Provincialus

EDIS KRIAU­ČIŪ­NAS

Degučiai. 2012. Autoriaus nuotrauka

Lie­tu­vos že­mė­la­pis, skir­tin­gai nei kai ku­rių kai­my­nių, ga­na leng­vai tel­pa vie­no žmo­gaus są­mo­nė­je ir tai džiu­gi­na – sma­gus fak­tas, ne­lei­džian­tis di­džiuo­tis to­kiu keis­tu da­ly­ku kaip ša­lies di­dy­bė. Kai ku­rių vals­ty­bių pi­lie­čiai vien dėl sun­kiai ap­rė­pia­mo te­ri­to­ri­jos plo­čio ima ieš­ko­ti ir ko­kios iš­skir­ti­nės dva­sios. Ši, su­pran­ta­ma, žy­mi­ma aukš­tes­ne pra­ba nei kai­my­nų ir skir­ta eks­por­tui.

Mū­suo­se kar­tais at­si­tin­ka prie­šin­gai – pi­lie­čiai ima ieš­ko­ti Tė­vy­nės men­ku­mo ir jo įro­dy­mų ne­sun­kiai ran­da. Kai ku­rie net ma­to šė­to­ną ir ga­li pa­ro­dy­ti, kur jis sle­pia­si. In­te­lek­tu­a­lai aiš­kia­re­giai: pa­sau­lio pa­bai­ga tik­rai at­eis – nie­kas ne­pri­eš­ta­rau­ja; ky­la šio­kių to­kių ne­su­ta­ri­mų dėl ter­mi­nų, bet tai nie­kis, ga­li­ma nu­si­ra­min­ti ir iš­ger­ti ar­ba­tos. Kol už lan­go raus­ta kle­vai. Kas­met jie vis di­des­ni, o Lie­tu­vos erd­vės tuš­tė­ja, re­tė­ja, rū­kai tam­pa il­ge­sin­gi. Toks rai­dos eta­pas – ge­res­nio gy­ve­ni­mo pa­ieš­kos ki­tur, bet jis am­ži­nai ne­truks; per­ne­lyg pa­to­gi vie­ta gy­ven­ti yra ša­lis, kur lie­tūs ly­ja, o ir ly­ja čia ma­žiau nei ūka­no­ta­me Al­bio­ne. Ap­skri­tai gam­tos ka­tak­liz­mų be­veik ne­bū­na, va­sa­ros šil­tos, van­duo – gai­vi­nan­tis, šil­dy­mui iš­lei­džiam ne­ma­žai, bet ne ką dau­giau nei pie­tie­čiai vė­si­ni­mui­si. Vis­kas ran­ka pa­sie­kia­ma – jū­ra, miš­kas, ma­ma.

Va­sa­rą po Lie­tu­vą ke­liau­ti siau­bin­ga, nes per­ne­lyg gra­žu. Po­ra tūks­tan­čių ki­lo­met­rų pa­ri­biais: duo­bė­tu kai­mų as­fal­tu, žvyr­ke­liais, smė­lė­tais miš­ko ke­liu­kais, net ki­ta­dos bu­vu­sio ge­le­žin­ke­lio py­li­mu – per Di­dį­jį ty­ru­lį. Vis­kas ryš­ku: at­si­da­ro lan­gi­nės ir par­duo­tu­vės, lin­guo­ja ber­žai, plaz­da tri­spal­vės, kregž­du­tės, kregž­du­tės, sau­lė­ly­džiai ir vi­sos ki­tos ba­na­ly­bės. O Rie­ta­vo ka­vi­nė­je „Jū­ra“ tuo­kart griau­di iš­leis­tu­vės – abi­tu­rien­tas Dar­min­tas P. pri­spau­dęs prie me­di­nės si­jos glam­žo Ro­sa­ną G. „Ki­tas me­tas i ta­vėm iš­si­ve­šu“, – šnabž­da jai į au­sį. Taip kiek­vie­ną sa­vai­tę – iš­va­žiuo­ja­ma gru­pė­mis. Abi­tu­rien­to lie­tu­vių kal­bos ži­nios įver­tin­tos 11 ba­lų, tad kur jam siek­ti ūka­no­se sken­din­čio gy­ve­ni­mo tiks­lo? Ai­ri­joj drau­gų dau­giau nei gim­ta­ja­me mies­te­ly­je ir tai šioks toks aiš­ku­mas. „Nu kon pa­da­ry­si, va­ka­li“, – tvir­tai sta­to tuš­čią stik­liu­ką ant sta­lo abi­tu­rien­to tė­vas ir pri­si­me­na sa­vo iš­leis­tu­ves į ta­ry­bi­nę ar­mi­ją.

Ne­pa­mirš­tas Lie­tu­vo­je ir ki­tas ar­cha­jiš­kai iš­ro­dan­tis gen­ti­nis reiš­ki­nys – gi­mi­nių su­si­ti­ki­mai. Su­si­bė­ga­ma iš vi­sos Eu­ro­pos. Kai ku­rios kai­mo tu­riz­mo so­dy­bos tik iš to­kių ren­gi­nių ir gy­ve­na – vi­siems nau­da. Su­si­rin­kus daug kas pri­si­me­na­ma, ap­gai­les­tau­ja­ma, kas be ko – iš­ge­ria­ma, pa­dai­nuo­ja­ma, nu­va­žiuo­ja­ma prie už­per­nai pa­sta­ty­to kry­žiaus – eg­lės bu­vu­sio­je so­dyb­vie­tė­je dar tam­ses­nės.

Ne tik Rie­ta­ve alaus iš­pils­to­ma dau­giau nei „Alaus na­muo­se“ – ir Tau­rag­nuo­se, Vei­sie­juo­se. Net už ma­rių ži­no­ma, kad tė­vy­nė­je va­sa­rą sma­gu. Ką be­sa­ky­tu­mėt, dau­gu­ma emig­ran­tų tu­ri sva­jo­nę – už­si­dirb­ti pi­ni­gų, GRĮŽTI, gy­ven­ti na­me, tu­rė­ti ko­kį pa­pras­tą, bet pa­kan­ka­mas pa­ja­mas už­tik­ri­nan­tį „biz­niu­ką“. Ap­link ra­mu ir ža­lia. Po kie­mą laks­to bal­ta­pū­kiai (te­bū­nie vie­nas mu­la­tas, ne­svar­bu) anū­kė­liai, „Pa­gei­da­vi­mų kon­cer­to“ ve­dė­ja per­skai­to svei­ki­ni­mus sep­ty­nias­de­šimt­me­čio pro­ga, nu­rie­da džiaugs­mo aša­ra… du tūks­tan­čiai pen­kias­de­šim­tie­ji… Tik­ro­vė ga­li bū­ti pa­na­ši: Pli­mu­to se­ne­lių prie­glau­do­je ty­lu ir ža­lia…

Su­si­trauk­ta, tie­sa, ne­ma­žai, ypač mies­tų: Kau­nas nuo 1990 me­tų ne­te­ko per šim­tą tūks­tan­čių gy­ven­to­jų. Lais­vės alė­ja li­ko, o žmo­nių – tik trys iš ke­tu­rių. To­dėl ne­nuos­ta­bu, kad aikš­tės (ir nau­jos are­nos) bus tuš­čios, o gat­vės duo­bė­tos ir sli­džios. Ki­ti mies­tai taip pat pra­ra­do sa­vo ma­giš­kas sa­vy­bes, ne­be­si­ke­lia į Šiau­lius ar Pa­ne­vė­žį ap­lin­ki­nių kai­mų ir mies­te­lių gy­ven­to­jai – tie­siai į Kar­mė­la­vą ir iš­nyks­ta ūkuo­se.

Lie­tu­vos pro­vin­ci­ja tuš­tė­ja, sens­ta, bet svei­ko pro­to jo­je tik­rai dau­giau, nei „in­for­muo­ja“ ži­niask­lai­da. O bu­du­lių – ma­žiau (te­le­vi­zi­jos lai­dų, ku­rio­se mė­gau­ja­ma­si psi­chiš­kai ne­svei­kais žmo­nė­mis, kū­rė­jus rei­kė­tų teis­ti). Šiek tiek pik­ta – net pro­fe­sio­na­liai pa­reng­ti re­por­ta­žai tu­ri nei­gia­mą krū­vį. Ne tik tu­ri, bet ir sklei­džia ban­gas. Pa­tei­kia­ma tik­ro­vė, bet jo­je pri­va­lo­mai kaž­kas ne­ge­rai. Ge­le­ži­nis kab­lys kiek­vie­nam ant kak­tos. Mū­sų ma­žiau nei trys mi­li­jo­nai! Lyg ma­giš­kas tre­je­tu­kas ką nors reikš­tų. Ga­li­ma pa­skai­čiuo­ti ir ki­taip: nuo ne­pri­klau­so­my­bės at­kū­ri­mo jau mi­rė be­veik mi­li­jo­nas gy­ven­to­jų, t. y. apie treč­da­lis ša­lies gy­ven­to­jų taip ir ne­su­lau­kė ge­res­nių lai­kų. Iš­va­das ga­li­ma pa­si­da­ry­ti kiek­vie­nam, ta­čiau aki­vaiz­du, kad nu­gy­ven­ti gy­ve­ni­mą vien kei­kiant val­džią, ka­pi­ta­liz­mą ir t. t., vi­sur ieš­kant šė­to­no ne­ver­ta (nors kai kas, pa­mir­šęs mei­lę ar­ti­mui sa­vo, įky­riai tvir­ti­na, kad tai tik­ra­sis ke­lias). Be to, yra ri­zi­kos, kad lauk­da­mi ge­res­nių lai­kų su­lauk­si­me blo­ges­nių. Tie­są sa­kant, ano­kia čia ri­zi­ka, tai – dės­nis (ter­mo­di­na­mi­kos kaž­ke­lin­tas).

Ne­pro­šal pa­si­džiaug­ti ir pa­si­mė­gau­ti tuo, ką tu­ri­me, o tu­ri­me pa­kan­ka­mai. Bu­ria­si kai­mų ben­druo­me­nės, grie­žia ka­pe­los, so­di­na­mi par­kai (Iš­ny­ku­sių kai­mų at­mi­ni­mo Pa­sva­lio ra­jo­ne, Deg­lė­nuo­se), ra­šo­mi pro­jek­tai, su­si­ren­ka pas­kui sen­jo­rai at­nau­jin­ta­me kul­tū­ros cen­tro pa­sta­te (tar­kim, An­ta­liep­tė­je) ir ge­ria ka­vu­tę, šne­ku­čiuo­ja­si. Kiek­vie­ną die­ną. O ką? Stam­bes­ni ūki­nin­kai kiek­vie­ną žie­mą po­il­siau­ja prie šil­tų­jų jū­rų. Vy­riau­sio­ji duk­ra vai­ruo­ja trak­to­rių, bet šiaip stu­di­juo­ja me­di­ci­ną. Jau­nė­lis tam­po ki­bi­rus. „Vis­ko bū­na, – sa­ko šei­mi­nin­kė, – bet no­riu dirb­ti sa­vo že­mė­je ir sau, čia erd­vu ir lais­va. O at­ei­ty­je – bus, kas bus, iš­gy­ven­sim.“ Pen­si­nin­kai puk­ši ap­link sa­vo na­me­lius, au­gi­na ne tik bul­ves – ir pa­pri­kas, ba­zi­li­kus, aiš­kiai su­vok­da­mi, kad ka­da nors mirs. Bet gal dar ne šie­met. Duok Die­ve.

O tū­las pats ki­ta­dos pa­bė­gęs iš kai­mo da­bar ap­gai­les­tau­ja, kad jie nyks­ta. Sė­dė­da­mas fo­te­ly­je kon­sta­tuo­ja pra­ra­di­mus. Val­gy­da­mas su­šius (už lan­go – „Ra­dis­son Blu As­to­ri­ja“) il­gi­si ba­sa­ko­jės vai­kys­tės ir upe­lio. Kaž­ko­kiu ne­ra­cio­na­liu mi­no­ri­niu iš­tuš­tės Tė­vy­nės so­džiai… il­ge­siu. Su­pran­ta­mas, bet ir keis­tas tas il­ge­sys, juk pra­ra­di­mai – nuo­la­ti­nis ba­na­lus, il­ge­sio ne­ver­tas reiš­ki­nys. Pra­ran­dam čiulp­tu­ką, na­mus, mo­te­ris, ga­lop sa­ve pa­tį, ir vis kaž­ko ieš­ko­da­mi. Ot rož­denja na svet / ježed­nev­no ku­da-to ucho­dim, / slov­no kto-to vda­li / v no­vost­roi­kach prek­ras­no ig­ra­jet. / Raz­be­ga­jem­sia vse. Tol’ko smert’ nas od­na so­bi­raj­et (Jo­si­fas Brod­skis).

Tu­riu idė­ją: jei ki­taip ne­iš­ei­na – Lie­tu­vą ga­li­ma ap­gy­ven­din­ti vir­tu­a­liai. Pa­leis­ti į in­ter­ne­tą to­kią kar­tog­ra­fi­nę duo­me­nų ba­zę, kur kiek­vie­nas (ne tik per Vė­li­nes) ga­lė­tų „pri­si­seg­ti“ prie sau bran­gios vie­tos, tie­siog vir­tu­a­liai ap­si­gy­ven­ti nu­griau­to­je se­ne­lio so­dy­bo­je. Ir at­sta­ty­ti ją ga­li­ma iš se­nų nuo­trau­kų, ne tik so­dy­bą – iš­ti­sus kai­mus, 3D for­ma­tu. Dar – par­ves­ti ar­klį, nu­spir­ti kan­ko­rė­žį, pa­bu­čiuo­ti mer­gai­tę. Va­ka­rop iš gre­ti­mo kie­mo kas nors at­ei­tų į sve­čius, pa­kal­bė­tu­me, iš­ger­tu­me, nu­skam­bė­tų ko­kia nors grau­du­lin­ga: Mū­sų gy­ve­ni­mo val­ty­je… O pas­kui, žiū­rėk, ir ką nors links­mes­nio su­gie­do­tu­me.