Vilniaus džiazas

MYKOLAS OGINSKAS

Ar tu jį girdi? Tai nesibaigiantis Vilniaus džiazas. Jo negroja tavo ausinėse, į jį ne­kvie­čia praš­matnūs reklaminiai stendai ir apiplyšę plakatai ant tokių pat apiplyšusių se­na­miesčio sienų. Šis į šokį kviečiantis džiazas grojo ir tavo tėvams, o tavo seneliai, kai ne­griausdavo patrankos ar ne­dundėjo traukiniai į rytus, šoko jo ritmu, net nežinodami, kaip jį pavadinti. Tai ne pigi muzika, at­miešta skystu alumi, kurį siurbčioja gaujos mies­tie­čių savaitgaliais. Tai tyla prieš mirtį ar mylimosios kvėpavimas vidurnaktį. Šis jaus­mas nesusijęs su miestu, valstybe, rase, jį vienodai ir su šypsena suvokė ir Platonas, ir gat­vės vaikis su suktine rankose ir suplyšusia kuprine, at­rem­ta į aprašinėtą sieną. Tik vie­nas buvo komforto dėžutėje, o kitas – skrydyje virš jos. Džiazas vis gar­sėjo kiek­vie­no­je galvoje, kai žmogus išdrįsta užsimerkti, atsimerkti ir kartoti, koks be­pro­tiš­kas, be­pro­tiškas yra jo gyvenimas. Kokia stebuklinga yra muzika ir kad tu vėl į ją pasinersi. Tai sim­foninis manifestas prieš sistemą, prieš sugalvotas sistemas ir valdžias. Lipimas per ro­botukų gal­vas siekiant būti arčiau dangaus. Tai teisė į vaivorykštę ir laisvę. Širdies rit­mas to, kuris iš­drįs­ta pasinerti į save ir kvatotis į veidą. Šis džiazas įsiveržė į šachmatų len­tą ir rimti dėdės su­py­ko, kad tai nebe jų partija, o figūros įsitraukė į kosminį šokį. Kai pės­tininkas išdrįso asistuoti val­do­vei, o karalius pragėrė savo karūną, nes džiazas griau­na sugalvotus vaidmenis. Vienaip jį gir­dė­jo Gavelis, kitaip į jį buvo panirusi Iva­naus­kai­tė, kunigaikštis jo ritmu kimšo mėtinę cigaretę į pyp­kę ir ruošėsi prakalbai Pilies gat­vė­je, džiazas buvo lopšinė Lukiškių aikštėje miegančiam val­katai su įspūdingiausiu dredu. Ar tu matei jų šypsenas? Vienas nuogo ir laisvo žmogaus ges­tas nusveria šimtų įstri­gu­sių ir vos nulaikančių rankoje cigaretę pyktį. Ten, kur asfalte įrėžtos džia­zo šokėjo pė­dos, ten, kur atsiveria panoramos, visuose languose, kur gimsta meilė ir dūsta pre­zer­va­ty­vuose. Visur pulsuoja Vilnius be pavidalo, savasties išraiška, Ieva, siūlanti pažinimo obuo­lį vienoje ir vergovės pančius kitoje rankoje, o tu negali atitraukti akių nuo jos ru­de­nį šą­lan­čių krūtų, papuoštų politine reklama. Šis džiazas reikalauja aukų, tu niekada ne­pavargsi šokti, tik lė­tai prarasi protą. Riba tarp čia ir normalumo – tai tarsi Letos upė tarp gyvenimo ir mirties. Val­ti­ninko veide, nepanašiame į Kristoforo, piktdžiuga ir gai­les­tis veja vienas kitą, o šviečianti ci­ga­retė – kontrabandinė. Jis paskutinis tau pamojuos ir pasakys – tu prarastas, lauksim tavo vaikų ir jų vaikų. Nes aš – tai stepių vilkus ir mies­to portfelius žudantis Vilnelės čiurlenimas, aš jos vin­giuose skandinu tai, ką įsi­ki­bęs saugai visą savo sukontroliuotą gyvenimą. Ir galvojai, kad tai am­žina kaip Na­po­leo­ną menantys Onos bokštai, kurie bando pradurti ūkanoto Vilniaus dangų, jau tūks­tan­čius kartų nupaišytą dailės studentų. Jų jaunystė buvo susiurbta ir panaudota ra­fi­nuo­to vam­pyro puotai, dar gali girdėti jo žingsnių aidą senamiesčio požemiuose. Tai tu, kuris su­grio­vei mano normalumą, – verkė šimtai jaunų jautrių sielų, žvelgiančių į bokštą nie­kam ne­rei­ka­lingos televizijos ne todėl, kad jis būtų kaltas, bet kad yra matomas, kur tik pa­kelsi akis aukš­čiau nuo savo batų, nuo kalbų apie varganą buitį ir keistus darbus, už ku­riuos moka pinigus, lyg jie turėtų nors dalį vertės, kuria alsuoja džiazas. Už kuriuos per­kami ne daiktai, o gyvenimas. Tas, kurį dar sapnuoji, kai pabundi su šypsena. Tas, ku­rio tau dar liko pilna taurė skaidraus Vil­niaus kraujo, privarvinta nuo prakaitu ir pa­mi­ši­mu dvokiančio žvėries. Atsibusk, kol tai tu.