JUOZAS ŠORYS. Eilės
Vasaros trieiliai
Prieš nakties dvelksmą ir miglas – lapė snapė
Sustingusi kaip dicinas paršavedės širdy
Kol lapiukai eglyne pamokys be baimės įkvėpti
Užpūliavusios vaikų rankenos per linarūtę
Plyni grįžimo namo laukai ir prigludę alksnynai
Menuetas pro mykiančias gotinas ir trides
Vualiuotos Amerikos šiukšlyno angos
Votis ant žaliojo paklydėlio nosies
Civilinės saugos smarvė
Perkūnas dar toli
Bet raudonojo akmenėlio kulkos vos kantrios
Žiemių trauka skersai valgį ir pakinklius
Šlumšt žuvėdai pamomeny
Už silkių kasinalio – jų ir kuršių jūrės marės
Užšalo vikingų strėnos Grūšlaukės švedkapyje
Švedas prosenis su meilės medumi gomury
Baltos kumelės birštvynuose
Ąžuolų kluciai – po pažasčia
Prie vartų – žąsino kaklas su gyvybės klaustuku
Išdryžęs vienužio paltukas
Spalių tyla palėpėje prie motinos kraitskrynės
Kazė Razę rumalojo – prie galinio lango čiupinėjo bambą
Apjuokdavo savamokslėmis dažnutėmis, kai dar nebuvo blevizorių
Mažrimo Kazė su permatomu kandikliu: apsuk šakę, kai
dobilus duodi į pantą!
Sotaris su pukšinčia Sotariene gal nebuvo skaitę „Sotero“
Gyveno ant savadarbio motoro su šunimi Puliu
Kieme po jų likdavo kyliu perskeltos trinkos
Penkios Melės Apkio mergos trobalėje prie plento
O pats, sakydavo, čigono ir kuršininkės darbo
Kieme tarp gal pusšimčio šunų – pakinktuose aprimęs arklys
Motina ant plento ties kelaliu
Pirmakleckiui arčiau namo sniegais nei pro šunidę
Kur prapuolė tas vaikuitis?
Puku puku, bet šlapsniegio iki šakumo
Prieš akis vis sutavaruoja sodybos kalnas
Judančiam taškui per kryžmą – Būtės Pulio inkštimas
Karštas atpažįstantis Pulio liežuvis per lūpas
Ar mažasis dvikojis žaidžia?
Vilko krūtine nubrėžia brydę namo
Čiubio nameliai sode po akmeniu
Ar jauku žmogaus proto takšikiui mamos skaroje?
Plaukų kuokštas paskandų priegliuose
Kamieno išlakume nulaužtas grūšas už trobos
Obelų sausžalyne tebekėpso rovimo duobė
Išsinėręs raiščius sunkiasi saldymetis
Vaikų pilvais nuzulintas ąžuolas prie vieškelio
Gilių maišeliai kiaulių apetitui kilsterti ir kavai
Žievės rumbai kiminais šeriuoti
Bočiaus Veselio diegti beržai
Parubežiniai iš paskutiniųjų pirktos žemės
Lauksargių liemenys atskarę
Bružienės sausuolis ąžuolas galadienis
Gandrų tiktuvės ant jo šakų vakarais prieš Baltrų
Saulėlydžių klustelėjimai su atatrankomis
Persodintas uosis nebenori šakotis ir augti
Iš kur paėmėt, ten ir padėkit!
Kietas ne tik per nugenėtas alkūnes
Liuksio būda blusinė
Troboje iš ryto – ištikimos akys po stalu
Karštos kaip krosnies čiugūnai letenos
Tigris tujų tankmėje
Du vaiskiai geltoni vyzdžių gremžtukai
Uodega per kinkas su pieno puta
Mažvaikio nikiai laukiant Liepojos autobuso
Kirmyti ant gruodo suremto Mažrimo Julio kapšio
Nesilankstančių kojų sąnarių bagažas ant tėvo dviračio
Jovė Kovė, Tuškė, Nekresūra ir Juzis Buzis, kunigo vaikas
Pašilių troboje ar ant pamedės kalnelio sutūpę erzeliojam
Pro lubas – sesers ir Praamžiaus akys
„Pateri, pareik kleckų!“ – plyšauja verandoje matulita
Supupsi ir takšikiai Pupis ir Bugis, o Liuksis būdoje
Visi – žmogaus proto, tik nekalba
Ant žievių prie ugnies markstosi Kicis
Traiškanų kaip vortinklių – sukniauksi be balso
Nedažytų virtuvės grindų rakštys – iki širdies
Besišildantis skreite Murkis vaikui – mulkis
Juodai sabalinis kailio linkis
Ar parplukdys kas upeliu iš Liepojos menkių?
Šermukšnis jau be uogų
Šermenys po vidurdienio šešėliu
Šerk per pažandę arba su kitokesniu sveikinkis per žambą
Tankiai usnėtos kadais biržytos dirvos
Varpai miestelyje, auksinės apsiskaitytos varpos palėpėje
Neįdirbti delnai, stragi žemės vėsa
Mėlynai tamsžalė, pernakt paakijusi diena
O gal medė už Apšos link Ožvikių
Švytinčio dangaus degsnė
Narvydžiai, 2011 m. liepa–rugpjūtis
