Dievo žmogaus paradoksai

Laiku ir nelaiku

Eli­jas tad lei­do­si į ke­lio­nę ir at­ėjo į Za­re­fa­tą. Pri­ėjęs mies­to var­tus, jis pa­ma­tė ten naš­lę, be­ren­kan­čią mal­kas. Ją pa­si­šau­kęs, ta­rė: „Pra­šy­čiau at­neš­ti man tru­pu­tį van­dens in­de at­si­ger­ti.“ Jai ei­nant at­neš­ti, jis šūk­te­lė­jo iš pas­kos, tar­da­mas: „At­nešk man kąs­nį duo­nos ran­ko­je.“ – „Kaip gy­vas ta­vo VIEŠPATS, – ji at­sa­kė, – aš nie­ko kep­to ne­tu­riu, vien tik sau­ją mil­tų puo­de ir tru­pu­tį alie­jaus ąso­ty­je. Štai da­bar ran­kio­ju pa­ga­lius, kad grį­žu­si na­mo tai pa­tai­sy­čiau sau ir sū­nui. Su­val­gy­si­me ir pas­kui mir­si­me.“ – „Ne­bi­jok, – ta­rė jai Eli­jas, – eik ir da­ryk, kaip sa­kei. Bet pir­ma pa­da­ryk pa­plo­tė­lį ir jį at­nešk man, o ta­da pa­tai­syk ką nors sau ir sa­vo sū­nui. Nes VIEŠPATS, Iz­ra­e­lio Die­vas, taip kal­bė­jo: „Mil­tai puo­de ne­iš­seks nei alie­jaus ąso­ty­je ne­pri­trūks iki tos die­nos, ku­rią VIEŠPATS at­siųs že­mei lie­taus.“ Nu­ė­ju­si ji pa­da­rė, kaip Eli­jas bu­vo pa­sa­kęs. Ji pa­ti ir jis bei vi­sa jos šei­my­na tu­rė­jo mais­to il­gą lai­ką. Mil­tai puo­de ne­iš­se­ko nei alie­jaus ąso­ty­je ne­pri­trū­ko, kaip VIEŠPATS bu­vo kal­bė­jęs per Eli­ją.

1 Kar 17, 10–16

Per­skai­tai šias ei­lu­tes kaip pa­sa­ką. Ne tik dėl ste­buk­lin­gai ne­iš­sen­kan­čių mil­tų ir alie­jaus. Ir mo­ra­las čia, ro­dos, toks, ko­kį daž­nai ra­si pa­sa­ko­se: gai­les­tin­ga, dos­ni šir­dis su­lau­kia šim­te­rio­po at­ly­gi­ni­mo. Dar vie­nas šven­tas pa­lai­mi­ni­mas ge­rie­siems varg­die­niams. Tra­di­ci­niam pa­veiks­lui trūks­ta tik go­džių, be­šir­džių tur­tuo­lių. (Kny­gos kon­teks­te, ži­no­ma, ir jie yra.) Nie­ko la­bai gud­raus. Te­ma se­na kaip ir pa­ti žmo­ni­ja. Daug ką įkve­pia, pa­ma­lo­ni­na per­ga­lės, ku­rios pa­ža­dė­tos ma­žu­tė­liams, slap­tiems ir ne­slap­tiems Die­vo nu­my­lė­ti­niams. Ne­svar­bu, ar tai skelb­tų bib­li­nės, ar ko­kios ki­tos pa­sa­kos.

Pats pa­pras­čiau­sias ir ža­vin­giau­sias šios is­to­ri­jos aiš­ki­ni­mas by­lo­ja, kad Za­re­fa­to naš­lės tu­rė­ta jaut­rių, dė­me­sin­gų kai­my­nų. Pa­ste­bė­ję be­ri­bį mo­ters pa­si­au­ko­ji­mą, jie čia pat su­ren­gė lab­da­ros ak­ci­ją. Naš­lei, jos sū­nui ir pra­na­šui Eli­jui iš­gy­ven­ti bu­vęs ati­da­ry­tas tar­si mais­to ban­kas. Taip gau­na­mas kvie­ti­mas ir mums da­lin­tis sa­vo iš­tek­liais su ne­pa­si­tu­rin­čiais. Vi­sai gra­ži iš­va­da, ne pra­stes­nė už kom­pli­men­tus ma­žu­tė­liams.

O tiems, kam no­ri­si dar ir ki­tų da­ly­kų, teks pra­dė­ti nuo klau­si­mų. Jei­gu ši is­to­ri­ja pir­miau­sia yra ana­pu­sy­bės pro­ver­žis, ne vien pa­gy­ri­mas už dos­nu­mą ar žmo­nių so­li­da­ru­mo pa­vyz­dys, kaip iš­veng­ti čia ma­gi­jos prie­sko­nio, ku­rio ne­tu­rė­tų bū­ti Bib­li­jo­je? Kaip ne­su­men­kin­ti Die­vo di­dy­bės ir ne­pa­vers­ti jo pi­giu, leng­vai pri­ei­na­mu pro­ble­mų spren­di­mo įran­kiu? Ne­tru­kus po šio ste­buk­lo bus ir ki­tas. Ten pat, Za­re­fa­to mies­te, pra­na­šas Eli­jas, at­si­dė­ko­da­mas anai ge­ra­jai naš­lei už pa­gal­bą, at­gai­vins stai­ga mi­ru­sį jos ma­ža­me­tį sū­nų. Ir vėl vis­kas ro­dy­sis per­ne­lyg ma­giš­ka, be užuo­mi­nos į ką nors dau­giau ne­gu ste­buk­lin­gas re­zul­ta­tas ir pra­na­šo ge­bė­ji­mas kri­ti­niu mo­men­tu pa­si­telk­ti Die­vo ga­ly­bę.

Eli­jas, vie­na iš­ki­liau­sių ir įspū­din­giau­sių Se­no­jo Te­sta­men­to fi­gū­rų, pa­si­ro­do sce­no­je jau ge­ro­kai įsi­bė­gė­jus Pir­mo­sios Ka­ra­lių kny­gos veiks­mui. Jis tie­siog įkren­ta į teks­tą, ku­ria­me vie­nas ka­ra­lius kei­čia ki­tą, vis daž­niau pa­si­girs­tant grės­min­gai pa­sta­bai, kad Iz­ra­e­lis sa­vo val­do­vų ve­da­mas į nuo­dė­mę. Eli­jas at­si­ran­da kri­zei pa­sie­kus vir­šū­nę, kai Do­vy­do sos­tą už­ima Om­rio di­nas­ti­jos at­sto­vas Aha­bas, ku­ris, pa­sak kny­gos au­to­riaus, „da­rė, kas bu­vo ne­do­ra Vieš­pa­ties aky­se, dau­giau už bet ku­rį sa­vo pirm­ta­ką“. Ve­dęs fi­ni­kie­čių ka­ra­liaus duk­te­rį Je­za­be­lę, Aha­bas vi­są kraš­tą ap­raiz­gė pa­si­bai­sė­ti­na stab­mel­dys­te. Sa­ma­ri­jos šven­tyk­lo­je įren­gia­mas au­ku­ras fi­ni­kie­čių die­vy­bės Ba­a­lo gar­bei. Pra­na­šas Eli­jas, ro­dos, rei­ka­lin­gas čia tik kaip iš­šū­kis Ba­a­lo gar­bin­to­jams. Pir­mo­ji ka­ra­liaus ir pra­na­šo aki­sta­ta bai­gia­si tuo, kad Eli­jas Die­vo var­du skel­bia saus­rą – ne­der­liaus, ba­do ir mir­ties me­tus. Vis­kas šio­je is­to­ri­jo­je to­liau klos­ty­sis pa­slap­tin­gam bal­sui įsi­ter­pus ir da­vus nu­ro­dy­mus. Bū­tent Die­vo pa­siųs­tas Eli­jas at­si­ras pas Za­re­fa­to mies­to naš­lę. Prieš tai ku­rį lai­ką jam ten­ka slaps­ty­tis prie Che­ri­to upe­lio, Die­vui pa­lie­pus var­nams mai­tin­ti jį duo­na ir mė­sa.

Kny­gos au­to­riaus ge­og­ra­fi­ja ku­pi­na tiek iro­ni­jos, tiek gi­lios te­olo­gi­nės pra­smės. Za­re­fa­tas (lie­tu­viš­ka­me Nau­jo­jo Te­sta­men­to ver­ti­me va­di­na­mas Sa­rep­ta) bu­vo Si­do­no sri­ties mies­tas Vi­dur­že­mio jū­ros pa­kran­tė­je, se­nas fi­ni­kie­čių uos­tas. Tai­gi pa­gal­ba pra­na­šui pa­ren­gia­ma už Iz­ra­e­lio ka­ra­lys­tės ri­bų. Negana to – ren­gia­mas su­si­grum­ti su pra­gaiš­tin­ga stab­mel­dys­tės nuo­dė­me, Eli­jas yra siun­čia­mas į Ba­a­lo kul­to ži­di­nį, tie­siai į nas­rus sa­vo prie­šams. Gal to­kiu bū­du siek­ta už­grū­din­ti ko­vin­gą pra­na­šą? O gal au­to­riui svar­bi min­tis, kad Die­vo ap­vaiz­da ge­ba veik­ti be na­tū­ra­lios at­ra­mos ir pa­stip­ri­ni­mo? Šią min­tį pa­ryš­kin­tų ir tai, kad pra­na­šo iš­si­gel­bė­ji­mo prie­žas­ti­s yra ba­dui pa­smerk­ta pa­go­nė naš­lė, ab­so­liu­taus men­ku­mo ir skur­du­mo įsi­kū­ni­ji­mas.

Pa­ra­dok­sų gran­di­nė Ka­ra­lių kny­go­je bus tę­sia­ma ir to­liau. Ga­lin­gas pra­na­šas, ste­buk­la­da­rys, Die­vo žmo­gus, kal­ti­nęs ka­ra­lių Aha­bą iš­da­vys­te ir Iz­ra­e­lio var­gais, iš­di­džiai nu­run­gęs ir iš­juo­kęs ke­lis šim­tus Ba­a­lo ir Aše­ros šven­ti­kų, iš­si­gąs­ta ka­ra­lie­nės Je­za­be­lės gra­si­ni­mų. Ap­im­tas bai­mės Eli­jas sprun­ka iš Sa­ma­ri­jos ir ke­tu­rias­de­šimt die­nų kla­jo­ja po dy­ku­mą. Ap­si­sto­jęs olo­je ant Ho­re­bo kal­no jis iš­girs­ta kvie­ti­mą iš­ei­ti lauk ir lauk­ti, kol pra­ei­si­ąs Vieš­pats. Šis Eli­jo sak­mės epi­zo­das ap­gie­do­tas po­etų ir mis­ti­kų. Vie­nas po ki­to pra­ūžė vė­jas, ki­lo že­mės dre­bė­ji­mas, nu­vil­ni­jo ug­nis, bet Vieš­pa­ties vis ne­bu­vo tarp jų. Ir tik ta­da, kai pa­si­gir­do švel­nios ty­los bal­sas, Eli­jas at­pa­ži­no Die­vą ir ap­si­gau­bė vei­dą skrais­te. Lai­kęs sa­ve vie­nin­te­liu pra­na­šu, vie­nin­te­liu uo­liu Die­vo gar­bin­to­ju, ne­pa­si­da­vu­siu stab­mel­dys­tei, Eli­jas da­bar su­ži­no, kad tu­rės sa­vo įpė­di­nį ir kad Iz­ra­e­ly­je bu­vo tūks­tan­čiai tų, „ku­rių ke­liai ne­si­klau­pė Ba­a­lui ir ku­rių lū­pos jo ne­bu­čia­vo“. Sa­vo he­ro­iz­mo apa­kin­tas pra­na­šas tu­ri pra­re­gė­ti ir su­grįž­ti ten, iš kur trau­kė­si ge­na­mas bai­mės ir sa­vi­mei­lės.

O pats di­džiau­sias Eli­jo is­to­ri­jos pa­ra­dok­sas nu­tiks po dau­ge­lio šimt­me­čių, kai jis, įsi­tvir­ti­nęs re­li­gi­nė­je žy­dų są­mo­nė­je kaip Me­si­jo lai­kų šauk­lys, at­ras gar­bin­gą vie­tą evan­ge­li­jų pa­sa­ko­ji­muo­se. Am­ži­nin­kų ma­ny­ta, kad ir Jo­nas Krikš­ty­to­jas, ir pats Jė­zus ga­li bū­ti su­grį­žęs Eli­jas. Vė­liau Ry­tų Baž­ny­čios tra­di­ci­jo­je, o Va­ka­ruo­se – per kar­me­li­tų or­di­ną jam pri­gis Pa­ter mo­na­cho­rum, t. y. vie­nuo­lių tė­vo, var­das. Įdo­mu, kad vi­du­ram­žių kar­me­li­tiš­ko­jo dva­sin­gu­mo kū­rė­jai, pa­mi­lę sa­vo le­gen­di­nį pirm­ta­ką, iš Ka­ra­lių kny­gos iš­si­rinks ne jo ste­buk­lus ar ko­vas su Ba­a­lo gar­bin­to­jais. Iki šių die­nų kar­me­li­tai la­biau­siai bran­gi­na aną švel­nios ty­los bal­są prie Ho­re­bo olos ir ma­žą de­be­sė­lį, ku­ris ant Kar­me­lio kal­no Eli­jui bu­vo žen­klas, kad po saus­ros me­tų at­ei­na iš­ga­nin­gas lie­tus.

Per abi Ka­ra­lių kny­gas plūs­ta krau­jo upe­liai, nuo­dė­mės ir ki­to­kios bai­sy­bės, ku­rių ne­su­stab­do nė pra­na­šų ste­buk­lai. Ta­čiau ka­žin ar at­si­tik­ti­nai heb­ra­jiš­kas šio kū­ri­nio teks­tas bai­gia­si žo­džiu ha­y­av – jo gy­ve­ni­mas.

-tj-