Skulptūra ir cenzūra Latvijoje

AIS­TĖ PAU­LI­NA VIR­BIC­KAI­TĖ

XI tarp­tau­ti­nė Ry­gos skulp­tū­ros kvad­rie­na­lė

Pa­ma­ty­ti daug skulp­tū­ros, įver­tin­ti lie­tu­vių skulp­to­rius pla­tes­nia­me kon­teks­te ir kai­my­niš­kai pa­ly­gin­ti, kaip­gi ten, „pas juos“, – tri­jų tiks­lų pa­kan­ka, kad iš­si­trauk­tum la­ga­mi­ną ir pa­trauk­tum į Ry­gą, kur šiuo me­tu vyks­ta XI tarp­tau­ti­nė Ry­gos skulp­tū­ros kvad­rie­na­lė. Ne­ži­nan­tiems ren­gi­nio is­to­ri­jos – so­viet­me­čiu Bal­ti­jos ša­lys drau­giš­kai pa­si­da­li­no ren­gi­nius: es­tai ren­gė gra­fi­kos, lietuviai – tapybos trienales, lat­viai – skulp­tū­ros kvad­rie­na­lę. Į jas kai­my­nai su­va­žiuo­da­vo ne tik dai­ry­tis, bet ir da­ly­vau­ti. Na­tū­ra­liai tri­nan­tis žan­rų ri­boms, Ta­li­ne vyks­tan­ti gra­fi­kos trienalė ne­ap­si­ri­bo­ja es­tam­pais, o Ry­go­je tra­di­ciš­kai su­pran­ta­mų skulp­tū­rų ne tiek ir daug – eks­po­zi­ci­jo­je yra ob­jek­tų, vi­de­o­me­no, fo­to­gra­fi­jų. Ir daug po­li­ti­kos.

Ginters Krumholcs. Rožės vardas. 2012. Autorės nuotrauka

Šių me­tų kvad­rie­na­lės te­ma – „In­teg­ra­ci­jos ana­to­mi­ja“. Lat­vi­jos ku­ra­to­riai kvie­tė da­ly­vau­ti me­ni­nin­kus, ana­li­zuo­jan­čius skir­tin­gų kul­tū­ri­nių zo­nų są­sa­jas ir ne­bi­jan­čius vi­suo­me­ni­nių, po­li­ti­nių te­mų. Ku­ra­to­rių pa­si­rin­ki­mas ne­nu­ste­bi­no, po­li­ti­kos ir me­no ri­bų per­žiū­rė­ji­mas – pas­ta­rai­siais me­tais Va­ka­ruo­se po­pu­lia­ri kryp­tis. Lie­tu­vo­je to­kio mė­gi­ni­mo ma­ty­ti dar ne­te­ko, o ži­nant at­sar­gų lie­tu­viš­ką už­da­ru­mą – grei­tu lai­ku ir ne­teks. Ki­ta ver­tus, kai­my­nų ku­ra­to­riai su­si­dū­rė su pro­ble­mo­mis, ku­rių iš­spręs­ti taip ir ne­pa­vy­ko. Vie­na iš jų – in­for­ma­ci­jos an­glų kal­ba in­ter­ne­te ne­val­dy­mas, bū­din­gas ir tarp­tau­ti­nius ren­gi­nius or­ga­ni­zuo­jan­tiems lie­tu­viams, – kei­čian­tis si­tu­a­ci­jai gau­ti apie tai ži­nių be­veik ne­įma­no­ma. O si­tu­a­ci­ja Ry­go­je kei­tė­si gan smar­kiai. Apie po­li­ti­ką kal­ban­tys me­ni­nin­kai su­si­dū­rė su tik­rai­siais po­li­ti­kais ir pra­lai­mė­jo.

Pir­mi­nis Ry­gos skulp­tū­ros kvad­rie­na­lės ku­ra­to­rių su­ma­ny­mas bu­vo di­de­lę da­lį skulp­tū­rų eks­po­nuo­ti mies­te – šū­kiai apie ar­tė­jan­tį prie žiū­ro­vo me­ną ne­sve­ti­mi ir jiems. Ta­čiau Ry­gos mies­to sa­vi­val­dy­bė at­si­sa­kė iš­duo­ti lei­di­mus sta­ty­ti tris skulp­tū­ras ku­ra­to­rių pa­si­rink­to­se cen­tri­nė­se mies­to erd­vė­se. Jei Vil­niu­je ne­se­niai dėl spek­tak­lio ne­bū­tų įvy­kęs skan­da­las, į ku­rį no­riai vė­lė­si ir po­li­ti­kai, bū­tų sun­ku pa­ti­kė­ti, kad šios trys skulp­tū­ros bū­tų ga­lė­ju­sios kam „už­kliū­ti“. Ta­čiau tu­ri­ma pa­tir­tis sa­ko, kad emo­ci­jų, bai­mių ir val­džios de­monst­ra­vi­mo ka­muo­lys mo­ka su­si­vy­ti tar­si sa­vai­me ir net be aiš­kios prie­žas­ties – už­ten­ka ma­žu­čio stum­te­lė­ji­mo ir rie­dam. Ži­no­ma, po­li­ti­kų ki­ši­ma­sis į me­no kon­teks­tus kiek ste­bi­na. Juk bū­tent me­nas vi­suo­me­nė­je už­pil­do tas spra­gas, ku­rių ne­ga­li pa­ten­kin­ti po­li­ti­ka – pro­tes­tas, pa­ri­biai, iliu­zi­jos, le­gen­dų kon­stra­vi­mas, ero­ti­ka ir daug ki­tų te­mų. O vi­sa ki­ta – tas pats. Tiek me­ni­nin­kas, tiek po­li­ti­kas sie­kia as­me­ni­nės sėk­mės. Abu ją pa­sie­kia tik ta­da, kai yra mėgs­ta­mi. Tarp me­no ir po­li­ti­kos yra sie­na, ku­rią mėgs­ta per­ženg­ti ir vie­ni, ir ki­ti. Pa­da­rę tai sėk­min­gai – džiau­gia­si šlo­ve. Su­si­dū­ru­si kak­to­mu­ša ir pa­si­li­ku­si to­kio­je pa­dė­ty­je, ne­si­džiau­gia nė vie­na pu­sė. Šiuo me­tu Ry­go­je po­li­ti­kai tei­gia, kad bū­tent kvad­rie­na­lės ku­ra­to­rių nu­ma­ty­to­se vie­to­se tu­rės sto­vė­ti ki­to mies­te ren­gia­mo fes­ti­va­lio skulp­tū­ros, me­ni­nin­kai ži­niask­lai­do­je skun­džia­si cen­zū­ra, o pik­ti ko­men­ta­to­riai va­no­ja tiek vie­nus, tiek ki­tus. Žiū­ro­vai ke­liau­ja į Lat­vi­jos ge­le­žin­ke­lio is­to­ri­jos mu­zie­jų, kur ku­ra­to­riai de­monst­ruo­ja vi­sus kvad­rie­na­lės kū­ri­nius.

Pa­ma­čius vie­ną iš „cen­zū­ruo­tų“ skulp­tū­rų aki­vaiz­du – po­li­ti­kai pra­šo­vė. Jau­no lat­vių skulp­to­riaus Gin­te­ro Krum­hol­co „Ro­žės var­das“ tik­rai bū­tų pa­puo­šęs mies­tą. Di­džiu­lio for­ma­to skulp­tū­ra vaiz­duo­ja 8 juo­do me­ta­lo vy­rų fi­gū­ras juo­dais šar­vais ir sky­dais, sto­vin­čias ant juo­do ru­tu­lio. Pa­sak me­ni­nin­ko, kū­ri­nys kal­ba apie „tam­sias fi­gū­ras“, ra­di­ka­lus, nau­do­jan­čius tau­ti­nius klau­si­mus tam, kad skal­dy­tų vi­suo­me­nę ir kel­tų jo­je įtam­pą. Skulp­tū­ra iš­ties efek­tin­ga – fi­gū­ros grės­min­gos ir niū­rios, at­ro­do, kad stip­riau pa­stum­tas ru­tu­lys pra­dės rie­dė­ti ir nu­šluos nuo sa­vo ke­lio vis­ką, kas pa­si­tai­kys. Taik­liai vie­ti­nę po­li­ti­nę ir so­cia­li­nę si­tu­a­ci­ją at­spin­din­tis kū­ri­nys ne­šo­ki­ruo­ja nei for­ma, nei, at­ro­dy­tų, kon­cep­ci­ja. Ne­gi Lat­vi­jos did­mies­čio val­džiai jis pa­si­ro­dė tie­siog ne­pa­kan­ka­mai mie­las ir dai­lus? Ša­li­mais ki­tas po­li­ti­niam me­nui ne­bū­din­gai vi­zu­a­lus ob­jek­tas – na­tū­ra­laus dy­džio tan­kas, lyg pia­ni­nas sto­vin­tis ant ko­je­lių su ra­tu­kais, tai – es­tų me­ni­nin­ko kū­ri­nys. Yra čia ir smar­kiai pa­di­din­tas (na­tū­ra­lios Le­ni­no skulp­tū­ros mies­te dy­džio) Le­ni­no pal­tas su spro­gi­mo pa­lik­ta sky­le. Is­pa­nų me­ni­nin­kas apie ka­ro de­hu­ma­ni­za­ci­ją kal­ba ro­dy­da­mas na­tū­ra­laus dy­džio ka­rei­vių fi­gū­ras, pa­sta­ty­tas ant me­di­nių dė­žių, ku­rios šiems žu­vus tam­pa jų kars­tais. Kiek kom­pli­kuo­tas, bet įdo­mus gar­sios Ru­si­jos vi­de­o­me­ni­nin­kų gru­pės „Čto de­lat’?“ fil­mas, pa­te­kęs ir į šių me­tų Ki­je­vo bie­na­lę. Mė­gė­jų spek­tak­lio for­ma per­tei­kia­ma Ru­si­jos ak­tu­a­li­jos ir jų da­ly­vių liu­di­ji­mai. Taip pat nag­ri­nė­ja­mas ir me­ni­nin­ko po­zi­ci­jos klau­si­mas: kur ir ko­kios yra ri­bos, kas yra pri­va­lo­ma, ko­kia me­ni­nin­ko funk­ci­ja šian­dien? Tarp 32 pa­ro­dos da­ly­vių iš 15 ša­lių yra ir 2 lie­tu­vių skulp­to­riai – Ri­man­tas Mil­kin­tas ir Vla­das Ur­ba­na­vi­čius. Pa­ro­dos kon­teks­te abu šie me­ni­nin­kai at­ro­do la­bai me­di­ta­ty­viai – abie­jų kū­ri­niai ga­lė­tų pri­si­tai­ky­ti tur­būt prie bet ko­kios ku­ra­to­rių te­mos. Ki­ta ver­tus, abi ma­sy­vios skulp­tū­ros – vi­zu­a­lios. Me­ni­nin­kams aki­vaiz­džiai la­biau rū­pi kon­cep­ci­jos ir for­mos, ne po­li­ti­kos ar vi­suo­me­ni­nių ak­tu­a­li­jų klau­si­mai ir to ne­lai­ky­čiau kū­ri­nių mi­nu­su, nors bū­tų sma­gu ir Lie­tu­vo­je kar­tais ma­ty­ti vi­zu­a­liai, kon­cep­tu­a­liai ir emo­ciš­kai stip­rių kū­ri­nių.

Tuo tar­pu Ry­gos kvad­rie­na­lės žiū­ro­vai šeš­ta­die­nio po­pie­tę į pa­ro­dą ėjo no­riai, bet trum­pam. Pa­ly­gin­ti ne­daug eks­po­na­tų ir vie­na, nors ir ne­ma­ža, ge­le­žin­ke­lio mu­zie­jaus erd­vė re­tą su­lai­kė il­giau nei dvi­de­šim­čiai mi­nu­čių. At­ro­do, kad ne­ma­ža da­lis lan­ky­to­jų čia at­ėjo tik dėl ži­niask­lai­do­je ki­lu­sio šur­mu­lio cen­zū­ros te­ma. Tad te­lie­ka pri­si­min­ti Fe­de­ri­co Fel­li­ni fra­zę, kad cen­zū­ra yra vals­ty­bės ap­mo­ka­ma re­kla­ma ir… to­liau da­ry­ti tai, kuo ti­ki.

Ry­gos skulp­tū­ros kvad­rie­na­lė veiks iki lap­kri­čio 25 die­nos.

Komentarai / 1

  1. toto.

    Prajuokino paradoksas – iki adatos skylutės susiaurintas cechinis įžvalgumas ir iki ašarų naivus adatos flirtavimas su savimi apie šieno krūvą – viename. Suveikė. ;-)
    Pora susijusių link’ų:
    Integrācija bez žēlastības
    Tēlniecības kvadriennāles rīkotāji piekāpjas Rīgas domei

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.