Paslaptinga Siesikų dvaro tapyba

VI­DAS POŠ­KUS

Į Sie­si­kus iš­va­žia­vo­me pir­mą die­ną po rin­ki­mų, gal to­dėl mies­te be­veik ne­bu­vo žmo­nių ir au­to­mo­bi­lių. „Be­veik kaip Nau­jų­jų me­tų ry­tą“, – nu­spren­dė­me, pro ma­ši­nos lan­gus žiū­rė­da­mi į tuš­čias gat­ves, nu­klo­tas krin­tan­čių gel­to­nų la­pų. Uk­mer­gę pa­sie­kė­me grei­tai, o ten ne­to­li ir Dau­ga­liai. To­lu­mo­je lyg ir pa­si­ma­tė Sie­si­kai. „Čia tur­būt taip pat bū­ta ko­kio nors dva­ro“, – pa­sa­kiau Dau­ga­lių pa­kraš­ty­je iš­vy­dęs cha­rak­te­rin­gą par­ko me­džių san­kau­pą ir stai­giai pa­spau­džiau au­to­mo­bi­lio stab­džius, su­pra­tęs, kad tai ir yra Sie­si­kų dva­ras.

Siesikų dvaras. Autoriaus nuotrauka

Sie­si­kų dva­ras, kar­tais va­di­na­mas pi­li­mi, – tai gar­bin­gos XVI–XVII am­žiaus Sie­sic­kių gi­mi­nės re­zi­den­ci­ja. Mo­nu­men­ta­lų pa­sta­to kū­ną vai­ni­kuo­ja di­de­lis sto­gas. Į vieš­ke­lį žvel­gia ly­gi, tvir­ta, sta­bi­li sie­na su lan­gais – ma­žes­niais ir res­tau­ruo­tais pir­ma­me aukš­te, di­de­liais ir už­ka­li­nė­tais len­to­mis ant­ra­me. Tie­siu kaip sty­ga ke­le­liu įva­žiuo­ja­me į bu­vu­sį dva­ro kie­mą. Pa­si­ro­do šei­mi­nin­kas – žmo­gus, pri­žiū­rin­tis ir res­tau­ruo­jan­tis Sie­si­kų dva­rą, – Aud­rys Ma­tu­lai­tis, ma­ty­ti, kad fi­zi­nį dar­bą dir­ban­tis vy­ras vė­jų ir sau­lės nu­gai­rin­tu vei­du. Svei­kin­da­ma­sis jis tvir­tai pa­spau­džia ran­ką ir pa­kvie­čia vi­dun.

Su­girgž­da ap­rū­di­ju­sios ge­le­ži­nės du­rys ir mes pa­ten­ka­me į bu­vu­sį ves­ti­biu­lį. Pir­mas aukš­tas, kaip įpras­ta tais lai­kais, bu­vo skir­tas pa­gal­bi­nėms pa­tal­poms – vir­tu­vė, po­dė­lis, tar­nų kam­ba­riai, o ant­ras – rep­re­zen­ta­ci­nis, be­le­ta­ži­nis. Pa­grin­di­nė jo me­nė – be­veik kvad­ra­to for­mos, su pa­pil­do­ma erd­ve ap­skri­to flan­kuo­jan­čio bokš­te­lio ant­ra­me aukš­te (vė­liau ten bu­vo įreng­ta kop­ly­tė­lė). Dy­dis ir di­din­gu­mas yra skir­tin­gai ir sa­vaip su­pran­ta­mos są­vo­kos. Vie­nas daik­tas ga­li bū­ti di­de­lis, bet ne di­din­gas ir at­virkš­čiai. Bū­tent taip gal­vo­jau, sto­vė­da­mas Sie­si­kų pi­lies me­nė­je ir ly­gin­da­mas ją su ne­se­niai pir­mą kar­tą ap­lan­ky­ta Val­do­vų rū­mų sa­le. Šio­ji di­de­lė ir iš­da­bin­ta ke­so­nais bei her­bi­niais fri­zais, bet kaž­ko­dėl ne­at­ro­do di­din­ga – tie­siog iš so­viet­me­čio at­ke­lia­vu­si ak­tų sa­lė. Ma­žes­nis Sie­si­kų ana­lo­gas – vi­siš­kai ki­toks. Pa­tal­pa, pil­na sta­ty­bi­nio šlamš­to, už­ka­li­nė­tais lan­gais, be­to­ni­nė­mis per­dan­go­mis vir­šu­je, su vė­les­niu (kla­si­cis­ti­niu) apar­dy­tu ži­di­niu, iš­lie­ka mo­nu­men­ta­li ir ke­lia ins­tink­ty­vią pa­gar­bą. Pa­na­šiai kaip tik­ro aris­tok­ra­to sto­tas – net ir ap­ren­gus jį el­ge­tos skarmalais, mė­ly­nas krau­jas pa­ro­dys, kas jis yra iš tik­rų­jų.

„Čia ir yra tai, ko jūs ieš­ko­jo­te“, – sa­ko šei­mi­nin­kas. Pa­ti­ki­na­me, kad čia įdo­mu vis­kas, nors kai ta­riau­si dėl vi­zi­to, iš­li­ku­sios fres­kos bu­vo vie­nas iš svar­biau­sių ma­sa­lų. Taip, sie­ni­nė ta­py­ba ka­dai­se tur­būt den­gė vi­sas ke­tu­rias me­nės sie­nas. Taip, ji iš­li­ko tik pie­ti­nė­je, šiek tiek ry­ti­nė­je ir ne­di­de­li frag­men­tai šiau­ri­nė­je (ap­va­dai prie įė­ji­mo į bokš­te­lį) sie­no­se. Taip, jos būk­lė ap­verk­ti­na ir kal­bė­ti apie ją ga­li­ma dau­giau spė­lio­nių ir hi­po­te­ti­nių in­ter­pre­ta­ci­jų pa­vi­da­lais. Bet vis dėl­to ji iš­li­ku­si ir da­ro įspū­dį. Pir­ma, XVI am­žiaus gal­būt ant­ro­sios pu­sės ar XVII am­žiaus pra­džios sie­ni­nės pa­sau­lie­ti­nės ta­py­bos be­veik ne­tu­ri­me. An­tra, ta­py­bos plas­ti­ka. Be abe­jo­nių, ta­pė ne Mi­ke­lan­dže­las ir net ne jo mo­ki­nys. Pa­jė­gu­mai aki­vaiz­džiai kuk­les­ni. Bet efek­tą le­mia ta­py­to­jo (jei­gu tuos pa­spal­vin­tus pie­ši­nius ant sau­so tin­ko ga­li­ma va­din­ti tik­rą­ja ta­py­ba) jė­ga ir drą­sa. Jis ne­jau­tė jo­kių kom­plek­sų. Pie­šė ran­ką taip, kaip mo­kė­jo. Brė­žė ko­jos li­ni­ją lais­vai, lyg vai­kas brauk­tų pa­ga­liu per smė­lį. Taip, tai pri­gim­ti­nis eks­pre­sio­niz­mas. Taip, tai re­ne­san­si­nė lais­vė. Ir tą ne­ža­bo­tu­mą ryš­kiau­siai įkū­ni­ja dvi prie­šin­guo­se šiau­ri­nės sa­lės ga­luo­se nu­ta­py­tos fi­gū­ros: kai­rė­je vy­ro, de­ši­nė­je – mo­ters.

Siesikų dvaro sienų tapybos fragmentas. Autoriaus nuotrauka

Keis­tu ra­kur­su pa­vaiz­duo­tas vy­ras – nuo­gas, į žiū­ro­vus at­suk­tas pli­kas už­pa­ka­lis. Ko­jos lyg ap­žė­lu­sios, lyg ap­temp­tos kel­nė­mis-ko­ji­nė­mis, lyg pa­sru­vu­sios krau­jais. Kai­rė ran­ka stam­bi, de­ši­nės net ne­si­ma­to, o gel­to­nų gar­ba­nų rė­mi­na­me vei­de pūp­so di­de­lė, mė­sin­ga no­sis. Mo­te­ris – sun­kiai įžiū­ri­mas jos si­lu­e­tas skaus­min­gai iš­ties­to­mis ir su­ra­kin­to­mis ran­ko­mis – įkom­po­nuo­ta me­džių fo­ne (tiks­liau – dai­li­nin­kui ne­iš­ma­nant vi­sų per­spek­ty­vos dės­nių, jie pa­vaiz­duo­ti virš gal­vos), po ko­jo­mis dė­mė, pri­me­nan­ti kaž­ko­kį van­dens tel­ki­nį. Aiš­kiau­siai ma­to­ma tos mo­ters de­ši­nio­ji akis, žvel­gian­ti tie­siai į sa­lę. Aukš­čiau ga­na ge­rai ma­ty­ti ke­li me­džius ver­čian­tys vy­rai. Mo­ters krū­tys taip pat ma­to­mos ir sie­nos vi­du­ry­je, čia pat, tik tru­pu­tį že­miau, ga­li­ma įžiū­rė­ti kaž­ką pa­na­šaus į dvi po­ras ap­nuo­gin­tų ir su­si­py­nu­sių ko­jų. Dar at­ski­ruo­se frag­men­tuo­se (ypač di­de­lis ir aiš­kus plo­tas re­gi­mas ry­ti­nė­je sie­no­je) ma­ty­ti au­ga­li­niai mo­ty­vai – apy­nių spur­gai, le­li­jų žie­dai, ki­to­kie žied­la­piai ir la­pe­liai.

Sie­si­kų dva­ro šei­mi­nin­kas mums pa­pa­sa­ko­jo apy­lin­kė­se ge­rai ži­no­mą ro­man­ti­zuo­tą Sie­sic­kių gi­mi­nės le­gen­dą apie pi­ly­je už­mū­ry­tą ne­iš­ti­ki­mą žmo­ną ir į ga­ba­lus su­ka­po­tą jos mei­lu­žį. Gal ši is­to­ri­ja ir pa­vaiz­duo­ta ant sie­nų? Keis­ta tu­rė­tų bū­ti gi­mi­nė, jei ne to­kį jau ir gar­bin­gą sa­vo is­to­ri­jos įvy­kį vaiz­duo­tų gar­bin­giau­sio­je na­mų vie­to­je. Ži­no­ma, se­nais lai­kais pa­si­tai­ky­da­vo ir ga­nė­ti­nai eks­tra­va­gan­tiš­kų da­ly­kų – čia pri­si­min­ti­nas ir Vil­niaus Vys­ku­pų rū­mų te­ri­to­ri­jo­je ap­tik­tas fa­lo pa­vi­da­lo puo­de­lis, iš ku­rio skys­čiai ga­lė­jo bū­ti iš­trau­kia­mi ne kaip nors ki­taip, o čiul­piant la­biau­siai at­si­ki­šu­sią jo vie­tą. Taip pat be­veik ben­dra­lai­kis bu­vo ir len­kų is­to­ri­ko Ja­no Se­re­dy­kos de­ta­liai ap­ra­šy­tas me­za­lian­sas tarp Zo­fi­jos Do­ro­hos­tais­kie­nės ir Sta­nis­lo­vo Ty­mins­kio. Sie­sic­kiai ga­lė­jo už­si­ma­ny­ti įam­žin­ti kur­tu­a­zi­nius sa­vo šei­mos pus­la­pius. Juk an­tai ir re­ne­san­si­nė­je Ita­li­jo­je dar XIV am­žiaus pra­džio­je Mem­mo di Fi­lip­puc­cio ero­ti­nė­mis sce­no­mis (my­li­mie­ji mau­do­si vie­na­me ku­bi­le, my­li­mie­ji gu­la­si į lo­vą…) iš­ta­pė San Dži­min­ja­no rotušės sie­nas ar XV šimt­me­čio pa­bai­go­je Be­ne­det­to ir Bo­ni­fa­cio Bem­bo Pie­ro Ma­rios Ros­si ir Bian­cos Pel­leg­ri­ni mei­lei de­di­ka­vo Auk­si­nio kam­ba­rio sie­nas Tor­re­chia­ros pi­ly­je.

Nuo­gy­bės ir žiau­ru­mai la­biau pa­aiš­kin­ti­ni ko­kiu nors tau­ti­nės ar an­ti­ki­nės mi­to­lo­gi­jos eks­kur­su, gal­būt re­ne­san­si­nės li­te­ra­tū­ros įta­ka (Gio­van­ni Boc­cac­cio, Tor­qu­a­to Tas­so). Už­ten­ka pa­ma­ty­ti mo­ters krū­tis vaiz­duo­jan­tį iš­li­ku­sį frag­men­tą, kad gal­vo­je su­šmė­žuo­tų ma­nie­ris­ti­nio pran­cū­zų po­eto Clément’o Ma­rot ei­lė­raš­čio „Pui­kio­ji krū­tis“ ei­lu­tės: „Pui­kio­ji krū­tis, ža­vio­ji krū­tis, bal­tes­nė už kiau­ši­nio kiau­tą, / Krū­tis kaip nau­ju­tė­lis at­la­sas, / Krū­tis, pri­ver­čian­ti gė­din­tis ro­žes, / Krū­tis, ku­riai ne­pri­lygs­ta nie­kas…“ Ki­ta ver­tus, pa­žvel­gus į gre­mėz­diš­ką vy­ro kū­ną, pri­si­min­ti ga­li­ma ir Hip­po­ly­te’o Tai­ne’o įžval­gas apie šiau­rie­tiš­kas nu­ogo kū­no vaiz­da­vi­mo ypa­ty­bes: „…Čia oda sū­rio – ir net ap­ge­du­sio sū­rio – spal­vos… Žmo­gaus kū­nas ne­gra­žiai su­dė­tas, be ga­lo di­de­lis, sun­kus ir be gra­ci­jos.“

Kal­bė­ti apie vien­ti­są pro­gra­mą ma­tant tik at­ski­ras da­lis, tur­būt ko­kius pen­kis nuo­šim­čius vi­so to, kas bu­vo su­gal­vo­ta ir kuo bu­vo iš­mar­gin­tas vi­sas vi­dus, reiš­kia pa­smerk­ti sa­ve ne­pa­ma­tuo­toms spe­ku­lia­ci­joms. Ki­ta ver­tus, ži­nant ma­nie­riz­mo epo­chos už­sa­ko­vų ir dai­li­nin­kų po­lin­kį su­dė­tin­goms te­moms, mįs­lin­giems siu­že­tams, lai­kas Sie­si­kų ta­py­bos at­ve­ju re­gė­tų­si ne tik kaip prie­šas, bet ir kaip są­jun­gi­nin­kas. Vie­na aki­vaiz­du – at­ski­ros sce­nos bu­vo su­kom­po­nuo­tos at­ski­rais sta­čia­kam­piais, pa­grin­di­nės iš jų už­ėmė stra­te­giš­kai pa­to­giau­sias po­zi­ci­jas žiū­ro­vo akių ly­gy­je ir sie­kė maž­daug pa­kel­tos ran­kos aukš­tį. Vir­šum jų, siau­res­nė­je fri­zi­nė­je juos­to­je, gru­puo­ti sa­vo­tiš­ki ko­men­ta­rai; re­mian­tis iš­li­ku­sia da­li­mi, vaiz­duo­jan­čia me­džius ker­tan­čius vy­rus, įma­no­ma spė­ti, kad gal­būt bu­vo vaiz­duo­ja­mi žan­ri­niai vaiz­de­liai, skir­ti bui­ties dar­bams, – gal me­tų lai­kų ale­go­ri­jos? Tai­gi apa­čio­je vaiz­duo­ja­ma su­ra­kin­ta mo­te­ris ga­lė­tų bū­ti ne kas ki­ta, kaip mi­to­lo­gi­nė An­dro­me­da: Ka­sio­pė­jos duk­tė An­dro­me­da bu­vo pri­kaus­ty­ta prie jū­ros kaip au­ka jū­rų pa­bai­sai, o did­vy­ris Per­sė­jas ją iš­gel­bė­jo ir ve­dė. Šiau­rės pus­ru­tu­ly­je to­kiu var­du pa­va­din­tas žvaigž­dy­nas (to pa­ties pa­va­di­ni­mo ūkas ja­me ap­tik­tas kaip tik XVII am­žiaus pra­džio­je) ma­to­mas šal­tuo­ju me­tų lai­ku (ka­da ir ker­ta­mi me­džiai).

Bren­dant į dar gi­les­nius ir ri­zi­kin­ges­nius in­ter­pre­ta­ci­nius van­de­nis ir žvel­giant į ore ka­ban­čią ran­ką bei ša­lia jos keis­tai pa­si­su­ku­sį nu­ogą jau­nuo­lį, ga­li­ma pri­si­min­ti ai­rių mi­to­lo­gi­ją ir va­di­na­mą­ją „Rau­do­ną­ją Ols­te­rio ran­ką“. Tai he­ral­di­nis sim­bo­lis, sie­ja­mas su sau­lės die­vu Nu­a­du, mū­šio me­tu pra­ra­du­siu ran­ką (ki­tas die­vas vė­liau jam pri­tai­sė si­dab­ri­nį pa­kai­ta­lą), ar­ba jo sū­nu­mi Lab­rai­du, va­din­tu Rau­do­ną­ja Ran­ka. Žo­di­nė­je tra­di­ci­jo­je taip pat kal­ba­ma apie ke­lių val­do­vų kon­ku­ren­ci­ją dėl Ols­te­rio – var­žan­tis dėl jo bu­vo nu­tar­ta, kad tas pre­ten­den­tas, ku­ris pir­ma­sis ran­ka pa­sieks kran­tą, jį ir val­dys; iš­ma­niau­sias be­si­run­gian­ty­sis nu­si­kir­to plaš­ta­ką ir svie­dė į sau­su­mą. At­ro­dy­tų, kad sie­ti Vilk­mer­gės pa­vie­te bu­vu­sią sie­ni­nę ta­py­bą su kel­tiš­ka mi­to­lo­gi­ja yra li­guis­to ro­man­tiz­mo iš­raiš­ka, ta­čiau, pri­si­mi­nus Gin­ta­ro Be­res­ne­vi­čiaus įžvelg­tas ana­lo­gi­jas tarp lie­tu­viš­ko­jo Pa­le­mo­no ir ai­riš­ko­jo Part­ho­lo­no (be­je, su juo ir jo žmo­na to­je pa­čio­je tra­di­ci­jo­je sie­ja­mas pir­ma­sis ne­iš­ti­ki­my­bės is­to­ri­jos Ai­ri­jo­je at­ve­jis), toks po­žiū­ris ne­bū­tų jau vi­siš­ka nau­jie­na.

Lyg ir įti­ki­na­mes­nis ir ge­og­ra­fiš­kai bei kul­tū­riš­kai ar­ti­mes­nis bū­tų ban­dy­mas ore ka­ban­čią plaš­ta­ką su­sie­ti su vi­du­ram­žiš­ku fla­man­dų mi­tu apie ro­mė­nų ka­rį Sil­vi­jų Bra­bą, nu­ga­lė­ju­sį Šel­dės upės apy­lin­kes te­ro­ri­za­vu­sį mil­ži­ną Druo­ną An­ti­go­ną. Pas­ta­ra­sis už per­kė­li­mą per upę rei­ka­lau­da­vo mo­kes­čio, o tiems, ku­rie ne­su­si­mo­kė­da­vo, nu­kirs­da­vo plaš­ta­ką. Ro­mė­nų ka­rys, ku­rio var­das esą vė­liau bu­vo įam­žin­tas Bra­ban­to vie­to­var­dy­je, bai­sū­nui pats nu­kir­to plaš­ta­ką. (Toks jis pa­vaiz­duo­tas jau XIX am­žiu­je pa­sta­ty­ta­me pa­min­kle prieš Ant­ver­pe­no ro­tu­šę – šio mies­to pa­va­di­ni­mas ir reiš­kia „nu­mes­ta ran­ka“ – hand wer­pen.) Spe­ku­liuo­jant, kad to­kį mo­ty­vą ta­pė gim­to­sios Flan­dri­jos pa­si­il­gęs dai­li­nin­kas ar už­sa­ki­nė­jo ten lan­kę­sis kas nors iš Sie­sic­kių, ga­li­ma pa­ti­kė­ti net ir to­kia in­ter­pre­ta­ci­ja.

Bandant surasti abiejų scenų sąsajas su tuometinėmis ak­tualijomis, neabejotinai būtų galima prisiminti ir Šeks­pyrą ir tuo metu jo ypač populiarią tragediją „Titas An­dronikas“ (parašytą 1588–1593 metais, pirmą kartą pas­ta­tytą 1594 metais). Tai viena žiauriausių ir kruviniausių dra­maturgo pjesių, kurioje teigiami ir neigiami personažai, iš­tikti smurtinių mirčių, krinta kaip lapai nuo šalnų pakąsto me­džio. Sąsajų su Siesikų tapyba kelia antrojo veiksmo tre­čioji scena, kurioje Tito dukrą Laviniją pagrobia ir giliai į miš­ką nusitempia gotų karalienės Tamoros sūnūs De­me­t­ri­jus ir Chironas. Išprievartavę auką besityčiojantys pik­ta­da­riai nukapoja jai plaštakas, nupjauna liežuvį. Kitame veiks­me intrigantas mauras Aaronas tam pačiam Titui me­la­gin­gai praneša, kad imperatoriaus Saturnino nurodymu kaip at­gai­lą Titas arba jo sūnūs Marcijus ar Kvintas turi nusikirsti vie­ną plaštaką. Tito prašymu tas pats Aaronas nukerta jam plaš­taką ir šią nusiunčia Saturninui. Žinoma, tai tik hipotetinės in­ter­pre­tacijos, net jeigu iš tiesų paaiškėtų, kad Siesikų menės vaizdai buvo skirti bru­taliam Šekspyro veikalui (įdomu, kad tai, be abejo, kompiliuotas, tačiau an­tikinių tiesioginių pirmavaizdžių ne­turėjęs anglų rašytojo kūrinys), nuos­tabą keltų kultūrinės Londono ak­tualijos (turimas omenyje spek­tak­lis) įvaizdinimo atvejis pirmuosius va­karietiškojo teatro žingsnius dar tik žen­giančioje (prisiminkime ope­ri­nes Va­zų aspiracijas arba jėzuitų „per­for­man­sus“) Lietuvoje. Gal tai tie­siog ne­atsitiktinis déjà vu, dar kar­tą įro­dan­tis, kad bendros epochos idė­jos tie­siog plevena ore?

Ga­lop tą lyg bė­gan­tį, lyg su­si­kūp­ri­nu­sį jau­nuo­lį, ta­ry­tum ban­dan­tį iš­veng­ti ore ky­ban­čios ran­kos frag­men­to, ga­li­ma ver­tin­ti ir kaip ko­kį bak­cha­na­li­jos, or­gi­jos ar ba­ta­li­nės sce­nos (kad ir Ovi­di­jaus ap­dai­nuo­tos Per­sė­jo ko­vos su jau­nuo­liais) pro­ta­go­nis­tą ar­ba ant­ra­pla­nį vei­kė­ją. Da­lis tie­sos pa­aiš­kė­tų ati­den­gus ta­py­bą sle­pian­tį ža­lią da­žų sluoks­nį, ta­čiau vi­sos is­to­ri­jos ne­at­skleis nei nu­tru­pė­ję tin­ko ga­ba­lai, nei pa­čia­me cen­tre jau vė­liau („prie Dau­gė­lų“) įreng­tas ži­di­nys.

Ku­pi­ni įspū­džių at­si­svei­ki­no­me su sve­tin­gu šei­mi­nin­ku ir per var­na­lė­šas ir šal­pus­nius pa­trau­kė­me nuo Sie­sic­kių pi­lies link to pa­ties mies­te­lio baž­ny­čios. Pa­lin­kę šven­to­riaus var­te­liai (si­dab­ri­niais ema­li­niais da­žais sto­rai už­tep­ti pi­nu­čiai by­lo­jo jų pa­ka­bi­ni­mo da­tą: „18…“) gra­si­no­si bet ku­rią aki­mir­ką nu­virs­ti že­mėn, vi­sai kaip Pi­zos kam­pa­ni­lė. Iš mo­kyk­los gat­ve į na­mus skirs­tė­si vai­kai, en­tu­zias­tin­gai da­lin­da­mie­si įsto­ji­mo į skau­tus džiaugs­mu. Pa­ma­tę mus, vai­kai ma­lo­niai pa­si­svei­ki­no. „Čia ir tu­rė­tų baig­tis pa­sa­ko­ji­mas“, – nu­si­juo­kė­me, žvelg­da­mi į nu­tols­tan­čias ir gat­ve­lės vin­gy­je iš­nyks­tan­čias jų nu­ga­ras, den­gia­mas kny­gų pri­kimš­tų kup­ri­nių.