Vie­ni­ša­sis dva­sios ona­nis­tas

JUR­GIS VI­NIN­GAS

„Ka­žin kur skam­ba tram­va­jus, lim­pa blaks­tie­nos, / dai­nuo­jan­tys ka­rei­viai grįž­ta iš bor­de­lio, / lie­tus vie­nin­te­lis pri­me­na He­ge­lį“, – ran­da­me ei­lu­tes vie­na­me ele­giš­ka­me ru­sų po­eto ei­lė­raš­ty­je. At­ro­dy­tų, kiek keis­ta pra­dė­ti kal­bą apie fi­lo­so­fą, ku­rio var­das įpras­tai aso­ci­juo­ja­mas su sau­sa, šal­ta fi­lo­so­fi­ne sis­te­ma, ci­tuo­jant ei­lė­raš­tį ir juo­lab – Brod­skio. Ta­čiau He­ge­lio fi­lo­so­fi­jo­je po­ezi­jos ne­trūks­ta; štai „Dva­sios fe­no­me­no­lo­gi­jos“ („Pra­dai“, 1997) pra­tar­mė­je ra­šo­ma: „Die­vo gy­ve­ni­mas ir die­viš­kas pa­ži­ni­mas ga­li bū­ti api­bū­din­tas ir kaip tam tik­ras mei­lės žai­di­mas su pa­čia sa­vi­mi.“ Brod­skio ei­lė­raš­tis yra liu­di­ji­mas vie­nat­vės (ku­rios fe­no­me­na­li es­te­ti­nė iš­raiš­ka šiuo at­ve­ju yra lie­tus) kaip bū­ti­nos są­ly­gos me­ta­fi­zi­nės pa­tir­ties at­ver­čiai. He­ge­lis bu­vo vie­nat­vės fi­lo­so­fas, ta­čiau bū­tent to­dėl jis ga­lė­jo kal­bė­ti apie vi­suo­ti­ny­bę, apie in­di­vi­do vie­nį su pa­sau­liu; tik be­tar­piš­kai pa­ni­ręs į sa­vo vi­du­jy­bės gel­mes jis ga­lė­jo pa­tir­ti pa­sau­lį kaip sa­vo veid­ro­dį ir vi­ce ver­sa ir nu­bus­ti fi­lo­so­fi­nei spe­ku­lia­ci­jai (spe­cu­lum lo­ty­nų kal­ba reiš­kia veid­ro­dį). Tik su­irus kaip sub­jek­tui įma­no­ma pa­tir­ti sa­ve kaip vi­suo­ti­nę, so­cia­lią esy­bę (ar ne dėl pa­na­šių prie­žas­čių Alt­hus­se­ris kal­bė­jo apie Ma­chia­vel­li vie­nat­vę kaip bū­ti­ną są­ly­gą nau­jai, ra­di­ka­liai fi­lo­so­fi­nei pra­džiai?).

Bū­tent to­dėl, kad He­ge­lis yra vie­nat­vės fi­lo­so­fas, jis yra vie­nio fi­lo­so­fas. Ta­čiau ką tai reiš­kia – „vie­nio fi­lo­so­fas“? Į šį klau­si­mą ga­li­mi ke­li at­sa­ky­mai: bu­dis­ti­nis – He­ge­lio fi­lo­so­fi­ja kal­ba apie in­di­vi­do ir jo ap­lin­kos vie­nį (es­ho fu­ni), kai pa­sau­lis kei­čia­si si­mul­ta­niš­kai kin­tant in­di­vi­do vi­di­nei bū­se­nai; so­cio­lo­gi­nis – in­di­vi­das pa­ži­nus tik so­cia­li­nio kon­teks­to fo­ne; mark­sis­ti­nis – in­di­vi­das ne­eg­zis­tuo­ja už ide­o­lo­gi­jos; te­olo­gi­nis – in­di­vi­das tam­pa tuo, kas yra, tik tuo­met, kai iš­si­ža­da sa­vo par­ti­ku­lia­ru­mo ir su­si­lie­ja su Die­vu. Koks bū­tų ma­no at­sa­ky­mas? Ar­ba, tei­sin­giau, ką man reiš­kia He­ge­lio vien(i)o fi­lo­so­fi­ja? Ka­da jo vie­nat­vė tam­pa ma­no vie­nat­ve? Kad ir kaip tri­via­liai ir lėkš­tai šie klau­si­mai skam­bė­tų, ma­no klau­si­mas čia yra pro­ble­mi­nis ir cen­tri­nis, ego-cen­tri­nis. Ma­no at­sa­ky­mas, de­ja, pa­smerk­tas kal­bi­nės ar­ti­ku­lia­ci­jos sto­kai. Ta­čiau taip yra tol, kol ti­kiu iliu­zi­ja, kad esa­ma ma­nęs kaip ab­so­liu­čiai ne­da­laus, nuo so­cia­li­nio kon­teks­to ne­pri­klau­so­mo sub­jek­to, ma­nęs kaip ma­nęs tout court. Be­cket­to tri­lo­gi­jos pas­ku­ti­nė da­lis – „Ne­įvar­di­ja­ma­sis“ – yra kny­ga apie šią sto­ką. Ne­įvar­di­ja­ma­sis yra su­kur­tas ir nuo­lat ku­ria­mas kal­bos, is­to­ri­jų, jis ka­muo­ja­mas iliu­zi­jos, kad jo par­ti­ku­lia­ru­mas jam at­si­vers, kad jam at­si­vers jo vi­du­jy­bė kaip uni­ka­lus sub­jek­tas. Ta­čiau jei vie­nin­te­lė šios at­ver­ties ga­li­my­bė yra kal­ba, tuo­met to­kios ga­li­my­bės pa­pras­čiau­siai nė­ra, nes kal­ba yra vi­suo­ti­nis me­diu­mas, ji ne­ga­li įvar­dy­ti ta­vęs, ma­no mie­las ne­įvar­di­ja­ma­sai.

Sa­vo at­sa­ky­mą pa­ra­šiau vie­ną lie­pos po­pie­tę (tiks­lu­mo dė­lei – apie 14 val.), eg­zis­ten­ciš­kai su­krės­tas iden­ti­te­to klau­si­mo, tuš­čiuo­se tė­vų na­muo­se, sė­dė­da­mas pin­to­je kė­dė­je. Tiek de­ta­lių tu­rė­tų pa­kak­ti, kad à la Pro­us­tas trum­pam at­gai­vin­čiau anos po­pie­tės iš­gy­ve­ni­mą. Tuo­met, be­je, dar ne­bu­vau at­ra­dęs Bec­ket­to, ta­čiau ti­kiu, kad už­kliu­vau už ka­ži ko­kio pe­ren­nial point, nes tai, ką pa­ra­šiau „Dva­sios fe­no­me­no­lo­gi­jos“ pa­raš­tė­se, šian­dien pa­ra­šy­čiau „Ne­įvar­di­ja­mo­jo“ pa­raš­tė­se, mat anas iš­gy­ve­ni­mas bu­vo ne­įvar­di­ja­mo­jo pa­tir­tis:

[...] ga­li­me nu­ma­ny­ti kaž­ko­kią „Aš“ re­a­ly­bę, ta­čiau mes jos ne­ga­li­me iš­reikš­ti žo­džiais, o ko ne­ga­li­ma iš­reikš­ti kal­ba, mes ne­ga­li­me lai­ky­ti tik­ra, sa­ko He­ge­lis. Vien iš čia plau­kia sub­jek­ty­vu­mo iliu­zi­ja; sa­vo „tik­ro­jo Aš“ ne­ga­li­me at­ras­ti, nes ne­ga­li­me iš­reikš­ti jo žo­džiais. Kas yra „tik­ra­sis Aš“? Aš esu Jur­gis, aš esu Vi­nin­gas, aš esu vy­ras, juo­dų plau­kų, 1,85 m ir t. t, ir t. t., ir t. t… Ši­tos nuo­ro­dos iš tik­ro nie­ko ne­pa­sa­ko apie tą „ne­nu­sa­ko­my­bę“. Ži­no­ma, ga­li­ma sa­ky­ti, kad ma­no „tik­ra­sis Aš“ sly­pi ma­no „sie­lo­je“ ar­ba ma­no „as­me­ny­bė­je“, ta­čiau „sie­la“ ir „as­me­ny­bė“ vėl­gi yra ben­dry­bės, jos ne­ga­li bū­ti ter­pės, nu­ro­dan­čios, kas sly­pi jo­se pa­čio­se. Ši­to­kią hė­ge­liš­ką žiū­rą Sla­vo­jus Ži­že­kas ko­men­tuo­ja pa­vyz­džiu: žmo­gus, no­rė­da­mas pa­sa­ky­ti ką nors apie ki­tą žmo­gų, tu­rė­tų iš pir­mo kal­bė­ti apie is­to­ri­nes są­ly­gas, ku­rios pa­ver­tė tą ki­tą tuo, kas jis yra. Pa­vyz­džiui, žmo­gus, no­rė­da­mas pa­sa­ky­ti, ko­dėl ki­tas žmo­gus rū­ko, tu­rė­tų skverb­tis į to­kias is­to­ri­nes ap­lin­ky­bes kaip ko­lo­nia­liz­mas, tech­ni­kos re­vo­liu­ci­ja ir t. t. Tai­gi „Aš“, Jur­gis, ne­ga­liu tu­rė­ti au­ten­tiš­kų sa­vy­bių, nes ma­no, kaip sub­jek­to, pre­di­ka­tai vi­sad bus su­si­ję su tam tik­ro­mis iš­ori­nė­mis są­ly­go­mis – is­to­ri­ja ar­ba is­to­ri­jo­mis.

Dau­ge­lis, tarp jų ir Al­gis Mic­kū­nas, yra tei­gę, kad He­ge­lis ne­pa­lie­ka vie­tos in­di­vi­dui. Šis rū­pes­tis yra pui­kiai su­pran­ta­mas. Ta­čiau He­ge­lis ne­pa­lie­ka vie­tos ato­mis­ti­nei re­duk­ci­jai, jis ne­pa­lie­ka vie­tos vul­ga­riam sub­jek­ty­viz­mui. O ši­to­kio sub­jek­ty­viz­mo iš­si­ža­dė­ji­mas yra pir­ma­sis žings­nis so­cia­li­nės ly­gy­bės link. Gar­sio­ji Le­o­pol­do fon Za­che­rio-Ma­zo­cho kny­ga „Ve­ne­ra su kai­liais“ pra­de­da­ma pa­sa­ko­to­jui ap­ra­šant sa­vo sap­ną apie des­po­tiš­ką­ją Ve­ne­rą – iš jo pa­bu­dęs jis pa­ste­bi ran­ko­se lai­kąs He­ge­lio kny­gą. Ne­sun­ku su­pras­ti, kad prieš už­mig­da­mas jis skai­tė pa­sa­žą apie „po­no ir ver­go“ dia­lek­ti­ką. O ro­ma­nas bai­gia­mas Se­ve­ri­no žo­džiais (vė­liau pa­kar­to­tais Si­mo­ne de Be­au­voir), kad mo­te­ris ga­li bū­ti tik vy­ro ver­gė ar­ba jo des­po­tė, ir tik tuo­met, kai vy­ras ir mo­te­ris tu­rės ly­gias tei­ses, jie pa­jėgs tap­ti ly­gia­ver­čiais part­ne­riais ir jų san­ty­kiai ga­lės iš­si­va­duo­ti iš prie­šiš­ku­mo (t. y. iš „po­no ir ver­go“ dia­lek­ti­kos). Be­je, vie­na­me in­ter­viu J. M. Bern­stei­nas, ži­no­mas He­ge­lio fi­lo­so­fi­jos ty­ri­nė­to­jas, tei­gė, kad prieš pa­mil­da­mas fi­lo­so­fi­ją jis bu­vo ka­muo­ja­mas pro­ble­mos, su ku­ria su­si­dū­rė skai­ty­da­mas Freu­dą: anot Bern­stei­no, Freu­do ap­ra­šo­mas sub­jek­tas jam tuo­met at­ro­dė per­dėm ati­to­lęs nuo iš­ori­nių san­ty­kių – lo­ka­li­zuo­tas gal­vo­je, o ne so­cia­li­nia­me pa­sau­ly­je. Sub­jek­tas, anot fi­lo­so­fo, iš tik­rų­jų yra ku­ria­mas so­cia­li­nių san­ty­kių, nes mes esa­me tie­sio­giai su­sais­ty­ti vie­ni su ki­tais, ir bū­tent tai Bern­stei­nas sa­kė­si su­pra­tęs, kai at­ra­do He­ge­lio „po­no ir ver­go“ dia­lek­ti­ką. Ir su­vo­ki­mas, kad esa­me pri­klau­so­mi vie­ni nuo ki­tų, tu­rė­tų ska­tin­ti ko­lek­ty­vi­nės at­sa­ko­my­bės jaus­mą.

Ne­ži­nau, ar su­pran­tu He­ge­lį ge­riau da­bar nei pir­mą kar­tą at­ver­tęs jo kny­gą. Tik­riau­siai ne. Tie­są sa­kant, ne­ma­nau, kad iš­vis su­pran­tu He­ge­lį. Jo fi­lo­so­fi­ja pa­si­žy­mi keis­tu bruo­žu: kai at­ro­do, kad pri­ar­tė­ji prie to, kas no­rė­ta pa­sa­ky­ti, su­pran­ti, jog tik dar la­biau nu­to­lai. Tai ga­lė­tų at­ro­dy­ti ga­na sva­ri prie­žas­tis pa­tau­so­ti sa­vo lai­ką ir jė­gas ki­tai veik­lai nei ka­ma­vi­mui­si prie jo teks­to. Gal­būt. Ta­čiau He­ge­lio teks­tas pa­si­žy­mi ir ki­tu bruo­žu – jis at­ve­ria ne­ri­bo­tas in­ter­pre­ta­ci­jos ga­li­my­bes.

O čia šiaip to­kia is­to­ri­ja, ku­rią pa­sa­ko­da­vo He­ge­lio stu­den­tai: kar­tą pro­fe­so­rius He­ge­lis ėjo na­mo iš pa­skai­tos ly­jant lie­tui… Ka­ži kaip at­si­ti­ko, kad nuo pro­fe­so­riaus ko­jos nu­smu­ko ba­tas. Ta­čiau jis, at­ro­do, to ne­pa­ste­bė­jo, pa­li­ko ba­tą mirk­ti ba­lo­je ir pa­si­ge­do jo tik grį­žęs na­mo.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.