Pasimatymu impregnuotas sumi-e

HILIARAS GILANDA

Ta­ku­ma­sa Ono. Pa­pras­ta­sis su­mi-e me­nas. Ja­po­nų ta­py­ba tu­šu. Iš an­glų k. ver­tė Li­na Ti­lin­dy­tė. V.: Min­tis, 2012. 130 p.

Oi, ne­muš­kit mu­sės!

Ko­ba­y­as­hi Is­sa

(Ver­tė Do­nal­das Ka­jo­kas)

Pa­na­šiai man ir ko­je­lės, ir ran­ke­lės bei­gi ki­tos vi­so­kios ko­kios ga­lū­nė­lės tir­tė­jo ran­ko­se lai­kant švie­žiai iš­kep­tą lei­dyk­los „Min­tis“ kny­gą „Pa­pras­ta­sis su­mi-e me­nas“. Jo­je tą­kart kaip tik ir at­si­ver­čiau ci­tuo­tą­jį hai­ku per­liu­ką. Kuo ši kny­ga ma­ne pa­trau­kė? Vei­kiau­siai čia neap­si­ei­ta be ko­le­gos Sno­biz­mo ir kai­my­no Va­ta­fa­ko, ku­ris švel­niai ran­ka pa­lie­tė ma­no glež­ną pe­tu­ką, kny­go­je iš se­ri­jos „Kur­ki­me kar­tu“, gar­sė­jan­čios net ke­liais lei­di­niais apie de­ku­pa­žą ir pa­na­šio­mis sma­gy­bė­mis, iš­vy­dus DJ ger­bia­mo po­eto Do­nal­do Ka­jo­ko var­dą.

„Ką gi di­din­go­jo žmo­gaus hai­ku ver­ti­mai vei­kia šia­me nuo­bo­džiau­jan­čioms na­mų šei­mi­nin­kėms skir­tos kny­gų se­ri­jos slanks­te­ly­je?“ – tą­kart pa­klau­siau sa­vęs ir mirk­te­lė­jęs par­da­vė­jai įsi­ki­šau kny­gą už­an­tin. Ši ma­no nuo­sta­ba net ne­bu­vo nuo­sta­ba, nes jos var­das bu­vo var­das, ku­rio ne­va­lia tar­ti vie­šo­se vie­to­se ir vie­ša­ja­me trans­por­te, jei­gu no­ri­te grįž­ti na­mo ne­su­si­vė­lę – ma­no nuo­sta­bos var­das bu­vo Iš­anks­ti­nis Nu­si­sta­ty­mas. Ir aš tą kuo pui­kiau­siai ži­no­jau. Net te­le­fo­nų kny­ge­lė­je gre­ta Iš­pa­žin­ties ir Ie­vos B. tu­rė­jau už­si­ra­šęs Iš­anks­ti­nio Nu­si­sta­ty­mo nu­me­rį. Juo ir pa­skam­bi­nau iš kar­to, kai už­su­kęs par­duo­tu­vėn pa­ė­miau tre­jų de­vy­ne­rių bon­ką ir big si­ze pre­zi­kų. Tak­tiš­kai kos­te­lė­jau į ra­ge­lį, kiek pa­plo­ni­nau bal­są ir ma­lo­niai pa­čiul­bė­jęs apie pre­kyb­cen­trių nuo­lai­das bei gra­žų iki ap­si­ši­ki­mo ru­de­nė­lį pa­kvie­čiau Iš­anks­ti­nį N. už­suk­ti į sve­čius. Ji trium­fuo­da­ma kiek pa­si­lau­žė, at­seit dar­bai, drau­gai, DDT ir bla bla bla, bet ga­liau­siai su­ti­ko.

Be­lauk­da­mas kiek nu­gė­riau iš kak­le­lio ir at­si­ver­čiau pa­si­ma­ty­mo kal­ti­nin­kę. Jo­sios pra­džio­je ga­na glaus­tai, bet ne­skys­tai ap­ra­šo­ma su­mi-e sti­liaus is­to­ri­ja. Pa­si­ro­do, ja­po­nų ta­py­ba tu­šu, pa­si­žy­min­ti ke­liais leng­vais po­tė­piais iš­reikš­to­mis kom­po­zi­ci­jo­mis, sa­vo ke­lią pra­dė­jo Ki­ni­jos im­pe­ra­to­riaus rū­muo­se ir ne­tru­kus gaus tarp­ga­lak­ti­nę pen­si­ją, ku­ri ski­ria­ma esant šau­niu me­no sti­liu­ku, kir­tu­siu tūks­tan­čio me­te­lių fi­ni­šą. Kny­gos au­to­rius mo­ky­to­jas Ta­ku­ma­sa Ono su­mi-e es­mę ban­do iš­ryš­kin­ti ly­gin­damas su kla­si­ki­ne Va­ka­rų dai­le: „Vie­nas kla­si­ki­nės Va­ka­rų ta­py­bos tiks­lų bu­vo ob­jek­tą pa­vaiz­duo­ti kuo tik­ro­viš­kiau, to­dėl dai­li­nin­kai, siek­da­mi šio tiks­lo, su­kū­rė tri­ma­tės per­spek­ty­vos tech­ni­ką. Su­mi-e tiks­las – už­fik­suo­ti ob­jek­to es­mę, iš­vers­ti jį tar­si į kal­bą ant po­pie­riaus, nuo­ša­ly­je pa­lie­kant ne­bū­ti­nas de­ta­les. Taip su­mi-e įkū­ni­ja pa­pras­tu­mą. Pa­pras­tais tep­tu­ko po­tė­piais ir ta­py­bos sti­liu­mi su­mi-e ta­py­to­jas iš­gau­na gam­tos es­mę.“

Vi­sai man pa­ti­ko tas su­mi-e kaip al­ter­na­ty­vos pa­tei­ki­mas, o dar la­biau bu­vau pa­ten­kin­tas per­skai­tęs, kad šia­me me­ne ren­kan­tis juo­dą tu­šą at­si­sa­ko­ma ki­tų spal­vų, ta­čiau juo­da čia pa­si­ro­dan­ti kaip ga­li­my­bė per ją vie­ną kaip be­ri­bę iš­gau­ti vi­sus įma­no­mus at­spal­vius ir spal­vas. Štai čia ir pra­si­de­da sma­gu­mė­lis žais­ti ar­ba leis­tis žai­džia­mam įvai­riau­siais juo­dos at­spal­viais, ku­rie pri­klau­so nuo van­dens kie­kio skie­džiant. O skies­ti mums vi­sai pa­tin­ka, kaip jau ga­lė­jo­te leis­ti sau įtar­ti. Ma­nau, ko­kiems go­tams ir­gi vi­sai tu­rė­tų pa­tik­ti su­mi-e. Tad jei tu­ri­te drau­gų go­tų, ne­snaus­ki­te! Pa­do­va­no­ki­te jiems kny­gą „Pa­pras­ta­sis su­mi-e me­nas“. Sėk­mės.

Hm. Bet vis­gi. Iš­anks­ti­nis Nu­si­sta­ty­mas vė­luo­ja. Pa­skam­bin­ki­me jai dar kar­tą. Kaip ga­li­ma se­ri­jo­je apie de­ku­pa­žus ir pan. su­per­ma­mų at­ri­bu­tus pa­skelb­ti dze­no vie­nuo­lių vie­na iš me­di­ta­ci­jos tech­ni­kų laikytą su­mi-e? Klau­si­mas la­bai nai­vus, toks nai­vus ir nie­ki­nis, kad ur­vi­nis žmo­gus ga­lė­tų jį pui­kiau­siai nau­do­ti vie­toj triu­si­kų. Aki­vaiz­du, kad tai, kam ka­dai­se rei­kė­jo vi­so gy­ve­ni­mo pra­ty­bų, meist­riš­ku­mo ir pan., šian­dien le­kian­čių ir be pa­lio­vos bez­dan­čių vaiz­dų vi­suo­me­nė­je ga­li bū­ti pri­im­ta tik pus­ga­mi­nio for­ma. Pa­na­šiu pus­ga­mi­niu vei­kiau­siai ga­li­ma lai­ky­ti ir kny­go­je „Pa­pras­ta­sis su­mi-e me­nas“ pa­teik­tus su­mi-e tech­ni­kos pa­ta­ri­mus, o la­biau­siai – kom­po­zi­ci­jas, ku­rias su­si­do­mė­jęs su­mi-e ta­py­ba skai­ty­to­jas ga­li pats iš­mė­gin­ti mėg­džio­da­mas pie­ši­nu­kus ant lėkš­čių, pa­gal­vių, at­vi­ru­kų, sta­li­nių lem­pų gaub­tų etc. Šiuo po­žiū­riu su­mi-e iš­ny­ra ne kaip me­di­ta­ci­jos bū­das, ne kaip at­vi­ro san­ty­kio su pa­sau­liu for­ma, o kaip vie­nas iš dau­ge­lio bū­dų de­ko­ruo­ti šik­po­pie­rio lai­kik­lį. O ša­lia pie­ši­nė­lio dar ga­li­te pa­si­nau­do­ti šiuo pa­ta­ri­mu: „Su­as­me­nin­ki­te su­mi-e dar­bus, už­ra­šy­da­mi juo­se sa­vo var­dą“, – nes kny­gos ga­le pa­teik­ta net ke­tu­rias­de­šimt ja­po­nų kal­ba ka­lig­ra­fiš­kai už­ra­šy­tų po­pu­lia­riau­sių lie­tu­viš­kų var­dų pa­vyz­džių.

Iš­anks­ti­nis Nu­si­sta­ty­mas sa­ko, kad šį kar­tą vis dėl­to ne­at­eis. Nes jau ge­riau su­ži­no­ti apie to­kį da­ly­ką kaip su­mi-e se­ri­jo­je „Kur­ki­me kar­tu“, ne­gu kad apie jį ži­no­tų ir pa­ban­dę bū­tų tik ke­li dze­no vie­nuo­liai prieš du šim­tus me­tų. Toks in­for­ma­ci­jos pli­ti­mas su­tei­kia ga­li­my­bę ži­no­ti ne tik ke­liems iš­rink­tie­siems, ta­čiau klau­si­mas, koks san­ty­kis tarp „ži­no­ti“ ir „su­pras­ti“, vis dar iš­lie­ka kaip ir dau­ge­liu ki­tų da­bar­ti­nės vi­suo­me­nės gy­ve­ni­mo vit­ra­žų-vi­ra­žų bei ko­lia­žų-ar­bit­ra­žų at­ve­jų.