Kaip kvepia sniegas, kaip kvepia tamsa
NERIJUS CIBULSKAS
Gintaras Bleizgys. Sodas. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. 110 p.
Turbūt simboliška, kad šeštasis poeto Gintaro Bleizgio eilėraščių rinkinys „Sodas“ į knygynus atkeliavo gegužės mėnesį, prieš pat sulapojant ir išvešint žaliajam „Poezijos pavasariui“. Dabar, kai už lango medituojantis Vilniaus senamiestis tvinsta rudeniškais ūkais, įdomu atsiversti ir darsyk reflektuoti šią ramios, bet drauge dilginančios, duriančios poezijos knygą. G. Bleizgys užveisė sodą, į kurį įžengus pasitinka ne vien sultingų poetinių vaisių svarinami medžiai ar vešli išradingų metaforų veja. Tai eilėraščių sodas, kuriame lygiai tokią pačią teisę gimti ir gaivališkai tarpti įgyja vienišumo ir skaudulių usnys, dygios praeities piktžolės ar sausuoliai mirties erškėčiai. Kitaip tariant, skaitytojas turėtų pasiruošti įžengti į poeto sąmonės brūzgynus, į jau prarasto rojaus sodą, kuris, anot rinkinio redaktoriaus Aido Marčėno, yra „supintas iš spindulių ir šešėlių“.
Jūsų akiratyje atsiduria poezija, kuri, rodos, rašyta tvirtai sukandus dantis, į kiekvieną raidę kliūstelint kuo tirštesnio tikrumo. Rašymas griežiant paskutiniais nervais ir dantimis, bėgiojant tomis keliomis dar neištampytomis skausmo stygomis. Štai atsiverti rinkinio epigrafą ir pamatai, kaip iš tikrųjų efektyviai čia sušešėliuoja Sigito Gedos eilutės: „Viskas miršta, bet Dievas nemiršta, / Aš buvau jo dantų griežime“ (p. 5). Nežinia kodėl, bet nekyla per daug miglotų abejonių: G. Bleizgys jame irgi buvo, apie tą amžinai griežiamą metafizinę melodiją ir parašė šią trijų poetinių ciklų knygą. Ir dargi peršasi keistas įspūdis, kad dalis eilėraščių išbelsta veik vienu prisėdimu, tarsi būtų kvėptelėjęs žvarbus anapusinio pasaulio vėjas, akimirką sustingdęs rašantįjį ir galiausiai iš jo išpūtęs visą kūrybinį potencialą. Į šią knygą, žinoma. Kaip duoklę, kaip visa tai, kas atiduodama ar kuo atsikratoma, kai skauda.
Tad ir lyrinis subjektas, virstantis bibliniu Jona, atgailauja, šaukia į neišmatuojamą tuštumą, nes šaukti reikia, nes „artinasi didelis vėjas / jis yra ne šio pasaulio“ („Jonos atgailos eilėraštis III“, p. 43). Taip ir keliauja per šį prarastąjį sodą Jona, kuriam lemta būti išmestam už borto ir atsidurti milžiniškos žuvies pilve („imkite mane ir meskite / į jūrą tada jūra nurims / nes aš žinau kad dėl manęs kilo ši // baisi audra“, „Jonos atgailos eilėraštis II“, p. 32). Reikia labai su savimi susigyventi, o kartu – savęs atsisakyti, kad ryžtumeisi tokiai aukai. Tiek dėl savęs, tiek dėl kitų. Lygiai taip pat privalu viską fiksuoti žodžiu, net jei tai iš pradžių ir neatrodo kaip rašymo malonumas („rašymas yra išsikūnijimas / pergalė lekiant ne šio pasaulio kariuomenėj / reikia numirt kad rašytum“, „Rašymo malonumas“, p. 24).
G. Bleizgio lyrinis „aš“ įtikinamai teisinasi: „nemoku jokių / įmantrių žodžių.“ Žinoma, jis greičiau pasirinks ūmesnį būdą išsisakyti, pvz., „tokiu staigiu mostu – brūkšt / ir manęs nebeliko“ (p. 15). Kartais sudėtinga pasakyti, kur yra vieno žodžio pradžia, o kur jau kito, nes kai kalbi uždarytas tame Dievo dantų grikšėjime, turi kalbėti greitai, savęs nepančiodamas ir netildydamas. Nes tau tikrai mažai duota, kai vis dažniau suvoki, kad „vienas kirtis – ir jau esi gimęs / antras kirtis – ir eina gyvenimas“ („Nebaigtas sonetas“, p. 12). Nors vėliau ir laukia žingsnis į bendrystės, taikos ir susitaikymo kiemą (vok. friedhof – kapinės), būtina kautis kad ir su kiekvieno minėto vėjo kvėptelėjimu („pakeliu kardą / švytintis / ir laimingas // ir // jei neapginsiu / jei mirsiu // tai iš visų jėgų / iš viso pergalės skonio // nekaltindamas nieko / ir nedvejodamas // lygiai taip // kaip gyvenau – – –“, „Hektoras“, p. 50). O dar nuožmesnė kova kyla kaunantis su pačiu savimi, mėginančiu užmiršti nepakeliamą netektį.
Neatsitiktinai žodis „užsimiršti“ semantiškai siejasi su „mirtimi“. Kiekvienas brangaus žmogaus pasitraukimo į anapusybę faktas smogia su neįtikėtino sunkio jėga. Užsimiršti – tai numarinti savo vidų, metaforiškai numirti viduje, kad skaudinanti praeitis atsidurtų bent milimetru toliau. O ką daro poetas, siekdamas atsitolinti? Rašo. Rašo vien fragmentišką laišką, kur eilėraštį inertiškai keičia eilėraštis, kuris nenutrūkstamu srautu keliauja nebesamam adresatui kaip vientisas tekstas, kaip užmaršties upė („mama aš niekur / neįsirašiau / tavo balso // nežinojau / kad jis taps / nepasiekiamas“, „Laiškas“, p. 34). Ir vėl: ar neskamba šitame pasiteisinime, atsiprašyme Jonos balsas, jo atgaila? Ji vienintelė belieka, kai atgailaujama dėl praėjusio, neišnaudoto laiko, kuris niekada nebegrįš. Poezija – tai vienas iš susitaikymo būdų, „poezija / yra didelis didelis debesis o žodžiai / tėra tik mažyčiai lašai – – // turėtų būt gėda tokių lašų – – / – – – – – – jei nori rašyti / tai kūną reikia pamiršti nepaisyti kūno / nesigailėti“ („Lietaus fantazija: poezija“, p. 75). O šiame eilėraščio fragmente atsirandantis pavargusio vidinio balso trūkčiojimas, tie pauzių brūkšniai – ką jie reiškia? Paradoksalu: ženklų žodžiais neišeis įvardinti.
G. Bleizgio eilėraščiams tinka knygos redaktoriaus siūlomas ekspresionizmo apibūdinimas. Poetas remiasi įspūdžiu, kaskart instinktyviai, gyvai susemia kiekvieną žodį it smiltį, kad nė vienas jų nebūtų nupūstas veltui. Iš čia visas tas poetinis „Sodo“ kvapas, ta sodriai kvepianti tamsa ir sniegas. Kiekvienas griežta punktuacija nesuvaržytas eilėraščio blykstelėjimas yra šviežias ir momentinis. G. Bleizgiui sekasi tą blyksnį suturėti, išsaugoti rinkinio puslapiuose. Tampa nesvarbu, ar pabaigoje bus tas lemiamas „brūkšt“. Poezija išlieka, pasivaikščiojimas sodu tęsiasi, net kai sau pasakai: „gyvenu – // pripratau – // pamilau – // esu vienas“ (p. 15).
