Šiandien mano Dievas – medis

GRE­TĖ SI­LIŪ­NAI­TĖ

Jei­gu ir ta­vo mo­čiu­tė gie­da baž­ny­čios cho­re ir dar yra ga­nė­ti­nai gu­vi iš­ly­dė­ti ana­pu­sy­bėn tuos, ku­rie kaž­ka­da vir­tu­vė­je mū­ri­jo kros­nį, ar­ba tuos, ku­rie tą kros­nį pra­va­ly­da­vo, kol ji dar bu­vo nau­do­ja­ma, su­pran­ti, kad užuo­jau­tos sky­re­lis pas­ku­ti­nia­me vie­ti­nio dien­raš­čio pus­la­py­je yra bū­ti­nas. Ry­te mo­čiu­tė pa­skai­to, ar šian­dien ku­rį nors lai­dos, ir jau ži­no, ką at­sa­ky­si įky­riems vai­kams su anū­kais, ku­rie vis siū­lo­si ap­lan­ky­ti, pa­žiū­rė­ti, kaip „kru­ta“. Ži­no­ma, vai­kai ir anū­kai vi­sa­da lau­kia­mi, jiems bus iš­skleis­tas sta­las, su­suk­tas vy­nio­ti­nis ir pa­ruoš­ta kas nors šil­to, bet pa­čiai šei­mi­nin­kei nuo pen­kių re­pe­ti­ci­ja, to­dėl vi­si ei­nam iš­pa­žin­ties, at­bū­nam mi­šias ir ta­da jau na­mo prie sta­lo su­ži­no­ti, kad vi­siems vis­kas ge­rai.

– Kur mo­čiu­tė?

– Ma­myt, sėsk prie sta­lo, už­ten­ka jau vis­ko.

– Kom­po­tas rū­sy, aš tuoj.

Pas­kui mo­čiu­tė ima ma­no lėkš­tę ir kiek su­dve­jo­ja prieš pil­da­ma pa­da­žo ant ba­lan­dė­lio.

– Ne­ga­vai iš­ri­ši­mo? – klau­sia prie šo­no pa­lin­ku­si te­ta Jū­ra­tė.

Ji mums sa­va, to­kios te­ta gar­siai ne­pa­va­din­si. Čia ta, ku­ri jau­ni­mui kri­zen­da­ma pa­pa­sa­ko­ja, kaip miš­ke slėp­da­vo „Kos­mo­so“ ci­ga­re­tes. Trauk­da­vo jas iš ap­ra­so­ju­sio stik­lai­nio ir pa­trauk­da­vo su pus­se­se­re (ša! nie­kas ne­ži­no) prieš ei­da­mos į šo­kius. „Tik­rai? – pa­klau­si. – O iš kur gau­da­vot?“ – „Ta­vo tė­vas nu­pirk­da­vo“, – at­sa­ko ran­ko­mis ap­glėb­da­ma šlau­nis, ku­rio­se da­bar tie dvi­de­šimt vir­šaus su­kaup­tų me­tų. Vis­gi pa­ke­lia smak­rą aukš­tyn – dar sa­va tarp jau­ni­mo, nors jau be­veik ke­tu­rias­de­šimt, bet jau­niau­sia duk­ra vi­sa­da lie­ka jau­niau­sia, vi­sa­da be vie­tos. Iš pra­džių be­veik su vy­res­niais, vė­liau be­veik prie jau­nų.

– Ko­dėl ne? – klau­siu vis dar ne­at­ga­vu­si lėkš­tės. – Ga­vau.

– Ne­nu­ė­jai po­te­rių kal­bėt, vi­si ma­tė.

– Su­kal­bė­siu dar. – Nu­si­juo­kiu te­tai ir pa­ti pa­si­i­mu lėkš­tę iš mo­čiu­tės ran­kų. – Pa­da­žo ne­rei­kia, ačiū.

Šian­dien ma­no Die­vas yra me­dis – no­riu šauk­ti jiems ir ne­svar­bu, kad tai ga­li kai­nuo­ti ne tik pa­da­žą, bet ir vi­są ba­lan­dė­lį. Ta­čiau pa­žiū­riu į ma­mą, ku­ri ir taip kiek per daug sau lei­džia su ke­lio­nėm ir ki­tom as­me­ny­bės to­bu­li­ni­mo pro­gra­mom. Ma­mą, ku­ri čia ty­li, nors iš tie­sų gal vie­nin­te­lė tu­ri ką pa­sa­ky­ti. Ma­mą, ku­ri ne­bū­ti­nai vi­sa­da ma­ne su­pran­ta, bet pa­lai­ko, ir pri­spau­džiu sa­vo tie­sas po pa­aug­liš­kai pra­kai­tuo­jan­čia pa­žas­tim, ku­ri trokš­ta re­vo­liu­ci­jos net ir čia, prie gi­mi­nių sta­lo per mo­čiu­tės sep­ty­nias­de­šimt­me­tį, ku­ris mi­ni­mas po­ra sa­vai­čių vė­liau dėl vie­no ki­to ne­nu­ma­ty­to „pa­gra­bo“.

– Vi­sai be­die­vė! – ne­iš­lai­ko mo­čiu­tė. – Kaip anas (su­prask – se­ne­lis), tam ir­gi ne­rei­kė­jo Die­vo, tai ir nu­mi­rė su­si­su­kęs nuo vė­žio.

Mo­čiu­tė da­bar tuš­čio­mis ran­ko­mis, nes aš at­ėmiau lėkš­tę, su­ran­da ki­tos anū­kės gal­vą, į ku­rią dar ga­li pa­si­rem­ti. Ši­ta gal­va at­min­ti­nai mo­ka po­te­rius, ku­rie kal­ba­mi ga­vus iš­ri­ši­mą, ir tas nuo­dė­mes, ku­rios be var­go at­lei­džia­mos. Mo­čiu­tė ima bur­no­ti ant se­ne­lio, ku­rio mir­ties me­ti­nių mi­nė­ji­mo sta­las jau se­niai nu­krau­tas, o aš sto­juo­si, vel­da­ma tą pa­čią vi­so­mis pro­go­mis nau­do­ja­mą stal­tie­sę, kaip pri­klau­so, nes da­bar ne­de­ra val­gy­ti ba­lan­dė­lio. Imu kaž­ku­rią Hes­sės kny­gą – bent vie­ną vi­suo­met tu­rė­jau su sa­vi­mi, kai man bu­vo sep­ty­nio­li­ka – ir mes ei­nam pas Die­vą prie upės. Dar spė­ju pa­mo­ti se­ne­lio Jo­no sta­bu­kui, ku­ris ka­ba vir­tu­vė­je ant sie­nos. Jis, ne­pro­por­cin­gas me­di­nu­kas ant kry­žiaus il­gom ran­kom ir trum­pom ko­jom, iš­drož­tas to pa­ties, ku­riam ne­rei­kė­jo Die­vo, net ne­įta­ria, kad ga­li bū­ti toks svar­bus prie gi­mi­nės sta­lo. Mes su Hes­se ei­nam Anykš­čių ši­le­lio ta­kais, kur se­ne­lis ve­džio­da­vo šu­nį. Il­gai ve­džio­da­vo – tas, net jau­nas bū­da­mas, grį­žęs ty­so­da­vo ne­ju­dė­da­mas li­ku­sią die­nos da­lį iki ki­to pa­si­vaikš­čio­ji­mo. Ei­nam iki sa­los, kur ki­to­je upės pu­sė­je ma­ty­ti iš­raus­ti kregž­džių liz­dai. Aš ir Hes­se, ku­rio kny­gos taip ir ne­at­ver­čiu, tie­siog man rei­kia ją tu­rė­ti su sa­vi­mi, kaip mo­čiu­tei rei­kia tu­rė­ti lėkš­tę ar­ba ge­res­nės anū­kės gal­vą sa­vo del­ne. Sė­du ant re­tos žo­lės, nes tuoj lap­kri­tis, ir min­ty­se kar­to­ju šian­dien mi­šio­se ku­ni­go iš­sa­ky­tus žo­džius, kad jam ne­rei­kia mū­sų iš­pa­žin­ties. Grįž­tu, kai sta­lo len­tos jau su­stum­tos vie­na ant ki­tos, stal­tie­sės kraš­tai ati­tin­ka­mai nu­tį­sę iki ke­lių, o švie­žios dė­mės pa­slėp­tos po lėkš­tė­mis, ku­rio­se mai­šo­si pie­tų li­ku­čiai. Da­bar vi­si su­si­spie­tę ma­žais bū­re­liais, „iš kie­mo“ at­ėję ke­le­tas kai­my­nų, mo­čiu­tė kaž­ką iš­ly­di am­ži­no atil­sio su ki­to­mis gie­do­to­jo­mis, ma­ma vie­no­dai ty­li, bet da­bar jau su­ge­ba pri­tap­ti, o aš li­pu į an­trą aukš­tą pri­si­dė­ti prie jau­ni­mo. Ka­žin, ko­dėl lie­tu­vių kal­bo­je nė­ra var­do Bo­di­lė? Bo­di­lė – nuo žo­džio „bo­dė­tis“. Lip­da­ma at­si­krenkš­čiu – tuoj pa­klau­siu, ką ro­do per ki­tus ka­na­lus.

Pa­aug­lys­tė, sep­ty­nio­lik­ti gy­ve­ni­mo me­tai – kiek­vie­nas pra­kai­to la­šas skir­tas ko­vai už sa­vo vie­tą prie gi­mi­nės sta­lo ar­ba to­liau nuo jo. Vė­liau vis­kas sau­sė­ja ir prie baž­ny­čios nuo­mo­ja­mas bu­tas ne­be­ke­lia jo­kių emo­ci­jų.

Ma­ma: Ku­rio­je vie­to­je?

Aš: Čia, prie Pet­ro Po­vi­lo baž­ny­čios.

Ma­ma: Ge­rai, gal kar­tais už­suk­si.

Aš: Ar dėl to tap­siu ge­res­niu žmo­gu­mi?

Ma­ma: Vėl pra­de­di.

Aš: Ko­dėl man ne­da­vei var­do Bo­di­lė?

Ma­ma: Kas čia per var­das? Tė­vas tau da­vė var­dą, aš no­rė­jau ki­to.

Už­ei­nu į baž­ny­čią, ko­dėl ne? Du­rys juk at­vi­ros, o da­bar to­kių ne­daug. Man pa­tin­ka pra­si­brau­ti pro tu­ris­tus, daž­niau­siai len­kus ar­ba ja­po­nus, ku­rie dar lau­ke iš­klau­so per mik­ro­fo­ną kal­ban­čio gi­do pa­sa­ko­ji­mą apie ba­ro­ko pa­min­klą. Pa­tin­ka mo­te­ris, par­da­vi­nė­jan­ti žva­ku­tes po pen­kias­de­šimt cen­tų ir nie­kuo­met ne­at­sa­kan­ti į ma­no „la­ba die­na“, nes žva­ku­tes at­si­ne­šu sa­vo, ir ku­ni­gas, kai ne­dir­ba. Dir­ban­tis man la­biau pa­tin­ka ki­tas. Pas tą ir ei­nu.

Pir­miau­sia pa­si­žiū­riu į ki­še­ni­nį veid­ro­dė­lį – ban­dau įsi­min­ti, kaip yra da­bar, o pas­kui pa­tik­rin­siu, kas pa­si­keis ga­vus iš­ri­ši­mą.

Ku­ni­gas iš klau­syk­los duo­da žen­klą ir aš pra­de­du taip, kaip rei­kia. Vi­so­kių bur­nos kva­pų pri­si­gė­rę dro­ži­niai da­li­na se­nu­ko vei­dą skir­tin­go dy­džio ap­skri­ti­mais. Raukš­lė­tas vei­das vi­sa­da kaip že­mė­la­pis, te­gu tai nuo­dė­min­ga, bet aš mė­gau­juo­si tuo vaiz­du – man gra­žu. Jo vei­do da­lys, ju­dan­čios at­ski­rai vie­na nuo ki­tos, at­ro­do kaip kregž­dės sa­vo liz­duo­se to­je pa­čio­je ato­dan­go­je prie upės. Dar pa­me­nu, kaip bū­da­mi vai­kai mė­ty­da­vom obuo­lius per upę ir nie­kam ne­pa­vyk­da­vo pa­tai­ky­ti į liz­dą. Ir ma­ži, ir di­de­li obuo­liai vie­no­dai at­šo­ka nuo smė­lė­to skar­džio ir plū­du­riuo­da­mi upės pa­vir­šiu­mi lei­džia­si pa­sro­viui. Ti­kė­jau, kad ma­no mes­tas obuo­lys įstrigs ir ne­leis kregž­dėms iš­skris­ti. Mai­tins jas per žie­mą ma­no pa­slap­ti­mis, ku­rias iš­pa­žin­da­vau vai­siams. Jų po pil­ną megz­ti­nio ster­blę pri­si­vog­da­vom pa­ke­liui prie Šven­to­sios. Nai­viai pa­ti­kė­da­vau po pa­slap­tį kiek­vie­nam obuo­liui be iš­im­ties, nors ma­no mes­tas ne­pa­siek­da­vo net upės vi­du­rio. Ir vė­liau ne­pa­si­da­rė ge­riau – per kū­no kul­tū­ros pa­mo­kas me­tant ka­muo­liu­ką mo­ky­to­ja įbes­da­vo žvilgs­nį į die­ny­ną kaž­ką skai­čiuo­da­ma. Mo­ky­to­ja, ar ten ma­no pa­slap­tis skai­čiuo­jat? Kuo to­liau, jų vis ma­žiau. Štai da­bar klū­pau prieš ku­ni­gą ir ne­su­gal­vo­ju, ką ga­lė­čiau iš­pa­žin­ti, nors ki­še­nė­je vis dar gniau­žau vie­ną obuo­lį.

– Dė­de, jū­sų vei­das man pri­me­na kregž­džių liz­dus.

– Vai­ku­ti, mo­ky­kis, kol ga­li. Už­ten­ka iš­mok­ti po ke­le­tą už­sie­nie­tiš­kų žo­džių kas­dien.

– Dė­de, į to­kius liz­dus vai­kys­tėj mė­ty­da­vom obuo­lius.

– Anks­čiau aš pats mo­kiau­si kas­dien, daug skai­čiau, ruoš­da­vau­si pa­moks­lams.

– Nie­kam ne­pa­vy­ko pa­tai­ky­ti, vi­sos kregž­dės iš­skris­da­vo at­ėjus lai­kui.

– Da­bar jau pats ap­si­lei­dau ir at­min­tis ne ta.

Į ku­rį ap­skri­ti­mą lan­ge­ly­je tai­ky­ti obuo­lį? Jei­gu obuo­lys bus per ma­žas, pa­tai­ky­siu ku­ni­gui į vei­dą. Per di­de­lis at­šoks ir, jei­gu ne­spė­siu pa­gau­ti, nu­rie­dės baž­ny­čios grin­di­mis. Vi­si pa­ma­tys, kad ban­dau gun­dy­ti ku­ni­gą obuo­liu, kaip žal­tys su­gun­dė Ie­vą. Tik vie­nas ide­a­liai ati­tin­kan­tis ap­skri­ti­mą obuo­lys ga­lė­tų už­kimš­ti sky­lę, bet kas iš to? Ne­ma­nau, kad ku­ni­gas klau­syk­lo­je pra­leis­tų vi­są žie­mą sau­go­da­mas ma­no pa­slap­tį.

Ku­ni­gas su trim svei­kom Ma­ri­jom bel­džia į lan­ge­lį ir ma­ne pa­lei­džia.

Ei­nu tie­siai iš­ėji­mo link. Gal dar ne­iš­au­gau iš tos re­vo­liu­ci­nės nuo­tai­kos, bet ir da­bar at­gai­los mal­das mie­liau ne­šuo­si su sa­vi­mi „iki pa­rei­ka­la­vi­mo“. Su­sto­ju prie švęs­to van­dens, bet pa­links­tu ne prie jo. Čia iš­si­trau­kiu ki­še­ni­nį veid­ro­dė­lį: „Na­gi, veid­ro­dė­li, veid­ro­dė­li…“ Tai, ką ma­tau, de­ri­nu su tuo, ką at­si­me­nu. Ta­ry­tum prieš lan­gą dė­čiau vie­ną že­mė­la­pį ant ki­to – li­ni­jos su­tam­pa. Na ir dė­kui Die­vui, per­si­žeg­no­ju ir iš­ei­nu.

Prie var­tų ma­ne dar su­stab­do či­go­nė, ji čium­pa už ran­kos ir at­su­ka del­nu į vir­šų. At­šo­ku, nes ne­no­riu ži­no­ti. Ta­da ji at­ki­ša sa­vo del­ną ir lie­pia mo­kė­ti, nes pa­slap­tis sau­got bran­gu. Ki­še­nė­je tik pa­kiu­žęs obuo­lys – iš­trau­kiu jį ir de­du į pra­šan­čią ran­ką. Duo­čiau dau­giau, bet tik­rai šian­dien nie­ko rim­čiau ne­tu­riu.