Esi

GAB­RIE­LĖ ALEK­SAN­DRA­VI­ČIŪ­TĖ

Bū­ti ar ne­bū­ti… kal­bi­nin­ku? Štai kur klau­si­mas. Ir kiek daug ne­ži­nios ta­me bū­ti. Kiek dar daug rei­kia su­vok­ti apie žo­dį, ku­rį jau dvi­de­šimt me­tų var­to­ju, bet ku­rio gal­būt vi­sai ne­pa­žįs­tu. To­kia jau ta var­to­to­jų vi­suo­me­nė – imi, kiek ga­li, pri­si­kem­ši, kiek (ne)tel­pa, o ar su­virš­kin­si, pa­gal­vo­ji post fac­tum, tar­kim, ket­vir­ta­me ba­ka­lau­ro kur­se.

Kas ga­lė­tų at­sa­ky­ti, ar žmo­gus dau­giau kaž­kuo bū­na ar ne­bū­na kiek­vie­ną sa­vo gy­ve­ni­mo aki­mir­ką… Vie­na yra aiš­ku, kad vi­sa­da tu esi kaž­ku­rios ne­sa­ties prie­šin­gy­bė, tie­sa, prie­šin­gy­bes dau­ge­lis su­vo­kia skir­tin­gai, o kai ku­rie net­gi sa­ko, kad jos trau­kia. Tai­gi ben­dry­bės ski­ria? Štai aš sto­viu (ne dar­bo bir­žo­je) ties bū­ti įvar­di­ji­mo pro­ble­ma – pa­si­rink­da­ma kal­bi­nin­kės ke­lią, tu­riu nu­spręs­ti, kas „gra­žiau“ skam­ba: kal­bi­nin­kė ar ling­vis­tė?! Ma­žai in­for­muo­tuo­sius no­rė­čiau per­spė­ti, kaip pa­ti bu­vau per­spė­ta ir iš­gąs­din­ta, kad yra di­džiu­lis ir tik­rai ne tarp­tau­ti­nis, bet lie­tu­viš­kas skir­tu­mas tarp šių ly­gia­ver­čių są­vo­kų.

Ži­nia, pra­na­šu sa­vam kraš­te ne­tap­si, nors da­bar dau­ge­lis tie­siog net ne­ban­do vien dėl šio po­sa­kio. Ypač tuo­se kraš­tuo­se, ku­riuo­se pra­na­šus mė­gi­na at­sto­ti VLKK (pa­rai­džiui – vė el ka ka) dar­buo­to­jai. Koks ne­nu­spė­ja­mas, kaip lie­tu­viš­kų orų prog­no­zės, yra ko­lek­ty­vi­nės są­mo­nės aso­cia­ci­jų lau­kas (!) – jei­gu tu esi kal­bi­nin­kas, va­di­na­si, tu esi dau­giau ar ma­žiau su­si­jęs su mi­nė­tuo­ju ka ka, ku­rį tau­tie­čiai, švel­niai ta­riant, to-le-ruo-ja mo­ky­da­mie­si sa­vo gim­to­sios kal­bos. (Įdo­mu, ar že­mai­čiai py­ko ant Jo­no, kai jis ben­dri­nės kal­bos pa­ma­tu pa­rin­ko su­val­kie­čių tar­mę…) Tad ar tu ne­pa­bi­jo­tum va­din­tis kal­bi­nin­ku su vi­su is­to­ri­niu ir kul­tū­ri­niu kon­teks­tu, ku­rį kaip sun­kią naš­tą (o gal kaip lo­bį?) su sa­vim ne­ša­si šis lie­tu­viš­kas žo­dis? Ling­vis­tu gi drą­siai ga­li va­din­tis kiek­vie­nas… lie­tu­vių fi­lo­lo­gas, ge­riau pa­gal­vo­jus, net­gi li­te­ra­tas, jei­gu stu­di­juo­da­mas skai­tė ne tik ro­ma­nus, bet ir ne ką ma­žiau in­tri­guo­jan­čią sin­tak­sės ar lek­si­ko­lo­gi­jos te­ori­ją. Juk ne­pa­sa­ky­si tė­vams, vi­soms te­toms ir ki­tiems, be­si­rū­pi­nan­tiems ta­vo at­ei­ti­mi, kad bū­si ne moks­li­nin­kas, tu­rin­tis tei­sę va­din­tis vi­suo­ti­nai pri­pa­žįs­ta­mu ling­vis­to var­du, o kaž­koks varg­še­lis kal­bi­nin­kė­lis. Kaip kad tar­tų Saint-Exupéry, ak, tie su­au­gu­sie­ji, ne­gi jie ne­ma­to, jog smaug­lys pra­ri­jo dram­blį. O šiuo­lai­ki­nė vi­suo­me­nė kal­bi­nin­ką?..

Mus, li­tu­a­nis­tus, mėgs­ta­ma gąs­din­ti šluo­to­mis, ma­xi­mo­mis, fab­ri­kais An­gli­jo­je… De­ja, gąs­din­to­jai, jū­sų tak­ti­ka pir­mie­siems už­si­im­ti vie­tas prie kon­ve­je­rių ar pre­kys­ta­lių ką tik bu­vo at­skleis­ta ir pa­vie­šin­ta. Vis dėl­to gal ge­riau rink­ti šiukš­les iš ap­ru­sė­ju­sių ar ap­len­kė­ju­sių tau­tie­čių bur­nų (vi­sai kaip tie ma­ži paukš­tu­kai, va­lan­tys be­ge­mo­tams tarp­dan­čius) ne­gu va­ka­rais gat­vė­se. Nors ir tarp tik­rų­jų šiukš­lių ga­li­ma ras­ti uni­ka­lios ling­vis­ti­nės me­džia­gos (!), su­gul­sian­čios į kon­kor­dan­sus, ku­rie, be­je, ne­tu­ri nie­ko ben­dro su kon­kor­dais. Ma­ža to, ne­ti­kė­čiau­sio­se tar­pu­var­tė­se iš­lavin­ta kal­bi­nin­ko au­sis ga­li nu­girs­ti to­kių di­džių­jų kal­bos klai­dų, kad dar­bo už­teks net ke­lioms kar­toms.

Vi­sas pa­sau­lis yra pa­da­lin­tas, iš­skai­dy­tas, su­skirs­ty­tas. Kar­tais tai nau­din­ga (pa­vyz­džiui, lan­ge­liai šach­ma­tų len­to­je ar­ba ma­te­ma­ti­kos są­siu­vi­ny­je), o ne­re­tai tai tie­siog „už­kni­sa“ (tam­sio­ji mė­nu­lio pu­sė, ku­rios ne­ma­to­me). Na, dar kar­tais to rei­ka­lau­ja eti­ke­tas (tar­kim, vy­rų ir mo­te­rų tu­a­le­tai). Pas­ta­ra­sis at­ve­jis ypač ak­tu­a­lus kal­bi­nin­kams. Taip ir no­ri­si pa­sa­ky­ti pa­pras­tam žmo­ge­liui, kad nė­ra čia ko pik­tin­tis lie­tu­vių kal­bos kul­tū­ra, nes ji iš es­mės yra orien­tuo­ta į ofi­cia­lų­jį ben­dra­vi­mą. Tad prie kai­my­no tvo­ros, vir­tu­vė­je, tro­lei­bu­se (ntk. = lai­dab­rau­ky­je) ir dar tris­de­šimt aš­tuo­nio­se ne­ofi­cia­lio­se vie­to­se (ku­rias nu­sta­tė mo­ky­čiau­sias Dar­bo par­ti­jos na­rys to­kiu pa­čiu prin­ci­pu kaip ir mi­ni­ma­lų 1509 li­tų at­ly­gi­ni­mą) ga­li­ma, net­gi pa­gei­dau­ti­na šne­kė­ti žmo­giš­kai, jei no­ri bū­ti su­pras­tas. Tie­sa, net ne­įsi­vaiz­duo­ju, kaip ko­mu­ni­kuo­ti, jei prie ta­vo pus­ry­čių sta­lo sė­di kal­bi­nin­kas. Čia jau, ma­tyt, eg­zis­ten­cia­lis­ti­nės fi­lo­so­fi­jos klau­si­mas.

Bū­ti ar ne­bū­ti… Kiek­gi ga­li­ma kaps­ty­tis to­je mig­lo­to­je ne­ži­nio­je, tai kas, kad su Ham­le­tu! Kiek­vie­ną aki­mir­ką – esi.