viš­ku­mo, o at­virkš­čiai – jaut­ru­mo, pa­slap­ties, ne­nu­spė­ja­mu­mo, iš­si­blaš­ky­mo ieš­kant as­me­ni­nės erd­vės, ga­liau­siai at­sklei­džia skir­tin­gų bruo­žų ir el­ge­sio mo­ty­vų vie­na­me as­me­ny­je su­de­ri­na­mu­mo ga­li­my­bę. Jo drau­gai ir ar­ti­mie­ji: kla­sės drau­gas Liū­tas, jų abie­jų my­li­mo­ji Ga­bi­ja, Kon­stan­ti­no se­suo Ag­nė, te­ta Zo­e, ma­ma Ju­di­ta, se­ne­lė Jo­lė (Ju­li­ja) – yra tie per­so­na­žai, ku­rie lie­tu­viui skai­ty­to­jui at­pa­žįs­ta­mi per įpras­tus pra­ei­ties ir da­bar­ties Lie­tu­vos kas­die­ny­bės vaiz­dus, sy­kiu jie ke­lia ne­ma­žai įta­ri­mų, nes yra „įmes­ti“ į per­ne­lyg pla­tų kon­teks­tą, jei jį ma­tuo­tu­me pa­gal li­te­ra­tū­ri­nio lie­tu­vio kla­jo­nėms bū­din­gas ri­bas. Ja­me su­si­pi­na Lie­tu­vos prieš­ka­rio, so­viet­me­čio ir ki­to­se ša­ly­se vyks­tan­čios ru­ti­ni­nio gy­ve­ni­mo, mei­lės, tau­ti­nės-po­li­ti­nės is­to­ri­jos, pa­pil­dy­tos mi­to­lo­gi­niais ir fi­lo­so­fi­niais svars­ty­mais, šiek tiek pai­nio­jan­čiais skai­ty­to­ją, o gal ir pa­čius ro­ma­no vei­kė­jus.

Pa­grin­di­nis he­ro­jus yra 34 me­tų, jo pri­si­mi­ni­mai daž­niau­siai klai­džio­ja so­vie­ti­nio Lie­tu­vos gy­ve­ni­mo la­bi­rin­tais, ban­dant jei ne per­ga­lė­ti, tai bent pri­si­jau­kin­ti jo ab­sur­dą, iš­gy­ven­ti ne­pri­tek­lių ir ko­mu­ni­ka­vi­mo nesu­si­pra­ti­mus. Pa­sa­ko­da­mas pri­si­mi­ni­mus apie vai­kys­tę Lie­tu­vo­je, stu­di­jas Es­ti­jo­je Tar­tu uni­ver­si­te­te, jis gy­ve­na Por­tu­ga­li­jos sos­ti­nė­je Li­sa­bo­no­je, kur pa­vel­dė­jo te­tos na­mą, pa­da­rė nu­si­kal­ti­mą ir lei­džia die­nas ka­lė­ji­me, lauk­da­mas teis­mo nuosp­ren­džio. Šių tri­jų ša­lių de­ri­nys skai­ty­to­jo są­mo­nę svai­do nuo vie­no prie ki­to ho­ri­zon­to, rei­ka­lau­da­mas ras­ti per­ėji­mo ta­kus, – tai įval­do­ma ne iš kar­to, o per­skai­čius ma­žiau­siai treč­da­lį kny­gos. Nors ro­ma­no in­tri­ga il­gai ne­si­duo­da už­grie­bia­ma, skai­ty­to­jo pa­stan­gos net­ru­kus pa­si­tei­si­na su kau­pu. Au­to­rė pa­ma­žu įtrau­kia skai­ty­to­ją į įvy­kių ver­pe­tą, ja­me skai­ty­to­jo min­tis, pre­ten­zin­gai už­duo­dan­ti klau­si­mus au­to­rei, il­gai­niui at­si­ri­bo­ja nuo jos ir ją už­mirš­ta, ga­liau­siai ima ko­la­bo­ruo­ti su he­ro­jais, regz­da­ma sa­va­ran­kiš­ką veiks­mo se­kos ar­gu­men­ta­vi­mą, kur­da­ma vi­zu­a­li­za­ci­ją ir dė­lio­da­ma ato­maz­gos sce­na­ri­jų. Ro­ma­no siu­že­tas lei­džia skai­ty­to­jo są­mo­nei pa­tir­ti ka­tar­sį ir me­di­ta­ty­vų bū­vį, nes siu­že­tas su­tei­kia skir­tin­go po­bū­džio veik­los ga­li­my­bes, lei­džia bū­ti skir­tin­guo­se šio pa­sau­lio ma­ty­mo lyg­me­ny­se. To­kį ma­lo­nu­mą pa­ti­ria­me re­tai. Kar­tais jis pri­me­na aso­cia­ci­jo­mis pa­rem­tų de­tek­ty­vų, įti­ki­nan­čių kiek­vie­na ver­si­ja, ma­lo­nu­mą, kar­tais lo­ty­nų ame­ri­kie­čių ma­giš­ko­jo re­a­liz­mo meist­rys­tę, o kar­tais va­ka­rie­tiš­ką tri­le­rį, bet, tie­są sa­kant, tai nei vie­na, nei an­tra, nei tre­čia. At­ro­do, kad tai teks­tas, ku­riuo skai­ty­to­jo min­čiai lei­džia­ma pa­tir­ti re­a­ly­bę ir iliu­zi­ją vie­nu me­tu ar­ba jų ap­ver­ti­mo ga­li­my­bę. Ro­ma­no ko­men­ta­to­rius V. Ko­ro­bo­vas bai­gia­ma­ja­me žo­dy­je sa­ko, kad tai iš­lais­vi­ni­mo ro­ma­nas. Ne­si­gin­čy­si­me, ta­čiau jį ga­li­ma api­bū­din­ti ir at­virkš­čiai – kaip už­si­da­ry­mo ro­ma­ną, kai iš iliu­zi­jos ir ap­gau­lės bū­se­nos nie­kaip ne­pa­vyks­ta iš­ei­ti, nes kiek­vie­na nau­ja iš­si­lais­vi­ni­mo bū­se­na tam­pa nau­ju įka­li­ni­mu, san­ty­kiu su nau­jais žmo­nė­mis, daik­tais ar de­mo­nais, ku­rių tik­ru­mą rei­kės įro­dy­ti. Ar pa­sie­kia­ma to­kia bū­se­na, kai pa­grin­di­mo jau ne­rei­kia – sun­ku pa­sa­ky­ti, nors pa­gal V. Ko­ro­bo­vo įvar­din­tą ant­rą­ją ro­ma­no per­skai­ty­mo stra­te­gi­ją skai­ty­to­jas ga­li pa­jus­ti abie­jų he­ro­jaus hi­pos­ta­zių su­si­ti­ki­mą, o pa­gal pir­mą­ją per­skai­ty­mo stra­te­gi­ją – taip ir lie­ka­ma ne­aiš­ku­mo bū­se­nos. Skai­ty­mo stra­te­gi­ją pa­keis­čiau į per­skai­ty­mo efek­tą ir jį api­bū­din­čiau taip: už­si­da­ry­mas ir iš­lais­vi­ni­mas tam­pa ta­pa­tus, o du­rys, ski­rian­čios dvi erd­ves, ir mū­sų bu­vi­mas ku­rio­je nors jų pu­sė­je – su­konst­ruo­ta mū­sų są­mo­nės (ne)re­a­ly­bė. Kad ge­riau per­pras­tu­me šią as­me­nį iš­tin­kan­čią klas­tą, L. El­tang mus įtrau­kia į žai­di­mo si­tu­a­ci­ją. Ro­ma­ne ka­lė­ji­mą su­gal­vo­jo ir įka­li­ni­mą ins­ce­ni­za­vo drau­gai. Drau­gai, var­to­jant L. El­tang mėgs­ta­mą ir ro­ma­ne kar­to­ja­mą są­vo­ką, bi­čiu­liai, bū­da­mi ar­ti­miau­si, pa­ti­ki­miau­si žmo­nės, sy­kiu ku­ria sa­vo drau­gui pin­klių pa­sau­lį. Jie jį ir už­da­ro. Ne vel­tui Ge­or­ges’as Ba­tail­le’is ra­šė, kad jei ver­ta ką nors au­ko­ti, tai tik ar­ti­miau­sią. Ar­ti­mo ir to­li­mo san­ty­kis, jo ap­ver­ti­mas čia at­ro­do su­regz­tas ga­na to­bu­lai ir įti­ki­na­mai, tik ta­me san­ty­ky­je yra dau­giau šėl­smo nei rim­ties, dau­giau są­moks­lo nei au­ten­ti­kos, dau­giau re­ži­suo­ja­mo ki­no nei te­at­ro. Bet ar ap­ver­ti­mas čia es­mi­nis?

Ka­lė­ji­mo ins­ce­ni­za­ci­ja – tai žai­di­mas, tiks­liau – to­ta­li­za­to­rius, kai žai­dė­jai sta­to da­lį pi­ni­gų gin­čy­da­mie­si, ka­da Kon­stan­ti­nas iš­eis iš šio su­vai­din­to ka­lė­ji­mo – juk ka­lė­ji­mo du­rys yra ne­už­ra­kin­tos. Kon­stan­ti­nas, ap­kal­tin­tas sa­vo drau­go Liū­to nu­žu­dy­mu, pa­ti­ki įka­li­ni­mu, taip įsi­jau­čia į sa­vo si­tu­a­ci­ją, kad tų du­rų nė ne­ban­do ati­da­ry­ti. Tuo tar­pu lo­ši­mas tę­sia­si ir iš­lo­šia­ma su­ma au­ga. Tik pa­bai­go­je iš­aiš­kė­ja, kad vi­są ro­ma­no pa­sa­ko­ji­mą su­gal­vo­jo pats jo he­ro­jus. To­kia dau­gias­luoks­nė ato­maz­ga lei­džia skai­ty­to­jui kas­kart iš nau­jo pa­bus­ti iš sap­no, ne­aiš­ku­mo, mig­los. Ir ki­ti L. El­tang ro­ma­nai pa­si­žy­mi tuo, kad juo­se ga­na sun­ku per­pras­ti siu­že­ti­nės li­ni­jos ir struk­tū­ros rė­mus ir ap­tik­ti, kas ten svar­biau­sia. Ap­ra­šo­mi pa­tys įvai­riau­si fe­no­me­nai, o struk­tū­ra ge­ro­kai už­mas­kuo­ta. Per­skai­čius ro­ma­ną idė­ja iš­aiš­kė­ja, ta­čiau iki ga­lo ne­per­skai­ty­tų pa­sa­žų, o drau­ge ir ne­iš­šif­ruo­tų min­čių lie­ka ga­na daug. At­ro­do, bū­tų ga­li­ma ir to­liau po ro­ma­ną nar­šy­ti tar­si brau­nan­tis pro klam­pų, tan­kų ir klai­dų miš­ką. Šia­me ro­ma­ne mi­nė­ta­sis ypa­tu­mas taip pat aki­vaiz­dus. Ma­tyt, tai au­to­rės meist­rys­tės spe­ci­fi­ka ir at­pa­ži­ni­mo žen­klas. Ta­čiau šio ro­ma­no kon­struk­tas, nors yra su­dė­tin­gas ir dau­gia­ma­tis, o žai­dy­bi­niais teks­to ele­men­tais šiek tiek pri­me­na pir­mą­jį ro­ma­ną, tu­ri kur kas griež­tes­nius erd­vi­nius rė­mus. Jei ieš­ko­si­me aso­cia­ci­jų, tai vei­kiau pri­mins ge­o­met­ri­nį ku­bą nei ge­og­ra­fi­nę mig­lą.

Nu­si­kal­ti­mo mo­ty­vas taip pat rit­miš­kai kar­to­ja­si per vi­są ro­ma­ną. Jis pra­si­de­da nuo sa­gės (tau­ro­ma­chi­jos) va­gys­tės dar Kos­to vai­kys­tė­je, pra­tę­sia­mas nu­žu­dy­mu, ga­le­ri­jos api­plė­ši­mu, vėl nu­žu­dy­mu, to­dėl kar­tais ro­ma­nas pri­me­na tri­le­rį. Tik šiuo at­ve­ju he­ro­jaus bu­vi­mas ka­lė­ji­me yra ne tik at­pil­do už nu­si­kal­ti­mą lau­ki­mas, bet ir ban­dy­mas su­pras­ti dau­ge­lį eg­zis­ten­ci­nių te­mų. Gal ir ne pa­grin­di­nė te­ma, bet vis dėl­to la­bai svar­bi – vy­ro ir mo­ters san­ty­kių te­ma. Ko­kios mo­te­rys su­pa Kos­tą? Be­ne ryš­kiau­sia iš jų yra Kos­to te­ta Zo­e. Te­ta yra ne tik jo drau­gė, bet ir mei­lės prie­globs­tis: ra­mus, ty­kus, na­tū­ra­lus, me­di­ta­ty­vus. At­ro­do, kad vis­kas, kas prie­šin­ga mei­lės ap­ra­šy­mui, sklei­džia­si jų tar­pu­sa­vio san­ty­kiuo­se. Ta­čiau ga­li­ma su­pras­ti, kad tai yra bū­tent mei­lės san­ty­kis. Ki­ti mei­lės ob­jek­tai: Ga­bi­ja, ku­ri ga­li bū­ti trak­tuo­ja­ma tik kaip idė­ja, ar­ba ne­tik­ra se­suo Ag­nė, de­gan­ti aist­ra bro­liui, tar­si pa­są­mo­ni­nis prie­kaiš­tas, tik­ra fu­ri­ja ir at­gra­sa dvel­kian­ti mo­te­ris, o ga­liau­siai ir Ha­na – mo­te­ris, su ku­ria da­li­na­ma­si šiuo teks­tu, yra ga­na ties­mu­kos kau­kės. Tuo tar­pu te­ta Zo­e, ku­rios pe­le­nai lai­ko­mi paslėpti To­rei­ro do Pa­go gat­vės na­mo rū­sy­je, viršutinėje švy­tu­rio maketo dalyje, yra mo­ters es­mės iš­sklei­di­mas, pa­ro­dant jos kaip tau­raus ak­mens dau­giab­riau­niš­ku­mą. Ji ga­lė­tų sim­bo­li­zuo­ti na­mus (jos na­mus pa­vel­di sū­nė­nas), pa­sau­lio dul­kes (jos pe­le­nai ne­ty­čia su­siur­bia­mi dul­kių siur­bliu), mir­tį (į urną su pe­le­nais at­si­tren­kia ir žūs­ta Liū­tas), ga­liau­siai švy­tu­rį ir švie­są (jos ur­na lai­ko­ma švy­tu­rio makete). Ko­dėl ta mo­te­ris – te­ta? Klau­si­mas, į ku­rį at­sa­ky­ti sun­ku, ne­pa­si­rė­mus grai­kų mi­tais. Ta­čiau pa­li­ki­me spren­di­mus skai­ty­to­jams. At­ver­ti du­ris – kiek­vie­no skai­ty­to­jo iš­mo­nė.

Sun­ku su­si­lai­ky­ti nuo gry­nai es­te­ti­nio, o ne in­te­lek­ti­nio ro­ma­no ver­ti­ni­mo. Šis ro­ma­nas kaip re­ta ki­ne­ma­tog­ra­fiš­kas. Žo­džiai čia svar­būs, ta­čiau jie vei­kiau yra po­stū­mis mąs­ty­ti vaiz­du, o tiks­liau – žiū­rė­ti, ne skai­ty­ti teks­tą. Čia ne tik ku­ria­mas nau­jas vaiz­das, čia at­ku­ria­ma daug tar­si jau kaž­kur ma­ty­tų vaiz­dų, ku­rie lyg ki­no juos­to­je ve­ja vie­nas ki­tą. Vaiz­duo­tė pa­ža­di­na­ma at­ga­min­ti ir pri­vers­ti šmėkš­te­lė­ti ži­no­mus ki­no per­so­na­žus. Vaiz­dų sin­te­zė grei­čiau­siai kiek­vie­nam vis ki­to­kia, bet ro­ma­no vei­kė­jų ryš­ku­mas, ypač šel­miš­kai šlub­čio­jan­čio mo­kyk­los drau­go Liū­to, ta­ria­mai su­ma­niu­sio šį žai­di­mą, ar te­tos Zo­e­, glo­bė­jos ir drau­ge mei­lės part­ne­rės, to iš­veng­ti ne­leis. Įspū­dį, kad žiū­ri fil­mą ar­ba ste­bi jo kū­ri­mo pro­ce­są, su­stip­ri­na ro­ma­ne ap­ra­šo­mos žai­di­mo fil­ma­vi­mo sce­nos, at­sklei­džian­čios svar­bias de­ta­les iš skir­tin­gų per­spek­ty­vų, skir­tin­ga­me ap­švie­ti­me, skir­tin­gu lai­ku. O tai, kas tu­rė­tų pra­tur­tin­ti ro­ma­ną, t. y. įvai­rūs in­tar­pai, ap­ra­šan­tys mi­tus, pra­ei­ties tau­tų, kar­žy­gių, die­vų is­to­ri­jas, eti­mo­lo­gi­jos aiš­ki­ni­mai, tam­pa kliū­ti­mis pa­to­giai „žiū­rė­ti ro­ma­ną“. Jų vi­zu­a­li­za­ci­ja rei­ka­lau­ja vi­siš­kai ki­to­kių pri­ei­gų. Toks žiū­rė­ji­mas su kliū­ti­mis, ma­tyt, ne­at­si­tik­ti­nis. Tam rei­kia skai­ty­to­jo pa­stan­gų nuo­sek­liai jung­ti vaiz­dus, ku­rie nu­trau­kia­mi sun­kiai vi­zu­a­li­zuo­ja­mo in­tar­po, tar­si ty­čia ver­čian­čio su­sto­ti ir lauk­ti, kol gy­ve­ni­mas su kny­ga vėl pa­ju­dės. Pa­ju­dės ro­ma­no „žiū­rė­ji­mo“ ma­lo­nu­mas. Tai lyg tra­di­ci­nio teks­to ir mo­der­naus vaiz­do ga­ly­nė­ji­ma­sis. To­dėl ir „Ki­to­kie būg­nai“ ga­li bū­ti per­skai­to­mi ki­taip, t. y. „per­žiū­ri­mi“, nes, kaip sa­ko­ma ro­ma­no ko­men­ta­ruo­se, ki­to­kie būg­nai – tai at­si­trau­ki­mas. Ar tai ga­li bū­ti su­pran­ta­ma kaip at­si­trau­ki­mas pa­nau­do­jant teks­tą ir „lai­mint“ vaiz­dą? Ne­svar­bu, koks at­sa­ky­mas, šį žai­di­mą tik­rai ver­ta pa­ma­ty­ti.