Esu amžinas žydas
ANNA HALBERSTADT
Esu amžinas žydas,
o tiksliau – Rusijos, Lietuvos, Amerikos žydė.
Pamirštu ne vienos, o trijų kalbų žodžius.
Prosenelio penkių aukštų namas
vis dar stovi Naugarduko gatvėj senajame Vilniuje,
ten ir užaugau, ant Pylimo kampo, komunalinio virtuvėj.
Senelis palaidotas po marmuro duženom
ir alaus skardinėm Kauno žydų kapinėse.
Akivaizdu, kad mirusiems žydams čia rengiami pogromai,
nes gyvųjų jau beveik nelikę.
Mano pirmoji meilė, pusiau totorius, vunderkindas Kolia,
kažkur Maskvoj tikriausiai kuria karo lėktuvus
ar dėsto Baumano institute, nors svajojo
studijuoti menus ir istoriją.
Mano pirmasis vyras, Slava, palūžęs džiazo gerbėjas žilais smilkiniais,
vis dar traukia cigaretę, nepaisydamas sulopytos širdies,
vos už keleto kvartalų nuo ten, kur mūsų gyventa,
septintojo dešimtmečio daugiabuty, į pietvakarius nuo centro.
Esu amžinas žydas, klajoklė, psichologė, poetė,
mano gimtajame mieste vis dar likę pėdsakai
takelio, juo gotikiniais kiemais ėjau iš mokyklos
į savo senojo muzikos mokytojo namus Basanavičiaus gatvėj
ir į biologijos fakultetą,
kur dėstė tėvas.
Tie viduramžiški koridoriai turėtų dvelkti formalinu, tėvas marindavo
juo varles laboratorijoj,
zoologijos muziejuj tikriausiai vis dar guli banginio žandikaulis,
o švytintys braziliški drugeliai žioruoja tamsoje.
Esu amžina, klajojanti Šolomo Aleichemo žvaigždė,
ji blyksteli keliaudama iš žemyno į žemyną
ir išblėsta, tik trajektorija
kurį laiką smilksta tamsoje.
Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas
