Neaprėpiamos literatūrinės ilgumos ir platumos

NI­JO­LĖ KE­PE­NIE­NĖ

An­drius Ja­ku­čiū­nas. La­la­gė. Ap­sa­ky­mų vai­ni­kas. V.: Ty­to al­ba, 2011. 235 p.

Ro­žė Poš­kie­nė. Tė­viš­kės ba­la­dės.
V.: Lie­tu­vo­s ak­lų­jų bib­lio­te­ka, 2012. 96 p.

Kaip pra­de­da­ma kny­ga? Ko­dėl pra­de­da­ma? Pra­de­da­ma iš per di­de­lės svei­ka­tos ar li­gos, ci­vi­li­za­ci­jos dre­bu­lio ar šiaip ko­kio mau­džian­čio są­na­rio ar dar men­kes­nio na­re­lio ne­ga­la­vi­mo, nuo­la­ti­nio mau­du­lio, ge­nan­čio į prie­kį, neiš­si­aiš­ki­nus kryp­ties, gi­nan­čios nuo nuo­bo­du­lio, ne­ri­mo, mir­ties, ku­riai vis daž­niau iš ap­tru­pė­ju­sių pirš­tų dal­gis iš­sprūs­ta, ne­ži­nia, kur nu­kris, ką nu­kirs, gal to­dėl imi ir su­gal­vo­ji ko­kį ba­na­lų siu­že­tą, ko­kį tri­kam­pį, ke­tur­kam­pį ar ko­kią nau­jes­nę, įman­tres­nę for­mą, bet… gim­tis dar pa­slap­tin­ges­nė už mir­tį, jo­je da­ly­vau­ja ne tik tė­vas, mo­ti­na, se­ne­lių, pro­se­ne­lių ge­nų ir krau­jo gru­pių kom­bi­na­ci­jos, ne tik ne­ri­mo ir vil­ties spal­vos ir at­spal­viai, min­čių ir nuo­jau­tų smeg­duo­bės, bet ir ka­žin ka­da mes­tos Olim­po die­vų iš­tar­mės, ar­go­nau­tų vė­jai, lau­mių, kau­kų su­maiš­tis. Pa­na­šiai, ma­nau, nu­ti­ko ir An­driui Ja­ku­čiū­nui, jo pro­te įsi­vei­sus siu­že­tui, ro­dy­tų­si, min­ties ir žo­džio vai­kui.

Esu įpra­tu­si kny­gą skai­ty­ti nuo pra­džios (na, pri­si­pa­žin­siu, tik pa­si­ė­mu­si, at­si­ver­čiu per vi­du­rį ir dar kur – ir pa­de­du, bet „La­la­gė“ šią pa­tik­rą įvei­kė su pa­grei­čiu), tik šį­syk pra­džia pa­ti sa­ve ap­šo­ko, ir at­si­dū­riau rū­sy, juod­raš­ty, vy­ti­mo ir gi­mi­mo at­ver­ty. Gim­dy­mo są­rė­miai, ago­ni­ja ir dar pei­lis ran­ko­je. Žo­džių tėk­mės mo­te­riš­ku­mas, taip, ta­sai nar­plio­ji­mas, kil­pa­vi­mas, nė­ri­mas, jaus­mų mė­si­nė­ji­mas bent jau man at­ro­do la­bai mo­te­riš­kas, tik­rai svei­kin­ti­nas, o kon­struk­ty­vu­sis pa­jau­tos pa­ma­tas – kryp­tis – tei­kia teks­tui niau­raus vy­riš­ku­mo su vi­sais šiam lyg­me­niui bū­din­gais puo­li­mais, at­si­trau­ki­mais ir ki­to­kiom stra­te­gi­jom bei tak­ti­kom: „Nie­ko ne­liks, tik su­do­ro­ti jį, vei­kė­ją, ir kuo grei­čiau par­grį­žus prie kny­gos, – šio­ji kur nors te­be­gu­li at­vers­ta, – lyg kal­tės ve­ja­mas, bet iš tik­rų­jų vis dar bai­siai gei­džia­mas, dar nič­nie­ko ne­pa­leng­vė­jus sėk­li­dė­se, pul­ti prie jos nuo­šir­džiai ti­kint, kad da­bar jau tik­rai iš­kaps­tys tu­ri­nyj vie­ną li­ku­sią tar­nę“ (p. 158–159), su ku­ria vy­riš­ka­sis žo­dis, ži­nia, te­trokš­ta pa­si­sma­gi­ni­mų, tai ir sma­gi­na­ma­si, skai­ty­to­jas pluk­do­mas pro įsi­vaiz­duo­ja­mus vei­kė­jus ir ser­vi­zus, ku­rių, „tik­riau­siai, nė­ra, nė ne­bu­vo, tik vo­ra­tin­kliai tarp kny­gos pus­la­pių ir ko­kios nors ki­tos, dar plo­nes­nės ir leng­ves­nės gi­jos, – o juk, re­gis, te­bu­vo iš­bė­gęs nu­žu­dy­ti ir grį­žo“ (p. 159) įsi­vaiz­duo­ja­mos mo­ters link. Čia vi­sa ma­no mo­te­riš­ko­ji (tik­rai ne fe­mi­nis­ti­nė) pri­gim­tis su­ky­la ir su­bur­bu­liuo­ja, nes to­ji įsi­vaiz­duo­ja­ma gei­džia­mo­ji – tik tar­nė, te­tin­ka­ma že­miau­siems ins­tink­tams pa­ten­kin­ti. Bet, prieš­ta­rau­da­ma pa­ties au­to­riaus žo­džiams, kad „ko nors tik­rai ieš­ko­ti li­te­ra­tū­ro­je ap­skri­tai ne­bu­vo ge­ras su­ma­ny­mas“ (p. 159), žen­giu į ant­rą­jį ap­sa­ky­mą (tie­sa, jis pa­žy­mė­tas kaip sep­tin­tas, o ir pus­la­pis 161).

Tai­gi, už­si­ka­bi­nu­si už mo­te­riš­kų sa­vo jau­se­nų, ieš­ko­da­ma am­ži­nų­jų šios sub­stan­ci­jos ap­raiš­kų (ne­ži­nau, ko­dėl, brai­dy­da­ma teks­tais, am­ži­nai vis to pa­ties ieš­kau, gal kaip re­cep­to?), ap­tin­ku vil­tin­gą iš­ta­rą: „pa­ty­ręs mo­no­to­niš­ka­me rit­me tvink­sin­čią tvar­ką, ku­ri su­teiks šiai mi­zans­ce­nai bū­dą ir sti­lių“, spė­ju, kad pa­sau­lio tvar­ka vis dėl­to įsprau­džia­ma į mo­ters ran­kas, kad mo­te­riš­ku­mas in­teg­ruo­ja­mas į vy­riš­ką teks­tą jau šiek tiek ki­tu tar­nys­tės pa­vi­da­lu, be­je, jei ati­džiau pa­žiū­rė­si, nė kiek ne ma­žiau var­to­to­jiš­ku. Ir vis­gi to­ji įsap­nuo­ta tar­nė, pa­že­min­ta ir sa­vaip iš­aukš­tin­ta, vi­sam teks­tui su­tei­kia es­te­tiš­ku­mo, žo­džiai, jau­se­nos čia pi­na­si tar­si prie­šis­to­ri­nio miš­ko lia­nos, ku­rios ne­nu­džiū­va, ne­su­tręš­ta tik to­dėl, kad iš­sap­nuo­to­ji, gei­džia­mo­ji jas sa­vo sap­niš­kuo­ju bu­vi­mu pri­žiū­ri. Tar­nei skir­to­ji, iš­gal­vo­to­ji, pri­gim­tis pa­si­da­ro ankš­ta (taip daž­niau­siai ir at­si­tin­ka sap­nų per­so­na­žams), ir ji pa­ti ima ro­dy­ti uo­lu­mą bei­gi gud­ru­mą, lei­džian­tį iš­gy­ven­ti A. Ja­ku­čiū­no rū­sių la­bi­rin­tuo­se, dar dau­giau – ji nuo­lat at­gims­ta iš žo­džių pra­smių, pa­ti iš sa­vęs, jos „nu­glu­din­tas, tar­si nu­po­li­ruo­tas nu­si­že­mi­ni­mas, tvies­ki­ąs be­veik stik­li­niu „įžū­lu­mu“ (p. 165), o ir die­na iš die­nos to­bu­li­na­mas įvaiz­dis, „tar­nys­tės ba­na­lu­mas“ per­si­me­ta į sti­lių, ir šis nuo ren­čia­mų tik­ro­vės po­sta­men­tų (o juk bu­vo dau­giau ar ma­žiau įpra­tę ap­si­gy­ven­ti sta­man­triai su­ręs­ta­me tik­ro­viš­ka­me kar­ka­se, ne­sa­kau, kad tik­ra­me) krin­ta tie­siai į au­to­riaus ren­ka­mą teks­tą, į pat fan­ta­zi­jų lau­ką, kur žo­džiui, pa­grin­di­niam per­so­na­žui, pa­ren­ka­mas vie­nas ar ki­tas rū­bas. Vi­sas pa­jau­tas: jus­li­nes, emo­ci­nes ir ka­ži ko­kias tar­pi­nes, ky­lan­čias iš žo­džio, siū­lan­čias sa­vas žai­di­mo tai­syk­les, au­to­rius im­plan­tuo­ja į teks­tą taip žais­min­gai, re­gis, net at­sai­niai, kad šis, sun­kus, klu­pi­nė­jan­tis, tam­pa al­suo­jan­čia bū­ty­be, de­skrip­ty­vi­nės es­te­ti­kos mi­ra­žu. Pa­ma­žu tar­nė tam­pa vi­sa­da lai­min­čia siu­že­to iner­ci­ja, au­to­rių pa­ver­gian­čiu teks­tu.

Tar­nės vie­toj at­si­ra­du­si žmo­na, ap­si­mes­ti­niu nuo­lan­ku­mu be­si­gvie­šian­ti pa­si­glemž­ti žo­džių šei­mi­nin­kę, vėl su­grą­ži­na ta­ria­mos re­a­ly­bės įspū­dį. Bė­gant nuo žmo­nos reikš­mės, su­ku­ria­mas dei­man­tas, o gal tik jo są­vo­ka, ku­rią ir­gi ga­li­ma pa­vog­ti. Ki­ta­me ap­sa­ky­me „Mi­sel­lus pas­ser“ iš teks­to iš­ra­šo­mas grū­das, ku­ris, kaip vai­sin­gu­mo me­ta­fo­ra at­si­dū­ręs del­ne, tam­pa men­ku­mo, gė­dos, be­jė­gys­tės sim­bo­liu, vi­sa čia pi­na­si: me­ta­fo­ros, ta­ria­mas kū­niš­ku­mas ir ta­ria­mas jo ne­bu­vi­mas, ne­ar­ti­ku­liuo­tas riks­mas, at­si­ran­dan­tis po­pie­riu­je, na­mų sie­nos, įvar­dy­tos vaiz­džiu žo­džiu ir to­dėl įgau­nan­čios skir­ties reikš­mę, vi­sa lyg ir ga­lė­tų virs­ti taip au­to­riaus lau­kia­mu įkvė­pi­mu, tik tam, ro­dy­tų­si, vi­sa ši­ta ne­re­a­li re­a­ly­bė ir pi­na­ma, tik tam vi­si ši­tie gei­du­liai, šna­ran­tys la­pai, bun­dan­ti ir vėl įmin­gan­ti tar­nė, tik tam vi­sos tos de­ta­lės, chi­rur­gi­nis veiks­mo, jau­se­nos, žo­džio pre­pa­ra­vi­mas, ati­den­giant, at­ve­riant, iš­ver­čiant kū­ri­nio kū­ną, gy­vą, pul­suo­jan­tį kū­rė­jo min­ti­mis ir kvė­pa­vi­mu. Jus­li­nis žo­džio ir ap­lin­kos pa­tei­ki­mas blokš­te nu­bloš­kia į nau­jas es­te­ti­nes erd­ves, ku­rio­se ir pats au­to­rius, ir vi­sa jo ap­lin­ka, net­gi kū­ry­bi­nė erd­vė (tiek vi­di­nė, tiek iš­ori­nė) pa­si­duo­da ati­džiam ste­bė­to­jo – de­miur­go – žvilgs­niui. Juk įdo­mu mė­si­nė­ti „tam tik­rų sa­vo kū­no kru­te­sių“ (p. 217) at­gar­sį žo­dy­je, ki­ta­me as­me­ny ar dar kur, ką ga­lė­tu­me įvar­dy­ti kaip re­a­lų ar pra­ma­ny­tą (bet juk ne­su­kur­si nie­ko, ko ne­ži­nai, ne­ga­vai iš ki­tų) pa­ma­tą.

Ap­sa­ky­mu „Mi­ręs“ vi­sa lyg ir pra­si­de­da. Be­veik ba­na­lus tri­kam­pis, tar­nės nuo­lan­ku­mas, ky­lan­tys po­troš­kiai, iš to iš­tvi­nęs gir­tu­mas, gė­din­gas abe­jin­gu­mas, ka­ži kam vel­kant kū­ną, tuo­met imi ir su­pran­ti, ko­dėl A. Ja­ku­čiū­nas ap­ver­čia teks­tą ir žo­džio, iš­si­va­da­vu­sio iš siu­že­to prie­spau­dos, grum­ty­nes su au­to­riu­mi nu­ke­lia į kny­gos pra­džią. Bet ke­ti­nau kal­bė­ti vi­sai ne apie „La­la­gę“, o apie be­ri­bes lie­tu­vių li­te­ra­tū­ros pla­tu­mas ir il­gu­mas, to­dėl siū­lau at­si­vers­ti Ro­žės Poš­kie­nės „Tė­viš­kės ba­la­des“, ku­rios, nors ir ne ei­liuo­tos ir ne pa­da­vi­mais, o tik­rai že­miš­ka, bet, grei­čiau­siai, jau už­mirš­ta tik­ro­ve re­mia­si, skam­ba kaip mu­zi­ka.

R. Poš­kie­nė, vi­sai ki­tos kar­tos nei A. Ja­ku­čiū­nas ra­šy­to­ja, su­šil­do iš­gry­nin­ta, nu­my­lė­ta tik­ro­ve. Pir­mo­ji jos ba­la­dė „Kas­die­nės mū­sų duo­nos“ su­skirs­ty­ta į da­lis, žy­min­čias svar­biau­sius dar­bus kai­me. Čia ir mėš­la­ve­žis, ir sė­ja, ir ru­ge­lių au­gi­mas, ir ru­giap­jū­tė, ir kū­lė, ir ma­li­mas, čia ir pa­pras­ti ne­pa­pras­ti var­gai, ir džiaugs­mai, mal­da vir­tu­si kas­die­ny­bė. O ir žo­dis R. Poš­kie­nės tau­pus, bet tiks­lus. Kad ir „Mėš­la­ve­žio“ pa­ste­bė­ji­mai: „Sun­kus tai dar­bas – pa­ū­gė­ju­si ka­bi­nau. Bet kaip sma­gu pas­kui tuš­čia­me tvar­te. Ga­lė­tum su gy­vu­lė­liais gu­lė­ti – sma­gu ir jiems. Pir­ma pa­lu­bėj ky­bo­jo, nu­gar­kau­lis brū­ži­no­si į bal­kį, už­lip­ti aukš­tai, o da­bar – ne­be­mo­ka nė įei­ti. Pra­džioj kaip ir anks­čiau šo­ka į vir­šų. Bai­do­si, ne­su­pran­ta, kas čia at­si­ti­ko – gal ne į sa­vo na­mus grį­žo“ (p. 12). O ir žmo­nės, ne tik gy­vu­lė­liai, čia kaip iš pa­da­vi­mais vir­tu­sios pra­ei­ties: kai penk­to­kei Nas­te­lei ma­ma pa­sa­kė, kad ne­isian­ti tą­dien į mo­kyk­lą, nes rei­kė­sią mėš­lus mėž­ti, ši nu­spren­dė vis­ką su­spė­ti: „Sku­bė­jo su­kai­tu­si, sa­vęs ne­be­jau­tė – vi­sos min­tys bu­vo mo­kyk­loj. Pra­kai­tas ėda akis. Pa­no­ro nu­si­šluos­ty­ti – ran­kos ne­be­at­ka­bi­na nuo ša­kės, su­stin­go su­gniauž­ta sau­ja kaip la­vo­no. Skaus­mas ne­pa­ke­lia­mas. Nu­ė­jo su vi­sa ša­ke pas ma­mą. Ji šiaip taip iš­lais­vi­no ran­ką. Ir nie­ko – vėl į dar­bą“ (p. 13). O kas da­bar be­ži­no, ką reiš­kia ru­gius ke­pu­rė­ti, kaip ar­puo­ja­ma, kaip at­ka­si­nė­ja­mos au­se­lės, kas beiš­ma­no, kaip orą nu­spė­ti, na, taip, ži­no­me, kad jei sau­lė lei­sis į de­be­sį, ge­ro ne­lauk, ogi čia: „Prieš lie­tų drėks­ta la­ši­niai, ak­me­nys, šul­ny iš­plau­kia mau­rai, su­ky­la skrai­dan­čios skruz­dės, viš­tos vė­lai ei­na gul­ti, va­ka­rais var­lės įnir­tin­gai kur­kia, nak­tį aiš­kios žvaigž­dės, po pie­tų su­stip­rė­jęs vė­jas kei­čia kryp­tį, de­be­sys su­tirš­tė­ja, juod­var­niai kran­kia [...], ry­tą nė­ra ra­sos, rū­kas ne iš­kren­ta, o pa­ky­la ir t. t.“ Ir ne­nuos­ta­bu, juk žmo­gus anuo­met mo­kė­jo klau­sy­tis ir že­mės, ir vė­jų, ir van­dens, net vai­kai mo­kė­jo ap­skai­čiuo­ti ki­lo­met­rais nu­to­lu­sį žai­bą. O jau dai­nų!.. Pa­baigs pra­dal­gę – dai­nuo­ja, iš­gins – ra­liuo­ja, tvar­tą iš­mėš – už­gie­dos. O jau tų džiaugs­mų… Štai ru­ge­lius ve­ža į jau­ją, tai pir­ma aną iš­va­lo, ra­tus ap­klo­ja bal­tom dro­bu­lėm, mat nė vie­nam grū­dui ne­va­lia nu­by­rė­ti že­mėn. Su­veš, o ta­da vi­su kuo pa­si­džiaugs: „O kiek gy­vy­bės da­bar jau­joj ir ant pa­klo­džių! Ir va­ba­liu­kų, ir kir­mė­ly­čių…“ O ir žmo­nių san­ty­kius ra­šy­to­ja mo­ka tau­pių tau­piau­siu vie­nu žo­de­liu nu­sa­ky­ti. Kad ir apie ma­lū­ni­nin­kę: „Vy­rui mi­rus, iš­te­kė­jo už jau­no ber­no, o šiam tik ūkis ir ma­lū­nas kve­pė­jo. Gy­ve­no su jau­na mer­ga, o ši po­nia au­gi­no jų vai­kus – auk­lė.“ Nei smer­ki­mo, nei ry­pa­vi­mų, žo­dis kie­tas, bet skal­sus – kaip aria­ma že­mė, da­vė­ja duo­ne­lės, ku­rios plu­tą su­ša­lu­si pie­me­nė įsi­dės į bur­ną, ir ši iš­tirps – ta­ry­tum Ko­mu­ni­ja.

Ne­su aš re­cen­zen­tė, tik mėgs­tu emo­ci­nes, o ir ki­to­kias spra­gas kuo nors už­kam­šy­ti, ap­kam­šy­ti ar ki­taip pa­ten­kin­ti. Šį­syk bu­vau pa­ten­kin­ta pa­ti. Nu­spal­vin­ta. Žo­džiu. Ir te­gu jau jis da­bar ma­ny­je ku­ria pra­ga­rus ir dau­sas, te­gu ve­džio­ja iš­dai­nuo­tom pa­ru­gėm, te­gu pi­na žo­džių su­te­mas ir auš­ras, te­gu griau­di, te­gu guo­džia. Vi­sa tel­pa po pri­gim­ti­nio žo­džio dan­gum. Šį­syk, re­gis, du pa­ri­bius pri­ėjau – A. Ja­ku­čiū­ną ir R. Poš­kie­nę. Ir ge­ra, kad toks pla­tus žo­džio žings­nis, sa­vaip ap­sė­tas ir iš­ra­vė­tas.