Dar du laiškai – žirafos

AK­VI­LĖ ŽI­LIO­NY­TĖ

Mie­las bi­čiu­li, štai kaip vis­kas:

pil­na va­lan­dų vis­kam – bū­ti kam­ba­ry­je, met­ro, ap­žiū­ri­nė­ti juo­dą vy­no kamš­tį, pil­na va­lan­dų bū­ti kvar­ta­lo ka­vi­nėj, Go­dard’o fil­mo kad­ruo­se, pirk­ti dar vie­ną šaukš­tą, bū­ti iliust­ra­ci­jo­se, praus­tis, pil­na va­lan­dų at­si­su­ki­nė­ti.
Pil­na va­lan­dų su­trin­ti ba­tus, lau­žy­ti ba­tus sta­lais ir po­sta­liais, kak­to­mis skal­dy­ti par­da­vė­jus.

Bū­da­ma kam­ba­ry­je (pir­muo­ju as­me­niu kal­bu tik iš įpro­čio), tu­rė­jau vie­nin­te­lę pa­guo­dą – kiek­vie­nam kamš­čiui pa­rink­ti po na­tą, po stik­li­nę, kiek­vie­nam kamš­čiui pa­rink­ti po rai­dę, po aro­ma­tą.

Ap­žiū­ri­nė­da­ma juo­dą vy­no kamš­tį, tu­rė­jau vie­nin­te­lę pa­guo­dą. Bū­da­ma kvar­ta­lo ka­vi­nė­je tu­rė­jau vie­nin­te­lę pa­guo­dą – kal­bė­ti apie gy­ven­to­jus – kas tas iš tre­čio aukš­to, bet ne iš de­ši­nės – kas tas, ku­ris ša­lia Lor­rai­ne? O anas virš Ju­les’io, tas juo­dais plau­kais ir ru­dais ant­akiais? Gai­la, ne­ga­liu pri­si­min­ti men­kai pa­žįs­ta­mų žmo­nių ant­akių, bet tai bu­vo žan­ri­nis, pra­mo­gą tei­kian­tis klau­si­mas, mat ta­sai juo­dap­lau­kis ru­dais ant­akiais gy­ve­na Je­an­ne aukš­te, o ji vi­sa­dos pri­sik­li­juo­ja ant­akius, nepri­si­kli­ja­vo tik vie­ną­syk – kai jai į akį įgė­lė uo­das, sa­ky­sim, bu­vo vie­na­a­kė, be ant­akių, su bro­lio rū­bais ir kaip du vy­no la­šai pa­na­ši į Char­lie Chap­li­ną. Je­an­ne tuo­met pa­si­ro­dė pa­na­ši į vy­rą – ji iš tie­sų bu­vo vy­ras, Je­an­ne man pa­tin­ka, pir­muo­ju as­me­niu kal­bu tik iš įpro­čio, iš tie­sų ji pa­tin­ka Dje­me­liui, jie abu bai­gė Sor­bo­ną, abu per­ka daug laik­raš­čių, abu trum­pa­re­giai, abu tu­ri po­lin­kį apak­ti. Vie­nas įpras­čiau­sių už­si­ė­mi­mų šia­me bist­ro – sė­dė­ti ir klau­si­nė­ti, kas ap­si­sto­jo ta­me ar ki­ta­me bu­te, šiukš­tu čia ne­ga­li­ma sa­ky­ti „ap­si­gy­ve­no“, vi­si čia tik ap­si­sto­ja ir nie­kas čia nie­ko ne­lau­kia, jie tik pa­bū­na ir, jei vė­luo­ju, jie tik pa­bū­na kiek rei­kia prie suo­liu­ko ar­ba prie kam­po. O jei sa­kau, kad pa­lauk­siu ke­lias mi­nu­tes prie sto­te­lės, jie sa­ko, kad aš la­bai jaus­min­ga ir kad po po­ros mė­ne­sių su­pra­siu, jog Pa­ry­žiu­je nie­kas ne­ap­si­gy­ve­na, tik ap­si­sto­ja, ir čia nie­kas nie­ko ne­lau­kia, vi­si tik pa­bū­na.

Sta­tau tau­rę ir to­liau krei­piuo­si į pro­tą.

Bū­da­ma kvar­ta­lo ka­vi­nė­je tu­rė­jau tik vie­ną pa­guo­dą – mo­ky­tis pran­cū­ziš­kai iš ka­vi­nės pa­da­vė­jų.

Bū­da­ma Go­dard’o fil­mo kad­ruo­se tu­rė­jau tik vie­ną pa­guo­dą – pa­mes­ti pi­ni­gi­nę.

Bū­da­ma iliust­ra­ci­jo­je tu­rė­jau tik vie­ną pa­guo­dą – bū­ti ta, ku­ri pra­šo pa­bu­čiuo­ti ten, kur įgė­lė uo­das.

Su­try­nu­si ba­tus tu­rė­jau tik vie­ną pa­guo­dą – nu­si­pirk­ti šaukš­tą – ries­tą, gra­vi­ruo­tą ir ašt­rų, to­kį, koks tik­tų ma­tuo­tis vie­toj au­sies.

Ga­li at­si­tik­ti, kad ir vėl pa­sta­ty­siu tau­rę, kad įei­siu į na­mus, pra­si­de­dan­čius met­ro ir be­si­bai­gian­čius aš­tun­ta­me aukš­te, ga­li­ma taip pat už­lip­ti ant šaukš­to, ga­li­ma už­min­ti Rue Ve­ron, ka­čių gau­dyk­les, fo­te­lius. Ne, kam­ba­rių lai­kai ir ten, ką žo­dy­nai va­di­na sve­tai­nė­mis, ko­ri­do­riais ir pa­lė­pė­mis, ga­li­ma pa­tir­ti tiek siau­bo ir gro­žio. Ne, at­ėjo kam­ba­rių lai­kai, ne vi­sų įma­no­mų kam­ba­rių lai­kai, bet tų, ku­riuo­se gy­ve­na ir į ku­riuos įė­jęs iš kar­to li­pi ant iš­si­lie­ju­sios vo­nios, ku­riuo­se iš kar­to su­tri­ni šaukš­tus ir į ta­ve įsi­lie­ja iš­lie­tos vo­nios ir su­trin­ti šaukš­tai, ir dė­žės du­žu­sių lem­pu­čių. Man pri­klau­so tik tie daik­tai, apie ku­riuos nuo­lat gal­vo­ju, ir ši­to­je ka­vi­nė­je man pri­klau­so tik veid­ro­džiai, man ne­pri­klau­so šie pa­veiks­lai, nors jie ir ka­bo virš gal­vos, aš apie juos nie­ka­da ne­gal­vo­ju. Ir ta­me bu­te man pri­klau­so tik fo­te­liai ir ka­čių gau­dyk­lės, ir spin­tos pro­fi­lis, apie juos nuo­lat gal­vo­ju; per­ne­lyg my­liu ir per­ne­lyg daug kar­tų bu­vau ten ap­si­sto­ju­si, kad trokš­čiau vi­so bu­to. Vi­są bu­tą pa­li­ki­me vaiz­duo­tės ne­tu­rin­čiam žmo­gui, ir gra­žų bu­tą pa­li­ki­me, ir gra­žius vy­rus pa­li­ki­me vaiz­duo­tės ne­tu­rin­tiems vy­rams ir mo­te­rims. Man pri­klau­so tik tie bruo­žai, apie ku­riuos nuo­lat gal­vo­ju, ir ta­me vy­re (vy­riš­ką­ją ly­tį nau­do­ju tik iš įpro­čio) man pri­klau­so tik no­sies ga­liu­kas ir tai, kaip jis lai­ko po­pie­riu­ką, ir kaip ap­si­per­ka, man pri­klau­so tik tai, kaip jis tai­so pa­klo­des. Per­ne­lyg my­liu ir per­ne­lyg pa­bu­vau prie suo­liu­ko, kad trokš­čiau vi­so vy­ro.

Vi­sa­da no­rė­da­ma pa­dė­ti taš­ką pa­de­du kab­lia­taš­kį; Tu eik, ne­gal­vok apie ma­ne, o aš ei­siu kel­tis ir au­tis su­lau­žy­tų ba­tų, ir ne­at­si­kel­siu iš kar­to, per­si­kel­siu ant kė­dės, ir ne­ap­siau­siu su­lau­žy­tų ba­tų iš kar­to, ap­siau­siu tik kul­ną, ne­ga­liu iš kar­to at­si­kel­ti, ap­siau­ti ba­tų, nes min­tis gai­ši­na ma­ne – juk pir­mą kar­tą ke­liuo­si ir pir­mą kar­tą au­nuo­si ba­tus, kai apie ma­ne ne­gal­vo­ja. Ir vis dėl­to rei­kia kuo grei­čiau at­si­kel­ti ir ap­žiū­ri­nė­ti vy­no kamš­tį, bū­ti ka­vi­nė­je, bū­ti iliust­ra­ci­jo­se ir at­si­su­ki­nė­ti, to­ji aš tai da­ry­da­vo, kai dar ne­ži­no­jo, kad tu­rės pir­mą kar­tą au­tis ba­tus, kai apie ją ne­gal­vos. Ga­li at­si­tik­ti, kad ji la­bai at­sar­giai kel­sis ir la­bai at­sar­giai au­sis ba­tus, taip, kad ne­ma­ty­tų nei lo­vos, nei ba­tų.

Ką da­ry­ti, kad ma­no ba­tų oda ataug­tų? Sa­ko, rei­kia nu­lip­ti že­myn, iš­ger­ti ka­vos, ba­tus ku­riam lai­kui pa­li­kus ba­loj ir oda re­ge­ne­ruo­sis. Ką da­ry­ti, kad ta­vo sa­gos ir laiš­kai, ir ta­vo kam­ba­rio daik­tai ataug­tų, o ki­li­mas dar la­biau pa­sto­rė­tų?

Mie­las drau­ge, ar yra ki­tų gy­ve­ni­mų? Tų, ku­riuo­se ne­rei­kia kar­py­ti švar­ko sa­gų ir vėl pri­si­siū­ti, ku­riuo­se ne­rei­kia gy­ven­ti nuo­mo­ja­muo­se kam­ba­riuo­se ir su­te­mus at­si­tren­ki­nė­ti į daik­tus. Vaikš­ti­nė­da­ma sen­daik­čių tur­gu­je, gal­vo­jau, ką ga­lė­čiau par­duo­ti, ir ma­tau – su­per­ka sa­gas, vy­no kamš­čius, rent­ge­no nuo­trau­kas, štai čia, iš de­ši­nės, kaž­kas par­da­vi­nė­ja pal­to ran­ko­vę, ran­ko­vių tu­riu ir aš, ga­lė­čiau par­duo­ti, ypač grei­tai nu­pirk­tų de­ši­nę – tą, kur ža­liais siū­lais pa­par­čių pri­siu­vi­nė­ta – bū­tų ge­ra do­va­na ku­rios nors my­li­ma­jam, ga­lė­tų pa­si­so­din­ti ant ke­lių ir glos­ty­ti. Apy­kak­lės ne­tu­riu nė vie­nos. Kaž­kas par­duo­da dė­žes su­du­žu­sių lem­pu­čių, tris grakš­čiai lenk­tas sta­lo ko­jas, vie­ną iš­ries­tą kė­dės nu­ga­rą, vie­ną li­ke­rio tau­re­lę, gra­vi­ruo­tą ko­lib­riais, bet be ko­jos, ir vie­ną ala­vi­nio puo­de­lio au­se­lę. Ne­rei­ka­lin­gi daik­tai čia iš­par­duo­da­mi grei­čiau­siai, pra­eis po­ra die­nų ir au­se­lės su lenk­to­mis sta­lo ko­jo­mis iš­si­laks­tys po na­mus. Ma­no drau­gė bra­zi­lė vie­ną sta­lo ko­ją ir­gi nu­si­pir­ko, sa­kė, bu­vo mo­ky­ta pa­gai­lė­ti šuns pa­muš­ta ko­ja, tad taip el­gia­si ir su pa­muš­tom sta­lo ko­jom.

Min­ty­se iš­par­da­viau vi­sus sa­vo daik­tus ir ta­vo, ne min­ty­se, gat­vė­je pa­me­čiau rak­tą, teks ra­kin­ti du­ris rent­ge­no nuo­trau­ka, aus­ka­rų ne­pa­me­čiau, nes bu­vau ne­įsi­vė­ru­si.

KĘS­TU­TIS NA­VA­KAS

mie­las vy­no kamš­ti,

kai kas čia iš tie­sų ap­si­per­ka (keis­tai grės­min­gas, vie­na­kryp­tis žo­dis). na­muo­se vis­ko yra, net oro. o kai taip, į par­duo­tu­vę ei­na­ma ne įsi­gy­ti, o pa­tir­ti. nu­ė­jau, par­duo­tu­vė ne­to­li, jei nu­griau­čiau ke­lis na­mus, ko ypač no­ri­si sa­vait­ga­liais, ji man bū­tų ma­to­ma. net pro su­ner­tus pirš­tus. pir­kau skar­di­nę pirš­to na­re­lio di­du­mo pu­pų, man ne­ži­no­mą gė­lę, vio­le­ti­nę, dy­gią, to­kios vei­kiau­siai au­ga ir an­tark­ti­doj, ir mui­lo bur­bu­lų kap­su­lę su keis­tu už­ra­šu la me­jor pom­pa de ja­bon. man pa­tin­ka keis­ti už­ra­šai. keis­ti už­ra­šai, kaip sa­ky­tų baž­ny­čios tė­vai, ple­nae sunt dia­bo­lum.

da­bar pu­čiu tuos mui­lo bur­bu­lus į ca­ber­net sau­vig­non bu­te­ly ko­jas pa­mer­ku­sią gė­lę ir man gra­žu. jie tuš­ti, jie to­kie tuš­ti, kaip de­be­sys, kaip rai­dės, toks tuš­čias aš nie­kad ne­bū­siu, kiek be­si­steng­čiau. na­bo­ko­vai su kor­ta­sa­rais per­ne­lyg daug įka­lė į ma­ne sa­vo kuo­lų ir pri­ri­šo sa­vo kar­vių. už tą veiks­mą ma­žiau­siai aš­tuo­nias kiek­vie­nos die­nos mi­nu­tes aš jų ne­ken­čiu. vi­sas li­ku­sias ken­čiu, nes kan­čia man tin­ka. žo­dis kan­čia man at­ro­do daug ma­žiau grės­min­gas nei žo­dis ap­si­per­ka.

už lan­go šluo­ja­mas ša­li­gat­vis, ku­riuo ką tik ėjau, tar­si kas no­rė­tų nu­trin­ti ma­no pėd­sa­kus, tar­si kam bū­tų gai­la ir ap­mau­du, kad da­bar pu­čiu mui­lo bur­bu­lus an­tark­ti­do­je au­gan­čios gė­lės pu­sėn. su­pran­tu, nes an­tark­ti­do­je nė­ra ša­li­gat­vių. šluok, mr. pla­to­nov, ta­vo iš­vy­ki­mui į an­tark­ti­dą jau tre­čias skam­bu­tis, o ten, kaip pats ži­nai, tik ta gė­lė ir il­ga kaip šimt­me­čiai nak­tis, pa­mu­ša­lu į snie­gą.

kai šluo­ja, tie gar­sai man pri­me­na sky­ry­bos žen­klus, daž­niau daug­taš­kius, re­čiau dvi­taš­kius. pu­čiu sa­vo bur­bu­lus, stai­ga su­vok­da­mas, kad jie ne tik tuš­ti. jie ty­lūs. dėl to jie man dar svar­bes­ni, vis la­biau džiau­giuo­si, kad pir­kau ne tik pu­pas, bet ir juos. jaus­mas, lyg bū­čiau nu­si­pir­kęs de­be­sis ir rai­des, sky­ry­bos žen­klų ne, nes ne­tu­riu ką nuo ko skir­ti.

šla­vi­mo gar­sai man ir­gi pa­na­šūs į mui­lo bur­bu­lus, tik akus­ti­nius, jau gir­di­mus, o šian­dien šluo­tos pui­kiai įgar­sin­tos, dvi­de­šim­ties tūks­tan­čių me­ga­her­cų pa­da­la joms ne ri­ba, jos spie­gia tar­si ga­lan­da­mi pei­liai. jos nu­gram­dys ma­no pėd­sa­kus, pėd­sa­kų man ne­gai­la, tu­riu dar, bū­tų gai­la, jei jos skrai­dy­tų. tuo­met su­šluo­tų ir ma­no mui­lo bur­bu­lus, ir ma­no de­be­sis, ir žvy­rą, ky­ban­tį virš ma­nęs ir ka­da nors ant ma­nęs nu­si­lei­sian­tį. ak, vis­gi, šluok, mr. pla­to­nov, iš tie­sų man vi­siš­kai ne­svar­bu, čia tik sa­kau, kad.

mie­lai ste­bė­čiau gam­tą, ta­čiau gam­ta šian­dien ne­si­lei­džia ste­bi­ma, apie ją ga­liu tik skai­ty­ti, net iš­ėjęs šluo­ti miš­ko tu­rė­čiau at­si­vers­ti kny­gą, kad tą miš­ką pa­ma­ty­čiau, nes jį vo­ve­rės už­ka­sė sy­kiu su sa­vo rie­šu­tų at­sar­go­mis, ir tu­rė­čiau lauk­ti du šim­tus me­tų, kol vėl ataug­tų, at­si­skleis­da­mas be­tar­piš­kam po­jū­čiui. ma­no kam­ba­rio daik­tai tau ataugs anks­čiau nei man ta­vo miš­kas, ku­ria­me klai­džio­ji po kan­ki­nių kal­vą.

dar yra tie mui­lo bur­bu­lai, pa­sa­kos (žv)il­ge­sys, gra­žio­ji pa­sa­kos tuš­tu­ma. ten da­ma šo­ka rū­muo­se me­nu­e­tą ir švei­čia oma­rus cha­ja­mus, kai jos ka­va­lie­rius tuo tar­pu iš­jo­jęs dob­ti sli­bi­no. jai taip de­ra, nes jos to­kie dra­bu­žiai. jam ir­gi taip de­ra, nes jo to­kie dra­bu­žiai. ker­ta­mos sli­bi­no gal­vos vis dar atau­ga, o kai liau­sis, at­ro­do, ataugs ir miš­kas, ir kam­ba­rio daik­tai. na­bo­ko­vui su cortáza­ru ataug­ti ne­bū­ti­na, nes mu­my­se jie te­be­gy­vi ir te­be­ra­šo. šiuo me­tu apie miš­ką ir sen­daik­čius. miš­kas ir­gi sen­daik­tis.

per me­tus žmo­gus su­sap­nuo­ja vi­du­ti­niš­kai tūks­tan­tį ke­tu­ris šim­tus še­šias­de­šimt sap­nų, trys šim­tai šie­met man dar li­ko. ne­no­riu jų mo­de­liuo­ti, ban­dy­ti pa­veik­ti, ge­riau te­gu jie ma­ne mo­de­liuo­ja ir vei­kia. Ne­ži­nau, koks bū­siu po šių sap­nų, gal vėl grį­šiu į gam­tą, nes ir ji bus į ma­ne grį­žu­si, ta­čiau ten ma­nęs ne­rei­kia, ten su ma­ni­mi kal­bė­tų­si tik mi­ne­ra­lai. kvar­cas ir lau­ko špa­tas. tu ne­pa­mirš­ti sap­nų, aš pa­mirš­tu, tik ne­ži­nau, ar pa­mirš­tu vi­sas. šiaip ar taip, ma­ne le­mia ne tik tai, ką ta­riuo­si tu­rįs, bet ir tai, ką pra­ra­dau ar pa­mir­šau. ar ta­riuo­si pra­ra­dęs ir pa­mir­šęs. kaž­kur tai te­bė­ra, kaip teks­tai už­vers­to­je kny­go­je, in­kų auk­sas pa­sken­du­sio­se ka­ra­ve­lė­se, ra­dia­ci­ja kau­lų čiul­puo­se. kvar­cas ir lau­ko špa­tas gra­ni­te.

mui­lo bur­bu­lai štai lio­vė­si leis­tis an­tark­ti­nei gė­lei ant vio­le­to, pa­ki­bo ore ir ne­be­spro­gi­nė­ja, žmo­gus be vaiz­duo­tės to ne­pa­ste­bė­tų, aš ir­gi kar­tais ne­pa­ste­biu lai­ką su­sto­jus, aš ir­gi kar­tais be vaiz­duo­tės, nes be jos įma­no­ma daug ką pa­tir­ti. tar­kim, re­a­ly­bę. truth is al­wa­ys stran­ge, stran­ger than fic­tion, sa­kė lor­das by­ro­nas. tik tai, ką pa­ti­ria­me be vaiz­duo­tės, nė­ra ta jo mi­ni­ma tie­sa, ne­rei­kia ap­si­gau­ti. tie­sa, pa­tir­ta be vaiz­duo­tės, per­ne­lyg kom­for­ta­bi­li, o to­kia ji bū­ti ne­ga­li. lai­kas ir­gi ne­ga­li il­gai sto­vė­ti, to­dėl pa­lei­džiu mui­lo bur­bu­lus vėl kris­ti ir grin­dys juos su­siur­bia.

gal tu pa­leis­tum kris­ti sa­vo ba­tus, kad jų oda ataug­tų? rei­kia il­gai kris­ti, kad kas nors ataug­tų, jei il­gai kris­tu­me, mums ataug­tų net spar­nai, net sap­nai, ku­riuos ka­dai­se kar­tu sap­na­vom. tu tuo­met mie­go­jai dė­žu­tė­je nuo ka­ka­vi­nių sal­dai­nių, aš nuo va­ni­li­nių, už lan­go pla­to­no­vas šla­vė gat­vę ir ži­bin­to švie­sa ka­bė­jo ore kaip ma­no mui­lo bur­bu­lai ar ko­kia pūs­tel­ta plunks­na.

da­bar už lan­go zy­lės, at­skren­dan­čios les­ti ma­no nuo­rū­kų. iš to spren­džiu, kad jau greit žie­ma ir bir­že­lis. iš to spren­džiu ir kad ki­tų gy­ve­ni­mų yra. ir kad jau lai­kas ei­ti prie lan­go ir už­dė­ti del­nus ant stik­lo.

jau lai­kas, nes to­kie ma­no dra­bu­žiai.