Žiupsneliai skaitymų

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

Pa­ro­da Na­cio­na­li­nė­je dai­lės ga­le­ri­jo­je („Mo­ters at­vaiz­das LAWIN ko­lek­ci­jo­je“) di­des­nio įspū­džio ne­pa­li­ko, iš­sky­rus ne­ma­ty­tą­jį, ne­ti­kė­tai iro­niš­ką Sta­sį Ušins­ką. Aiš­ku, ma­lo­nu, kad ko­lek­ci­ja su­sis­te­min­ta, su­skirs­ty­ta eta­pais, jie tu­ri ver­ba­li­nius pa­aiš­ki­ni­mus. Kaip fe­mi­nis­tė pa­ro­dų ver­tin­ti ne­mo­ku, ne­si­ta­pa­ti­nu tie­siog su jo­kiais vaiz­duo­ja­mo­sios dai­lės ob­jek­tais – ten Ki­tų kū­nai, Ki­tų gy­ve­ni­mai; aš – vi­sa­da ana­pus, au­to­riaus pu­sė­je (to ne­pa­sa­ky­tum apie skai­ty­mą). Ap­skri­tai pa­ste­bė­jau, kad vai­kys­tė­je ta­py­bi­nius pri­ori­te­tus ma­no gal­vo­je su­ri­kia­vo Pra­no Gu­dy­no su­da­ry­ta „Lie­tu­vos ta­py­ba“ („Va­ga“, 1979): nuo­la­ti­nė NDG eks­po­zi­ci­ja jau yra tik ant­ri­nis, pa­pil­do­mas ma­tas, to­dėl rei­kė­tų kuo sku­biau leis­ti jos al­bu­mą. Iš­ei­da­ma pa­gal­vo­jau tik, kad ga­le­ri­jos bi­lie­tas, ku­riame pui­kuo­ja­si An­ta­no Sa­muo­lio „Bal­to­ji obe­lis“, ga­lė­tų bū­ti Ša­tė­nuo­se skelb­to kon­kur­so paveikslo in­ter­pre­ta­ci­ja. Tu­rint gal­vo­je ta­py­bos ir di­zai­no san­tuo­kų kon­teks­tą: van Gog­hą ant sau­lėg­rą­žų pa­ke­lių, Klim­tą ant puo­du­kų, Dalí ant laik­ro­džių, Čiur­lio­nį ant šo­ko­la­dų, Ru­sec­ką ant sal­dai­nių dė­žu­čių. Ta­čiau kaž­ką pa­na­šaus be­ne jau yra ra­šęs Er­nes­tas Pa­ruls­kis – jei­gu ne straips­niuo­se ar kny­go­je, tai so­cia­li­niuo­se tin­kluo­se.

Ne­mėgs­tu ke­lio­nių ap­ra­šy­mų (taip pat ir „Tra­vel“ ka­na­lo), ku­rių pa­grin­das – kas val­gy­ta. Ne­se­niai ap­mąs­čiau Vai­vos Grai­ny­tės „Pe­ki­no die­no­raš­čius“ („Va­ga“, 2012) – čia ku­li­na­ri­jos ir­gi esa­ma, ta­čiau ji ne­įky­ri, ne­tam­pa pa­sa­ko­ji­mo aši­mi, nė­ra ba­na­li. Prieš ke­lis nu­me­rius „Me­tuo­se“ skai­čiau ir To­mo Venc­lo­vos „To­li­mų­jų Ry­tų už­ra­šus“: bi­jau, kad Grai­ny­tė man įdo­mes­nė (ne­aka­de­miš­ka, at­rak­ty­vi, nors ir ne­pa­tai­kau­ja po­pu­lis­ti­niam skai­ty­mui). Ke­lio­nė į pa­sau­lio kraš­tą su ne­la­bai rei­ka­lin­ga kal­ba – kaip sa­va­no­riš­ka ini­cia­ci­ja (vi­sur esa­ma kri­tiš­ko, fe­mi­ni­zuo­jan­čio žvilgs­nio, są­mo­jo, as­me­ny­bės, sti­liaus). Di­de­liais iš­ban­dy­mais, su­krė­ti­mais įvai­rio­se gen­ti­nė­se ben­druo­me­nė­se jau­nuo­liai įves­di­na­mi į su­au­gu­sių­jų, vy­rų pa­sau­lį. Pa­žy­mė­ti­na, kad Vai­va „ini­ci­juo­tis“ ver­žia­si pa­ti: tur­būt tai ir bus es­mi­nis jos pra­ne­ši­mas. Kny­ga, man­ding, pub­li­cis­ti­nė, ne gro­ži­nė. Ir nors ji, at­ro­dy­tų, trykš­ta so­cia­lu­mu – ap­gau­lin­ga ko­mu­ni­ka­ty­vi­nė funk­ci­ja tė­ra re­to­ri­kos da­lis: „Nie­ka­da ne­mė­gau dirb­ti­nai for­muo­ja­mų kom­pa­ni­jų, bū­re­lių, ben­druo­me­nių, ben­dra­bu­čių“ (p. 65). Be­je, kol Vai­va dar ne­bu­vo Ša­tė­nų au­to­rė, ją pa­ži­no­jau kaip mer­gi­ną, ku­ri da­ro fliuk­siš­kus aus­ka­rus su Dons­kio ir ki­tų vi­suo­me­nės vei­kė­jų gal­vo­mis ir par­da­vi­nė­ja juos Ka­ziu­ko mu­gėj. Tur­būt tei­sus To­mas Venc­lo­va, už­si­min­da­mas (kažkurioj LRT „Klasikos“ laidoj), kad ra­šy­to­jui (-ai) pir­miau­siai rei­kia biog­ra­fi­jos.

At­sa­ki­nė­da­mas į Ra­mū­no Ger­bu­ta­vi­čiaus klau­si­mus „Lie­tu­vos ry­te“ Kęs­tu­tis Na­va­kas sa­ko, kad ide­a­lio­ji jo skai­ty­to­ja mėgs­ta ge­rą vy­ną ir ge­rus kve­pa­lus. Ne­si­do­miu nei tuo, nei anuo, to­dėl tik­riau­siai per­skai­tau ne­ide­a­liai: kny­go­je „Vi­si laiš­kai – ži­ra­fos“ („Va­ga“, 2012) Kęs­tu­tis Na­va­kas ir Ak­vi­lė Ži­lio­ny­tė, man re­gis, žai­džia ly­ti­mis ir es­te­tiš­kais maž­mo­žiais. To­dėl ir ne­ver­čia­mi už­sie­nio kal­bų žo­džiai čia at­ro­do kaip bri­li­kai. Pa­va­di­ni­mo aliu­zi­ja tar­si gra­vi­tuo­ja į Dalí pa­veiks­lą, tad rei­kė­tų, ma­tyt, kal­bė­ti apie in­ter­teks­tu­a­lu­mą, ku­rio ne­iš­ma­nau, nes uni­ver­si­te­te ne­lan­kiau Iri­nos Mel­ni­ko­vos pa­skai­tų. To­kį pa­sa­žą pa­var­to­jau ty­čia: į teks­tą įpin­tas net Re­gi­man­to Ta­mo­šai­čio te­ori­za­vi­mas, ko­kia tu­rin­ti bū­ti pro­za, ta­čiau čia pat kon­sta­tuo­ja­ma, kad „pa­sa­ko­ji­mas yra žu­dy­mo for­ma“ (p. 114). Tie­sa, na­ra­ty­vo ir eg­zis­ten­ci­niam al­kiui ma­žin­ti šis ra­šy­mas ne­la­bai tin­ka­mas, jis ne­ku­ria epo. Bet ku­ria žai­dy­bi­nes įtam­pas tarp moks­lin­gos te­ori­jos bė­gių ir liau­no au­to­riaus (kaip vis dėl­to ga­lin­ges­nės ins­tan­ci­jos) krei­vių.

Stu­di­jų me­tais (taip pat ir po jų) tar­si gė­di­jau­si per­dė­tų pre­ten­zi­jų į moks­lin­gu­mą. Moks­lin­gu­mą su­vo­kiant kaip griež­tai dis­cip­li­nuo­to mąs­ty­mo per­spek­ty­vą, be lais­vų kvėp­te­lė­ji­mų, be pokš­to, be du­en­dės ga­li­my­bės. Be to, apie ką sa­vo nau­jo­je kny­go­je „Lais­vo­jo mąs­ty­mo pro­per­šos“ („Ty­to al­ba“, 2012) ra­šo Vik­to­ri­ja Dau­jo­ty­tė: „Jei są­mo­nės di­džio­ji da­lis yra už­im­ta li­te­ra­tū­ros, jos svars­ty­mų ar tie­siog ne­per­trau­kia­mo bu­vi­mo mąs­ty­mo-ju­ti­mo zo­no­se, ti­kė­ti­na, kad ir lais­vo­jo mąs­ty­mo kal­bi­nė­se iš­sklai­do­se ji iš­liks, gal net svar­biau­sio­je vie­to­je, tik be įsi­pa­rei­go­ji­mų me­to­dams, ana­li­zėms. Lais­vą­jį mąs­ty­mą ko­re­guo­ja sa­vai­mi­nė tvar­ka“ (p. 14). Nuo­lat ju­tau tą ko­ne mi­li­ta­ris­ti­nį aka­de­mi­nės tvar­kos rep­re­sy­vu­mą, ku­rį bū­tų ga­li­ma iliust­ruo­ti se­mio­ti­ko kal­bė­ji­mu „mes“ var­du – straips­niuo­se ir mo­nog­ra­fi­jo­se. Tei­si­nau­si ei­lė­raš­čio ei­lu­te. Kas dar nė­ra aš, ne­ga­li bū­ti mes, – taip ra­šė pui­ki suo­mių po­etė Ar­ja Tiai­nen.

Ir vėl pri­tren­kian­tis Ar­vy­das Juo­zai­tis „Me­tuo­se“ (Nr. 10); ve­da­ma­sis su hi­po­te­ze, kad gal­būt M. K. Čiur­lio­nis pats pa­si­trau­kė iš gy­ve­ni­mo. Net su vi­sa šiam am­žiui jau ne­be­bū­din­ga pa­te­ti­ka („Mi­ka­lo­jus Kon­stan­ti­nas Čiur­lio­nis iš­ėjo su­šal­ti nu­ai­dė­jus Ver­bų sek­ma­die­nio var­pams, pra­si­dė­jus Di­džia­jai sa­vai­tei“, p. 11) – bū­tų įsta­bus fil­mo sce­na­ri­jus. Vis dėl­to ne­kan­triai lau­kiu ir pra­dė­to­sios dra­mos tę­si­nio. Ant­ras pa­gal įdo­mu­mą skai­ti­nys ta­me pa­čia­me žur­na­le – Dai­va Če­paus­kai­tė at­sa­ki­nė­ja į Taut­vy­dos Mar­cin­ke­vi­čiū­tės klau­si­mus. Vi­sa­da mėgs­tu an­ke­tas, ku­rio­se ra­šy­to­jai įpa­rei­go­ja­mi kal­bė­ti ne apie po­li­ti­ką ir vi­suo­me­nę, o apie sa­ve (kiek anks­čiau ma­lo­niai nu­ste­bi­no Val­do Ged­gau­do at­sa­ky­mai). Net jei­gu tar­si jau­ti, kad kaž­kur jie pa­gra­ži­na ar me­luo­ja, to­kius at­sa­ky­mus per­skai­tai ko­ne kaip slap­ta­žo­džius kū­ry­bos sei­fui. Pa­vyz­džiui, esu at­krei­pu­si dė­me­sį, kad ra­šy­to­jos mo­te­rys tar­si di­džiuo­ja­si tuo, jog yra įga­lios bui­čiai, nes, įta­riu, ne­rū­pes­tin­go­je jau­nys­tė­je jos ja be­veik ne­si­do­mė­jo. Šis as­pek­tas man la­bai įdo­mus: dar lyg ir ne­te­ko su­si­dur­ti su lie­tu­vių po­ete, kri­ti­ke ar aka­de­mi­ke, ku­ri di­džiuo­da­ma­si pri­si­pa­žin­tų lai­kan­ti tar­nai­tę. O ją tu­rė­jo, tar­ki­me, po­etas ir aka­de­mi­kas Vin­cas My­ko­lai­tis-Pu­ti­nas su žmo­na, kuri, kalbant šiuo­laikiniais terminais, tarsi ir administravo vyro veiklą. Ta­čiau grįž­tu prie po­etės Dai­vos Če­paus­kai­tės, 2011 m. to­le­ran­ci­jos žmo­gaus: „Bū­ti ki­to­kiam nė­ra blo­gis, jei tas ki­to­niš­ku­mas ne­pra­si­len­kia su įsta­ty­mais ar mo­ra­lės nor­mo­mis. Jei kaž­kas gat­vė­je ma­no aki­vaiz­do­je mu­ša žmo­gų, o aš ap­si­me­tu, kad ne­ma­tau, ir pra­ei­nu pro ša­lį, tai aš ne­su to­le­ran­tiš­kas“ (p. 101). Gra­žiai, pa­pras­tai pa­sa­ky­ta, čia vis­kas aiš­ku. Ta­čiau kas­dien su­si­du­riu su daug su­dė­tin­ges­nė­mis di­le­mo­mis: jei­gu žmo­gus mu­ša pats sa­ve (ir ne­re­tai už­mu­ša – ne vien al­ko­ho­liu ar idė­jo­mis, kar­tais ir vi­sai tie­sio­giai), ar jį gel­bė­ti nė­ra ki­ši­ma­sis į as­me­ni­nius rei­ka­lus ir pri­va­tų gy­ve­ni­mą? Štai di­dy­sis to­le­ran­ci­jos klau­si­mas.