Malonumų akims puota

MA­TAS MA­KAUS­KAS

Daž­nas po­pu­lia­rus fil­mas „su­kur­tas re­mian­tis tik­rais fak­tais“ – toks kū­ri­nio api­bū­di­ni­mas su­tei­kia dau­giau re­a­lis­tiš­ku­mo. Ki­ne re­ži­sie­rius tar­si su­nai­ki­na­mas ob­jek­ty­viais is­to­ri­niais sie­kiais, o pro­ta­go­nis­tui su­tei­kia­mas ne­mir­tin­gu­mas. An­ta­nas Škė­ma yra pa­reiš­kęs: „Abu pa­sau­liai yra ne­tik­ri: ir re­a­lu­sis, ir ma­no su­kur­ta­sis. Tik­ra­me pa­sau­ly­je – juo­du su­si­lie­tų į vie­ną.“ A. Škė­mos nau­do­ta są­mo­nės srau­to tech­ni­ka lei­džia šiuos pa­sau­lius su­lie­ti – teks­tas skai­ty­to­jui tam­pa be­tar­piš­ka pa­tir­ti­mi.

Jo­no Ju­ra­šo spek­tak­ly­je „Bal­ta dro­bu­lė“ ma­tau „ne­tik­ru­mo“ pro­ble­mą. A. Škė­mos ap­ra­šy­ta as­me­niš­ka trau­mi­nė pa­tir­tis jame at­ro­do lyg iš­di­lu­si, jau ma­žai „vei­kian­ti“, pra­ra­du­si to­kį svar­bų emo­ci­nį krū­vį. Garš­va li­ko įka­lin­tas spek­tak­ly­je, ta­čiau ne­bu­vo pri­kel­tas gy­ven­ti „tik­ra­me pa­sau­ly­je“.

J. Ju­ra­šo spek­tak­lis ne­at­sklei­džia ro­ma­ne vaiz­duo­ja­mų kan­čių, to­dėl tar­si prieš­ta­rau­ja A. Škė­mos min­čiai: „Iš me­ni­nin­ko rei­ka­lau­ja­ma pa­duo­ti kan­čių, ne­nu­si­kals­tant es­te­ti­nėms tai­syk­lėms. Ir jei kū­rė­jas ati­duo­da tik­rą­ją kan­čią ir siau­bą, jis vis vien in­ter­pre­tuo­ja­mas iš švel­nios es­te­ti­nės pu­sės.“ Spek­tak­lis – ra­mus, so­li­dus pa­sa­ko­ji­mas, ta­čiau ku­ria­mas na­ra­ty­vas emo­ciš­kai nu­blan­kęs, ga­li­ma da­ry­ti prie­lai­dą, kad daug kar­tų iš­pa­sa­ko­tas. Re­ži­sie­rius ne­sle­pia šiuo spek­tak­liu at­ku­rian­tis sa­vo gy­ve­ni­mo tarps­nį, kai su žmo­na bu­vo pri­vers­ti iš­vyk­ti iš Lie­tu­vos. Ro­ma­ne vaiz­duo­ja­ma Niu­jor­ko 34-oji gat­vė Auš­rai Ma­ri­jai Sluc­kai­tei-Ju­ra­šie­nei yra ge­rai pa­žįs­ta­ma. Ju­ra­šų šei­mai pa­vy­ko „pri­si­jau­kin­ti“ šį did­mies­tį, tam pa­dė­jo su­pra­ti­mas, kad na­mai – tai ne vie­ta, o bu­vi­mas kar­tu. Tai tar­si prieš­ta­rau­ja Garš­vos ir A. Škė­mos pa­tir­čiai, kai Niu­jor­kas bu­vo iš­gy­ven­tas kaip kan­ki­nan­ti vie­nat­vė.

Žūt­bū­ti­nė eg­zis­ten­ci­nė ko­va, be­ga­li­nis „škė­miš­kos“ lais­vės sie­ki­mas – tai lū­kes­čiai, ku­rių tu­rė­jau ei­da­mas į spek­tak­lį. Dai­niaus Svo­bo­no Garš­va at­ro­do ne­įtai­gus, be­pro­ty­bės ar­tė­ji­mas ne­jau­čia­mas, skaus­mas ne­per­tei­kia­mas. Siau­bą su­si­ku­ria­me pa­tys, lyg ko­kia­me siau­bo fil­me ma­ty­da­mi tik pa­bai­sos še­šė­lį.

Nau­do­ja­mos pro­jek­ci­jos ku­ria Niu­jor­ko dan­go­rai­žių vaiz­dą, gre­ta jo ro­do­mos Va­ka­rų mąs­ty­to­jų ci­ta­tos – vi­sa tai yra Garš­vos ap­lin­kos rep­re­zen­ta­ci­jos, ta­čiau jos nu­blanks­ta prieš vis pa­si­kar­to­jan­čią min­tį: „Ma­no pa­šau­ki­mas yra vie­nat­vė“, ku­ri yra kaip spek­tak­lio su­vo­ki­mo rak­tas, lei­džian­tis su­pras­ti kū­ri­nį kaip vie­nat­vės tra­ge­di­ją. Tuo la­biau kad A. Škė­mos „Bal­to­je dro­bu­lė­je“ Va­ka­rų mąs­ty­to­jų min­tys es­ti la­bai svar­bios, jų są­vei­ka ku­ria­ma Garš­vos eg­zis­ten­ci­nė erd­vė. Spek­tak­ly­je šios min­tys iš­tirps­ta, ne­su­da­ro ben­dros vi­su­mos – jos ne­tu­ri jo­kio san­ty­kio su Garš­va, kaip ir su žiū­ro­vais. Vis­gi spek­tak­ly­je nau­dojamas min­čių pa­tei­ki­mo bū­das nėra ak­tu­a­lus, nes ci­ta­tos ne­pa­vei­kios (di­džio­sios dau­gu­mos net ne­spė­ji per­skai­ty­ti).

A. Škė­mai bu­vo svar­bu su­kur­ti sa­vą mąs­ty­mo sis­te­mą, kad min­tys ne­bū­tų pa­ra­dok­sa­lios. Be­si­ka­muo­da­mas dėl „tiks­lios sis­te­mos“ ne­bu­vi­mo, A. Škė­ma jau­tė­si tar­si ne­pri­tam­pąs ir tai kė­lė kan­čią, kaip ir Garš­vai sa­vos ta­pa­ty­bės ne­at­ra­di­mas Niu­jor­ke – esant įka­lin­tam šia­me mies­te, dan­go­rai­žy­je ir lif­te, su­kaus­ty­tam funk­cio­na­lis­ti­nė­je erd­vė­je. A. Škė­ma Garš­vos pa­sau­lį su­ma­ži­na iki nar­vo ir pa­lie­ka be ver­ty­bi­nės sis­te­mos. Kū­ri­nio pro­ta­go­nis­to lai­kas – nau­jie­ji lai­kai, ku­riems bū­din­gas pro­to iš­lais­vė­ji­mas, ka­pi­ta­liz­mas ir pa­tir­tas to­ta­li­ta­riz­mas. Lai­kai, ku­rių skaus­mas jau pra­ėjo, ta­čiau jų pa­lik­tos trau­mos bu­vo ir yra at­gai­vi­na­mos įvai­riuo­se kū­ri­niuo­se sie­kiant dis­ku­si­jos. Vis­gi A. Škė­mos ro­ma­nas nė­ra is­to­ri­nis, tai tar­si so­cia­li­nis to lai­ko ty­ri­mas, kaip Garš­va šio­je ma­žo­je erd­vė­je (lif­te) žlun­ga iš vi­daus. At­ro­do, kad tik mir­tis ga­li jį iš­va­duo­ti iš šio ka­lė­ji­mo, glo­ba­lių pro­ce­sų prie­spau­dos.

Ro­ma­no te­mos – ta­pa­ty­bės ieš­ko­ji­mas ir trau­mi­nė pa­tir­tis – J. Ju­ra­šo spek­tak­ly­je nu­blanks­ta. Hu­ma­ni­zuo­tas Garš­va tam­pa gra­žios for­mos įkai­tu, spek­tak­lis – har­mo­nin­ga, gra­žia ma­lo­nu­mų akims puo­ta. Ža­vi Gin­ta­ro Ma­ka­re­vi­čiaus su­kur­ta sce­nog­ra­fi­ja, at­lie­pian­ti įvai­riau­sių sce­nų spek­trą, Jo­lan­tos Rim­ku­tės kos­tiu­mai at­spin­di vyks­mo lai­ką ir vie­tą. Kū­ri­nio vien­ti­su­mas, adap­ta­ci­ja te­at­rui tar­si pa­lie­ka ne­iš­reikš­tus są­mo­nės srau­to klo­dus, su­ku­ria­mas vi­sai ki­toks Garš­vos pa­veiks­las, su­tei­kiant ryš­kes­nį ato­trū­kį nuo ro­ma­no. Spek­tak­lis – be abe­jo, sa­va­ran­kiš­kas kū­ri­nys, bet ja­me pa­si­ge­dau sa­vi­tų kū­ri­ny­je iš­kel­tų pro­ble­mų. Iš ro­ma­ne vaiz­duo­ja­mos eg­zis­ten­ci­nės kan­čios spek­tak­ly­je lie­ka tik vie­ni­šu­mas.

Komentarai / 1

  1. egleveronika.

    Hm, išties nesutikčiau su kai kuriomis recenzijos idėjomis. Malonumų puota? Išėjau iš spektaklio virpančia siela ir ašarotomis akimis. Dainiaus Svobono vaidyba buvo efektinga, ypač finalinėje išprotėjimo scenoje. Galbūt autorius lankėsi viename iš pačių pirmųjų spektaklių, kurie, kaip girdėjau, nepateisino lūkesčių. Tačiau pasitikėjimas ateina bėgant laikui.
    Kritikuotina man atrodo spektaklio pradžia, sunkiai vystėsi veiksmas, tačiau senkant pirmojo veiksmo laikui ėmiau justi tikrą teatro keliamą jaudulį. Antrasis veiksmas – įtemptas nuo pradžios iki finalo.
    Nežinau, kiek kartų autorius matė spektaklį, tačiau, mano nuomone, negana vieno karto, kad pajustum viso šio J.Jurašo pastatymo energiją.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.