O ji vis sukasi, o aš klausausi
DEIVIDAS PREIŠEGALAVIČIUS
Ar bandei kada užmigti – Beklausant Mahlerio penktosios žmonos?Simfonija, berods – jos vardas, Adagietta – jos iškirptė. Ji lėtai pasakoja kaip užsukta plokštelė Savo dienos įvykius, O aš fiksuoju.
Lėtai leidžiasi vakaras Vėstančia saule, kaip kava – Į Jūrą kaip į atminties skrandelį.
Paprašau, kad Simfonija Pakartotų paskutinį sakinį:
„Mano Pilkasis Garny, ar dar myli?“
Gal kažką ne taip išgirdau Lyg draugystės pradžioje, Kai ausyliau klausomasi.
Adagietta įsijautusi, liežuviu mezga, Dienos įspūdžių siūlai šmėžuoja tarp mano ausų.
Ji stabteli, nuryja seiles, Jų kamuolėlis keliauja laibu, išlenktu kaklu.
Už smilkinio pabruka nakčiop neklusnią, šienaspalvę sruogą. Stebiu, kad nenutrūktų siūlai Ir visa virstų į amžiną partitūrą. (Tačiau ji tiek daug savo moteriška šiluma siūlo.)
Jaučiu, kaip balta pagalvė virsta tokia patogia. „Mano Pilkasis Garny, ar jau miegi?“
Jau išties vėlu, žiovauju: Aaaauua, įkvepiu daug oro.
Ji vis pasakoja, Norėčiau tęsti ligi ryto, Jau vėlu. Užsimerkęs paprašau, kad Simfonija nutiltų Ir pavirstų į hiacintų rūke – tiltą.
