Per­for­man­sų va­gis

AG­NĖ ALI­JAUS­KAI­TĖ

John Ca­ge. Me­tai nuo pir­ma­die­nio. Nau­ji ra­ši­niai ir pa­skai­tos. Iš an­glų k. ver­tė Ro­ber­tas Kun­dro­tas.
V.: Pa­svi­ręs pa­sau­lis, 2010. 204 p.

„Esu ge­ros nuo­tai­kos žmo­gus“, – tei­gia Ca­ge’as, prieš tai pa­prie­kaiš­ta­vęs sau dėl kvai­lu­mo. Tik­riau­siai vi­si su­tik­tų, kad skai­ty­ti links­mo, bet kvai­lo žmo­gaus (be abe­jo­nės, kvai­lai) pa­ra­šy­tą kny­gą nė­ra la­bai pa­do­ru. Tuo­met dar ne­pa­do­riau bū­tų im­ti į ran­kas to­kias kny­gas, ku­rių kvai­lu­mas ap­nuo­gin­tas tie­siog pa­va­di­ni­me. Pa­vyz­džiui, kaip tai nu­ti­ko su Mar­ti­no Pa­ge’o kū­ri­niu „Kaip aš ta­pau kvai­liu“. Nu­ti­ko iš tie­sų vi­sai ne­blo­gai, mat prieš ke­le­tą me­tų pa­au­ko­jau sa­vo lai­ko (tie­sa, ta­da dar ne to­kio bran­gaus) ir ją per­skai­čiau. Nuo tada kvai­lius tie­siog die­vi­nu.

Ži­no­ma, ne vi­si sau prie­kaiš­tau­jan­tys dėl vie­no­kių ar ki­to­kių sa­vy­bių, dėl įvyk­dy­tų ar ne­įvyk­dy­tų ėji­mų yra ver­ti to­kių prie­kaiš­tų. Tai­gi, di­de­lei jū­sų nuo­sta­bai, – ne, Joh­nas Ca­ge’as nė­ra kvai­lys. Jis mu­zi­kos te­ore­ti­kas, kom­po­zi­to­rius, fi­lo­so­fas, dzen­bu­dis­tas. Ir per­for­man­sų va­gis.

„Sė­dė­da­mas sce­no­je, prie sta­lo su mik­ro­fo­nu, pe­le­ni­ne, sa­vo teks­tais ir bu­te­liu vy­no skai­ty­da­vau vie­nos mi­nu­tės truk­mės is­to­ri­jas ar­ba pra­leis­da­vau ke­lias mi­nu­tes vi­siš­ko­je ty­lo­je. Kai ku­rie kri­ti­kai sa­ko, kad aš va­giu per­for­man­są“ (p. 157).

Ca­ge’as ne­de­gin­da­vo dro­bių lieps­nos­vai­džiu kaip ki­tas at­li­ki­mo me­no pra­di­nin­kas, Nou­ve­au réalis­me ly­de­ris Yves’as Klei­nas. Jis va­do­vau­da­vo­si at­si­tik­ti­nu­mu, sten­gė­si iš­trin­ti me­no ir gy­ve­ni­mo skir­tu­mus. Ca­ge’as mums siū­lo ga­li­my­bę pa­keis­ti mąs­ty­mą.

Ir iš tik­rų­jų mąs­ty­mas kei­čia­si su­lig kiek­vie­nu per­skai­ty­tu pus­la­piu. Nuo gry­bų iki in­dė­nų, nuo in­dė­nų iki mu­zi­kos ar­chi­tek­tū­riš­ku­mo. Kon­flik­tai, ky­lan­tys ne tarp žmo­nių, bet tarp žmo­nių ir daik­tų. Šiuo at­ve­ju – tarp ko­ne be­si­ma­te­ria­li­zuo­jan­čių min­čių, te­mų įvai­ro­vės. Gry­bų įvai­ro­vės. Jau no­ri­si im­ti ir pjau­ti ko­te­lį, bet pa­ė­mus tarp pirš­tų su­če­ža teks­tu iš­mar­gin­tas la­pas. Me­no ir gy­ve­ni­mo skir­tu­mų iš­try­ni­mas – in pro­gress.

To­kia­me mar­gu­my­ne pa­si­mes­ti nė­ra su­dė­tin­ga. Taip kar­tais ir nu­tin­ka. Tie­sa, nie­ko keis­ta, čiagi ne ro­ma­nas ar ap­sa­ky­mų rin­ki­nys. Tai Ca­ge’o skai­ty­tos pa­skai­tos, die­no­raš­čiai, esė ir ki­to­kie ra­ši­niai. Vi­sa tai la­bai frag­men­tiš­ka, daž­nai po­etiš­ka, kar­tais pai­nu. Kai ku­rie teks­tai iš­spaus­din­ti keis­to­mis de­for­muo­to­mis stro­fo­mis, pus­la­piuo­se iš­bars­ty­tais pa­vie­niais žo­džiais, sa­ki­niais. Nag­ri­nė­ti to­kias ver­ba­li­nes mįs­les ne vi­suo­met leng­va, bet už­tat be­gal įdo­mu.

Vie­nas svar­biau­sių Ca­ge’o tiks­lų – ap­lin­kos vyks­mų įtrau­ki­mas į he­pe­nin­gus. To­kią ra­šy­mo sti­lis­ti­ką, for­mas drą­siai pri­ly­gin­čiau sa­vo­tiš­kam he­pe­nin­gui. Ap­lin­ka (šiuo at­ve­ju skai­ty­to­jas) įtrau­kia­mas, ste­bi­na­mas, ku­ria­mos ne­lo­giš­kos aso­cia­ci­jos. Skai­tant teks­tą ga­li­ma jus­ti mu­zi­ki­nį rit­mą, vi­zu­a­li­zuo­ti me­ta­fo­ras. Li­te­ra­tū­ri­nė im­pro­vi­za­ci­ja, pri­ke­lian­ti rai­des iš nu­mi­ru­sių­jų. Fliuksiz­mas.

Tai­gi, iš ko mo­ko­si pats „Flu­xus“ krikš­ta­tė­vis? Ca­ge’as ra­šo, kad stu­di­juo­ja su Mars­hal­lu McLuhanu, Mar­ce­liu Du­champ’u, N. O. Brow­nu, mo­kė­si iš Ar­nol­do Scho­en­ber­go, Dai­set­su Su­zu­ki, Guy Ne­arin­go. Me­di­jų fi­lo­so­fas, siur­re­a­liz­mo me­ni­nin­kas, aust­rų kom­po­zi­to­rius, ja­po­nų ra­šy­to­jas… Šių žmo­nių įta­ka jun­ta­ma dau­ge­ly­je Ca­ge’o teks­tų. Ne tik jun­ta­ma, bet ir pa­ste­bi­ma, mat au­to­rius ga­nė­ti­nai daž­nai mi­ni jų pa­var­des, ci­tuo­ja min­tis.

Min­ti­ja­ma daug, bet nė­ra jo­kių pri­vers­ti­nai bru­ka­mų pa­te­tiš­kų prie­sa­kų. Fi­lo­so­fas ne­pra­ne­ša, ką rei­kė­tų mąs­ty­ti, jis tie­siog pa­de­da su­vok­ti, kaip tai da­ry­ti. Kaip iš­si­lais­vin­ti, at­si­kra­ty­ti ste­re­o­ti­pų, ri­bo­tu­mo.

„De­ja, eu­ro­pi­nis mąs­ty­mas pri­ve­dė prie to, kad tik­ri da­ly­kai kaip tie­siog klau­sy­ma­sis ar stai­gus čiau­du­lys ne­lai­ko­mi gi­liais“, – tei­sin­gai pa­žy­mi Ca­ge’as. Aš pa­ste­biu, kaip ką tik pa­ki­to šios idė­jos rit­mas, mat ci­tuo­da­ma ne­iš­lai­kiau tin­ka­mos tar­pų tarp žo­džių sis­te­mos, ku­ria ji bu­vo už­ra­šy­ta kny­go­je.

Sis­te­ma ga­lio­ja ne tik rai­dėms, bet ir gar­sams. Kai ku­rie gar­sai iš­me­ta­mi iš sis­te­mos, pa­va­di­na­mi triukš­mu, li­kę pri­vi­le­gi­juo­ti gar­sai su­de­da­mi į ska­les ir to­na­ci­jas. Mu­zi­ka iš­va­duo­ja­ma iš vaiz­duo­tės kliūčių – at­li­kė­jai mu­zi­kuo­ja in­stru­men­tais, su­dė­lio­tais po te­at­ro grin­di­mis.

Bet nuo gry­bų pa­bėg­ti ne­pa­vyks­ta. „Gry­bai: mes ma­to­me juos vi­sur, net kai va­ka­re va­žiuo­ja­me ke­tu­rias­de­šim­ties ar še­šias­de­šim­ties my­lių per va­lan­dą grei­čiu. Taip pat ir su pa­sau­lio ge­ri­ni­mu: da­bar, kai ieš­ko­me prak­ti­nės pa­sau­li­nės anar­chi­jos žen­klų, tie žen­klai pa­si­ro­do, kur tik pa­žvel­gia­me“ – me­nas pa­ro­do ke­lius.

Tik vi­sų pir­ma rei­kė­tų iš­si­va­duo­ti iš ko­lek­ty­vi­nio ne­mąs­ty­mo. Kad ir pra­de­dant me­tus nuo pir­ma­die­nio. Su Ca­ge’o pa­gal­ba.