Eu­ri­pi­das apie po­lio iš­kam­šą

JUR­GIS VI­NIN­GAS

Eu­ri­pi­do „Me­dė­jo­je“ Ja­so­nas lai­mi jac­kpo­tą: Kre­on­to ka­ra­liaus duk­te­rį ir, mu­ta­tis mu­tan­dis, tei­sę pa­vel­dė­ti ka­ra­liaus sos­tą. Ži­no­ma, Me­dė­ja, Ja­so­no vai­kų mo­ti­na, nė­ra tuo itin, švel­niai ta­riant, pa­ten­kin­ta. Ja­so­nas die­va­go­ja­si, kad ve­dė Kre­on­to duk­te­rį gry­nai prak­ti­niais su­me­ti­mais, ma­ža to, šios ve­dy­bos esą nau­din­gos ir Me­dė­jai: jos už­tik­rin­tų ra­mų ir sau­gų jų vai­kų bei pa­čios Me­dė­jos gy­ve­ni­mą Ko­rin­te. Tad kuo gi ji ne­pa­ten­kin­ta? Ko­dėl Me­dė­ja pri­va­lo vis­ką ga­din­ti ve­da­ma vien ak­lo pa­vy­do? Negana to, jis tei­gia, jog ji tu­rė­tų bū­ti jam dė­kin­ga už tai, kad ją „iš­va­da­vo“ iš bar­ba­riš­ko­sios Chol­ki­dės ir su­tei­kė ga­li­my­bę ap­si­gy­ven­ti ci­vi­li­zuo­ta­me Ko­rin­te, kur, kaip jis pa­brė­žia, val­do įsta­ty­mas, o ne ak­la jė­ga.

Ta­čiau ga­li­me nu­jaus­ti, ką ma­no Me­dė­ja: ar įsta­ty­mas nė­ra įtei­sin­ta ga­lia ir prie­var­ta? „Ra­cio­na­laus“ grai­kų po­lio įsta­ty­mo dvi­vei­diš­ku­mą Eu­ri­pi­das de­mas­kuo­ja, kai Kre­on­tas, Ko­rin­to ka­ra­lius, įsa­ko Me­dė­jai su­si­krau­ti daik­tus ir pa­lik­ti sa­lą (ve­da­mas bai­mės, kad Me­dė­ja ga­li at­ker­šy­ti jo šei­mai). Me­dė­jai pa­pra­šius, kad jai bū­tų leis­ta pa­si­lik­ti nors vie­nai die­nai – su­tvar­ky­ti rei­ka­lus ir de­ra­mai pa­si­ruoš­ti ke­lio­nei (nors, ži­no­ma, jai vie­nos die­nos rei­kia, kad įvyk­dy­tų sa­vo kerš­to pla­ną – nu­žu­dy­tų ka­ra­lių, jo duk­te­rį (at­ėmu­sią iš jos Ja­so­ną) bei sa­vo ir Ja­so­no vai­kus), Kre­on­tas su­tin­ka, ta­čiau per­spė­ja ją nu­žu­dy­si­ąs, jei pra­ėjus su­tar­tam ter­mi­nui vis dar ją ras Ko­rin­te. Ko­rin­te, kur viešpatauja įsta­ty­mas, o ne ak­la jė­ga ir prie­var­ta?

Bet įsta­ty­mas su bar­ba­rais tu­ri elg­tis taip, kaip pri­de­ra elg­tis su bar­ba­rais… Kul­tū­ra pri­va­lo trium­fuo­ti prieš gam­tą, grai­kas – prieš bar­ba­rą, sau­lė – prieš mė­nu­lį, die­na – prieš nak­tį, Apo­lo­nas – prieš Dio­ni­są, pro­tas – prieš ma­gi­ją, vy­ras – prieš mo­te­rį, Ja­so­nas – prieš Me­dė­ją, kaip Per­sė­jas – prieš Gor­go­nę. Ja­so­no per­ga­lė yra ci­vi­li­zuo­to­sios Grai­ki­jos per­ga­lė, o abst­rak­tu­sis prie­šas įgau­na kon­kre­tų Me­dė­jos pa­vi­da­lą, kaip Freudo ma­žo­jo Han­so tė­vo bai­mė ran­da iš­raiš­ką ar­klio to­te­me, tik tiek, kad ci­vi­li­zuo­to grai­ko la­ten­ti­nis bai­mės ob­jek­tas yra mat­riar­cha­li­nis. Me­dė­ja yra ru­di­men­ti­nė mat­riar­cha­li­nio mi­to ma­ni­fes­ta­ci­ja: Me­dė­jos gar­bi­na­ma dei­vė yra He­ka­tė – As­te­ri­jos duk­tė, Foi­bės ir Ko­jo anū­kė. Koi­os reiš­kia klau­si­nė­ji­mą, jis yra dan­gaus sū­nus, iš­min­ties ti­ta­nas, jo se­suo ir mei­lu­žė Foi­bė – že­mės duk­tė, prieš­prie­ša dan­giš­ka­jam, vy­riš­ka­jam pro­tui. Ko­jas funk­cio­nuo­ja kaip pra­na­šiš­kas dan­giš­ko­jo tė­vo bal­sas, Foi­bė – kaip že­miš­ko­sios mo­ti­nos pra­na­šiš­kas bal­sas, jos duk­ra Le­to bei Le­to sū­nus Apo­lo­nas sim­bo­li­zuo­ja pra­na­šiš­ką­ją švie­sos ga­lią, o As­te­ri­ja su sa­vo duk­te­ri­mi He­ka­te – nak­ties, chto­niš­ko­sios tam­sos ir ma­gi­jos enig­mą. Tad He­ka­tė yra vie­na „bar­ba­riš­kiau­sių“ dei­vių.

Ja­so­nas pri­va­lė­jo iš­duo­ti Me­dė­ją, kad pa­triar­cha­li­nis įsta­ty­mas, „ra­cio­na­lu­sis“ įsta­ty­mas iš­si­va­duo­tų iš ar­cha­ji­nio mi­to ir vis­ko, kas su juo aso­ci­juo­ja­si, – gam­tiš­ku­mo, ma­gi­jos, ne­val­do­mų emo­ci­jų ir ins­tink­tų, kad iš­va­duo­tų dan­giš­ką­jį, ra­cio­na­lų­jį pro­tą iš chto­niš­ko­sios nak­ties. Pa­ra­dok­sas štai koks: Ja­so­no veiks­mai pa­ver­čia jį įsta­ty­mo ir ra­cio­na­laus pro­to an­ti­te­ze. Me­dė­ja pri­vers­ta rink­tis: nu­si­lenk­ti ci­vi­li­zuo­tam, ra­cio­na­lia­jam įsta­ty­mo jun­gui ar­ba iš­sau­go­ti sa­vo „bar­ba­riš­ką­jį“ iden­ti­te­tą, su­ky­lant prieš tai, kas jai at­ro­do kaip ak­la prie­var­ta, iš­virkš­čio­ji grai­kų po­lio pu­sė.

Odi­sė­jas Euripido „He­ka­bė­je“, pra­neš­da­mas motinai, kad drau­ge su ki­tais grai­kų ka­riais ruo­šia­si au­ko­ti jos duk­rą Po­li­kse­nę Achi­lo gar­bei (mat šio sie­la ne­nu­rims, kol ne­pa­ra­gaus Po­li­kse­nės krau­jo), pra­šo ne­si­prie­šin­ti ir ima po­strin­gau­ti, esą kai nu­tin­ka blo­giau­sia, vis vien iš­min­tin­giau­sia ­elg­tis ra­cio­na­liai. Odi­sė­jas ape­liuo­ja į apo­lo­niš­ką­jį ra­cio­na­lu­mą ir iš­min­tį – sa­vy­bes, ku­rios ci­vi­li­zuo­tą grai­ką ski­ria nuo bar­ba­ro, – kad He­ka­bė nu­si­leis­tų ir ati­duo­tų sa­vo duk­rą bar­ba­riš­kam ri­tu­a­lui. Ir vel­tui He­ka­bė sten­gia­si per­kal­bė­ti Odi­sė­ją, pri­min­da­ma, kad ji Tro­jos ka­re jam iš­gel­bė­jo gy­vy­bę ir jis jai už tai sko­lin­gas. Ta­čiau Odi­sė­jas ne­si­lei­džia per­kal­ba­mas, jis vyk­do sa­vo pa­trio­ti­nę pa­rei­gą; taip įsta­ty­mas pra­si­ver­žia ak­la va­lios ga­liai gri­ma­sa. He­ka­bė lai­ko­si įsi­ki­bu­si sa­vo duk­ters ir sa­ko jos ne­pa­lei­sian­ti, o Odi­sė­jas jai at­ker­ta, kad ji to ne­da­ry­sian­ti, jei pa­klau­sys iš­min­tin­ges­nio žmo­gaus pa­ta­ri­mo. Tad iš­min­tis įgy­ja­ma ne pro­to ga­lia, o sta­tu­su. Ar­gu­men­tum ad ba­cu­lum: aš iš­min­tin­ges­nis, nes aš esu Odi­sė­jas, o tu esi ka­ro ver­gė, to­dėl pa­val­di man ir to­dėl ne­iš­min­tin­ga.

Eu­ri­pi­das ran­da pro­gą pa­šiep­ti ir grai­kų ka­rių gar­bės kon­cep­ci­ją. Grai­kai iki ga­lo vai­di­na sa­vo gar­bin­gą­jį ri­tu­a­lą: pa­au­ko­ję Po­li­kse­nę, jie kvie­čia He­ka­bę at­lik­ti lai­do­ji­mo apei­gas ir net pa­tys pa­ger­bia sa­vo au­ką, vi­si skir­da­mi jai po do­va­ną ir smer­kian­čiais žo­džiais pa­ly­dė­da­mi tuos, ku­rie nie­ko jai ne­at­ne­šė, nes Po­li­kse­nė bu­vo pa­ti gar­bin­giau­sia ir nar­siau­sia.

Kad bū­tų už­tik­rin­ta pa­triar­cha­li­nio įsta­ty­mo he­ge­mo­ni­ja, įsta­ty­mas, įpa­rei­go­jan­tis pi­lie­čius spręs­ti kon­flik­tus tei­si­nė­mis pro­ce­dū­ro­mis ir drau­džian­tis bar­ba­riš­kus veiks­mus, rei­ka­lau­ja prie­var­tos. Negana to, įsta­ty­mui iš­ky­la pa­vo­jus, kai jo prie­šy­bė, „gam­tiš­ka­sis pra­das“, ima neig­ti bi­na­ri­nę iliu­zi­ją, tai yra kai He­ka­bė ima sa­vo po­zi­ci­ją dės­ty­ti ar­ti­ku­liuo­ta kal­ba. Ji sa­vo ar­gu­men­tų tiks­lu­mu pra­len­kia gud­rų­jį Odi­sė­ją, bet šis svei­ką pro­tą pa­au­ko­ja kar­tu su Po­li­kse­ne.

Ta­čiau ra­cio­na­lus apo­lo­niš­ka­sis pro­tas yra ak­las He­ka­bės ar­gu­men­tams, ku­rie, be­je, yra lo­giš­kes­ni ir ra­cio­na­les­ni už vi­sų ki­tų tra­ge­di­jos pro­ta­go­nis­tų: stip­rus yra ta­sai, ku­ris ne­nau­do­ja jė­gos blo­giems tiks­lams, ge­ro pi­lie­čio pa­rei­ga yra pa­lai­ky­ti tei­sin­gu­mą ir vi­sa­da, vi­sur at­sa­ky­ti tiems, kas tei­sin­gu­mą try­pia.

He­ka­bės tra­ge­di­ja yra grai­kų įsta­ty­mo de­konst­ruk­ci­ja, jo prieš­ta­rų iš­sklei­di­mas jo pa­ties kal­ba; kal­ba, ra­gi­nan­čia re­flek­tuo­ti he­rak­li­tiš­ką­jį lo­gą, pasak ku­rio, žmo­nės tu­rė­tų gy­ven­ti va­do­vau­da­mie­si juo ta­ry­tum mies­tas įsta­ty­mais, ta­čiau di­džio­ji da­lis žmo­nių ne­tu­ri su­pra­ti­mo apie lo­gą ir el­gia­si taip, tar­si ne­pa­ste­bė­tų, ką da­ro, tar­si sap­nuo­da­mi. Ed­war­das Hus­sey he­rak­li­tiš­ką­jį lo­gą yra api­brė­žęs kaip „nu­as­me­nin­tą au­to­ri­te­tą“ (im­per­so­nal kind of aut­ho­ri­ty), bū­din­gą ra­cio­na­liam pro­tui. Tad He­ka­bė at­sto­vau­ja šiam vi­suo­ti­niam lo­gui, pri­min­da­ma apie jį, iš­kel­da­ma jį aukš­čiau už kon­ven­ci­ją, pa­jun­gian­čią įsta­ty­mo „iš­kam­šą“ jė­gos kul­tui.

Kaip aš su­ži­no­jau, kas yra įsta­ty­mas

Tik­riau­siai tuo­met ma­ny­je pa­bu­do sa­vy­bė, už ku­rią dar il­gai lik­siu ne­dė­kin­gas (krikš­čio­niš­ka­sis nuo­lan­ku­mas – kaž­kas, ko grai­kai ne­su­pras­tų). „Sa­ka­lė­lio“ dar­že­ly­je, šeš­to­je gru­pė­je, po pie­tų mie­go; mes ap­si­ren­gė­me ir sė­do­me val­gy­ti pa­va­ka­rių, ir tuo­met dar­že­lio auk­lė­to­ja pra­ne­šė, kad kaž­ku­ris mū­sų, kaž­ku­ris šik­nius (sic!), tu­a­le­te ne­nu­lei­do van­dens. Jai pa­ra­gi­nus pri­si­pa­žin­ti, vi­si ėmė ka­te­go­riš­kai neig­ti sa­vo vaid­me­nį šia­me nu­si­kal­ti­me. „Ku­ris?!“ To­kiais at­ve­jais as­muo, tu­rin­tis įtei­sin­tos ga­lios mo­no­po­li­ją, la­bai re­tai klau­so lo­gi­kos, tad ir šis at­ve­jis ne­bu­vo iš­im­tis, ir de­mas­kuo­ti šik­nių jai be­li­ko pa­si­tel­kiant ro­besp­je­riš­kus me­to­dus, t. y. in­ter­pre­tuo­jant mū­sų žvilgs­nius ir ant­akių kils­te­lė­ji­mus. Stai­ga su­ti­kau jos akis, nu­kreip­tas į ma­ne, ir pa­ju­tau, jog stings­tu. Ne­ži­nau, kas ją pri­ver­tė iš­si­rink­ti ma­ne, tik­riau­siai ra­cio­na­laus pa­aiš­ki­ni­mo jos pa­si­rin­ki­mui nė­ra. Aš pri­sie­ki­nė­jau, kad esu ne­kal­tas, kad aš to ne­pa­da­riau, ne­pa­da­riau! Iš tik­rų­jų nie­ka­da to ne­pa­da­ry­čiau. Ne­ži­nau, ko­dėl ne­si­prie­ši­nau lie­pia­mas ei­ti ir nu­leis­ti van­de­nį, ko­dėl ne­si­el­giau kaip did­vy­ris ir ne­ra­dau jė­gų pa­si­ruoš­ti iš­tver­ti kan­ki­ni­mus dėl tei­sin­gu­mo.

…truk­te­lė­jau ran­ke­nė­lę ir, ste­bė­da­mas, kaip ru­da ma­sė pra­dings­ta van­dens sū­ku­ry­je, su­pra­tau, kad nuo­lan­kus pi­lie­tis pri­va­lo pa­klus­ti įsta­ty­mui.