Po­no Nie­ko li­ki­mų va­ria­ci­jos

PAU­LI­NA DRĖG­VAI­TĖ

„Iš kur mes at­ėjo­me? Kas mes esa­me? Kur link mes ei­na­me?“ – klau­sia 1897 me­tais nu­ta­py­tas Pau­lio Gau­gui­no pa­veiks­las. Su­kur­tas Tai­ty­je, da­bar gy­ve­na Bos­to­ne. Iš tie­sų gy­ve­na – re­gis, spal­vos kvė­puo­ja, at­skleis­da­mos už po­tė­pių sly­pin­čią di­des­nę idė­ją. Tar­si bū­tum ne­ty­čiom už­kly­dęs į sce­ną iš pir­mykš­čio pa­sau­lio, dar ne­pa­lies­to ir ne­su­ga­din­to. O gal tai – apei­gos? To­ji mo­te­ris, iš­kė­lu­si ran­kas… W. So­mer­se­tas Maug­ha­mas ro­ma­ne „Mė­nu­lis ir ska­ti­kas“, su­kur­ta­me Gau­gui­no biog­ra­fi­jos mo­ty­vais, tei­gia, kad jo rai­son d’êt­re ir di­džiau­sia kan­čia – gro­žio sie­kis. Bū­tent gro­žio – pri­mi­ty­vaus ir vi­sa­ga­lio. Pa­vog­to iš die­vų bu­vei­nės. O ap­vo­gu­siems olim­pie­čius, ži­nia, ne­bū­na leng­va – pri­si­min­ki­me Pro­me­tė­ją.

Man vel­nio­niš­kai ne­si­mie­ga. Ko­dėl ši­ą­nakt ne­atit­rau­kiu akių nuo Gau­gui­no? Prie­žas­tis pa­pras­ta: prieš ke­le­tą die­nų ma­čiau fil­mą. Ge­ras ki­no fil­mas – tai šis tas dau­giau ne­gu ce­liu­lio­i­das. Ne, tai – oras, ku­riuo kvė­puo­si at­ei­nan­čias die­nas. Sa­vai­tes. Mė­ne­sius. Ne­ga­lė­si at­si­kra­ty­ti: se­kios ta­ve gat­vė­mis, šlais­ty­sis pro­spek­tų kam­pais. Iki ki­to nu­švi­ti­mo. Ir ži­no­te, kas ge­riau­sia? Kiek­vie­ną­syk šią ma­gi­ją pa­ti­ri vis ki­taip.

Ru­de­nė­jan­čios alė­jos šian­dien pui­kiai su­pran­ta ma­no dve­jo­nes: rink­tis šiau­rę, rink­tis pie­tus, o gal – iš­vis sto­vė­ti vie­to­je ir ne­ju­dė­ti? „Ar­ba / ar­ba…“ „Tu tu­ri pa­si­rink­ti tei­sin­gai. Kol nie­ko ne­si­ren­ki, vis­kas te­bė­ra įma­no­ma“, – by­lo­ja „Po­nas Nie­kas“ („Mr. No­bo­dy“), 2009 me­tais bel­gų re­ži­sie­riaus Ja­co van Dor­ma­e­lio su­kur­tas fil­mas.

Kadras iš filmo "Ponas Niekas"

Iš es­mės tai žai­di­mas ne­iš­sen­kan­čia pa­si­rin­ki­mų ir jų įta­kos mū­sų kas­die­nėms šach­ma­tų par­ti­joms te­ma­ti­ka, at­ras­tas dar Søre­no Kier­ke­gaard’o. Juk kas­dien su­si­mąs­tai: gal­būt šiuo au­to­bu­su nu­va­žia­vo ma­no­ji odi­sė­ja? O gal tuo už­jū­rin skren­dan­čiu lėk­tu­vu? Ir taip ša­ko­ja­si ta­vo ga­li­mi gy­ve­ni­mai, ku­rių nie­ka­da ne­pa­tir­si, tik, pats ne­ži­no­da­mas, il­gė­sie­si.

Van Dor­ma­e­lio to­kia si­tu­a­ci­ja anaip­tol ne­ten­ki­na: bel­gas už­si­brė­žė ki­nu per­teik­ti vi­sas vie­no žmo­gaus li­ki­mo va­ria­ci­jas. Už­mo­jis ti­ta­niš­kas. Ar jam pa­vyks­ta?

Taip!

Fil­mas pra­de­da­mas gar­siuo­ju „prie­ta­rin­go­jo ba­lan­džio“ eks­pe­ri­men­tu: B. F. Skin­ne­ris, pa­tup­dęs ke­le­tą al­ka­nų paukš­čių į at­ski­rus nar­vus, re­gu­lia­riais in­ter­va­lais duo­da­vo jiems le­sa­lo. Po ke­lių kar­tų šis pro­ce­sas su­sie­ja­mas su veiks­mais, at­lie­ka­mais jo me­tu, pvz.: jei­gu jis vyks­ta ta­da, kai ba­lan­dis plas­no­jo spar­nais, jis ima ne­pa­liau­ja­mai tai kar­to­ti, ti­kė­da­ma­sis gau­ti dau­giau le­sa­lo. Anot Skin­ne­rio, tai – žmo­giš­ko­jo el­ge­sio ana­lo­gi­ja. Pri­si­pa­žin­ki­te: juk tur­būt tu­ri­te sa­vo sėk­min­gą­ją suk­ne­lę ar lai­min­guo­sius ba­tus ir ti­ki­te, kad bū­tent šie daik­tai jums ne­ša lai­mę. Le­gen­di­nis ru­sų ak­to­rius Ju­ri­jus Ni­ku­li­nas pa­sa­ko­jo apie fut­bo­lo rung­ty­nes tarp „Di­na­mo“ ir „Spar­ta­ko“: si­tu­a­ci­ja at­ro­dė be­vil­tiš­ka, bet, jo tė­vui, aist­rin­gam „Spar­ta­ko“ ger­bė­jui, at­si­sto­jus prie du­rų, pa­dė­tis ap­si­ver­tė aukš­tyn ko­jo­mis! Nuo ta­da Ni­ku­li­nas vy­res­ny­sis spor­to rung­ty­nių tran­slia­cijų klau­sy­da­vo tarp­du­ry­je – anot jo, „taip bu­vo tik­riau“.

Taip, pri­si­ri­ši­mas prie ri­tu­a­lų – svar­bus kas­die­ny­bės kom­po­nen­tas. Ta­čiau kar­tą ba­lan­dis, pa­le­sin­tas ne­si­lai­kant „su­si­ta­ri­mo“, pa­stėrs­ta: už ką aš to nu­si­pel­niau? To pa­ties klau­sia ir fil­mo he­ro­jus Ne­mo (akt. Ja­red Le­to), ago­niš­kai skęs­da­mas upė­je. Kal­tin­ti die­vus? Per­ne­lyg abst­rak­tu. Rak­tas – prie­žas­tin­gu­mas. Bet re­ži­sie­rius vė­lei su­mai­šo kor­tas: veiks­mas tuč­tuo­jau per­si­ke­lia į aki­na­mai bal­tą pa­tal­pą at­ei­ty­je.

Fu­tu­ris­ti­nės sce­nos itin re­tai įgy­ven­di­na­mos sko­nin­gai, neap­si­krau­nant pi­gia ro­bo­ti­ka ir triu­kais, ta­čiau „Po­nas Nie­kas“ – ma­lo­ni iš­im­tis. Mū­sų vei­kė­jui – 118 me­tų, jis – pas­ku­ti­nis žmo­gus, mir­sian­tis nuo se­nat­vės, žmo­ni­jai pa­ga­liau iš­ra­dus vaistus nuo mir­ties. Ne­mo at­min­tis plau­kia tar­tum upė – nie­kad ne­įbri­si į tą pa­čią sro­vę. Sal­džiai be­si­šyp­san­čio dak­ta­ro tar­do­mas, jis pri­si­pa­žįs­ta ne­ži­nan­tis net­gi sa­vo var­do. Me­diu­mu tarp da­bar­ties ir pra­ei­ties tam­pa se­nu­ko pa­la­ton įsmu­kęs sen­sa­ci­jų be­si­vai­kan­tis nai­vaus vei­do žur­na­lis­tas. „Koks bu­vo gy­ve­ni­mas, kai žmo­nės te­be­bu­vo mir­tin­gi?“ – klau­sia jis. Tad pa­si­irs­ty­ki­me Le­ta.

Li­ki­mai – įno­rin­gi pa­da­rai, ta­čiau ne­pa­nei­gia­ma, kad kiek­vie­nas jų tu­ri sa­vo pa­ki­li­mus, nuos­mu­kius ir lū­žio taš­kus. Ne­mo ke­lio­nės ker­ti­nis ak­muo – sau­lė­ta die­na ge­le­žin­ke­lio sto­ty­je, įsi­ki­bus tė­vams į ran­kas. Ko­ne at­virkš­ti­nė „So­fi pa­si­rin­ki­mo“ ver­si­ja: ku­rį jų my­liu la­biau? Bū­tent nuo čia ša­ko­ja­si įvai­riau­si ber­niu­ko gy­ve­ni­mo va­rian­tai. Bėg­ti pas­kui mo­ti­ną (akt. Na­tas­ha Lit­tle) ar lik­ti su tė­vu (akt. Rhys Ifans)? Jei­gu tai bū­tų pa­pras­tas fil­mas, te­su­ži­no­tu­me vie­ną is­to­ri­jos pu­sę. Ta­čiau tai – šis tas dau­giau, tad pa­ma­to­me dau­gy­bę va­rian­tų, ku­riuos net men­kiau­sias at­si­tik­ti­nu­mas pa­krei­pia ki­ta lin­kme. Net­gi gar­so ta­ke­lis ver­čia klaus­ti, re­a­ly­bė tai ar sap­nas: ko­ne nuo­la­tos skam­ban­čios gru­pės „Wal­la­ce Col­lec­tion“ dai­na „Da­yd­re­am“ ir „The Chor­det­tes“ „Mr. Sand­man“ hip­no­ti­zuo­ja ir tik pa­brė­žia ne­tik­ru­mo jaus­mą.

Ži­no­ma, šio­kios to­kios žai­di­mo tai­syk­lės yra. Itin ryš­ki Ne­mo ėji­mo pro suo­liu­ką, nu­tūp­tą mer­gai­čių, sce­na: ga­li­me nu­jaus­ti, kad Eli­se, An­na ir Je­an sa­vaip nu­lems vai­ki­no li­ki­mą. Tai­gi, is­to­ri­jų ker­ti­nis ak­muo – mei­lė. An­na (akt. Dia­ne Kru­ger) jo lau­kia Ka­na­do­je, pas mo­ti­ną, tuo tar­pu ki­tos dvi (akt. Sarah Polley ir Linh Dan Pham) – gim­ta­ja­me mies­te, li­kus su tė­vu.

Aki­vaiz­du, kad re­ži­sie­rių itin do­mi­na ki­ne ne­syk ap­tar­tas „dru­ge­lio efek­tas“. Ne­ži­nan­tiems pri­me­nu, kad tai – te­ori­ja, tei­gian­ti iš pa­žiū­ros vi­siš­kai ne­su­si­ju­sių reiš­ki­nių tar­pu­sa­vio ry­šį. Vie­nas ryš­kiau­sių pa­vyz­džių šia­me fil­me – lie­taus la­šas, nu­kri­tęs ant Ne­mo ran­ko­se lai­ko­mo po­pie­rė­lio su iš­sva­jo­tu An­nos nu­me­riu dėl bra­zi­lo be­dar­bio, ankš­ta­me kam­ba­ry­je vi­ru­sio kiau­ši­nius ir at­mos­fe­ron pa­lei­du­sio be­gal daug ga­rų. Taip, nuo pa­sek­mės ir pa­da­ri­nio lyg­ties ne­ap­sau­go­tas nie­kas.

Nors fil­mo siu­že­tas šo­ki­nė­ja nuo is­to­ri­jos prie is­to­ri­jos, li­ni­jos ima ryš­kė­ti, net­gi kirs­tis tar­pu­sa­vy­je. Pa­ma­žu pri­pran­ti prie me­lan­cho­liš­ko Ja­re­do Le­to žvilgs­nio ir imi ža­vė­tis jo ge­bė­ji­mu per­teik­ti vis ki­tą Ne­mo as­me­ny­bės va­ria­ci­ją. Ta­čiau žur­na­lis­tas su­tri­kęs: „At­leis­ki­te, aš ne­su­pran­tu. Ar jūs iš­vy­ko­te su sa­vo mo­ti­na, ar pa­si­li­ko­te su tė­vu?“ Už kad­ro ki­ke­na van Dor­ma­e­lis, įnir­tin­gai dė­lio­jan­tis po­no Nie­ko li­ki­mo pas­jan­są.

Lai­kas, at­min­tis ir pa­si­rin­ki­mas – tai šio fil­mo ker­ti­niai ak­me­nys. Kiek­vie­nas Ne­mo li­ki­mas sa­vi­tai at­sklei­džia idė­ją, kad žmo­gus tė­ra ma­rio­ne­tė keis­ta­me lė­lių te­at­re. Dvi kraš­tu­ti­nės va­ria­ci­jos – vi­sų spren­di­mų pri­ėmi­mas me­tant mo­ne­tą ir vi­siš­kas at­si­tik­ti­nu­mo at­me­ti­mas – bai­gia­si tra­giš­kai. Va­di­na­si, tei­sin­ga ei­ti vi­du­rio ke­liu? Ne­ži­nia, jei­gu net pa­pras­tas paukš­tu­kas ge­ba nu­svies­ti ta­vo ma­ši­ną upėn. Re­gis, fil­mas tei­gia vi­siš­kos sa­vo li­ki­mo kon­tro­lės ne­bu­vi­mą ir ant pe­čių už­krau­na mil­ži­niš­ką svo­rį. Bai­su net gat­vėn iš­ei­ti.

Bet ne­ap­si­gau­ki­te, van Dor­ma­e­lis ne­ti­kė­tai me­ta ko­zi­rį: žai­di­mo idė­ją. Ste­bint ek­ra­ną ir kar­štli­giš­kai mąs­tant, kiek pro­gų jau esi pra­lei­dęs, vy­riau­sio­ji Ne­mo ver­si­ja tei­gia: „Kiek­vie­nas ke­lias yra tei­sin­gas ke­lias. Vis­kas ga­lė­jo bū­ti kaž­kuo ki­tu. Ir tai vis vien tu­rė­tų tiek pat reikš­mės.“ Žvelk į tai kaip no­ri – kaip į vi­siš­ko be­pras­miš­ku­mo liu­di­ji­mą ar, prie­šin­gai, pra­smės su­tei­ki­mą net men­kiau­siai kas­die­ny­bės de­ta­lei. Ne­svar­bu, kop­si į kal­nus ar te­pie­ši juos są­siu­vi­nio pa­raš­tė­se. Gy­ve­ni­mas, anot se­no­jo Ne­mo, žai­di­mų aikš­te­lė, rei­kia ne­bi­jo­ti kris­ti ir kel­tis.

To­dėl Ne­mo ir žai­džia: pri­si­min­da­mas at­ei­tį, šuo­liuo­ja iš sce­na­ri­jaus į sce­na­ri­jų, ver­tin­da­mas vi­sa, kas jam nu­tin­ka. Fil­mo struk­tū­ra bū­tent ir ati­tin­ka pa­ties se­no­lio pro­tą, be­si­sten­gian­tį su­dė­lio­ti šią pai­nią mo­zai­ką. „Iš kur aš at­ėjau? Kas aš esu? Kur link aš ei­nu?“ – klau­sia jis. Gro­žio va­gis, at­sa­kau. Kas ki­tas ga­li pa­si­gir­ti ga­lė­jęs su­tik­ti pa­sau­lio mies­tais be­vaikš­čio­jan­čius sa­vo gy­ve­ni­mų fan­to­mus? Gre­ta jū­sų sė­din­tis žmo­ge­lis, ra­miai siurb­čio­jan­tis ka­vą, esa­te jūs, prieš de­šimt­me­tį iš­ėjęs į te­at­rą, užuot pa­si­li­kęs na­mie su kny­ga. Ar taip ge­riau? Jei­gu die­vai ne­pyks­ta…

Ta­čiau, ži­no­ma, re­ži­sie­rius žiū­ro­vo taip leng­vai ne­pa­lei­džia ir vė­lei iš­mu­ša iš vė­žių lai­ko šuo­liu: įver­ti­nęs vi­sus ga­li­mus va­rian­tus, jau­na­sis Ne­mo ge­le­žin­ke­lio sto­ty­je pa­ga­liau ga­li ap­si­spręs­ti, kur link jam suk­ti. Šį­syk ne­pa­sa­ky­siu kur. „Po­no Nie­ko“ ke­lio­nę pri­va­lo­te pa­tir­ti pa­tys. Leis­ki­te sau pa­žais­ti tuo skaus­min­gu, šir­dį grau­žian­čiu ir vis­gi be­pro­tiš­kai ma­si­nan­čiu klau­si­mu: o jei­gu?

Tik ne­nu­steb­ki­te, at­ra­dę sa­ve pa­ry­čiais su Pau­liu Gau­gui­nu.