Malonumų akims puota
MATAS MAKAUSKAS
Dažnas populiarus filmas „sukurtas remiantis tikrais faktais“ – toks kūrinio apibūdinimas suteikia daugiau realistiškumo. Kine režisierius tarsi sunaikinamas objektyviais istoriniais siekiais, o protagonistui suteikiamas nemirtingumas. Antanas Škėma yra pareiškęs: „Abu pasauliai yra netikri: ir realusis, ir mano sukurtasis. Tikrame pasaulyje – juodu susilietų į vieną.“ A. Škėmos naudota sąmonės srauto technika leidžia šiuos pasaulius sulieti – tekstas skaitytojui tampa betarpiška patirtimi.
Jono Jurašo spektaklyje „Balta drobulė“ matau „netikrumo“ problemą. A. Škėmos aprašyta asmeniška trauminė patirtis jame atrodo lyg išdilusi, jau mažai „veikianti“, praradusi tokį svarbų emocinį krūvį. Garšva liko įkalintas spektaklyje, tačiau nebuvo prikeltas gyventi „tikrame pasaulyje“.
J. Jurašo spektaklis neatskleidžia romane vaizduojamų kančių, todėl tarsi prieštarauja A. Škėmos minčiai: „Iš menininko reikalaujama paduoti kančių, nenusikalstant estetinėms taisyklėms. Ir jei kūrėjas atiduoda tikrąją kančią ir siaubą, jis vis vien interpretuojamas iš švelnios estetinės pusės.“ Spektaklis – ramus, solidus pasakojimas, tačiau kuriamas naratyvas emociškai nublankęs, galima daryti prielaidą, kad daug kartų išpasakotas. Režisierius neslepia šiuo spektakliu atkuriantis savo gyvenimo tarpsnį, kai su žmona buvo priversti išvykti iš Lietuvos. Romane vaizduojama Niujorko 34-oji gatvė Aušrai Marijai Sluckaitei-Jurašienei yra gerai pažįstama. Jurašų šeimai pavyko „prisijaukinti“ šį didmiestį, tam padėjo supratimas, kad namai – tai ne vieta, o buvimas kartu. Tai tarsi prieštarauja Garšvos ir A. Škėmos patirčiai, kai Niujorkas buvo išgyventas kaip kankinanti vienatvė.
Žūtbūtinė egzistencinė kova, begalinis „škėmiškos“ laisvės siekimas – tai lūkesčiai, kurių turėjau eidamas į spektaklį. Dainiaus Svobono Garšva atrodo neįtaigus, beprotybės artėjimas nejaučiamas, skausmas neperteikiamas. Siaubą susikuriame patys, lyg kokiame siaubo filme matydami tik pabaisos šešėlį.
Naudojamos projekcijos kuria Niujorko dangoraižių vaizdą, greta jo rodomos Vakarų mąstytojų citatos – visa tai yra Garšvos aplinkos reprezentacijos, tačiau jos nublanksta prieš vis pasikartojančią mintį: „Mano pašaukimas yra vienatvė“, kuri yra kaip spektaklio suvokimo raktas, leidžiantis suprasti kūrinį kaip vienatvės tragediją. Tuo labiau kad A. Škėmos „Baltoje drobulėje“ Vakarų mąstytojų mintys esti labai svarbios, jų sąveika kuriama Garšvos egzistencinė erdvė. Spektaklyje šios mintys ištirpsta, nesudaro bendros visumos – jos neturi jokio santykio su Garšva, kaip ir su žiūrovais. Visgi spektaklyje naudojamas minčių pateikimo būdas nėra aktualus, nes citatos nepaveikios (didžiosios daugumos net nespėji perskaityti).
A. Škėmai buvo svarbu sukurti savą mąstymo sistemą, kad mintys nebūtų paradoksalios. Besikamuodamas dėl „tikslios sistemos“ nebuvimo, A. Škėma jautėsi tarsi nepritampąs ir tai kėlė kančią, kaip ir Garšvai savos tapatybės neatradimas Niujorke – esant įkalintam šiame mieste, dangoraižyje ir lifte, sukaustytam funkcionalistinėje erdvėje. A. Škėma Garšvos pasaulį sumažina iki narvo ir palieka be vertybinės sistemos. Kūrinio protagonisto laikas – naujieji laikai, kuriems būdingas proto išlaisvėjimas, kapitalizmas ir patirtas totalitarizmas. Laikai, kurių skausmas jau praėjo, tačiau jų paliktos traumos buvo ir yra atgaivinamos įvairiuose kūriniuose siekiant diskusijos. Visgi A. Škėmos romanas nėra istorinis, tai tarsi socialinis to laiko tyrimas, kaip Garšva šioje mažoje erdvėje (lifte) žlunga iš vidaus. Atrodo, kad tik mirtis gali jį išvaduoti iš šio kalėjimo, globalių procesų priespaudos.
Romano temos – tapatybės ieškojimas ir trauminė patirtis – J. Jurašo spektaklyje nublanksta. Humanizuotas Garšva tampa gražios formos įkaitu, spektaklis – harmoninga, gražia malonumų akims puota. Žavi Gintaro Makarevičiaus sukurta scenografija, atliepianti įvairiausių scenų spektrą, Jolantos Rimkutės kostiumai atspindi vyksmo laiką ir vietą. Kūrinio vientisumas, adaptacija teatrui tarsi palieka neišreikštus sąmonės srauto klodus, sukuriamas visai kitoks Garšvos paveikslas, suteikiant ryškesnį atotrūkį nuo romano. Spektaklis – be abejo, savarankiškas kūrinys, bet jame pasigedau savitų kūrinyje iškeltų problemų. Iš romane vaizduojamos egzistencinės kančios spektaklyje lieka tik vienišumas.
Komentarai / 1
Rašyti komentarą
Turite prisijungti, jei norite komentuoti.
Hm, išties nesutikčiau su kai kuriomis recenzijos idėjomis. Malonumų puota? Išėjau iš spektaklio virpančia siela ir ašarotomis akimis. Dainiaus Svobono vaidyba buvo efektinga, ypač finalinėje išprotėjimo scenoje. Galbūt autorius lankėsi viename iš pačių pirmųjų spektaklių, kurie, kaip girdėjau, nepateisino lūkesčių. Tačiau pasitikėjimas ateina bėgant laikui.
Kritikuotina man atrodo spektaklio pradžia, sunkiai vystėsi veiksmas, tačiau senkant pirmojo veiksmo laikui ėmiau justi tikrą teatro keliamą jaudulį. Antrasis veiksmas – įtemptas nuo pradžios iki finalo.
Nežinau, kiek kartų autorius matė spektaklį, tačiau, mano nuomone, negana vieno karto, kad pajustum viso šio J.Jurašo pastatymo energiją.