Iš Verlaine’o ir Rimbaud laiškų

Be­si­bai­giant 1871-ųjų rug­sė­jui Art­hu­ras Rim­baud at­vyks­ta pas po­etą Pau­lį Ver­lai­ne’ą ir ap­si­sto­ja jo na­muo­se. Ver­lai­ne’as ne­il­gai tru­kus pa­lie­ka žmo­ną, sū­nų, me­ta dar­bą ir lei­džia­si į aist­rin­gą, bru­ta­lią drau­gys­tę ir gy­ve­ni­mą su Rim­baud Lon­do­ne ir Briu­se­ly­je.

Vė­liau Ver­lai­ne’as apie sa­vo sep­ty­nio­lik­me­tį drau­gą ra­šo: tik­ras vai­ki­ga­lis, put­lus ir žvit­rus, kau­lė­tas, ga­na gre­mėz­diš­kas, vis dar au­gan­tis kū­nas, jo bal­sas (su la­bai stip­riu Ar­dė­nų ak­cen­tu, be­maž jo tar­mė) bū­da­vo tai aukš­tas, tai že­mas ir nuo­lat lūž­da­vo.

Rim­baud ir Ver­lai­ne’as tam­pa ne­iš­ski­ria­mais drau­gais ir mei­lu­žiais. Ver­lai­ne’o žmo­na Mat­hil­de, iš­si­skir­da­ma su juo, nu­ro­dė dvi prie­žas­tis: vy­ro po­trau­kį ab­sen­tui ir jo ry­šius su Rim­baud. Vė­liau, 1873 me­tais, ap­kvai­tęs nuo ža­lio­jo gė­ri­mo ir iš­kan­kin­tas mei­lės ir pa­vy­do, Ver­lai­ne’as jį su­žei­dė pis­to­le­tu. Už šį pa­si­kė­si­ni­mą bu­vo nu­teis­tas ke­le­tą me­tų ka­lė­ti. Ka­lė­ji­me pa­ra­šė po­emą „Don Žu­a­nas pra­ga­re“, jos pa­grin­di­nio vei­kė­jo pro­to­ti­pas bu­vo Rim­baud.

Šie ke­li laiš­kai šiek tiek pra­ve­ria du­ris į aist­rin­gą abie­jų di­džių­jų po­etų as­me­ni­nę erd­vę.

Ver­lai­ne’o laiš­kas Rim­baud, 1873 m. lie­pos 3 d.

Prie jū­ros

Ma­no drau­ge,

ne­ži­nau, ar vis dar bū­si Lon­do­ne, kai šis laiš­kas ta­ve pa­sieks. Bet no­riu, kad ži­no­tum, jog pa­ga­liau pri­va­lai su­pras­ti ma­ne bū­ti­nai tu­rė­jus iš­ei­ti, jog šis aud­rin­gas gy­ve­ni­mas su vi­so­mis sce­no­mis be prie­žas­ties ir ta­vo už­gai­dos, šis pra­ga­ras ne­be­ga­lė­jo man tik­ti!

Bet ka­dan­gi aš ta­ve be ga­lo my­lė­jau (ne­lai­mė tam, ku­ris ne­lai­mes gal­vo­ja), no­riu, kad tu tai ir­gi pri­im­tum, jei­gu per tris die­nas ma­no ir žmo­nos san­ty­kiai ne­pa­ge­rės, smog­siu sau vei­dan. Trys die­nos vieš­bu­ty­je, ri­vol­vi­ta*, anos iš­lai­dos – štai ma­no šykš­tu­mo prie­žas­tys šią po­pie­tę. Tu tu­ri man at­leis­ti. Pri­va­lau pa­da­ry­ti pas­ku­ti­nį pra­keik­tą da­ly­ką, kaip tik­ras kre­ti­nas. Ma­no pas­ku­ti­nės min­tys, bi­čiu­li, bus skir­tos tau, tau, ku­ris šią po­pie­tę iš­va­di­nai ma­ne blo­giau­siais žo­džiais, at­sa­ky­ti tuo pa­čiu ne­no­rė­jau, nes tu­rė­jau nu­si­baig­ti – PA­GALIAU!

Ar no­ri, kad mir­da­mas ta­ve bu­čiuo­čiau?

Ta­vo varg­šas

P. Ver­lai­ne

Mes dau­giau nie­ka­da vie­nas ki­to ne­ma­ty­sim. Jei ma­no žmo­na grįš, gau­si ma­no ad­re­są ir ti­kiuo­si, kad man pa­ra­šy­si. Tuo tar­pu lau­kiu – tris die­nas, ne dau­giau ir ne ma­žiau, Briu­se­lio paš­tas iki pa­rei­ka­la­vi­mo – ma­no var­du. Ir grą­žink Bar­re­re’ui tris jo kny­gas.

* Rim­baud sa­ky­da­vo ne „re­vol­ve­ris“ (re­vol­ver), o ri­vol­vi­ta.

Rim­baud laiš­kas Ver­lai­ne’ui, 1873 m. lie­pos 4 d.

Lon­do­nas, penk­ta­die­nio po­pie­tė

Grįžk, grįžk, bran­gus drau­ge, vie­nin­te­lis drau­ge, grįžk. Pri­ža­du, aš ga­liu bū­ti ma­lo­nus. Jei bu­vau at­šiau­rus tau, tai bu­vo pokš­tas, ku­rį už­si­spy­ręs tę­siau. Aš gai­liuo­si la­biau, nei ga­li­ma įsi­vaiz­duo­ti. Grįžk, tai bus pa­mirš­ta vi­sam lai­kui. Kaip gai­la, kad tu pa­ti­kė­jai šiuo pokš­tu. Dvi die­nas ne­pa­liau­ja­mai ver­kiau. Grįžk. Būk drą­sus, mie­las bi­čiu­li. Nie­kas ne­pra­ras­ta. Tu tik tu­ri vėl at­ke­liau­ti. Mes čia ir vėl gy­ven­si­me, la­bai drą­siai ir aist­rin­gai. Ak! Mel­džiu ta­vęs! Be to, tai dėl ta­vo ge­ro­vės. Grįžk, čia tu ra­si vi­sus sa­vo daik­tus. Ti­kiuo­si, da­bar su­pran­ti, kad mū­sų gin­če ne­bu­vo nie­ko re­a­laus, tai bai­sin­gas mirks­nis! Tu, ko­dėl, man pa­mo­jus, kad iš­lip­tum iš lai­vo, ko­dėl ne­at­ėjai? Kad su­lauk­tum šios va­lan­dos, kar­tu pa­gy­ve­no­me dve­jus me­tus! Ką ke­ti­ni da­ry­ti! Jei ne­no­ri čia grįž­ti, ar no­rė­tum, kad at­vyk­čiau ten, kur tu?

Taip, tai aš, bu­vęs ne­tei­sus.

Ak, tu ma­nęs ne­pa­mir­ši ar pa­mir­ši?

Ne, tu ne­ga­li ma­nęs pa­mirš­ti.

Aš, aš vi­sa­da apie ta­ve gal­vo­siu.

Sa­kyk, at­sa­kyk sa­vo drau­gui, ar mes ne­be­ga­li­me to­liau gy­ven­ti kar­tu? Būk drą­sus. Kuo grei­čiau man at­sa­kyk. Ne­ga­liu čia il­giau pa­si­lik­ti. Tie­siog klau­syk sa­vo ge­ro­sios šir­dies. Sku­biai pra­nešk, jei pri­va­lau at­vyk­ti pas ta­ve.

Ta­vo su vi­sa mei­le

Rim­baud

Sku­biai at­sa­kyk, ne­ga­liu čia ap­si­sto­ti il­giau nei iki pir­ma­die­nio va­ka­ro. Vis dar ne­tu­riu nė pen­so, ne­ga­liu nė šio laiš­ko iš­siųs­ti. Ta­vo kny­gas ir ran­kraš­čius ati­da­viau Ver­mers­chui, kad pa­sau­go­tų.

Jei man bus lem­ta ta­vęs dau­giau ne­ma­ty­ti, sto­siu į lai­vy­ną ar­ba ka­riuo­me­nę.

O grįžk, aš vėl kas va­lan­dą ver­kiu. Pa­sa­kyk, kad su­si­tik­čiau su ta­vim, at­vyk­siu, pa­sa­kyk tai man, at­siųsk te­leg­ra­mą. Tu­riu šią vie­tą pa­lik­ti pir­ma­die­nio va­ka­re, ką tu ke­ti­ni da­ry­ti?

(Rim­baud šio laiš­ko dar ne­bu­vo iš­siun­tęs, kai šeš­ta­die­nio ry­tą ga­vo Ver­lai­ne’o laiš­ką. Tuo­met jis grį­žo prie sa­vo­jo ir pra­tę­sė.)

Bran­gus drau­ge, ga­vau ta­vo laiš­ką, ku­ria­me nu­ro­dy­ta „Prie jū­ros“. Tu esi ne­tei­sus, šį­kart la­bai ne­tei­sus. Pir­miau­sia, ta­vo laiš­ke nė­ra nie­ko tik­ro; ta­vo žmo­na ne­at­vyks ar­ba ji at­vyks po trijų mė­ne­sių, po tre­jų me­tų, kas ži­no. Čia taip kaip ir su ta­vo mir­tim, ži­nau ta­ve. Tu vaikš­ti­nė­ji ir lau­ki žmo­nos ir mir­ties, mė­tai daik­tus, bas­tai­si ir su­si­ieš­kai žmo­nių. Ar tu vis dar ne­su­pra­tai, kad mū­sų abie­jų įtū­žis bu­vo ne­tik­ras! Bet tai tu, ku­ris ga­liau­siai bū­tum ne­tei­sus, jei net­gi po to, kai kvie­čiau ta­ve grįž­ti, lik­tum sa­vo ne­tik­ruo­se jaus­muo­se. Ma­nai, ta­vo gy­ve­ni­mas bus ma­lo­nes­nis su ki­tais žmo­nė­mis nei su ma­nim: pa­gal­vok apie tai! Ak! Ži­no­ma, ne!

Tik su ma­ni­mi tu ga­li bū­ti lais­vas ir, žiū­rėk, aš pri­sie­kiu bū­ti ge­ras tau at­ei­ty, smer­kiu vi­sas sa­vo blo­gą­sias sa­vy­bes, ga­liau­siai, ma­no gal­va da­bar švie­si ir tu man la­bai pa­tin­ki. Jei ne­no­ri grįž­ti ar kad pas ta­ve at­vyk­čiau aš, tu da­rai nu­si­kal­ti­mą ir ap­gai­les­tau­si dėl to il­gus me­tus, pra­ra­dęs lais­vę ir pa­tir­da­mas bai­ses­nių ne­gan­dų, ne­gu bu­vai pa­ty­ręs iki šiol. Po vi­so to pa­gal­vok, kas tu bu­vai prieš su­tik­da­mas ma­ne.

O dėl ma­nęs, tai ne­be­grį­šiu pas sa­vo ma­mą: vyk­siu Pa­ry­žiun, pa­ban­dy­siu iš­va­žiuo­ti pir­ma­die­nio va­ka­re. Tu­rė­si įti­kin­ti ma­ne par­duo­ti vi­sus ta­vo dra­bu­žius, nie­ko ki­to ne­be­lie­ka. Jie vis dar ne­par­duo­ti: iki pir­ma­die­nio va­ka­ro jų pa­si­im­ti ne­at­eis. Jei­gu no­ri pa­ra­šy­ti man į Pa­ry­žių, laiš­ką siųsk L. Fo­rain, 289 rue Saint-Jac­qu­es, ad­re­suo­jant A. Rim­baud. Jis ži­nos ma­no ad­re­są.

Vie­nas da­ly­kas ne­abe­jo­ti­nas: jei­gu ta­vo žmo­na grįš, nie­ka­da tau ne­ra­šy­siu.

Vie­nas tik­ras žo­dis yra: grįžk, no­riu su ta­vi­mi bū­ti, aš my­liu ta­ve, jei­gu iš­gir­si tai, pa­ro­dy­si tik­rą­ją dva­sią.

Prie­šin­gu at­ve­ju man gai­la ta­vęs.

Bet aš my­liu ta­ve, bu­čiuo­ju ta­ve ir mes vie­nas ki­tą pa­ma­ty­si­me vėl.

Rim­baud

Iki pir­ma­die­nio va­ka­ro ar ant­ra­die­nio vi­dur­die­nio, jei at­sių­si man žen­klą.

.

Rim­baud laiš­kas Ver­lai­ne’ui, Lon­do­nas, 1873 m. lie­pos 7 d.

Pir­ma­die­nio vi­dur­die­nis

Ma­no my­li­mas drau­ge,

ma­čiau laiš­ką, ku­rį siun­tei po­niai Smith. De­ja, per vė­lai. Tu no­ri grįž­ti į Lon­do­ną! Tu ne­ži­nai, kaip vi­si ta­vęs čia lau­kia! Ir koks bus An­drie­ux ir ki­tų vei­dai, jei ma­ne ir vėl pa­ma­ty­tų su ta­vi­mi. Ne­pai­sant to, tu­riu bū­ti la­bai drą­sus. At­vi­rai pa­sa­kyk, ką gal­vo­ji: ar dėl ma­nęs no­ri grįž­ti į Lon­do­ną? Ir ku­rią die­ną? Ar ta­ve pa­ska­ti­no ma­no laiš­kas. Bet kam­ba­ry­je nie­ko ne­be­li­ko. Vis­kas par­duo­ta, iš­sky­rus megz­ti­nį. Ga­vau de­šimt sva­rų ir de­šimt pen­sų. Bet pa­klo­dė vis dar skal­byk­lo­je ir sau pa­si­li­kau daug daik­tų: pen­kias lie­me­nes, vi­sus marš­ki­nius, kel­nes, apy­kak­les, pirš­ti­nes ir vi­sus ba­tus. Vi­sos ta­vo kny­gos ir ran­kraš­čiai sau­gio­je vie­toj… Iš tie­sų, par­da­viau tik ta­vo juo­das ir pil­kas kel­nes, megz­ti­nį ir vie­ną lie­me­nę, la­ga­mi­ną ir skry­bė­lių dė­žę. Bet ko­dėl man ne­ra­šai.

Taip, my­li­mas ma­žy­li, aš tu­riu čia pa­si­lik­ti dar vie­ną sa­vai­tę. Ir tu at­vyk­si, no­ri? Pa­sa­kyk man tie­są. Tu­rė­tum pa­ro­dy­ti kiek drą­sos. Ti­kiuo­si, kad tai tie­sa. Būk tik­ras dėl ma­nęs, aš ga­liu bū­ti la­bai ge­ro bū­do.

Ta­vo, lau­kiu ta­vęs.

Rimb.

Iš: Art­hur Rim­baud. Oeuv­res II: Vers nou­ve­aux, Une sai­son en en­fer. Pa­ris: Gar­nier-Flam­ma­rion, 1989

Ver­tė Ak­vi­lė Ži­lio­ny­tė