Ir kas čia tiek pri­spjau­dė?

HI­LIA­RAS GI­LAN­DA

Au­dio­vi­zu­a­li­nės po­ezi­jos fes­ti­va­lio TARP po­ezi­jos rink­ti­nė. Su­da­rė Auš­ra Ka­zi­liū­nai­tė ir Li­na Ži­ge­ly­tė. Vilnius, 2012. 44 ­p.

Šiais metais jau septintą kartą Vilniaus rudeniniais šaligatviais nutrepsėjęs Audiovizualinės poezijos festivalis TARP, nešinas vėliava-tema „Be-tono spalvos“ ir apsišarvavęs šūkiu „Sureguliuok savo jautrumą“, gerokai atsikrenkštė ir išspjovė eilėraščių rinktinę. Ją į savo plastikinius maišelius netruko pasiglemžti įvairiausio plauko poezijos mėgėjai. Paklausite, ar dar liko šio gėrio ir jums, mielieji?

Veikiausiai, kad ne. Nes minėtoji knygelė gulėjo ant stalo TARP knygynėlyje tik festivalio renginių metu. O ir leidinuko tiražas veikiausiai buvo nedidukas burundukas. Taigi, jei labai užsimanysit paskaityti, veikiausiai jums nepavyks to padaryti arba galėsite kreiptis į mane – šaunųjį Hiliarą Gilandą, kad aukcione parduočiau jums savąjį egzempliorių.

Bet pirmiausia turime nuspręsti, ar šis daiktas apskritai vertas bent menkiausio mūsų nepaprasto dėmesio trupinėlio. Mano manymu, minėtoji poezijos rinktinė yra gana svarbus reiškinukas jau vien dėl to, kad išleista ne kokioje oficiozinėje leidykloje ir pagaminta ne kokių humoro jausmo stokojančių pesticidų, taip taip, mielieji, – audiovizualinės poezijos festivalio TARP poezijos rinktinė – tikrų tikriausias rankdarbėlis – zinas!

O zinai, žinia, Lietuvos pievose ir arimuose nesimėto, visi ramiai tupi surašyti į kokį nors irgi dar neišleistą raudonąjį ziną, kuris šiuo metu įsigijęs kokios pigių skrydžių bendrovės bilietėlius trankosi po raudonųjų žibintų kvartalus nežinia kur. Be to, kaip minėta, šis zinas – ne bet koks pankiškų paveiksliukų rinkinėlis (beveik vienintelė šiuo metu LT aptinkama zinų veislė), o tikrų tikriausias poezijos zinas, kuriame išspausdinta po vieną TARP festivalyje dalyvavusių lietuvių poetų eilėraštį.

Šiuos eilėraštukus dėliojo tokia jauna poetė poetaitė Aušra Kaziliūnaitė ir performansais, raginančiais atkreipti dėmesį į žmonių teises, garsėjanti visuomenės veikėja Lina Žigelytė. Pastaroji ziną dar ir apipavidalinusi – kaip mums sufleruoja zino užpakalinis viršelis.

Poezijos rinktinės  apipavidalinimas jai prideda daug žavesio. Eilėraščių fone apgyvendinti mirgėjimai bei pavidalai darniai suskamba drauge su knygelės tekstais, pastarųjų nei užgoždami, nei likdami nepastebėti. Neryškių pilkų paveikslėlių įfoninimas taip pat sufleruoja, kad šiame popieriaus ryšulėlyje neaišku kas ką iliustruoja – ar pilki, blankūs paveikslėliai eilėraščius, ar eilėraščiai paveikslėlius.

Šią perspektyvą dar labiau pabrėžia tekstų bei iliustracijų santykio pobūdis, nulemiamas šių dviejų knygoje lizdą susisukusių kategorijų prasminio kontrasto – iliustracijos (kaip jau minėta) neryškios, statiškos, pilkos, o tekstai tuo tarpu dinamiški, veržlūs konkuliuojantys ir itin ryškūs. Bet iš pradžių vos paėmus poezijos rinktinę į rankas ir šiek tiek ją pasklaidžius šis kontrastas dar nėra plika akimi matomas.

Judesys nejudrume, gyvybė betoniniame monumentalume bei spalvos pilkame atspalvyje pradeda šokti pilvo ir prasmės šokį tik įsiskaičius į tekstus. Šis netikėtumas mažą leidinėlį išskiria ir papuošia kaip, kad vien tik voveraitės mokėtų eglaites riešutais puošti, jei nesibaimintų, kad anie štat nukris ir suduš vieną kiek mažiau nei likusios gražią dieną.

Bet kas gi čia tiek prispjaudė ant rudeninio miesto, kad net pilkos šaligatvių plytelės ūmai ėmė nokinti spalvų nektaro pritvinkusias poezijos kekes? O kaltininkų visai nereikia toli žvalgytis, jei esi kiek pažįstamas su šiuolaikine lietuvių poezija. Tarp autorių gali sutikti ir jaunų bet jau ne sykį vienaip ar kitaip gebėjusių save paliudyti vardų, tokių kaip: Donatas Paulauskas, Mesijus Kudirka, Gediminas Kukta, Jurga Tumasonytė, Ramunė Brundzaitė, Gerda Večkauskaitė, Vaiva Grainytė, Darius Jurevičius, – ir dar ne klasikais bet garantuotai poezijos bandymų poligono pusveteraniais laikytinų asmenų: Sara Poisson, Benediktas Januševičius, Dainius Gintalas, Arūnas Spraunius ir t. t. Žodžiu, stipriai koncentruotas švediškas stalas, ant kurio rasis ką skanauti įvairių skonių poezijos gurmanams ar net tiems, kurie jos nemėgsta (o gal net ypač tiems).

Panašiomis poezijos rinktinėmis (pageidautina zino formatu) reikėtų apspjaudyti ne tik poezijos festivalių tikslinę auditoriją ir miesto šaligatvius, bet ir mokyklas, darželius, universitetus bei įvairias valstybines organizacijas, gal tada viskas būtų ne taip pilka.