Kur rasti kraštą, plūstantį pienu ir medumi?

Lai­ku ir ne­lai­ku

Idant tu, ta­vo vai­kai ir vai­kų vai­kai pa­gar­biai bi­jo­tų VIEŠPATIES, sa­vo Die­vo, vi­sas die­nas ir lai­ky­tų­si vi­sų jo įsta­tų ir įsa­ky­mų, ku­riuos tau įsa­kau, ir il­gai iš­si­lai­ky­tu­mei. Klau­sy­kis, Iz­ra­e­li, lai­ky­kis jų iš­ti­ki­mai, kad tau ge­rai sek­tų­si ir di­džiai dau­gin­tu­mei­si kraš­te, te­kan­čia­me pie­nu ir me­du­mi, kaip VIEŠPATS, ta­vo pro­tė­vių Die­vas, yra tau pa­ža­dė­jęs.

Klau­sy­kis, Iz­ra­e­li! VIEŠPATS yra mū­sų Die­vas, vien tik VIEŠPATS. My­lė­si Vieš­pa­tį, sa­vo Die­vą, vi­sa šir­di­mi, vi­sa sie­la ir vi­so­mis jė­go­mis.

Paimk į šir­dį šiuos žo­džius, ku­riuos tau šian­dien įsa­kau.

Įst 6, 2–6

Štai ir ei­lu­tės, ku­rios yra da­lis va­di­na­mo­jo ju­dė­jų Cre­do, kas­dien kar­to­ja­mo mal­dų me­tu, ra­šo­mo per­ga­men­to ri­ti­nė­liuo­se ir de­da­mo į dė­žu­tes, ku­rios mel­džian­tis tvir­ti­na­mos prie kak­tos ir ran­kos, taip pat ir prie du­rų stak­tų. Kad nie­ka­da ne­pa­mirš­tum. „Šma Yisra­el, ADONAI Elo­hei­nu ADO­NAI Ehad“ – „Klau­syk, Iz­ra­e­li, VIEŠPATS mū­sų Die­vas VIEŠ­PATS vie­nas!“ Taip su­si­dė­lio­ja ver­čiant pa­žo­džiui, ne­var­to­jant kab­le­lių, kaip jie ne­var­to­ja­mi heb­ra­jiš­ka­me teks­te. Tie­sa, VIEŠPATS, kaip jau tur­būt vi­si ži­no, yra tik bū­das pa­slėp­ti die­viš­ką var­dą, ku­rio ne­va­lia tar­ti. Bet va­lia jį įsi­rėž­ti šir­dy­je. Ta­čiau, ši­taip į­rė­žtas šir­dy­je, jis tu­ri bū­ti įrė­žia­mas su vi­sais tais žo­džiais, ku­rie tą var­dą ly­di. Juk tie žo­džiai, čia pa­va­din­ti „jo įsta­tais ir įsa­ky­mais“ (hu­ko­tav u-mic­vo­tav), yra šio var­do ne­šė­jo va­lios ir iš­min­ties iš­sklai­da. Kaip pa­sa­ky­tų mis­ti­kai, pa­ties To Var­do iš­sklai­da, kaip ir pats vi­sa­tos Kū­ri­mas. Ir čia no­ri­si pa­si­žiū­rė­ti, kaip pa­teik­tos ei­lu­tės pra­si­de­da: „Štai tas įsa­ky­mas, tie įsta­tai ir įsa­kai, ku­rių VIEŠPATS, jū­sų Die­vas, įsa­kė man jus mo­ky­ti, kad vyk­dy­tu­mė­te juos kraš­te, ku­rio ei­na­te pa­vel­dė­ti…“ Heb­ra­jiš­kai net­gi pa­sa­ky­ta ne tie­siog „ei­na­te pa­vel­dė­ti“, bet „į ku­rį per­ei­na­te jį įsi­gy­ti“. Šio įsi­gi­ji­mo tiks­las – „idant pa­gar­biai bi­jo­tum VIEŠPATIES, ta­vo Die­vo, tam, kad vyk­dy­tum vi­sus jo įsta­tus ir įsa­kus, tu, ta­vo vai­kai ir vai­kai­čiai, ir kad ta­vo die­nos pra­il­gė­tų“. Toks bū­tų la­biau pa­žo­di­nis šios ei­lu­tės ver­ti­mas. Ta­da kiek aiš­kiau gal, kad „bai­mės“ tu­ri­nys – ne emo­ci­nis vir­pė­ji­mas iš siau­bo, bet lai­ky­ma­sis įsa­kų ir įsta­tų, ku­riuos jis yra nu­ro­dęs kaip vie­nin­te­lę są­ly­gą, jei trokš­ta­ma die­nų pail­gė­ji­mo kraš­te, plūs­tan­čia­me pie­nu ir me­du­mi. Ir vie­na, ir ki­ta, be abe­jo, yra me­ta­fo­ros. Ir die­nų pail­gė­ji­mas, ir kraš­tas, plūs­tan­tis pie­nu ir me­du­mi. Var­gu ar kas nors, pa­bu­vęs ta­me kraš­te prieš ge­rus du ar du su pu­se tūks­tan­čio me­tų, tą kraš­tą, ku­rio di­de­lę da­lį už­ima dy­ky­nės, o li­ku­sio­je va­sa­ro­mis vis­kas iš­džiū­sta, nė­ra di­des­nių upių ir vi­sa ge­ro­vė pri­klau­so nuo ru­dens lie­taus, bū­tų pa­va­di­nęs pie­nu ir me­du­mi plūs­tan­čiu. Ja­me bu­vo ga­li­ma gy­ven­ti, ne­bent jei ne­bu­vo ki­to pa­si­rin­ki­mo. Ar­ba jei yra kaž­kas, kas lei­džia pa­tir­ti plūs­tan­čius pie­ną ir me­dų. Šiuo at­ve­ju ne kū­niš­kai, bet sie­lo­je pa­ti­ria­mą pie­ną ir me­dų, taip pat ir kiek­vie­nos die­nos pil­nat­vę, pra­il­gė­ji­mą, net jei ast­ro­no­mi­niais kri­te­ri­jais skai­čiuo­jant tas gy­ve­ni­mas ir ne­bū­tų la­bai il­gas. Įsta­tų ir įsa­kų, „šių žo­džių“ lai­ky­ma­sis yra rak­tas. Jie su­tei­kia gy­ve­ni­mui pras­mę ir sko­nį bet ku­ria­me kraš­te. Ir bet ku­ria­me kraš­te ga­li sa­vo sie­la gy­ven­ti įsi­gy­ta­me, pa­vel­dė­ta­me kraš­te, plūs­tan­čia­me pie­nu ir me­du­mi. Jei tik įsi­ra­šy­si į sa­vo šir­dį tuos žo­džius ir jais gy­ven­si. Yra vie­na aga­da (ra­bi­niš­kas „anek­do­tas“, is­to­ri­ja), ku­ri dar drą­siau at­sklei­džia šių žo­džių ir šio Cre­do, kai jis bū­na įra­šy­tas šir­dy­je, ga­lią: kai ra­bis Aki­va (vie­nas di­džiau­sių ju­dė­jų au­to­ri­te­tų, žu­vęs Bar Koch­bos su­ki­li­mo me­tu apie 135 me­tus) bu­vo ro­mė­nų ka­rei­vių kan­ki­na­mas (pa­sak vie­nos iš le­gen­dų, gy­vam plė­šiama mė­sa), jis ėmė šyp­so­tis. Su­tri­ku­siems ka­rei­viams pa­aiš­ki­no: „Vi­są gy­ve­ni­mą kas­dien kar­to­jau žo­džius: „My­lė­si VIEŠPATĮ, sa­vo Die­vą, vi­sa šir­di­mi, vi­sa sie­la ir vi­so­mis jė­go­mis“, ir ži­no­jau, kaip jį my­lė­ti vi­sa šir­di­mi, t. y. vi­so­mis sa­vo nuo­sta­to­mis, taip pat ir vi­so­mis jė­go­mis – vi­sais sa­vo ma­te­ria­li­niais iš­tek­liais, bet ne­ži­no­jau, kaip jį my­lė­ti sa­vo gy­vas­ti­mi (heb­ra­jiš­kas ne­feš, „sie­la“, reiš­kia ir gy­vas­tį). O da­bar tą jau ži­nau. To­dėl esu lai­min­gas.“

-akp-

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.