Apie jau­ną­jį ta­py­to­ją ir pa­mėk­liš­kas mū­zas

IE­VA RUS­TEI­KAI­TĖ

Ką tik įvy­kęs kon­kur­sas „Jau­no­jo ta­py­to­jo pri­zas 2012“ ir ge­riau­siais pri­pa­žin­ti dar­bai ke­lia įvai­riau­sių min­čių tiek apie šiuo­lai­ki­nę Bal­ti­jos ša­lių ta­py­bą, tiek apie vi­suo­me­nė­je pro­ble­mi­nė­mis lai­ko­mas te­mas. Pa­si­tel­kę se­mio­ti­nę op­ti­ką įdė­miau pa­žvelg­si­me į ge­riau­siu iš­rink­tą Mar­ty­no Pet­rei­kio dar­bą iš cik­lo „Vei­dai. Eg­zis­ten­ci­nė in­di­vi­do bū­tis po­stmo­der­nio­je vi­suo­me­nė­je“. Kal­bė­si­me apie tai, kaip pa­veiks­lų tei­kia­mos pra­smės cir­ku­liuo­ja jau nu­trau­kus bam­ba­gys­lę su au­to­riu­mi.

Iš pen­kių cik­lą su­da­ran­čių kū­ri­nių ge­riau­siu pri­pa­žin­tas pir­ma­sis, vaiz­duo­jan­tis už­si­mer­ku­sio ago­ni­jos ar eks­ta­zės ap­im­to jau­nuo­lio por­tre­tą, pa­nar­din­tą į mi­ni­ma­lis­ti­nių at­spal­vių fo­ną. Šio­je ga­na di­de­lio for­ma­to dro­bė­je pa­grin­di­nė fi­gū­ra iš­ny­ra per kon­tras­tą tarp už­da­rų ir at­vi­rų for­mų, tam­sių ir švie­sių plo­tų. Ryš­kūs, bet ne­už­baig­ti kon­tū­rai, sie­ja­mi su cik­lo te­ma, tu­rė­tų pa­dė­ti iš­skleis­ti dra­mi­nę įtam­pą. Jud­rus ke­lių kraš­tu­ti­nu­mų ly­di­nys, po­stmo­der­naus in­di­vi­do vi­di­nė įtam­pa, ta­py­bi­nė­mis prie­mo­nė­mis iš­reikš­ta me­džia­gi­nė­je kū­ri­nio plot­mė­je, kur vyks­ta sa­vo­tiš­ka ke­lių pa­grin­di­nių spal­vų chro­ma­ti­nė „ko­va“, mai­šy­ma­sis, ly­dy­ma­sis, su­te­kė­ji­mas į kon­tras­tuo­jan­čias zo­nas.

Martynas Petreikis. Iš ciklo "Veidai. Egzistencinė individo būtis postmodernioje visuomenėje". 2012

Fo­ne iš­skir­ti­nas įstri­žas mar­gas rus­vų at­spal­vių ruo­žas ir ant vei­do krin­tan­ti švie­sa nu­ro­do pa­veiks­lo skai­ty­mo kryp­tį – iš kai­rės į de­ši­nę, iš vir­šaus į apa­čią. Ver­ti­ka­lią kom­po­zi­ci­jos ašį pa­brė­žia ir no­sies, pra­žio­tos bur­nos, šiek tiek iš­tį­su­sio smak­ro bei kak­lo for­mos. Že­myn žvilgs­nį ge­na ir tech­ni­niai spren­di­mai – ver­ti­ka­lūs po­tė­pių pėd­sa­kai, ku­rian­tys var­vė­ji­mo, te­kė­ji­mo ir tir­pi­mo įspū­dį. Vi­si šie ele­men­tai jun­gia­si į vi­su­mą ir pa­lai­ko pu­siau­svy­rą tarp kū­ri­nio sta­ti­kos ir di­na­mi­kos. Pa­ly­gin­ti ne­gau­sus ele­men­tų skai­čius ku­ria sta­bi­lu­mo įspū­dį, ku­rį la­bai pa­gy­vi­na ir iš­ju­di­na tan­kus po­tė­pių rit­mas. Vaiz­duo­ja­ma vei­do iš­raiš­ka taip pat ro­dy­tų su­lai­ky­tą, pri­stab­dy­tą in­ten­sy­vią emo­ci­ją – ar tai bū­tų su­lė­tin­ta eks­ta­zė, ar ago­ni­ja, ar net­gi som­nam­bu­liš­kas nuo­bo­du­lys. To­kio­je ga­li­mų emo­ci­jų puokš­tė­je at­pa­žįs­ta­ma po­stmo­der­naus gy­ve­ni­mo bū­do, kur in­di­vi­das ken­čia nuo per­si­so­ti­ni­mo (plg. ga­li­mą pra­ver­tos bur­nos nuo­ro­dą į gos­lu­mą) ir be­pras­my­bės, kri­ti­ka. Ne­ga­na to, in­di­vi­do jau­čia­ma įtam­pa ga­li pa­siek­ti to­kią epi­lep­tiš­ką kul­mi­na­ci­ją, kai net ne­ten­ka­ma są­mo­nės. Vaiz­duo­ja­mą fi­gū­rą ga­li­me trak­tuo­ti kaip į tam tik­rą pa­grin­dą, pa­vyz­džiui, sie­ną, at­rem­tą gal­vą ar­ba žvelg­ti į ją iš vir­šaus ir ma­ty­ti gu­lin­čią gal­vą. Tai su­stip­ri­na ne­sta­bi­lu­mo ir pra­ras­tos orien­ta­ci­jos įspū­dį, kur vi­sa, kas ga­lė­tų bū­ti at­skir­ta, su­si­mai­šo ir pra­ran­da kon­tū­rus.

Dėl pir­mo ir an­tro pla­no są­sa­jos, tirps­tan­čių kon­tū­rų ir šal­tų mi­ni­ma­lių at­spal­vių fi­gū­ra tam­pa vai­duok­liš­ka. Vei­das tar­si per­si­švie­čia, at­ro­do efe­me­riš­kas, nyks­tan­tis – at­si­ran­da kon­tras­tas su por­tre­to žan­ru, ku­ris įpras­tai iš­ryš­ki­na vaiz­duo­ja­mo­jo ego. Kū­ri­nio sluoks­nis, ku­rian­tis var­vė­ji­mo, su­brai­žy­to pa­vir­šiaus įspū­dį, žiū­ro­vą ga­li­mų reikš­mių ai­bė­je krei­pia pa­žeis­tos ir su­mi­šu­sios ta­pa­ty­bės link. Čia vėl at­pa­žįs­ta­me de­mo­niš­ką po­stmo­der­niz­mo veik­lą: egoiz­mą, ni­hi­liz­mą, abe­jin­gu­mą, pra­smės ne­tek­tį, per­dė­tą in­di­vi­du­a­liz­mą ir t. t.

Ver­ta ap­tar­ti, koks šio dar­bo san­ty­kis su vi­su cik­lu. Jei ban­dy­tu­me ap­ra­šy­ti vi­sus dar­bus, iš­aiš­kė­tų, kad iš vi­sų pen­kių dar­bų ge­riau­siu pa­skelb­tas iš tie­sų iš­si­ski­ria ki­to­kia ele­men­tų iš­dės­ty­mo tvar­ka. Vi­suo­se ki­tuo­se pa­veiks­luo­se skai­ty­mo kryp­tis, jei rem­tu­mė­mės krin­tan­čios švie­sos nuo­ro­da, yra sa­vaip ap­vers­ta. Iš de­ši­nės pu­sės ant fi­gū­rų krin­ta ne švie­sa, o še­šė­lio tam­sa. Tai at­ro­do vi­sai reikš­min­ga mė­gi­nant su­sio­rien­tuo­ti pe­si­mis­ti­nia­me šio cik­lo reikš­mių že­mė­la­py­je. Be to, ki­tuo­se ke­tu­riuo­se dar­buo­se ma­to­me vei­dus, žvel­gian­čius tam­sos, abe­jin­gu­mo, nuo­var­gio ar ne­ri­mo pri­pil­dy­to­mis (ar iš­tuš­tin­to­mis) aki­mis. Ana­li­zuo­ja­mas dar­bas ati­tin­ka įpras­tą švie­sos kri­ti­mo kryp­tį, o fi­gū­ra yra už­si­mer­ku­si: be žvilgs­nio ar­ba žvilgs­niu, nu­kreip­tu į sa­ve, o tai – dar vie­na užuo­mi­na į egoiz­mą.

Jei vi­są pa­veiks­lų cik­lą lai­ky­tu­me pa­sa­ko­ji­mu, jis pra­si­dė­tų bū­tent nuo čia ana­li­zuo­ja­mo eks­pre­si­ja iš­si­ski­rian­čio kū­ri­nio. Iš­kel­tas tar­si pro­ble­mi­nė em­ble­ma, ki­tus cik­lo kū­ri­nius jis pa­lie­ka fo­ne. Jei bū­tų at­virkš­čiai, t. y. jei dar­bas bū­tų nu­kel­tas į pa­sa­ko­ji­mo pa­bai­gą, jis ga­lė­tų bū­ti su­pras­tas kaip tam tik­ras iš­ri­ši­mas, tam tik­ra įtemp­tos še­šė­lių ir švie­sos ko­vos at­van­ga, kur klau­si­mas, kuo tai bai­gė­si – švie­sos per­ga­le ar vi­siš­ku nu­si­grę­ži­mu į sa­ve – lik­tų at­vi­ras.

To­kia pri­ei­ga prie ap­ta­ria­mo pa­veiks­lo lei­džia pa­ro­dy­ti, ko­kiais bū­dais žiū­ro­vui by­lo­ja šis pra­ne­ši­mas. Ar pra­ne­ši­mas tik­rai pa­sie­kia tiks­lą? Cik­lo pa­va­di­ni­mas „Vei­dai. Eg­zis­ten­ci­nė in­di­vi­do bū­tis po­stmo­der­nio­je vi­suo­me­nė­je“ ro­do pre­ten­zi­jas į so­cia­li­nę kri­ti­ką, grįs­tą so­cio­lo­gų ar fi­lo­so­fų ap­mąs­ty­mais. Pro­gra­miš­kai su­for­mu­luo­tas pa­va­di­ni­mas už­brė­žia aiš­kias ri­bas, ką rei­kia pa­ma­ty­ti pa­veiks­le. Bė­da ta, kad toks tu­ri­nys ne­pa­si­ro­do. Ži­no­ma, ta­py­bi­nė­mis prie­mo­nė­mis, kaip ma­tė­me, pa­na­šaus tu­ri­nio ži­nu­tė for­mu­luo­ja­ma, ta­čiau kū­ri­nys ne­be­per­žen­gia pa­va­di­ni­mo, jo ne­be­iš­ple­čia ir net­gi ne­pa­sie­kia to mas­to, ku­riuo už­si­mo­ta for­mu­luo­jant pa­tį pa­va­di­ni­mą.

Taip pat ky­la klau­si­mas, ar ge­rai nu­si­tai­ky­ta, ban­dant im­tis so­cia­li­nės kri­ti­kos. Kri­ti­ka iš es­mės yra svei­kin­ti­nas, ta­čiau ir itin at­sa­kin­gas da­ly­kas. Mat taip ak­cen­tuo­ja­mas tam tik­ras dia­lo­gas tarp kū­rė­jo, kū­ri­nio ir žiū­ro­vo. Me­nas su­tei­kia ga­li­my­bę kur­ti bū­dus, ku­riais ga­li­ma per­mąs­ty­ti mus su­pan­tį pa­sau­lį. Iman­tis „di­džių­jų“ te­mų pa­ti pri­ei­ga tu­ri bū­ti itin meist­riš­kai ir kruopš­čiai ap­mąs­ty­ta, mat ne­tin­ka­mai for­mu­luo­ja­mi di­dūs da­ly­kai leng­vai virs­ta ba­na­ly­be. Šio cik­lo te­ma ga­li bū­ti lai­ko­ma „di­dži­ą­ja“ – juk kal­ba­me apie šiuo­lai­ki­nio žmo­gaus su­sve­ti­mė­ji­mą, ne­ri­mą, per­si­so­ti­ni­mą. Tai yra dra­ma, o ją per­teik­ti ne­su­ba­na­li­nant pro­ble­mos – la­bai su­dė­tin­ga. Daž­nai to­kiu at­ve­ju pa­si­tel­kia­ma iro­ni­ja – ji su­val­do per­dėm jaus­min­gą iš­gy­ve­ni­mų srau­tą. Tai ne­bū­ti­nai tu­ri bū­ti po­stmo­der­ni pik­ta ir pa­šai­pi iro­ni­ja, juk ga­li­ma grįž­ti prie se­no­vės grai­kų iro­ni­jos, kur juo­kas yra iš­lais­vi­nan­tis bū­das iš­gy­ven­ti pa­sau­lio pa­ra­dok­sa­lu­mą.

Po­stmo­der­nios vi­suo­me­nės bū­vis lyg ir uni­ver­sa­li pro­ble­ma, ta­čiau kaž­ko­kia to­li­ma, au­ten­tiš­kai ne­iš­gy­ven­ta, grįs­ta Va­ka­rų vi­suo­me­nių kri­ti­ko­s at­gar­siais. Ste­bi­na da­lies šio kon­kur­so da­ly­vių an­ga­ža­vi­ma­sis to­kiai kri­ti­kai, kai, ro­dos, jau­nam pa­sau­lį ty­ri­nė­jan­čiam ta­py­to­jui kaip tik rei­kė­tų pra­dė­ti nuo kas­die­ny­bės pa­vir­šių (kaip tai, be­je, pa­da­rė da­lis fi­na­li­nin­kų), ku­riuo­se fun­da­men­ta­liai ir reiš­kia­si pa­sau­lio ta­py­biš­ku­mas. Jei jau no­ri­si gvil­den­ti šiuo­lai­ki­nes post… pro­ble­mas, ro­dos, daug dau­giau jų ap­tik­tu­me post­so­vie­ti­ko­je, ku­ri ir yra mū­sų kas­die­nė duo­na, mū­sų po­stmo­der­niz­mas, įsi­šak­ni­jęs so­vie­ti­nia­me mo­der­niz­me. Tai mū­sų vi­suo­me­nė­je vis dar lau­kia in­ten­sy­vaus ir kū­ry­biš­ko ap­mąs­ty­mo. Net jei šis M. Pet­rei­kio cik­las yra įkvėp­tas ne vien bau­ma­niš­kų ar ki­tų Blo­gio apaš­ta­lų pa­skai­tų apie glo­ba­li­za­ci­ją, o, tar­ki­me, kon­kre­čios kas­die­nės pa­tir­ties, to­kiu at­ve­ju cik­le per ma­ža trans­for­ma­ci­jos, ga­lin­čios iš­ba­na­lin­ti kas­die­ny­bę ir pri­vers­ti iš nau­jo su­si­mąs­ty­ti. Kad ir kaip ten bū­tų, be­lie­ka pa­ti­kė­ti kom­pe­ten­tin­gą­ja ko­mi­si­ja, pa­skel­bu­sia šį pa­veiks­lą pa­čiu ge­riau­siu, ir ti­kė­tis, kad šio jau­no­jo ta­py­to­jo dar lau­kia so­li­di kū­ry­bi­nė bran­da.