VIKTORIJA RIMAITĖ. Eilės

Pokeris

Metu visas savo praėjusias dienas –

minus dvidešimt, vyrai ir moterys

auliniais batais skuba pereit suaižėjusią

ledu gatvę, keliuosi, stoju prie lango,

nedrįsdama pasijudint, išgeriu puodelį kavos,

po to antrą, trečio dažniausiai nebūna,

virpčioja rankos, taip būna prieš rudenį

laukiant, nors bijant, kad voratinkliai

pinsis į plaukus ir gijos vis tęsis ir tęsis

ir kaklą, krūtinę, pirštų galus apraizgys:

pareiga, tyliu alsavimu prieš užmiegant,

kartu ir netikėjimu niekuo, išskyrus

keistą baimę nubust ir nerast šalia net savęs.

Metu dienas, bažnyčias, prekybos centrus,

mechaniškai prisuktą pareigą – gimti, užaugti,

gimdyti vaikus, vakare atsidust metai iš metų,

karta po kartos susibėgant į keistą nuosprendį

išsimest paskutines kortas: santuoką, vaiką

ir galiausiai tave, mano meile.

Kelionėms

Keistas vaizdas:

kava, vakaras, jokių namų

ir jokios manęs, laukiančios,

kol sugrįši.

Kartais renkamės. Kartais, būna,

prisėdi prieš miegą ant lovos

krašto nuogais pečiais

ir renkiesi:

vyniojas į miglą moterys, vyrai

praėję, neperkalbami,

didžiais vardais pavadinti,

dar didesniais darbais

sugulę atminties krautuvėlėje,

per brangūs tūnoti

dulkėm užžėlusioj lentynoj,

per trapūs atgrubusiems

nuo nerimo pirštams –

kartais renkuosi

vidurį

tarp dviejų per,

nenutolusių vienas

nuo kito nė per

žingsnį, nė per

tūkstančių tūkstančius

derinimų, perderinimų,

nesugebančius suderėti tarpusavyje

su visom išlygom

ir be visų nuokrypių, bet

galiausiai pasirenku:

beveik stebuklą,

beveik Vilnių

ir beveik tave, laukiantį,

kol sugrįšiu.

Hipnotizuojantis

Optinė saviapgaulė –

sudedi rankas,

atsitupi, kad

kulnai vos vos

išlaikytų kūno

svorį, ir tiki –

magija

sustojusioj džiaugsmo

akimirkoj: ruduo

elegantiškai barbena

į langą, o medus

gaivališkai sukasi

tango ritmu panosėj

garuojančios arbatos

puodelyje ir tiki,

kad nebegali

netikėti

šituo rudeniu

savo gyvenime.

Nuklydimams

Sugrįžo nemiga –

nugula dulkėm

ant sapno suvertos

blakstienos ir

rytas minčių

akligatviais

nesiskubina –

netikiu, kad

nepamiršiu tavęs

šitą šermukšniais

alsuojantį rudenį,

tikiu, kai laikrodis

išmuša dvylika,

o tu vis dar

bučiuoji mane,

mano nemiga.