Kur rasti kraštą, plūstantį pienu ir medumi?
Laiku ir nelaiku
Idant tu, tavo vaikai ir vaikų vaikai pagarbiai bijotų VIEŠPATIES, savo Dievo, visas dienas ir laikytųsi visų jo įstatų ir įsakymų, kuriuos tau įsakau, ir ilgai išsilaikytumei. Klausykis, Izraeli, laikykis jų ištikimai, kad tau gerai sektųsi ir didžiai daugintumeisi krašte, tekančiame pienu ir medumi, kaip VIEŠPATS, tavo protėvių Dievas, yra tau pažadėjęs.
Klausykis, Izraeli! VIEŠPATS yra mūsų Dievas, vien tik VIEŠPATS. Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis.
Paimk į širdį šiuos žodžius, kuriuos tau šiandien įsakau.
Įst 6, 2–6
Štai ir eilutės, kurios yra dalis vadinamojo judėjų Credo, kasdien kartojamo maldų metu, rašomo pergamento ritinėliuose ir dedamo į dėžutes, kurios meldžiantis tvirtinamos prie kaktos ir rankos, taip pat ir prie durų staktų. Kad niekada nepamirštum. „Šma Yisrael, ADONAI Eloheinu ADONAI Ehad“ – „Klausyk, Izraeli, VIEŠPATS mūsų Dievas VIEŠPATS vienas!“ Taip susidėlioja verčiant pažodžiui, nevartojant kablelių, kaip jie nevartojami hebrajiškame tekste. Tiesa, VIEŠPATS, kaip jau turbūt visi žino, yra tik būdas paslėpti dievišką vardą, kurio nevalia tarti. Bet valia jį įsirėžti širdyje. Tačiau, šitaip įrėžtas širdyje, jis turi būti įrėžiamas su visais tais žodžiais, kurie tą vardą lydi. Juk tie žodžiai, čia pavadinti „jo įstatais ir įsakymais“ (hukotav u-micvotav), yra šio vardo nešėjo valios ir išminties išsklaida. Kaip pasakytų mistikai, paties To Vardo išsklaida, kaip ir pats visatos Kūrimas. Ir čia norisi pasižiūrėti, kaip pateiktos eilutės prasideda: „Štai tas įsakymas, tie įstatai ir įsakai, kurių VIEŠPATS, jūsų Dievas, įsakė man jus mokyti, kad vykdytumėte juos krašte, kurio einate paveldėti…“ Hebrajiškai netgi pasakyta ne tiesiog „einate paveldėti“, bet „į kurį pereinate jį įsigyti“. Šio įsigijimo tikslas – „idant pagarbiai bijotum VIEŠPATIES, tavo Dievo, tam, kad vykdytum visus jo įstatus ir įsakus, tu, tavo vaikai ir vaikaičiai, ir kad tavo dienos prailgėtų“. Toks būtų labiau pažodinis šios eilutės vertimas. Tada kiek aiškiau gal, kad „baimės“ turinys – ne emocinis virpėjimas iš siaubo, bet laikymasis įsakų ir įstatų, kuriuos jis yra nurodęs kaip vienintelę sąlygą, jei trokštama dienų pailgėjimo krašte, plūstančiame pienu ir medumi. Ir viena, ir kita, be abejo, yra metaforos. Ir dienų pailgėjimas, ir kraštas, plūstantis pienu ir medumi. Vargu ar kas nors, pabuvęs tame krašte prieš gerus du ar du su puse tūkstančio metų, tą kraštą, kurio didelę dalį užima dykynės, o likusioje vasaromis viskas išdžiūsta, nėra didesnių upių ir visa gerovė priklauso nuo rudens lietaus, būtų pavadinęs pienu ir medumi plūstančiu. Jame buvo galima gyventi, nebent jei nebuvo kito pasirinkimo. Arba jei yra kažkas, kas leidžia patirti plūstančius pieną ir medų. Šiuo atveju ne kūniškai, bet sieloje patiriamą pieną ir medų, taip pat ir kiekvienos dienos pilnatvę, prailgėjimą, net jei astronominiais kriterijais skaičiuojant tas gyvenimas ir nebūtų labai ilgas. Įstatų ir įsakų, „šių žodžių“ laikymasis yra raktas. Jie suteikia gyvenimui prasmę ir skonį bet kuriame krašte. Ir bet kuriame krašte gali savo siela gyventi įsigytame, paveldėtame krašte, plūstančiame pienu ir medumi. Jei tik įsirašysi į savo širdį tuos žodžius ir jais gyvensi. Yra viena agada (rabiniškas „anekdotas“, istorija), kuri dar drąsiau atskleidžia šių žodžių ir šio Credo, kai jis būna įrašytas širdyje, galią: kai rabis Akiva (vienas didžiausių judėjų autoritetų, žuvęs Bar Kochbos sukilimo metu apie 135 metus) buvo romėnų kareivių kankinamas (pasak vienos iš legendų, gyvam plėšiama mėsa), jis ėmė šypsotis. Sutrikusiems kareiviams paaiškino: „Visą gyvenimą kasdien kartojau žodžius: „Mylėsi VIEŠPATĮ, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis“, ir žinojau, kaip jį mylėti visa širdimi, t. y. visomis savo nuostatomis, taip pat ir visomis jėgomis – visais savo materialiniais ištekliais, bet nežinojau, kaip jį mylėti savo gyvastimi (hebrajiškas nefeš, „siela“, reiškia ir gyvastį). O dabar tą jau žinau. Todėl esu laimingas.“
-akp-