Sno­bas-vil­nie­tis

Ne kiek­vie­nas Lie­tu­vos sno­bas – vil­nie­tis, ne kiek­vie­nas vil­nie­tis – sno­bas, o vil­nie­tis sno­bas ne­bū­ti­nai pri­klau­so sno­bo-vil­nie­čio po­rū­šiui. Sno­bas-vil­nie­tis di­džiau­siu sa­vo gy­ve­ni­mo nuo­pel­nu lai­ko iš­min­tin­gą spren­di­mą gim­ti ir už­aug­ti Vil­niu­je.

Kil­mė: sa­ko­ma, kad vil­nie­tis – bu­vęs kai­mie­tis ar­ba bu­vęs kau­nie­tis. Dar sa­ko­ma, kad tik­ras mies­tie­tis – tik tre­čios kar­tos. Mū­sų he­ro­jus lin­kęs tai pra­leis­ti pro au­sis: net jei­gu tė­ve­lis į mo­kyk­lą ėjo vieš­ke­liu per ko­lū­kio lau­kus, o ma­my­tė daug me­tų kas­dien mel­žė kar­vę, sno­bas jau­čia­si mies­tie­čių mies­tie­tis. Pir­mai pro­gai pa­si­tai­kius pa­brėš, kad au­go tarp as­fal­to ir be­to­no, o že­mės ūkiu už­si­i­ma ne­bent ko­lek­ty­vi­nia­me so­de. Tą pa­tį apie sa­ve ga­li pa­sa­ky­ti ir at­vy­kė­liai iš Ma­žei­kių ar Aly­taus? Sno­bui ne­įdo­mu, kaip žmo­nės gy­ve­na Lie­tu­vos mies­te­liuo­se.

Sno­bas ir Lie­tu­va: tik­ras sno­bas-vil­nie­tis ma­no, kad už Per­kūn­kie­mio pra­si­de­da lau­kai ir kai­mai. Jo­kio mies­to nė­ra iki pat Ry­gos. Pa­ne­vė­žį ir Šiau­lius įsi­vaiz­duo­ja maž­daug kaip Ab­so­liu­tų blo­gį re­a­ly­bė­je. Pik­ti­na­si kam nors pa­sa­kius, kad di­džiau­sias Lie­tu­vos kai­mas Kau­nas at­si­gau­na. Klai­pė­dą ga­li ver­tin­ti kiek at­lai­džiau: vis­gi jū­ra, se­na­mies­tis… Ūmiais at­ve­jais tur­būt pa­ti­kė­tų, kad Jo­niš­ky­je mer­gos prieš įei­da­mos į mo­kyk­los kla­sę prie du­rų pa­sta­to vied­rus, o ber­nai į sie­ną at­re­mia akė­čias. Nuo­mo­nę kiek pa­tai­so vieš­na­gės pas gi­mi­nes: ta­da sno­bas ga­li pa­pa­sa­ko­ti, kad Šiau­lių bul­va­re nė kar­to ne­ga­vo į gal­vą. Net va­ka­re. O Kė­dai­niuo­se – vi­sai gra­žu.

Sno­bas ir VIP: reikš­min­gi žmo­nės yra su­si­ję – jei ne tie­sio­gi­niais ry­šiais, tai per šei­mos na­rius, gi­mi­nes, drau­gus. Sno­bas Jums mie­lai pa­pa­sa­kos, kad gar­si re­ži­sie­rė – bjau­raus bū­do bo­ba, TV ži­nių lai­dos ve­dė­jas – pas­ku­ti­nis mė­mė, o žy­miau­sio Juo­zu­ko na­muo­se smir­di. Te­ta / drau­gė sa­kė. Sno­bo san­ty­kis su sėk­mės pa­bu­čiuo­tai­siais ga­li bū­ti ir kar­di­na­liai prie­šin­gas: t. y. sno­bas ga­li ne­si­gė­dy­da­mas al­pė­ti dėl vie­nos ar ki­tos sri­ties įžy­my­bių. Ado­ra­vi­mo at­ve­jų daž­niau pa­si­tai­ko tarp sno­bų, ku­rie dar mo­ko­si mo­kyk­lo­je ar­ba ne­se­niai ją bai­gė. Vis­gi ga­li­ma įtar­ti, kad mė­mės iš ži­nių lai­dos, bjau­raus bū­do re­ži­sie­rės ar Juo­zu­ko skam­bu­tis pa­va­sa­riu už­lie­tų ir pa­gie­žin­go­jo sno­bo sie­lą.

Sno­bas ir daik­tai: įdo­miau­sia ste­bė­ti sno­bus, ku­rie bu­vo auk­lė­ti pa­nie­kos ma­te­ria­liz­mui dva­sia. Juk daik­tai rū­pi tik pai­koms ma­sėms. Ner­vin­gai pa­si­muis­tęs ste­bi­ma­sis ti­ki­na, jog pre­ten­zin­gi aki­nu­kai ant jo no­sies at­si­ra­do to­dėl, kad te­ta per gim­ta­die­nį pa­do­va­no­jo ku­po­ną ap­si­pirk­ti op­ti­ko­je, o mi­ni­ma­lų at­ly­gi­ni­mą kai­nuo­jan­tiems džin­sams tau­pęs, nes pi­ges­ni yra be­vil­tiš­kai ne­ko­ky­biš­ki.

Vis­gi dau­ge­lis sno­bų nau­do­ja­si ga­li­my­be per įman­trų var­to­ji­mą sa­ve at­skir­ti nuo že­mes­nių­jų kas­tų. Šį me­ną įval­dęs sno­bas at­sai­niai per­brau­kia ma­din­gai nu­kirp­tus plau­kus, at­si­dūs­ta, šyp­te­li ir pa­reiš­kia, kad, tar­ki­me, kve­pa­lai – tik „Com­me des Garçons“, o sar­mo­se pre­kiau­ja­ma kve­pian­čiais van­de­nė­liais pai­koms ma­sėms.

Sno­bas dar­bo rin­ko­je: kaip ži­no­me, Lie­tu­vo­je aukš­to­jo moks­lo įstai­gų – kaip Ame­ri­ko­je mak­do­nal­dų. T. y. po vie­ną kiek­vie­name kam­pe. Bū­na, kad sno­bai po di­plo­mų įtei­ki­mo ce­re­mo­ni­jos iš­ei­na į ne­dar­bo dyk­vie­tę.

Sno­bo dyk­vie­tė yra ply­na. Jis ne­ga­li tie­siog pa­dė­ti di­plo­mą į stal­čių ir at­si­dū­sė­jęs iš­rūk­ti į už­sie­nį: ne tam ket­ve­rius ar še­še­rius me­tus į pa­skai­tas vaikš­čio­jo, kad kiau­ras die­nas maz­go­tų in­dus. Ne­ga­li jis ir lai­ki­nai, be­si­žva­lgy­da­mas ki­tų ga­li­my­bių, sto­vi­niuo­ti už pre­kys­ta­lio ku­rio­je nors Vil­niaus par­duo­tu­vė­je ar laks­ty­ti tarp sta­liu­kų ka­vi­nė­je. Daž­nai sno­bų ne­ten­ki­na ir kur kas so­li­des­nės po­zi­ci­jos.

Sno­bas pa­ny­ra į tuš­to­ką die­not­var­kę, pa­į­vai­ri­na­mą pra­mo­gų ir smul­kių dar­be­lių (tar­ki­me, dė­dė pa­pra­šo iš an­glų kal­bos iš­vers­ti teks­tą, o jau­nes­nis drau­gas – pa­ra­šy­ti re­fe­ra­tą). Ne­re­ti at­ve­jai, kai pa­si­tu­rin­ti šei­ma su­ku­ria eta­tą na­muo­se: mo­ka už tai, kad sno­bas nu­ve­ža mo­čiu­tę į baž­ny­čią, nu­pjau­na žo­lę na­mo kie­me ir pan.

Gry­nak­rau­jis sno­bas nie­ku gy­vu ne­iš­si­duos, kad ke­lis pas­ta­ruo­sius mė­ne­sius iš es­mės tik val­go, mie­ga ir tik­ri­na­si feis­bu­ką. Jis teigs mąs­tan­tis apie ke­lis pro­jek­tus, tu­rin­tis pla­nų; pa­si­džiaugs, kad pa­ga­liau at­si­ra­do lai­ko pri­mirš­tiems ho­biams – pa­vyz­džiui, ta­py­bai. Gal net iš­drįs at­sai­niai pa­post­rin­gau­ti kur nors nu­girs­to­mis fra­zė­mis: pro­tin­gas žmo­gus dar­bo vie­tą su­si­ku­ria pats, pi­ni­gų ne­tu­ri tik ne­no­rin­tie­ji jų tu­rė­ti ir pan. Jei­gu sno­bas su­ge­ba pats iš­si­ko­vo­ti vie­tą po sau­le – gar­bė sno­bui, ta­čiau la­biau ti­kė­ti­na, kad jo sė­di­mą­ją gelbs­ti ki­to­kio po­bū­džio jė­gos – šei­mos na­riai, gi­mi­nės ir lai­min­gi at­si­tik­ti­nu­mai.

Dar­bą sno­bas gaus gal po mė­ne­sio, gal po me­tų. Ga­li bū­ti, vyk­do­mų pro­jek­tų sėk­mė jam taps šven­tuo­ju Gra­liu, dėl ku­rio ne­mie­gos nak­ti­mis ir ry­šis dau­gy­bei var­gi­nan­čių žy­gių. Sno­bą į prie­kį gins ne paties dar­bo aist­ra, o sie­kis įro­dy­ti, kad pri­klau­so siau­ram eli­ti­niam -es­nių žmo­nių sluoks­niui. Ta­čiau dau­ge­lis sno­bų yra gei­būs ir de­vy­nių pra­kai­tų ne­lie­ja: jie tie­siog iš­lau­kia ir at­si­sė­da į šil­tas kė­des. Pas­kui ak­ty­viai dir­ba tik lie­žu­viu, sa­vo dar­bo­vie­tę ir pa­rei­gas ap­lin­ki­niams pieš­da­mi kaip la­bai reikš­min­gas.

Pa­žiū­ros opiais klau­si­mais: daž­niau­si at­ve­jai, kai sno­bas yra kraš­tu­ti­nis de­ši­ny­sis, ta­čiau de­kla­ruo­ja ir pats ti­ki esąs to­le­ran­tiš­kas. Kai pra­by­la­ma apie ki­ta­tau­čius, fe­mi­niz­mą ar gė­jus, sno­bas sa­ki­nius pra­de­da „Aš to­le­ran­tiš­kas, bet…“ ar­ba iš­si­su­ka pa­pokš­tau­da­mas „Šai­pau­si iš abie­jų pu­sių“ sti­liu­mi. Mū­sų he­ro­jus ne­ga­li sau pri­pa­žin­ti, kad jo pa­žiū­ros be­veik ne­si­ski­ria nuo ke­tu­rias kla­ses bai­gu­sio pen­si­nin­ko iš Už­kam­pė­lių.

Pa­pras­tes­niais at­ve­jais at­vi­rai ne­mėgs­ta Lie­tu­vos tau­ti­nių ma­žu­mų. Ati­tin­ka­mai – Ru­si­jos ir Len­ki­jos. Pa­klaus­tas apie ru­sus, su pa­si­pik­ti­ni­mu iš­klo­tų, kad vai­kys­tė­je pa­si­li­pęs ant kė­dės pro lan­gą ma­tė tan­kus, ir pri­dur­tų šį tą apie Pu­ti­ną: jo val­džia mums aiš­kiai pa­ro­dan­ti, kad vi­si ru­sai – man­kur­tiš­ki pus­gal­viai. Iš­im­tys tik pa­tvir­ti­na tai­syk­lę. Len­kams sno­bas drą­siai tai­ko in­duk­ci­ją: dau­gia­mi­li­jo­ni­nę tau­tą ver­ti­na pa­gal tin­go­ką fy­fą Mal­go­ža­tą, su ku­ria mo­kė­si vie­no­je kla­sė­je. Jei­gu Mal­go­ža­ta to­kia, tai ki­ti len­kai, aki­vaiz­du, – ne ge­res­ni. Gė­jų klau­si­mas net pa­pras­tuo­ju at­ve­ju sno­bo sme­ge­nis su­su­ka į maz­gą: kas no­rė­tų bū­ti vie­no­je sto­vyk­lo­je su Gra­žu­liu, Mur­za ir Šus­taus­ku? Ar­ti­mu­mo vie­noms ar ki­toms ma­žu­moms fak­to­rius pa­žiū­ras pa­ko­re­guo­ja, ta­čiau ne­pa­kei­čia iš es­mės: len­kiš­ko krau­jo tu­rin­tis sno­bas ga­li ne­ap­kęs­ti ru­sų, ru­siš­ko – len­kų, o gė­jų bi­čiu­lį drau­gėms iš­di­džiai pri­sta­tan­ti pa­ne­lė ty­čio­tis iš les­bie­čių ir fe­mi­nis­čių, vie­nas ta­pa­tin­da­ma su ki­to­mis.

Ži­no­ma, ne vi­si sno­bai my­kia ar­ba lie­ja emo­ci­jas. Dės­ty­to­jo cha­riz­ma ar ge­rai pa­ra­šy­tas teks­tas sno­bą ga­li nu­kreip­ti ar­gu­men­tais grįs­tu ke­liu. Ta­čiau žen­gęs žings­nį į prie­kį sno­bas-vil­nie­tis jau­čia pa­rei­gą ženg­ti žings­nį at­gal: pa­sa­kęs sub­ti­lią ci­ta­tą iš au­to­ri­te­to ra­ši­nio sno­bas tuoj pat ske­lia ke­lis ba­je­rius apie Gar­lia­vos mi­nią.

Įsi­my­lė­jau sno­bą. Ką da­ry­ti? Bū­na, kad rū­pes­tin­gi tė­ve­liai sa­vo vai­kams pa­ta­ria ne­su­si­dė­ti su tais, ku­rių tė­vai iš­si­sky­rė. Mes, prak­tiš­ki žmo­ge­liai iš pro­vin­ci­jos, įspė­si­me, kad ri­zi­kin­ga ati­duo­ti sa­vo šir­dį sno­bui. Anks­ty­vą taš­ką Jū­sų gin­čuo­se jis ar ji pa­dės gar­siu du­rų trink­te­lė­ji­mu. Pa­gal­vo­ki­te: juk Tams­tos šir­dies val­do­vui ne­rei­kės ner­vin­gai suk­ti ra­tų po ra­jo­ną ar pirš­tais bar­ben­ti į bo­ka­lą / tau­rę se­na­mies­ty­je. Net at­li­kęs šiuos veiks­mus sno­bas ne spū­dins pas Jus, o va­žiuos pas po­nią, ku­ri ke­lis kar­tus per sa­vai­tę už­suk­da­vo su ap­ke­pu ir tvir­to­mis pa­žiū­ro­mis. Ten my­li­ma­sis at­virs į ple­vė­są ar­ba ana­li­zuos Jū­sų kal­tes. Tu­rint ome­ny­je sno­bo ego dy­dį, po mė­ne­sio ieš­ko­si­tės ben­dra­nuo­mi­nin­kio.

Mes tiks­liai ne­ži­no­me, kaip klos­to­si dvie­jų sno­bų ry­šiai. Įta­ria­me, kad po to­kios są­jun­gos že­mė iš­de­gi­na­ma ne vi­sa­da: bū­na, kad sno­bas dū­sau­da­mas pa­sa­ko­ja, kaip su ki­tu sno­bu pa­si­tik­da­vo ry­tą Už­upy­je. Pro lan­gą ste­bė­da­vo, kaip iš su­te­mų lukš­to ri­ta­si „An­ge­las“ ir cha­riz­ma­tiš­ki bom­žai. O vė­liau ki­tas sno­bas iš­ke­lia­vo į Pa­ry­žių / Ber­ly­ną / Niu­jor­ką. Lie­ka ne­aiš­ku, ką mū­sų he­ro­jus my­lė­jo, – ki­tą sno­bą ar sa­ve pa­tį tin­ka­mo­je vie­to­je su tin­ka­mu žmo­gu­mi.

Sno­bas ir me­ga­po­liai: be abe­jo­nės, sno­bas dū­sau­ja dėl gra­žių mies­tų, ge­rų uni­ver­si­te­tų ir pan. Aki­vaiz­du, kad to­kiam žmo­gui, koks yra jis, ver­tė­tų gy­ven­ti ge­res­nė­je vie­to­je nei di­de­lis run­ke­lių lau­kas su Vil­niaus oaze. Vis­gi pa­vo­jaus var­pais dėl emig­ra­ci­jos ne­skam­bin­tu­me. Vil­nius sno­bui ga­ran­tuo­ja pa­to­gų ir sau­gų gy­ve­ni­mą: čia jis vi­sa­da yra per pus­va­lan­dį, dau­gių dau­giau­sia – va­lan­dą, nuo kot­le­tų, ku­rių ne­rei­kė­jo kep­ti pa­čiam, ir įvai­riau­sių pa­to­gu­mų, ku­riais sa­vo bui­tį per daug me­tų ap­au­gi­no tė­vai. Pa­nū­dęs ga­li vi­sus pa­siųs­ti ant tri­jų rai­džių – vi­sa­da bus kur grįž­ti. Na­miš­kiai ir pa­siųs­ti ne­iš­spir­tų. Už­sie­nis prie­bė­gą pa­trau­kia tūks­tan­čiais ki­lo­met­rų: ten­ka gy­ven­ti ne­aiš­ku kur, su ne­aiš­ku kuo, ei­ti į kom­pro­mi­sus. Be to, Vil­niu­je sno­bas ga­li jaus­tis pra­na­šes­nis: kad ir kaip su­si­mau­tų, jis vi­sa­da liks bent jau vil­nie­tis. Va­ka­rų me­ga­po­liai jį pa­ver­čia dar vie­nu pra­ša­lai­čiu iš Ry­tų Eu­ro­pos. To­dėl ir ma­no­me, kad sno­bas ne­iš­va­žiuos ar­ba grįš. Grį­žęs jis bus vil­nie­tis su ko­ky­bės žen­klu: gy­ve­nęs ki­tur, ga­lin­tis pa­ly­gin­ti vi­sas kas­die­ny­bės sfe­ras.

At­šiau­rus kli­ma­tas: Vil­nius – ok­si­mo­ro­nas: ma­žas did­mies­tis, se­nas mies­tas, turintis jau­ną są­mo­nę. Po ka­ro jis bu­vo apy­tuš­tis: nau­jie­ji gy­ven­to­jai įsi­kū­rė tarp šimt­me­čių ir dau­gy­bės gy­ve­ni­mų pri­si­gė­ru­sių sie­nų. Jei­gu mies­tas ga­lė­tų pri­gul­ti ant psi­cho­a­na­li­ti­ko ku­še­tės, Vil­nius ten iš­si­ties­tų it Wo­o­dy Al­le­no per­so­na­žas.

Šiuo po­žiū­riu sno­bas har­mo­nin­gai de­ra su sa­vo erd­ve. Aki­vaiz­du, kad jo psi­chi­ka – mi­nų lau­kas. Gal sno­bas ir už­au­go Vil­niu­je, gal – jau Ne­pri­klau­so­my­bės me­tais, ta­čiau auk­lė­ja­mas bu­vo tru­pu­tį vals­tie­tiš­kai, tru­pu­tį so­vie­tiš­kai. Tė­ve­liai vis šluos­tė no­sį ir tai­sė apy­kak­lę („Kai­my­nų Lu­kas ir Ag­nu­tė – vai­kai kaip vai­kai, o tu…“), mo­ky­to­ja iš­trauk­da­vo par­ke­rį iš kai­rės ran­kos ir įbruk­da­vo de­ši­nėn. Dar blo­giau, jei­gu vie­ni vai­ku­tį gar­bi­no, o ki­ti ma­lė į mil­tus. Tar­kim, ma­my­tė įti­kė­jo au­gi­nan­ti Pi­cas­so, o dai­lės mo­ky­to­jas pa­reiš­kė, kad to­kie ta­len­tai tep­tu­ką lai­ko ne­bent da­žy­da­mi sie­nas. Į gal­vą smo­gė stip­ri ne­oli­be­ra­liz­mo ban­ga: vai­kas su­ži­no­jo, kad kiek­vie­nas yra sa­vo li­ki­mo kal­vis, tad ne­si­se­ka tik idio­tams. Sno­bas iš­mo­ko gy­ven­ti nuo­lat ly­gin­da­mas sa­ve su ki­tais ir nu­si­sta­ty­da­mas vie­tą hie­rar­chi­jo­je. Jis yra dar vie­nas lie­tu­vis, ku­riam te­ra­pi­niais tiks­lais de­rė­tų kas­dien pa­kar­to­ti dvi ei­lu­tes iš Bo­bo Dy­la­no dai­nos „To Ra­mo­na“. Tos ei­lu­tės skam­ba štai taip: You are bet­ter than no one / and no one is bet­ter than You.

Daž­nas mū­sų pu­čia­si, kad nie­kas ne­pa­ste­bė­tų men­kos sa­vi­ver­tės, ir puo­la, kad ne­bū­tų už­pul­tas. Ar ga­li­me sno­bą smerk­ti už tai, kad pri­si­den­gia tuo, kas ar­čiau­siai, – Vil­niu­mi? Mies­tas yra jo ap­ka­sai. Be to, ge­res­nės kor­tos lei­džia elg­tis at­sai­niau: kaip jau mi­nė­jo­me, sno­bas vi­sa­da ar­ti šil­to ma­mos glė­bio ir šil­tų pie­tų. Ki­ta ver­tus, čia de­ra pri­si­min­ti po­sa­kį „Ne­mo­ka­mų pie­tų ne­bū­na“: lai­ku ne­nu­kirp­ta bam­ba­gys­lė ima vy­tis apie kak­lą ir du­sin­ti.

Ar ben­drau­ti su sno­bu? Jei­gu no­ri­si.

Kaip ben­drau­ti su sno­bu? Iš­min­tin­gi žmo­nės sa­ko, kad kiek­vie­ną žmo­gų de­ra pri­im­ti su pa­gar­ba ir kan­try­be. Mes pri­dė­tu­me, kad sno­bo at­ve­ju bū­tų ne­pro­šal šiek tiek at­sar­gu­mo: sno­bas – įžei­dus ir kerš­tin­gas, tad iš­ta­ręs ne­ap­gal­vo­tą fra­zę, kad ir ko­kia ne­kal­ta ji bū­tų, ga­li­te įsi­tai­sy­ti prie­šą vi­sam gy­ve­ni­mui. Jei­gu tai tu­ri­te ome­ny­je, o pa­žįs­ta­mas sno­bas – pa­na­šių in­te­re­sų, ne­at­mes­ki­te pa­kvie­ti­mo drau­ge iš­ger­ti ka­vos ar tau­res­nių gė­ri­mų. Ga­li bū­ti, tas su­si­ti­ki­mas virs va­lan­dų va­lan­do­mis sma­gaus po­kal­bio. Ga­li bū­ti, ki­tą kar­tą sno­bas Jus nu­si­ves į se­na­mies­čio kie­me­lį, ku­ria­me pa­aug­lys­tė­je su bi­čiu­liais slėp­da­vo­si nuo pa­ša­li­nių akių, kad ga­lė­tų pa­žais­ti su­au­gu­siuo­sius. Kai sno­bas tai pa­sa­kos, ki­ken­da­mi kaip aš­tun­to­kės ger­si­te vy­ną po obe­li­mi, tarp se­nų ser­ben­tų ir ag­ras­tų krū­mų, prie ka­žin kie­no dar­žo. Pro­vin­ci­ja įda­ry­toje sos­ti­nė­je.

Ra­šė: Rio­din Bar­do

Pa­dė­jo: In­ga K.